Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Gudynienė, sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei, dalyvaujant ieškovės atstovėms adv. M.Laurinaitienei, J.Smirnovai, atsakovei L. K., jos atstovui adv. L.Mažonui, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal J. K. ieškinį L. K. dėl nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Iš šalių, jų atstovų paaiškinimų ir bylos medžiagos nustatyta, kad 2002 m. gegužės 9 d. L. K. pirko iš M. D. pusę namo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini). L. K. nurodo, kad ieškovė ir sūnus G. K. planavo bendrą gyvenimą, todėl leidusi jiems laikinai gyventi įsigytoje nuosavybėje. 2006 m. vasario mėnesį G. K. nutraukė santykius su J. K. ir apsigyveno pas motiną, todėl atsakovė pareikalavo J. K. išsikelti iš L. K. priklausančios namo dalies. Jai atsisakius tai padaryti, 2006 m. rugpjūčio 2 d. Kauno rajono apylinkės teisme iškėlė civilinę bylą dėl J. K. iškeldinimo. 2006 m. rusėjo 29 d. J. K. pareiškė priešinį ieškinį dėl 2002 m. gegužės 9 d. pirkimo –pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine ir pirkėjos teisių ir pareigų perkėlimo J. K. Reikalavimą grindė tuo, kad 1996-2006 m. vasario mėn. laikotarpiu su G. K. gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai ir vedė bendrą ūkį, turtiniuose santykiuose siekė sukurti teisines pasekmes, būdingas santuokoje gyvenantiems asmenims. Ginčo turtą įsigijo su G. K. lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės pagrindais, tačiau, siekiant išvengti išieškojimo iš G. K. turto pagal vykdomąjį dokumentą, pirkimo – pardavimo sutartis buvo įforminta L. K. vardu. Su įsigytu turtu elgusis kaip jo savininkė - nupirktoje valdoje ji, G. K., jų dukra ir J. K. sūnus iš pirmosios santuokos iš karto apsigyvenę, čia yra jos namų apyvokos daiktai, drabužiai; naudojasi žemės sklypu ir namo priklausiniais; nupirktą namo dalį remontuoja; jame deklaruota jos gyvenamoji vieta. Pagal žodinį susitarimą L. K. nupirktą namo dalį turėjo perleisti sūnui ir J. K., tačiau po to, kai 2004 m. G. K. autoavarijoje buvo sužalotas, tapo neįgalus, tai padaryti atsisakė.

2007 m. gegužės 3 d. byla buvo nagrinėjama teismo posėdyje, kuris atidėtas 2007 m. gegužės 16 d. 2007 m. gegužės 16 d. J. K. pateikė prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad pasiekė susitarimą su L. K. dėl ginčo namo dalies, ½ dalies žemės sklypo, garažo ir ūkinio pastato pirkimo – pardavimo. Tą pačią dieną L. K. pateikė teismui prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ir įsipareigojo parduoti J. K. sau priklausančią 1/2 dalį namo už 140000 Lt iki 2007 m. birželio 28 d., taip pat įsipareigojo šios dalies namo neperleisti tretiesiems asmenims ( Kauno raj. apylinkės teismo civilinės bylos nr. 2-0229-264/2007 2 tomo 34,35 lapai). Tas pačias aplinkybes šalys patvirtino teismo posėdyje ( t. 2 b.l. 36-37). 2007 m. gegužės 16 d. teismo nutartimi areštas ginčo nekilnojamiesiems daiktams buvo panaikintas. 2007 m. birželio 28 d. J. K. pateikė ieškinį dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta. Nurodė, kad susitarimą dėl ginčo daikto pirkimo - pardavimo ji iš savo pusės įvykdė – kreipėsi į banką dėl kredito ir 140000 Lt kreditas buvo suteiktas, kelis kartus buvo notarų biure dėl sandorio įforminimo, tačiau atsakovė sandorį įforminti vengia. 2007 m. rugpjūčio 29 d. teismo nutartimi civilinė byla dėl iškeldinimo ir priešieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta byla dėl pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – gyvenamojo namo dalies pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo fakto patvirtinimas, atsakovei atsisakant tokį sandorį įforminti notariškai. Ieškovė nurodo, kad pirkimo – pardavimo sandoris faktiškai buvo sudarytas, susitarus dėl daikto kainos, pardavimo termino, ir šį susitarimą atsakovei patvirtinus rašytiniu pasižadėjimu. Laiko, kad ginčo daiktas jai buvo perduotas išsyk po to, kai atsakovė jį nusipirko.

Pagal CK 6.154 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžtą sutarties sampratą sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ( ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pirkimo – pardavimo sutartis yra konsensualinė. Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybėn ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą ( CK 6.305 str. 1 d.). Laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas – pardavimas (CK 6.309 str. 1 d.).

