- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-943-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00524-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- L. N., M. N., D. T., V. I.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Minvesta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-684-538/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Minvesta“ ieškinį atsakovams L. N., M. N., D. T., V. I. (V. I.) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti solidariai iš atsakovų L. N., M. N., D. T. ir V. I. 5 874 961 Lt ieškovo patirtus nuostolius. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi UAB „Minvesta“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (t. 1, b. l. 10-11). Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi UAB „Minvesta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovas nurodė, kad atsakovai, skirtingais laikotarpiais vadovavę įmonei, nesudarė apskaitos dokumentų, kurie leistų nustatyti kiekvieno jų vadovavimo laikotarpiu buvusio įmonėje turto vertę, neperdavė bankroto administratoriui turto bei piniginių lėšų, taip pat dokumentų, kurie pagrįstų įmonės turėtų ir nuo 2009 m. pradžios iki bankroto bylos iškėlimo gautų piniginių lėšų panaudojimą įmonės veikloje ir jos naudai, įmonės turto realizavimą ir iš to gautų lėšų panaudojimą. Dėl tokių neteisėtų bendrų atsakovų veiksmų (neveikimo), pažeidžiančių Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto, Buhalterinės apskaitos įstatymo (2 str. 21 d., 12 str. 1 d., 21 str.), Akcinių bendrovių įstatymo (19 str. 8 d.), CK 2.87 straipsnio nuostatas, bankrutavusios įmonės kreditoriams padaryta 5 874 961 Lt dydžio žala.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014-04-14 sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: 1) ieškinį atsakovams L. N., M. N. ir D. T. atmetė; 2) priteisė iš BUAB „Minvesta“ L. N. 3 775 Lt, M. N. 2 300 Lt ir D. T. 889,02 Lt bylinėjimosi išlaidų; 3) priteisė iš V. I. 3 578 431,62 Lt žalos atlyginimo BUAB „Minvesta“ naudai; 4) priteisė iš V. I. 39 784 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (t. 2, b. l. 17-22). Teismas, įvertinęs bylos įrodymus bei atsižvelgęs į tai, kad nauji UAB „Minvesta“ akcininkai ir vadovai buvusiems įmonės vadovams ir akcininkams jokių pretenzijų dėl neperduotų materialinių vertybių nereiškė, padarė išvadą, jog atsakovai L. N., M. N. ir D. T. nėra atsakingi už tai, kad bankrutavusios įmonės dokumentai ir turtas nėra perduoti bankroto administratoriui. Teismas sprendė, kad visi dokumentai paskutiniajam įmonės vadovui V. I. buvo perduoti tinkamai, būtent pastarasis savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnį, CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių BUAB „Minvesta“ buvo padaryta žala, todėl privalo atsakyti pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio, teismas nustatė, jog pagal vėliausią 2010 m. rugsėjo 15 d. balansą įmonės turtą faktiškai sudarė 3 578 431,62 Lt debitoriniai įsiskolinimai. Teismo vertinimu, ši suma, kurios bankrutavusi įmonė nebegali susigrąžinti, ir turi būti pripažinta įmonei padaryta žala.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas BUAB „Minvesta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinys atsakovams L. N., M. N. ir D. T. dėl žalos atlyginimo atmestas, o priteistinos žalos dydis sumažintas nuo reikalautos priteisti 5 874 961 Lt iki 3 567 431,62 Lt sumos, ir šioje ginčo dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį visiškai patenkinti, priteisiant BUAB „Minvesta“ iš L. N., M. N., D. T. ir V. I. solidariai 5 874 961 Lt (t. 2, b. l. 28-34). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Bylos duomenys rodo, kad bendrovės dokumentus L. N. M. N. buvo pateikusi tik susipažinimui, tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių dokumentų perdavimo faktą, byloje nesama. Taigi dokumentai negalėjo būti perduoti ir D. T., vėliau – V. I.. Atsakovų teikiami rašytiniai įrodymai pernelyg abstraktūs, kad jais remiantis būtų galima nustatyti, kokie tiksliai dokumentai buvo perduoti. Abejonių šių įrodymų tikrumu kelia ir tai, jog jie yra identiški. Labiau tikėtiną aplinkybę, kad bendrovės dokumentai nebuvo perduoti vėlesniems vadovams, patvirtina dalies šių dokumentų buvimas pas L. N..
Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vieni vadovai kitiems perdavė įmonės turtą. Į bylą nepateikta jokių atsakovės L. N. teiginius apie perduotas materialines vertybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovai M. N. ir D. T. šį faktą neigia. Pastariesiems, kaip įmonės vadovams, nepasidomėjus tokiu turtu, jo būkle ir nesiėmus priemonių jį išsaugoti, civilinė atsakomybė už bendrovei ir jos kreditoriams padarytą žalą taikytina solidariai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai nustatė žalos dydį. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. patikrinimo, kurio medžiaga rėmėsi pirmosios instancijos teismas, metu nebuvo siekiama nustatyti turimo bendrovės turto ar jos debitorinių įsipareigojimų, o tik patikrinti, kaip bendrovė vykdė valstybinio socialinio draudimo priemones per trijų mėnesių laikotarpį. Kita vertus, neaišku, kodėl teismas bendrovei padaryta žala pripažino tik debitorinius įsiskolinimus, bet neįvertino likusio įmonės turto. Be to, balansas, kurio duomenimis teismas rėmėsi, nebuvo teiktas Juridinių asmenų registrui ir nepasirašytas įgalioto asmens. Atsižvelgiant į tai, vieninteliu patikimu šaltiniu, leidžiančiu nustatyti paskutinę žinomą tikrąją BUAB „Minvesta“ turtinę ir finansinę padėtį, yra paskutinis oficialiai perduotas VMI ir viešai paskelbtas 2009 m. balandžio 30 d. balansas už 2008 m.
Atsiliepimas
Atsakovai M. N. ir D. T. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 38-43) prašo skundą atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Atsakovų L. N. ir M. N. paaiškinimų nesutapimas dėl faktinio dokumentų perdavimo laiko neturi įtakos atsakovų atsakomybei, jie abu pripažįsta, kad 2010 m. balandžio 5 d. dokumentų perdavimo–priėmimo akte nurodomus dokumentus vienas kitam tikrai perdavė. Skundo argumentai dėl dokumentų perdavimo–priėmimo aktų abstraktumo nepagrįsti. Atsakovų į bylą pateikti dokumentai yra tiek pat informatyvūs, kaip ir ieškovo į bylą pateiktas dokumentų perdavimo aktas, kuris taip pat patvirtina, jog M. N. perdavė dokumentus D. T., šis – V. I., o pastarasis dalį šių dokumentų perdavė bankroto administratoriui.
Atsakovai M. N. ir D. T. tinkamai vedė buhalterinę apskaitą, šiems darbams pasitelkę buhalterines paslaugas teikiančią įmonę. 2009 m. finansinė atskaitomybė buvo sudaryta, atsakovai jos netvirtino, kadangi tik trumpą laiką valdė bendrovę. Kita vertus, jų vadovavimo laikotarpiu dar nebuvo pasibaigę įmonės einamieji finansiniai metai.
Spręsdamas žalos atlyginimo dėl bendrovei neperduoto turto klausimą, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar turtas apskritai yra, ar jo nėra. 2010 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte nustatyta, kad UAB „Minvesta“ materialaus turto turėjo už 2 655 Lt, o kitą turtą sudarė 3 578 431,62 Lt dydžio debitoriniai reikalavimai. Atsakomybė už šio nematerialaus turto neperdavimą bankroto administratoriui tenka atsakovui V. I., kuris paskutinis valdė ir nepardavė buhalterinės apskaitos dokumentų. Menkavertis 2 655,16 Lt vertės ilgalaikis turtas atsakovams M. N., taigi ir D. T. nebuvo perduotas, todėl jie negali būti solidariai atsakingi už šio turto neperdavimą.
