- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-27
- Bylos Nr.
- e2A-1180-467/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21096-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė, Visvaldas Kazakiūnas
- Atsakovas
- Lietuvos, Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijai, Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir valstybės įmonei
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės (toliau - VĮ) Turto banko ieškinį atsakovei Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijai dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo ir atsakovės Lietuvos laivės kovų – Miško brolių draugijos priešieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir valstybės įmonei (toliau - VĮ) Registrų centrui dėl patikėjimo teisės ginčijimo ir pripažinimo statytoju, tretieji asmenys - Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublika, atstovaujamas VĮ Turto banko, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, ir prašė iškeldinti atsakovę Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugiją iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su jai priklausančiu turtu, taip pat įpareigoti atsakovę perduoti visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją (statinių projektus, statybą leidžiančius dokumentus, statinių kadastro duomenų bylas ir kt.).
2. Nurodė, kad ieškovas patikėjimo teise valdo gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovė šiais pastatais naudojasi be teisinio pagrindo. Jos keliamą klausimą dėl pastatų priklausomybės nagrinėjo ne viena valstybės institucija, buvo organizuotas tarpžinybinis pasitarimas. Finansų ministerija 2012 m. spalio 15 d. rašte Ministro Pirmininko tarnybai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos vertinimą ir į tai, kad atsakovė turi teisinę galimybę kreiptis į teismą, jog būtų apginta jos pažeista ar ginčijama nuosavybės teisė į rekonstruotus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priimti įstatymo pakeitimą laiko netikslingu. VĮ Turto bankas savo raštuose išreiškė nuomonę, kad atsakovė galėtų būti panaudos subjektu pagal įstatymą ir siūlė perduoti aukščiau minėtus pastatus laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis pagal panaudos sutartį. LR finansų ministerija 2017 m. gegužės 4 d. raštu pritarė Turto banko pozicijai dėl pastatų atlaisvinimo ir grąžinimo. Ieškovas reikalavo grąžinti ginčo turtą, tačiau reikalavimas nebuvo įvykdytas, todėl jis buvo priverstas kreiptis su negatoriniu ieškiniu dėl atsakovės iškeldinimo.
3. Nurodė, kad nuo 1992 m. balandžio 30 d. LR Vyriausybės potvarkio Nr. 428 p. priėmimo tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė faktiniai neterminuotos panaudos santykiai, kadangi nebuvo sudarytos rašytinės panaudos sutarties. Ieškovo teigimu, panaudos davėjas turi besąlyginę teisę nutraukti panaudos sutartį įspėjęs kitą šalį prieš tris mėnesius. Ieškovas šią pareigą įvykdė 2017 m. spalio 16 d., raštu informavęs atsakovę dėl panaudos sutarties nutraukimo. Be to, pats kreipimasis į teismą dėl iškeldinimo laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieškovo valią nutraukti panaudos sutartį.
4. Atsakovės teisinė forma yra asociacija, todėl, vadovaujantis 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1890 „Dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo“ 4.4 punktu, valstybės turtas panaudos pagrindais gali būti perduodamas asociacijoms ne ilgesniam kaip 10 metų terminui, o šiuo atveju atsakovė ginčo turtu naudojasi nuo 1992 metų. Perdavimo-priėmimo aktas neturėjo būti surašytas, nes nebuvo turto perdavėjo, t. y. subjekto, kuris perduotų turtą.
5. Vyriausybė, įgyvendindama valstybės turto savininko funkcijas ir perdavusi turtą ieškovui, neturėjo savo sprendimo derinti su Aprašo 4.1-4.4 punktuose nurodytais subjektais, kadangi turtas nebuvo perduotas iš vieno patikėtinio, turinčio teisę valdyti, naudoti ir disponuoti juo, kitam patikėtiniui. Atsakovės argumentai nesudaro pagrindo naikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, be to, atsakovė yra praleidusi ieškinio senatį ginčyti minėtą nutarimą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nuo dalies ieškinio reikalavimų – įpareigoti atsakovę perduoti visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją, atsisakė ir šioje dalyje bylą prašė nutraukti. Likusioje dalyje ieškinį palaikė.
Atsiliepimas
7. Atsakovė Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad pastatu ji nenutrūkstamai naudojasi 25 metus, nėra būtinos juridinių faktų sudėties VĮ Turto banko patikėjimo daiktinei teisei atsirasti. Be to, pastato rekonstrukcijos eigoje buvo pakeista apie 66 proc. konstrukcijų, sukurta 42,52 proc. naujo bendrojo ploto. Taigi, neaišku, kuo atsakovė pažeidžia Lietuvos Respublikos interesus.