Iš CK 6.154, 6.159 ir 6.305 straipsniuose pateikto sutarties apibrėžimo darytina išvada, kad sutarties esmė - šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą ir priimant pasiūlymą arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais, tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Šalių susitarimas gali būti pasiekiamas palaipsniui, derantis ir ieškant konsensuso dėl atskirų sutarties sąlygų. Formuodamas teismų praktiką sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokiais atvejais būtina vadovautis ir kitomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis sutarties sudarymą. Pažymėjo, kad pagal CK 6.162 straipsnio 2 dalį sutartis galioja, jeigu šalys sutaria dėl visų esminių sutarties sąlygų. Taigi vertinant, sutartis buvo sudaryta ar ne, esminę reikšmę turi šalių susitarimo pasiekimas, o ne formalūs dalykai. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad, vertinant, ar buvo sudaryta sutartis, taip pat svarbu išanalizuoti šalių elgesį derybų metu, t. y. ikisutartinių santykių požiūriu. Šių santykių šalys turi abipuses teises ir pareigas. Vykstant deryboms dėl sutarties sudarymo, pagrindinė abipusė šalių pareiga yra CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 straipsniuose įtvirtinta pareiga elgtis sąžiningai. Šaliai draudžiama vesti derybas, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vingio kino teatras“, UAB „Eika“; bylos Nr. 3K-3-38/2005).

Sistemiškai aiškinant nurodytas civilinės teisės normas, tam, kad teismas galėtų pripažinti galiojančiu ieškinyje nurodomą sandorį, būtina nustatyti šalių valią ne tik sandorį sudaryti, bet ir jį įvykdyti: nuspręsti, ar šalys susitarė dėl visų esminių nekilnojamojo daikto pirkimo –pardavimo sutarties sąlygų, su kokioms sąlygomis susiejo savo valią dėl nekilnojamojo daikto perdavimo pirkėjos nuosavybėn bei atsiskaitymo už perkamą daiktą, kokia sandorio dalis buvo realiai įvykdyta.

Šalių susitarimas dėl ginčo turto perleidimo J. K. nuosavybėn buvo pasiektas kitoje civilinėje byloje dėl daiktinių teisių į tą patį turtą. Taikia šios bylos baigtimi J. K. laikė notarinį pirkimo – pardavimo sutarties įforminimą, sumokant už perleidžiamą turtą L. K. 140000 Lt, kuriuos ketino pasiskolinti iš banko. L. K. teigia namo parduoti nesirengusi, o pasižadėjimą tai padaryti parašiusi, siekiant nors laikinai atsikratyti priešingos šalies atstovių spaudimo ginčo turtą parduoti. Šis jos paaiškinimas neatitinka Kauno raj. apylinkės teismo civilinėje byloje nr. 2-0229-264/2007 užfiksuoto L. K. atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, norint baigti bylą taikos sutartimi ir prašant dėl to panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. 2009 m. balandžio 15 d. nagrinėjamos bylos teismo posėdyje atsakovė taip pat patvirtino, jog, pasirašydama pasižadėjimą, siekė taikos tarp savo sūnaus ir J. K. Logiškai nepaaiškinama, kad atsakovė negali konkretizuoti „psichologinių aplinkybių“, dėl kurių nesutaria minimi asmenys, tačiau šios aplinkybės aiškiai išdėstytos J. K. vardu atsakovės surašytame pasižadėjime b.l. 53. Jame nurodoma, kad ginčo pastato pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą atsakovė siejo su dar viena sąlyga – ieškovės įsipareigojimu nereikšti jokių pretenzijų ar turtinių reikalavimų G. K. dėl jų dukters V., gimusios (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės ir ieškovės atstovių paaiškinimų matyti, kad J. K. atsisakė vykdyti L. K. pageidavimą nereikšti vaiko tėvui pretenzijų dėl išlaikymo. Po to atsakovė notarei pasakė, kad sandorio sudaryti neketina. Neketinimą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį atsakovė išreiškė, neatvykdama ir į kitą ieškovės nurodytą notarų biurą.

Vertindamas šiuos įrodymus pagal jų sąsajumą ir loginį ryšį teismas daro išvadą, kad atsakovė, sutartu laiku atvykusi į Prienų notarų biurą pirkimo – pardavimo sandorio įforminimui, jo nesudarė būtent dėl minėtosios priežasties.

