Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Raimondo Buzelio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų J. K. ir L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. patikslintą ieškinį atsakovams J. K., L. S., tretiesiems asmenims P. S., N. S., G. K., M. D., Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarei Dangirai Martinonytei, išvadą byloje teikiančiai institucijai Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos bei atsakovės J. K. patikslintą priešieškinį atsakovams L. K., G. K., M. D., P. S., N. S., tretiesiems asmenims Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarei Dangirai Martinonytei dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, nuosavybės teisės pripažinimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Be to, teismas visiškai neanalizavo ir šios bylos specifikos klausimo. Šis bylos specifika yra ta, kad atsakovės sugyventinis ir partneris tretysis asmuo G. K. po ginčo turto įsigijimo pateko į avariją 2004-08-26, patyrė sunkiausią galvos traumą, dėl ko tapo neįgalus, jam konstatuotas sunkios galvos smegenų traumos padariniai, organinis asmenybės sutrikimas ir kt. Neįgalumą jis turi iš šiuo metu (nedarbingumas 80 proc.). Traumos pasekmės neišnyko, nes po šios avarijos G. K. elgesys atsakovų atžvilgiu ir savo dukters atžvilgiu visiškai pasikeitė, pasidarė neatitinkantis tiek moralės, tiek teisės požiūriu, nes pastarasis pradėjo neigti akivaizdžius faktus: savo tėvystę, šeimos santykių buvimą ir kt. aplinkybes, faktiškai patvirtinančias šeimyninių santykių buvimą, atsisako išlaikyti savo vaiką, su juo bendrauti, atsisako bendrauti su atsakovais, nors iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovai rūpinosi G. K., jį prižiūrėjo ir pan. (prijungta Kauno rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-577-264/05 dėl rūpybos nustatymo medžiaga). Todėl vertinti G. K. paaiškinimus privalėjo itin kritiškai bei dalyje dėl faktinių santykių su atsakove, ginčo turto įsigijimo, nelaikyti įrodymais, kadangi atsakovas davė akivaizdžiai melagingus parodymus. Tas pats pasakytina ir dėl ieškovės parodymų ir paaiškinimų, kuriuos teismas privalėjo vertinti kritiškai kadangi ieškovė taip pat byloje elgėsi nenuosekliai, davė akivaizdžiai melagingus parodymus, kurie prieštaravo kitai bylos medžiagai.

Taigi susitarimas įsigyti nuosavą, nuolatiniam bendram gyvenimui skirtą būstą šeimai visiškai atitiko pagal tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 474-475 straipsnius, tai yra formuojama ir teismų praktikoje. Gyvendama faktinėje santuokoje ir pirkdama dalį namo bendrais pinigais faktinio sutuoktinio motinos L. K. vardu atsakovė suprato, kad 1/2 perkamo turto nuosavybės teise vis tiek priklausys jai pagal tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 474-475 straipsnius. Teismas privalėjo įvertinti, kad daugiau tikėtina, jog atsakovės paaiškinimai dėl ginčo turto įsigijimo aplinkybių apsimestinio sandorio būdu daugiau tikėtina, kad buvo nei nebuvo, todėl privalėjo remtis atsakovės paaiškinimais bei jos pateiktais įrodymais šioje dalyje (liudytojų V. S., V. J., kad ginčo turtą atsakovė ir tretysis asmuo nusipirko patys, kas atsakovė ginčo turto pirkimui skolinosi pinigus, kuriuos vėliau atidavė, liudytojo S. J. parodymais, kad ginčo bute pagal sudaryta su J. K. rangos sutartį (tl, b.l. 72) atliko remonto, rekonstrukcijos darbus, prekių ir paslaugų pirkimo-pardavimo kvitais (t.l, b.l. 73-77) A. G. parodymais, paskolos sutartimi (t.l, b.l. 165), ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi (t.b.l. 40-46), iš kurios matyti, kad ne ieškovė, bet G. K. sumokėjo pinigus už perkamą turtą P. S. ir D., kas paneigia šių asmenų bei ieškovės paaiškinimus, kad ji pati iš vakaro sumokėjo pinigus P. S. ir D..

Šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis, ar sutartyse kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu. Byloje yra pateikti įrodymai, kad J. K. skolinosi pinigus ginčo turtui įsigyti, tai patvirtino liudytojai V. J. ir A. G., paskolos sutartis, kurie įrodo, kad atsakovė ir G. K. turėjo lėšų ginčo turtui pirkti. Be to, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius šalių elgesį iki sandorio sudarymo, sandorio sudarymo metu ir po sandorio, nes neįvertino, jog tik įsigijus šį ginčo turtą J. K. su abiem vaikais bei G. K. deklaravo savo gyvenamąją vietą būtent šiame turte. Iki to laiko, J. K. ir jos vaikai ieškovei priklausančiame turte nebuvo deklaruoti, nors pakankamai ilgai gyveno jai nuosavybės teise priklausančiuose butuose.

Teismas visiškai neįvertino faktinių aplinkybių, kad būtent ginčo namo dalyje praktiškai nuo jos pirkimo yra deklaruota atsakovų J. K., L. S. ir nepilnametės V. K., o taip pat ir G. K. gyvenamoji vieta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė turėtų kitą gyvenamąją patalpą ir priešingai - nenustatyta, kad ieškovei būtų būtinybė pačiai apsigyventi ginčo namo dalyje, ji turi butą esantį (duomenys neskelbtini), kur gyveno ir gyvena pati.

Be to dukra Vaiva negali būti iškeldinta iš namo dalies, nes ten kartu su savo tėvu gyveno ir kito būsto neturi. Teismas turėjo nustatyti uzufruktą, teisę naudotis G. K. plotu, kuriuo naudotis jis atsisakė. Teismas neteisingai išsprendė bylą, blogai įvertino įrodymus. Apeliantei priklauso nuosavybės dalis, esanti (duomenys neskelbtini), todėl sūnus L. S. taip pat negali būti iškeldintas.

Be to, atsakovų turinė padėtis yra sunki. Nekilnojamojo turto neturi, apie tai yra duomenys byloje, atsakovė išlaiko nepilnametę dukrą ir atsakovą, kuris yra dieninio skyriaus aukštosios mokyklos studentas, gyvena iš apeliantės gaunamų pajamų, kurių į mėnesį gauna apie 2000 Lt, dirbdama keliose darbovietėse. Kitų pajamų neturi. G. K. išlaikymą vaikui moka nereguliariai, yra įsiskolinimas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareikšdama minėtą ieškinį J. K. pripažino, kad niekada nuosavybės teise neįgijo ir nevaldė turto, esančio (duomenys neskelbtini), todėl jos priešieškinyje nurodyti motyvai neva įgijo ginčo turtą, po šio teismo sprendimo išties yra nesuprantami, niekuo nepagrįsti ir nemotyvuoti. Atsakovė nesugebėjo paaiškinti, kodėl ji sandorio neformino savo vardu, nes su G. K. nebuvo vedę ir jokių apribojimų ar trukdžių tam nebuvo. Nesutampa atsakovės ir liudytojo kreditoriaus A. G. paaiškinimai, nes G. nurodė, kad K. skolą grąžino vienu kartu, o atsakovė K. nurodė, kad gražino per daugelį kartų dalimis. tai, jog V. K. yra atsakovės ir G. K. dukra, nesuteikia teisinio pagrindo atsakovei gyventi šiame nekilnojamajame turte.