Šalies argumentai
8. Atsakovė pateikė priešieškinį, kurį patikslino, ir prašė Lietuvos Laisvės kovų – Miško brolių draugiją pripažinti statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. statiniuose adresu (duomenys neskelbtini), statytoja; pripažinti Lietuvos Laisvės kovų – Miško brolių draugijos teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymą apie statinių, esančių (duomenys neskelbtini) statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti nurodytų pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įregistruoti Lietuvos Laisvės kovų – Miško brolių draugijos daiktines teises į juos; pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir 61 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje; panaikinti LR Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244 ir įrašą Nekilnojamojo turto registre apie VĮ Turto banko turto patikėjimo teisę į pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9. Nurodė, kad atsakovė daugiau nei 13 metų buvo ginčo turto savininkė ir per šį laikotarpį teisėtai atliko statybos darbus, sudarė sutartis dėl pastatų rekonstrukcijos projektinės dokumentacijos ir darbo projekto parengimo. Projektas buvo derinamas su Vilniaus miesto savivaldybe bei jos atsakingomis institucijomis, buvo išduoti statybai ir rekonstrukcijai vykdyti reikalingi leidimai, pagal sutartis atlikti darbai priimti iš rangovo UAB „Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija“. Aplinkybę, kad atsakovė buvo statytoja, patvirtina ir LR aplinkos ministerijos 2013 m. lapkričio 25 d. raštas bei LR Vyriausybės 1992 m. gruodžio 9 d. prašymas, kuriuo Vyriausybė prašė kasmet informuoti ją apie vykdomus statybos darbus.
Atsiliepimas
10. Atsakovė nurodė, kad darbai iki šiol nėra pabaigti, tačiau pastatų kadastro duomenys yra reikšmingai pasikeitę dėl atliktos ginčo statinių rekonstrukcijos. Pastatų kadastro duomenys yra fiksuoti 2004 m. birželio 11 d. parengtoje Nekilnojamojo objekto kadastrinių matavimų byloje, o rekonstrukcijos mastai nustatyti 2010 m. gruodžio 15 d. statinių (duomenys neskelbtini), Vilniuje ekspertizės metu ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011. Ekspertizės 2010 m. gruodžio 15 d. išvadoje nustatyta, kad pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto, o pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra pakeista 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,20 proc. naujo bendro ploto. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 nustatė, kad atsakovė nuo 1992 m. iki 2005 m. rugsėjo 21 d., t. y. per laikotarpį, kada buvo įregistruota kaip turto savininkė, ginčo statiniuose pakeitė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukūrė 44,36 proc. naujo bendro ploto. Be to, atsakovė turėjo reikiamas teises į žemės sklypą, kuriame buvo rekonstruojami pastatai, turėjo galiojantį ir teisėtą statybą leidžiantį dokumentą, pastatus valdė kaip turto savininkė, o, panaikinus nuosavybės teises į pastatus, toliau juos valdė panaudos pagrindais. Joks kitas asmuo tuo laikotarpiu negalėjo įgyvendinti statytojo teisės vykdant ginčo statinių rekonstrukciją.
Žemesnės instancijos teismas
11. Kadangi atsakovė yra pastatų rekonstrukcijos statytoja, turi ne tik teisę, bet ir pareigą registruoti nebaigtą statybą, jai pripažintina teisė be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymą, atlikti kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus bei atsakovės daiktines teises į juos, t. y. jos daiktinės teisės registruotinos į naują sukurtą pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalį - nuosavybės teisė į 80/100 dalį pastato, o pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė į 79/100 dalį pastato.
12. VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisė į ginčo statinius įregistruota nesant pastatų priėmimo-perdavimo akto, t. y. nesant būtinos juridinių faktų sudėties patikėjimo teisei atsirasti. VĮ Turto banko patikėjimo teisės yra išvestinės iš VĮ Valstybės turto fondo turėtų teisių. Pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 244 pastatai buvo perduoti neteisėtai, nes kadastriniai matavimai nėra įregistruoti, patikėjimo teisė yra perduota į nepagrįstos apimties turtą – į atsakovės rekonstruotą dalį, kuri iki šiol nėra įregistruota ir nėra išspręstas daiktinių teisių klausimas.
13. Aplinkybė, kad nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. buvo įregistruota atsakovės nuosavybės teisė į pastatus, negali būti ignoruojama ir yra reikšminga, vertinant šiuo laikotarpiu statybos teisėtumą. Per tą laikotarpį, kai atsakovė buvo registruota kaip pastatų savininkė, ginčo statiniuose buvo pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendrojo ploto. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau - Statybos įstatymas) numato, kad statyba gali būti finansuojama ne paties statytojo lėšomis, tačiau iš kitų šaltinių. Bylos medžiaga patvirtina, kad rekonstrukcija buvo finansuojama ne tik valstybės lėšomis, bet ir iš kitų šaltinių: pačios atsakovės lėšomis, VLIK‘o lėšomis, talkomis, dalį lėšų tiesiogiai perdavė K.B. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad valstybė skyrė lėšas pastatų rekonstrukcijai, vykdydama investicinį projektą, o vien piniginių lėšų skyrimas atsakovei nelaikytinas investiciniu projektu. Draugija buvo įregistruota pastatų savininke daugiau nei 13 metų ir tuo metu teisėtai vykdė savo vardu statybos darbus rekonstruodama pastatus, tačiau vėliau atsakovės nuosavybės teisė į pastatus buvo panaikinta, neišsprendus pastatų rekonstrukcijos pasekmių klausimo.