Teismas nesutinka su atsakovės aiškinimu apie tai, kad nebuvimą jos valios ginčo turtą perleisti ieškovei patvirtina neįvykdymas CK 4.79 straipsnio antrojoje dalyje nustatytos pareigos pranešti ginčo daikto bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui bei netapačios pirktino – parduotino turto sudėties nurodymas ieškovės prašyme ir atsakovės pasižadėjime dėl sutarties sudarymo. Pirmasis faktas yra aplinkybė, kuria atsakovė grindžia savo atsikirtimus į ieškinį, todėl teismas sprendžia apie CPK 47 str. nurodytų procesinių sąlygų nebuvimą bendraturčių įtraukimui dalyvauti trečiaisiais asmenimis nagrinėjamoje byloje. Ginčo namo bendraturčiai buvo dalyvaujančiais byloje asmenimis, sprendžiant ginčą dėl iškeldinimo ir pirkėjo teisių perkėlimo, apie atsakovės ketinimus dėl nuosavybės teisės perleidimo žinojo ir tam byloje neprieštaravo. Sutarties įforminimui šalys buvo nuvykę pas notarą, todėl neabejotina, kad, esant pardavėjos valiai turtą perleisti, notaras būtų užtikrinęs CK 4.79 straipsnio antrosios dalies reikalavimų įvykdymą. Turto sudėties neatitikimai šalių pareiškimuose yra formalūs. Aukščiau aptartosios šalių derybos įrodo, kad pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti atsakovė ketino ir šiuo požiūriu derėdamasi elgėsi sąžiningai, tačiau, rūpindamasi neįgalaus sūnaus interesais, nuosavybės teisių perleidimą ji realiai siejo su sąlyga, prieštaraujančia imperatyvioms įstatymų normoms dėl tėvų pareigos išlaikyti vaikus. Dėl šios priežasties yra niekinis atsakovės prašyme b.l. 9 išreikštas namo pardavimo įsipareigojimas ( CK 1.80 str. 1 d.).

Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie šalių susitarimą dėl konkretaus atsiskaitymo būdo, ginčo nekilnojamojo daikto perdavimą ieškovės nuosavybėn ir jos galimybę prašyme b.l. 10 nurodytu laiku sumokėti už įsipareigotą įsigyti turtą sutartą pinigų sumą. Ieškovė nurodo, kad nuo apsigyvenimo momento namu naudojosi kaip nuosavu, tačiau tai sietina su naudojimosi teisės įgyvendinimu ir šalių tarpusavio santykiais ( ieškovė ir atsakovės sūnus buvo sugyventiniai, turėjo dukrą). Ieškinio dėl J. K. iškeldinimo pareiškimas patvirtina, kad L. K. nebuvo atsisakiusi ginčo turto valdymo teisės. 2007 m. birželio 7 d. AB Hansa bankas pažymėjimas nr. K—SR-799 apie 140000 Lt kredito suteikimo galimybes yra ne banko įsipareigojimas suteikti tokio dydžio kreditą, o informacinio pobūdžio raštas ( b.l. 14). Jis įrodo tik tai, kad kreditas galėtų būti suteiktas, kai bus įvykdytos visos bankui priimtinos sąlygos. Jokie įrodymai nepatvirtina šalių susitarimo, kad atsakovė sutiko laukti paskolos ieškovei suteikimo bet kokiomis bankui palankiomis sąlygomis.

Nurodytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad ieškovė neįrodė neabejotinos atsakovės valios ginčo sandorį sudaryti ir įvykdyti pardavėjos pareigą dėl daikto perdavimo.

Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notarinės formos ( CK 6.393 straipsnio 1 d.). Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą ( CK 6.309 str. 3 d.). Ieškovei neįrodžius, kad šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti sandorio fakto buvimą. Nenustačius susitarimo dėl daikto perleidimo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad viena iš šalių sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė ( CK 1.93 str. 4 d.).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas sprendžia apie ieškinio nepagrįstumą. Nesant atsakovės valios parduoti savo turtą ieškovei, pirkimo – pardavimo sandorio buvimo fakto konstatavimas, priteisiant pardavėjai pinigų sumą, kurios pirkėja realiai neturi, pažeistų atsakovės nuosavybės teisę, todėl ieškinys atmestinas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., CK 4.37 str.).

Iš ieškovės atsakovei priteistinos advokato pagalbos išlaidos, valstybei – 12,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ( CPK 88, 93, 96 str.; b.l. 37 – 1000 Lt, b.l. 70 – 1000 Lt, b.l. 100-1000 Lt, b.l. 145-500 Lt, b.l. 3, 104 – 61,10 Lt).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263 straipsniais, 269 straipsnio pirmąja dalimi, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 3500 Lt ( tris tūkstančius penkis šimtus ) advokato pagalbos išlaidų atsakovei L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir 61,10 Lt ( šešiasdešimt vieną Lt 10 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.