Atsiliepimas
Atsakovė L. N. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 48-52). Jos teigimu, skundo argumentai, kuriais keliamos subjektyvios abejonės dėl to, ar dokumentai iš tikrųjų buvo perduoti, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir yra tik nepagrįstos prielaidos. Ieškovas leistinais įrodymais nepaneigė rašytinių įrodymų, patvirtinančių dokumentų perdavimo ir priėmimo faktą, galimai sąmoningai klaidina teismą sau naudinga linkme interpretuodamas tam tikras su dokumentų perdavimu ar neperdavimu susijusias aplinkybes. Bylos duomenys objektyviai patvirtina, kad atsakovė ir UAB „Integre“ (buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė) perdavė M. N. visus bendrovės dokumentus, įskaitant 2010 m. rugsėjo 15 d. balansą ir priedus, sąskaitų iššifravimus, pažymas dėl skolų, duomenis apie bendrovės prekes, esančias pas tiekėjus, muitinės sandėliuose, pas vežėjus arba klientus. Tai įrodo, jog jokių neteisėtų veiksmų atsakovė L. N. nėra atlikusi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Ši byla apeliacine tvarka jau buvo nagrinėta. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartimi skundžiamas sprendimas buvo pakeistas – pirmosios instancijos teismo priteista tik iš atsakovo V. I. žalos atlyginimo suma buvo priteista iš visų keturių atsakovų solidariai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. Reaguodami į kasacinio teismo nutarties motyvus, L. N. ir V. I. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio pateikė papildomus paaiškinimus. Įvertinant paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pasiūlė ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus bei paaiškinimus kasacinio teismo nutartyje nurodytų motyvų kontekste.
Dėl pareikštų prašymų
Naujai pateiktuose paaiškinimuose atsakovai, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Iš esmės toks prašymas grindžiamas liudytojų Ž. K., E.P. D. – bendrovių, tvarkiusių apelianto finansinę apskaitą, vadovių - apklausos reikalingumu. Atsakovų manymu, šios liudytojos galimai paaiškintų aplinkybes, susijusias su įmonės (apelianto) apskaitos dokumentų tvarkymu ir perdavimu. Kitų reikšmingų motyvų, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys nenurodė. Teisėjų kolegija neįžvelgia pakankamo pagrindo šių liudytojų apklausai, o taip pat ir žodiniam bylos nagrinėjimui.
Visų pirma, iš atsakovų tiek anksčiau teiktų, tiek naujai teikiamų paaiškinimų matyti, kad jie įmonės dokumentų perdavimą vienas kitam grindžia byloje esančiais dokumentų perdavimo – priėmimo aktais ir mano, kad jais turėtų vadovautis ir teismas. Esant tokiai jų pozicijai, bet kokie liudytojų parodymai jos nepakeis (itin menkai tikėtina, jog liudytojams davus atsakovams nepalankius parodymus, atsakovai dėl to sutiktų nebesivadovauti rašytiniais įrodymais). Antra, apeliantas iš esmės neginčija aplinkybės, kad įmonės apskaitą buvo pavesta tvarkyti kitoms bendrovėms, o iš pareikštų prašymų ir nėra aišku, ką galėtų paaiškinti įmonės finansinę apskaitą tvarkiusių bendrovių vadovės konkrečiai, išskyrus paminėtą faktą bei rašytiniais įrodymais patvirtinimą aplinkybę, kad dokumentai buvo joms/jų perduoti. Trečia, byloje šiuo metu vertinama prieš penkis metus ir seniau buvusi situacija. Todėl ir objektyviai neįtikinėtina, kad šiuo metu liudytojos galėtų detaliai išvardinti perdavimo – priėmimo aktuose nurodytuose segtuvuose buvusių dokumentų turinį. Dėl paminėto prašymas dėl liudytojų iškvietimo netenkinamas.