G. K. ir J. K. nebuvo susituokę, o nekilnojamojo turto savininkės (L. K.) nesaisto jokie įsipareigojimai prieš V. K..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl jungtinės veiklos

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad priešieškinio reikalavimai pripažinti atsakovei J. K. nuosavybės teises į ½ L. K. vardu registruoto ginčo turto, visiškai atitiko 1964 metų Civilinio kodekso 474-475 straipsnių dėl jungtinės veiklos nuostatas (V.Ž. Nr. 19-138; 1964). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Apeliantai šių aplinkybių nei priešieškinyje, nei patikslintame priešieškinyje nenurodė, pirmosios instancijos teisme jos nebuvo tiriamos. Todėl šių apeliantų argumentų kolegija neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, kad atsakovai J. K. ir L. S. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė J. K. kartu su G. K. įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

LR Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M., J. S., S. S. v. G. S., A. N., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M., G. M., bylos Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia.

Byloje nustatyta, kad 2002 m. gegužės 9 d. M. D., P. S., veikiantis savo ir sutuoktinės N. S. vardu pardavė ½ jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį pirkėjai L. K., atstovaujamai G. K. (1 t. b.l. 40-47). VĮ „Registrų centras“ pažymėjimas apie nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos patvirtina, kad ½ gyvenamojo namo su priklausiniais, bei pagalbinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), pagal 2002-05-09 pirkimo – pardavimo sutartį nuosavybės teise priklauso ieškovei L. K. (1 t., b.l. 3-4). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovė neįrodė, jog ginčijama sutartis yra apsimestinis sandoris. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai vertino trečiųjų asmenų Prano ir N. S., M. D. parodymus, yra atmestini kaip nepagrįsti. Tretieji asmenys patvirtino aplinkybes, kad ginčo objektą norėjo pirkti būtent ieškovė, todėl ir pirkimo pardavimo sutartis sudaryta su ieškove. Taip pat kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė J. K. ginčo būstui įsigyti skolinosi iš A. G. 10000 JAV dolerių. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. G. skirtingai nei atsakovė J. K. paaiškino, kad skolą atsakovė grąžino visą iš karto, o J. K. paaiškino, kad skolą grąžindavo daug kartų dalimis (1 t. b.l. 188-189). Taip pat iš paties 2002-05-02 paskolos raštelio negalima nustatyti, kada ir kokiu būdu buvo grąžinta pasiskolinta 10000 JAV dolerių suma (1 t. b.l. 165). Darytina išvada, kad iš 2002-05-02 paskolos raštelio negalima nustatyti, ar iš viso buvo paskolinta ir po to grąžinta nurodyta suma, juo labiau paskolos sudarymo aplinkybių negali patvirtinti jokie kiti liudytojai. Taip pat atsakovė teikdama pirminį priešieškinį (1 t. b.l. 52-55), šios aplinkybės net nenurodė ir paskolos raštelio nepateikė, tai vėlgi kelia pagrįstų abejonių, ar realiai buvo iš viso sudaryta paskola. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė, būdama apdairi, suprato, kokią sutartį sudaro ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens G. K., ir suvokė tokios sutarties teisinius padarinius. Teigdama, kad ginčijamo sandorio šalis – pirkėjas yra ne ieškovė, o atsakovė, privalėjo įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Šios pareigos apeliantė neįvykdė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, jog ginčijamas sandoris buvo apsimestinis, todėl apeliantų argumentai šioje dalyje atmestini.

Dėl uzufrukto nustatymo ir nuomininko (naudotojo) šeimos nario nepilnametystės, kaip pagrindo atidėti teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymą

Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Vieni iš bendrųjų vaiko teisių apsaugos principų yra tai, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos, o sandoriai, sudaryti paliekant vaiką be gyvenamojo būsto, pripažįstami negaliojančiais (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6 punktai, 13 straipsnio 1 dalis). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. S., byla Nr. 3K-3-469/2006). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nepilnametės V. K. tėvas G. K., turėdamas nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kažkokiu būdu būtų vykdęs savo pareigą aprūpinti nepilnametę dukrą gyvenamuoju būstu. Priešingai, jis palaikė ieškovės ieškinį ir prašė iškeldinti atsakovę su nepilnamete savo dukra iš jo motinai, dukters senelei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo būsto.

Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnyje numatyta, kad nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje. Palikimas teisės naudotis gyvenamąja patalpa uzufrukto teise gali būti taikomas ir tėvo (motinos) gyvenamajam būstui, kai vaikas yra gimęs nesusituokusiems tėvams (Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnio 1 dalis, CK 3.4 straipsnis, 3.71 straipsnis, 3.156 straipsnio 2 dalis). Uzufrukto nustatymas tėvo (motinos) būstui neatleidžia tėvo (motinos) nuo pareigos teikti išlaikymą vaikui pagal CK 3.192 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintus principus, tačiau į tai atsižvelgiama paskirstant konkrečią išlaikymo pareigą. Uzufruktas gali būti nustatytas suinteresuoto asmens prašymu ar teismo iniciatyva (CK 3.71 straipsnio 1 dalis, CPK 376 straipsnis).

Kai gyvenamoji patalpa (namas, butas) nuosavybės teise priklauso tik vienam sutuoktiniui ir vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su tuo iš tėvų, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, užtikrinant vaiko teisę į būstą, teismui suteikiama teisė nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir sutuoktiniui, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas (CK 3.71 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuosavybės teisė, kurioje deklaruota gyvenamoji vieta atsakovės J. K. ir jos bei trečiojo asmens G. K. nepilnametės dukters V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), priklauso senelei ieškovei L. K.. Ginčo, kad trečiasis asmuo G. K. yra nepilnametės V. K. tėvas, byloje nėra. Tačiau Civilinio kodekso 3.71 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, kadangi nepilnametės tėvui trečiajam asmeniui G. K. ginčo objektas nuosavybės teise niekada nepriklausė.

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės teisėtas ir pagrįstas, tačiau pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, atidėti ar išdėstyti sprendimo įvykdymą, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl sprendimo vykdymo atidėjimo skirtingų faktinių aplinkybių pagrindu. Bendrieji civilinių ir civilinių procesinių santykių principai lemia, kad sprendimo vykdymas turėtų būti teismo atidedamas tada, kai reikšmingi ir gintini skolininko interesai nusveria kreditoriaus interesą, kad teismo pripažinta teisė būtų įgyvendinta nedelsiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-128/2011).

Nepilnamečių vaikų teisė į būstą yra viena pagrindinių vaiko teisių, ginama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, siekiant nustatyti teisingą šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, turi būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., kt., bylos Nr.3K-3-473/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr.3K-3-410/2010; kt.).

Teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas iš nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje J. N., E. N. v. E.V., bylos Nr. 3K-3-1234/2000 m.).

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai ieškovė, trečiojo asmens G. K. motina ir atsakovės J. K. bei ieškovės sūnaus nepilnametės dukters V. K. senelė, keldina iš būsto, kuriame atsakovė su nepilnamete dukra ieškovės sutikimu gyvena nuo 2002 m. gegužės mėnesio. Panaudos teisė į šeimos gyvenamąją patalpą pagal CK 3.82 straipsnio 3 dalį laikytina šeimos turtu, tai reikšminga aplinkybė, nes šeimos teisės normų nustatyta sustiprinta šeimos narių, ypač nepilnamečių, teisių ir teisėtų interesų, susijusių su šeimos turtu, apsauga. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, būdama nepilnametės apeliantės senele, turi ne tik moralės normomis ir gerais papročiais grindžiamas, bet ir įstatyme įtvirtintas pareigas rūpintis jos interesais (CK 3.237 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad apeliantė J. K. turėtų kitą gyvenamąją patalpą, ir priešingai – nenustatyta, kad ieškovei būtų būtinybė pačiai apsigyventi ginčo būste. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą. Tačiau būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų, taip pat atsižvelgiant, kad nepilnametė V. K. yra 13 metų, be to atsakovė, jos motina, iš ginčo būsto jau buvo raginama išsikelti nuo 2006 metų, sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams nuo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 284 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 284 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo įvykdymą atidėti iki 2013 m. kovo 1 d.