Naujų įrodymų iš esmės nėra pateikta, išskyrus L. N. pateikiamus dokumentus dėl įmonės sutartinių santykių su apskaitą tvarkiusiomis bendrovėmis, dokumentų šioms bendrovėms perdavimo – priėmimo aktus, t.y. aplinkybes, kurios nėra esminiu ginčo su ieškovu dalyku. Todėl ginčo išsprendimui faktiškai yra reikalinga tik įvertinti jau byloje esančius įrodymus, nes kitų naujų įrodymų šalys nenurodo ir neteikia. Įvertinus tai, kad šalims buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus raštu, teisėjų kolegija neįžvelgia būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Nustatyta, kad apeliantui bankroto byla iškelta 2011 m. balandžio 15 d. Iki 2010 m. rugsėjo 29 d. įmonės vadove buvo L. N., vėliau beveik pusantro mėnesio vadovu buvo M. N., dvi savaites – D. T., o nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo – V. I.. Šiais laikotarpiais pastarieji buvo ir vieninteliais įmonės akcininkais. Apeliantas ieškinio faktiniu pagrindu nurodė tai, kad jam įmonės turtas ir dokumentai nebuvo perduoti, atsakovai tinkamai nesudarė apskaitos dokumentų (dėl to nėra galimybės nustatyti turėto įmonės turto apimties ir vertės). Todėl pareiškė reikalavimą, kad atsakovai atlygintų įmonės turto vertę (5 874 961 Lt) pagal paskutinį oficialų įmonės balansą už 2008 m. (t. 1, b.l. 25-26).
Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija ex officio nenustatė. Jų nenurodo ir šalys. Todėl spręstina dėl apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo.
Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.
Pirmiau paminėtą faktinį ieškinio pagrindą apeliantas grindė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto, Buhalterinės apskaitos įstatymo (2 str. 21 d., 12 str. 1 d., 21 str.), Akcinių bendrovių įstatymo (19 str. 8 d.), CK 2.87 straipsnio nuostatomis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šių normų pažeidimas gali būti teisiniu atsakovų atsakomybės pagrindu. Tačiau kartu pažymi, kad byloje dėl žalos atlyginimo šių normų taikymo specifika priklauso nuo ieškovo įrodinėjamų aplinkybių (ieškinio pagrindo). Tuo atveju, jei ieškinys reiškiamas dėl to, kad įmonės administratoriui neperduotas bendrovės turtas (o nagrinėjamu atveju būtent tuo ieškinyje apibrėžiama atsakovų neteisėta veika), kitaip tariant, administratoriui iš esmės teigiant, kad įmonėje tam tikras turtas pareigos jį perduoti administratoriui atsiradimo momentu buvo/turėjo būti (nes negalima inkriminuoti pareigos perduoti turtą pažeidimo, jei nebuvo paties turto), reikalinga įrodyti (nustatyti), kad įmonės turtas be pateisinamų priežasčių administratoriui neperduotas. Tokiu atveju teisiniu vadovo atsakomybės pagrindu yra Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytos pareigos pažeidimas. Įmonės vadovo atsakomybė gali kilti ir platesniais teisiniais pagrindais inter alia apelianto nurodomais. Tačiau tokiu atveju ieškovas turi įrodinėti kitas aplinkybes, susijusias su žalos įmonei atsiradimu dar iki pareigos perduoti turtą administratoriui kilimo (pavyzdžiui, kad įmonės turtas, pažeidžiant atitinkamas teisės normas, buvo prarastas, iššvaistytas, neteisėtai perleistas ir pan.).
Kasacinio teismo nutartyse ne sykį pasisakyta, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006); kad bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę yra pagrindas tada, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir dydį. Kitu atveju laikytina, kad ieškovas neįrodė savo teisės pažeidimo, todėl neturi teisės į teisminę gynybą ir ieškinio patenkinimą (CPK 5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Šių teisminės praktikos taisyklių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ir nagrinėjamu atveju apelianto pareiga yra įrodyti ne tik atsakovų neteisėtus veiksmus, bet ir žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Tos pareigos neeliminuoja ir aplinkybė, kad ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, nes, nepaisant viešojo intereso šios kategorijos bylose faktoriaus, privilegijų administratoriui dėl žemesnio įrodinėjimo standarto taikymo iš esmės įstatymai nenumato, kaip ir teismui nenumato iš esmės kitokių nei bendrosios įrodymų vertinimo taisyklių.
Kaip minėta, ieškinys yra pareikštas remiantis įmonės balanso už 2008 m. duomenimis. Iš jo matyti, kad įmonės materialusis turtas bei atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys siekė beveik 700 000 Lt, tačiau esminę įmonės turto dalį (5,2 mln. litų arba beveik 90 proc.) sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad įmonė 2009-2010 m.m. vykdė veiklą, todėl akivaizdu, kad balanso už 2008 m. duomenys objektyviai turėjo keistis ir vadovautis, sprendžiant dėl žalos fakto ir jos dydžio, vien tik jais nebūtų pagrįsta. Tai, kad įmonė 2009 m. veiklą vykdė aktyviai, patvirtina ir administratoriui perduota (nors ir nepasirašyta) 2010 m. rugsėjo 15 d. pelno (nuostolių) ataskaita – 2009 m. pardavimo pajamos viršijo 2,12 mln. litų (t. 1, b.l. 180). Todėl vien jau dėl to atmestini apelianto teiginiai, jog nėra duomenų, kad įmonės finansinė padėtis per dvejus metus būtų pakitusi. Pažymėtina, kad įmonei vykdant veiklą bet kuriuo atveju balanso duomenys keičiasi. Išsamesnių duomenų apie tai, koks įmonės turtas liko atsakovei L. N. baigiant vadovavimą įmonei, byloje nėra, išskyrus tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte, darant nuorodą į 2010 m. rugsėjo 15 d. balansą, ilgalaikis įmonės turtas nurodytas 2 655 Lt vertės, be to, tai patvirtina ir įmonės ilgalaikio turto apyvartos žiniaraštis 2010 m. rugsėjo 22 d. (t. 1, b.l. 123, 130). Tuo tarpu vertinant pirmiau paminėtos pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis už nepilnus 2010 m., matyti, kad tais metais pardavimo pajamos krito iki beveik 36 000 Lt, t.y. beveik 60 kartų lyginant su 2009 m. (ir beveik 200 kartų lyginant su 2008 m.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad minėtus rodiklius nagrinėjamoje byloje vertina tik tuo aspektu, ar yra/nėra pagrindo vadovautis balanso už 2008 m. duomenimis sprendžiant žalos dėl administratoriui neperduoto turto fakto ir dydžio klausimą, tačiau nevertina šių rodiklių vadovės veiklos (ne)tinkamumo ar gal būt tyčinio bankroto aspektais. Todėl teisėjų kolegija nepasisako ir dėl pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka 2014 m. spalio 29 d. nutartyje nurodytų aplinkybių apie galimą verslo perkėlimą, galimus asmeninius vadovės ir jos sutuoktinio interesus bei kai kurias kitas toje nutartyje nurodytas aplinkybes, nes tomis aplinkybėmis ieškinys nebuvo grindžiamas, o ir kasacinis teismas savo nutartyje yra nurodęs, kad tos aplinkybės galėtų būti reikšmingos tyčinio bankroto klausimo sprendimo atveju. Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškovo prerogatyva (CPK 42 str. 1 d., 135 str. 1 d. 2 p.), o teismui teisė savo iniciatyva jo nustatyti/pakeisti inter alia bylose su viešojo intereso elementu nėra suteikta. Apeliantas ieškinyje nurodo Buhalterinės apskaitos įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo, CK 2.87 straipsnio nuostatų pažeidimus. Tačiau, kaip minėta, neteisėti veiksmai – teisės aktuose nurodytų reikalavimų nesilaikymas - dar nereiškia žalos padarymo. Šių įstatymų nuostatų, kaip ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytos pareigos pažeidimas gali būti pagrindu civilinei atsakomybei nustačius, be kita ko, žalos atsiradimo faktą, t.y. kokį realų turtą įmonė turėjo ir įmonės vadovė privalėjo išsaugoti, taip pat dėl kokių priežasčių jis sumažėjo iki 2 655 Lt vertės, t.y. ar jo sumažėjimą lėmė (priežastinis ryšys) šių teisės normų pažeidimai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).
Kaip minėta, 2009 – 2010 m. m. įmonė vykdė veiklą, gaudavo pardavimo pajamas, ypač 2009 m., o kitais metais ši veikla jau žymiai sumažėjo. Taip pat minėta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte, darant nuorodą į 2010 m. rugsėjo 15 d. balansą, yra nurodytas 2 655 Lt vertės ilgalaikis įmonės turtas, tai patvirtina ir 2010 m. rugsėjo 22 d. įmonės ilgalaikio turto apyvartos žiniaraštis. Atsakovė L. N. tiek pirmosios instancijos teisme teigė, tiek šiuo metu teigia, kad įmonės turtą ji yra perdavusi tinkamai. Tačiau toks aiškinimas yra neįrodytas, savo esme yra deklaratyvus, nes atsakovė nenurodo, nei koks, nei kokiomis aplinkybėmis turtas buvo perduotas, kodėl nebuvo surašytas joks perdavimo priėmimo aktas (kai tuo tarpu dokumentacijai toks aktas buvo surašytas), tokio aiškinimo nepatvirtina nei po atsakovės įmonei vadovauti pradėjęs M. N., nei jokie kiti rašytiniai įrodymai. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta teiginį, kad 2010 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte nurodytas turtas buvo nelikvidus, nes vien tai, kad taip nurodyta šiame patikrinimo akte, savaime nepatvirtina turto (ne)likvidumą. Kita vertus, turint omenyje, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokia tvarka ir forma įmonės turtas perduodamas keičiantis vadovams, ne tik pasitraukiantis iš pareigų vadovas turi pasirūpinti, kad jo vadovavimo metu įmonėje buvęs turtas būtų išsaugotas iki jo perdavimo naujam vadovui, bet ir naujai pradėjęs eiti pareigas vadovas (juo labiau, tapęs ir vieninteliu akcininku) turėtų aiškintis, kokį turtą įmonė turėjo, jį perimti, o paaiškėjus, kad turto, kuris įmonėje turėjo būti, nėra, aiškintis turto buvimo vietą ir neperdavimo priežastis. M. N. taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis aiškinosi įmonės turto apimtį, domėjosi jo suradimu ir perėmimu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek L. N., tiek M. N. nepaneigia savo kaltės dėl 768,94 Eur (2 655 Lt) vertės turto neišsaugojimo, dėl ko privalo solidariai atlyginti žalą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p., 6.246–6.249 str.). Tokią išvadą patvirtina ir teisminė praktika – panašioje situacijoje kasacinis teismas pripažino pagrįsta solidarią buvusio ir naujai paskirto vadovo atsakomybę ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2013). Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas, kuriame pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, sprendęs klausimą tik dėl žalos įmonei debitorinių įsiskolinimų aspektu, nepagrįstai nesprendė dėl likusio įmonės turto, tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, priteisė iš atsakovo V. I. 1 036 385,43 Eur (3 578 431,62 Lt), t.y. žalos atlyginimą debitorinių įsiskolinimų apimtyje. Atsakovas šio teismo sprendimo neskundžia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šioje dalyje ieškovo apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas kitų atsakovų atžvilgiu.
Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės dokumentai, keičiantis vadovams ir įmonei apskaitos paslaugas teikiančioms bendrovėms, buvo perduodami. Tai patvirtina į bylą pateikti dokumentų perdavimo priėmimo aktai (t. 1, 43, 45, 86, 87, 89, t. 3, b.l. 15-23). Iš šių duomenų matyti, kad įmonės finansiniai dokumentai buvo perduoti paskutiniajam įmonės vadovui (ir akcininkui) V. I., jis yra pasirašęs dokumentų priėmimo aktus. Beje, iš aktų matyti, jog tarp šių buhalterinių dokumentų yra segtuvai su pirkimo, pardavimo, banko, kasos dokumentais, sutartys ir pan. inter alia už 2007-2010 m. m. laikotarpį (t. 1, b.l. 89). Dar daugiau, ir pats apeliantas pateikė į bylą įrodymus, kad, anot jo, dalį dokumentų jis yra gavęs iš V. I. (pvz., t. 1, b.l. 146). Todėl vien tai, kad pastarasis, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, šiuo metu teigia dokumentų negavęs, nepaneigia minėtų rašytinių įrodymų. Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais apie vadovų vienas kitam dokumentų, kurie inter alia galėtų lemti ir įmonės sutartinių santykių (debitorių) nustatymą, neperdavimą ar ne visų perdavimą ir tenkinti jo reikalavimą žalos debitorinių skolų apimtyje kitų (išskyrus V. I.) atsakovų atžvilgiu vadovaujantis iš esmės tik jo prielaidomis bei teiginiais dėl aktų abstraktumo. Beje, tokiu atveju tektų pripažinti, kad ir įmonės apskaitą tvarkiusios bendrovės, surašydamos aktus apie įmonės finansinių dokumentų gavimą bei perdavimą klastojo šiuos aktus, ko apeliantas neįrodinėja.
Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, jog dėl pirmiau nurodytų aplinkybių yra pagrindas manyti, kad įmonės finansinė padėtis (turimas materialusis turtas, atsargos) per 2009-2010 m. m. pakito ir nesant įrodymų dėl administratoriui turėjusio būti perduoto įmonės turto didesnės apimties, likusi ieškinio dalis netenkintina. Kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų, patvirtinančių 768,94 Eur vertės turto buvimą keičiantis įmonės vadovams ir jo neperdavimą administratoriui, skundžiamas sprendimas iš dalies pakeičiamas (CPK 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies taisykles (CPK 93 str. 5 d.).
Atsakovė L. N. prašė iš apelianto priteisti jos patirtas 7 550 Lt bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau- Rekomendacijos) 8.2 ir 8.18 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį, konstatavo, jog nėra išimtinio atvejo nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, todėl nustatė priteistiną atsakovei 1 093,32 Eur (3 775 Lt) sumą. Teisėjų kolegija sutinka su minėtais argumentais. Be to, L. N. turėjo 2 804 Eur išlaidų už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme. Tačiau atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.12 punktą už kasacinio skundo surašymą atsakovei gali būti priteista 1 049,15 Eur suma (1 035 Lt x 3,5). Ieškinys jos atžvilgiu tenkinamas 0,05 proc. Todėl už advokato pagalbą iš apelianto atsakovei priteistina 2 141,40 Eur (2 142,47 Eur x 99.95 proc.).
Atsakovas M. N. pirmosios instancijos teisme turėjo 2 300 Lt (666,13 Eur) bylinėjimosi išlaidų, 500 Lt (144,81 Eur) apeliacinės instancijos teisme, 1 000 Eur - kasacinėje instancijoje. Pagal Rekomendacijų 8.12 punktą už kasacinio skundo surašymą jam gali būti priteista 899 27 Eur. Todėl iš apelianto M. N. priteistina 1 709,35 Eur (1 710,21 Eur x 99,95 proc.).
Iš atsakovų L. N. ir M. N. priteistina po 11,53 Eur žyminio mokesčio valstybei.
D. T. turėjo 889,02 Lt išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, 410,69 Lt – apeliacinės instancijos teisme, t.y. viso 376,42 Eur (1 299,71 Lt). Atmetus ieškinį jo atžvilgiu, jam ši suma priteistina iš apelianto.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovų L. N. ir M. N. solidariai 768,94 Eur, o iš atsakovo V. I. 1 036 385,43 Eur žalos atlyginimo ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Minvesta“.
Kitą ieškinio dalį ir ieškinį atsakovui D. T. atmesti.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Minvesta“ atsakovei L. N. 2 141,40 Eur, atsakovams M. N. 1 709,35 Eur, D. T. 376,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo V. I. 11 522,24 Eur, iš atsakovų L. N. ir M. N. - po 11,53 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Sumažinti turto arešto, taikyto Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atsakovo V. I. turtui, mastą iki 1 036 385,43 Eur, atsakovų L. N., M. N. turtui - iki 768,94 Eur. Atsakovo D. T. atžvilgiu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.
Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.