14. Ieškovas su atsakovės patikslintu priešieškiniu nesutiko, pažymėjo, kad statytoju pagal Statybos įstatymą laikytinas asmuo, kurio lėšomis vykdoma statyba. Pagal bylos įrodymus statytoju pripažintina tik Lietuvos Respublika, kuri į pastatų rekonstrukciją yra investavusi 704 070 EUR. Atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimą į pastatų rekonstrukciją, nepateikė, todėl siekia būti ginčo statinių statytoja nepagrįstai. Be to, atsakovė neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, nes ji nevaldo nuosavybės teise žemės sklypo ir nenaudoja jo kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad atsakovės nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo registruota neteisėtai, todėl atsakovė neturi teisės remtis neteisėtos registracijos faktu. Nuo pat 1992 m. balandžio 30 d. susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Vyriausybės potvarkiu pastatas buvo perduotas atsakovei naudotis neatlygintinai, taigi, valstybė buvo panaudos davėja, o atsakovė – panaudos gavėja. Panaudos davėjo sukurtas turtas jokiu būdu negali priklausyti panaudos gavėjui.
15. Lėšos iš valstybės biudžeto buvo skiriamos įgyvendinti investicinį projektą - atstatymo ir restauravimo darbams atlikti Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Be to, įvertinus LR Vyriausybės nutarimus, konstatuotina, kad finansinis turtas buvo skirtas ne atsakovei ir jos poreikių tenkinimui, bet konkrečiam tikslui - rūmų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) atstatymo ir restauravimo darbams atlikti. Skiriamos lėšos nebuvo perduotos atsakovei, tai ir už šias lėšas pastatyti objektai yra ne atsakovės, o valstybės nuosavybė. Joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, buvo atlikta tik pastato rekonstrukcija, todėl atsakovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.47 straipsnio 4 punktu, nes, rekonstravus pastatą, naujai įrengtos patalpos tampa jo dalimi.
16. Valstybei priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsakovės siekį įsigyti nuosavybės teisę į 66/100 dalį pastato - gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir 61 procentą (61/100 dalį) pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini) laiko nepagrįstu ir atmestinu. Tokiu atveju atmestinas ir atsakovės reikalavimas pripažinti atsakovės teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymą apie statinių statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei atsakovės daiktines teises į juos. Šis priešieškinio reikalavimas taip pat prieštarauja Statybos įstatymo 39 straipsnio 1 daliai, nes statybą leidžiančio dokumento galiojimas baigėsi 2003 m. gegužės 8 d. ir nebuvo pratęstas.
17. Atsakovės reikalavimas panaikinti Vyriausybės nutarimą yra administracinio pobūdžio, todėl turi būti taikoma ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis, kurioje numatytas 1 mėnesio senaties terminas jį apskųsti. Atsakovė apie skundžiamą Vyriausybės nutarimą bei jo turinį sužinojo 2012 m. rugsėjo 10 d., o priešieškinys dėl jo nuginčijimo pareikštas jį ženkliai praleidus. Be to, šiuo nutarimu perduotas nekilnojamasis turtas visiškai atitiko archyvinės bylos Nr. 12/13192 bei Nekilnojamojo turto registro duomenis. Ginčo statinių perdavimas patikėjimo teise vyko teisėtai bei pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Atsakovė ginčo turtu šiuo metu nesinaudoja, pastatai nėra tinkamai prižiūrimi, nes nėra sudarytos sutartys su paslaugų tiekėjais.
Atsiliepimas
18. Atsakovas pagal priešieškinį VĮ Registrų centras nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas sprendimu panaikino atsakovės nuosavybės teise registruotus ginčo statinius ir jie liko valstybės nuosavybėje lyg šiol. Tiek Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartyje, tiek Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis Nr. 428p ir Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkis Nr. 1042v suteikia atsakovei teisę neatlygintinai naudotis ginčo statiniais, tačiau nepatvirtina pastatų perdavimo draugijos nuosavybėn.
19. Atsakovė pagal priešieškinį Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašė ieškinį tenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikai centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad įmonė įgyvendina centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto valdymą, o, įgyvendindama centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto valdymą, Vyriausybės nustatyta tvarka atstovauja valstybei bylose dėl nekilnojamojo turto valdymo, nuosavybės teise fakto nustatymo ir kitose bylose dėl valstybės nekilnojamojo turto nuosavybės teisių gynimo, kai šis turtas nėra perduotas kitai valstybinei institucijai ar įstaigai. VĮ Turto bankas pateikė ieškinį bei atsiliepimą į priešieškinį šioje byloje, todėl laikytina, kad šie procesiniai dokumentai pateikti Vyriausybės vardu.
Atsiliepimas
20. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 nustatė ir patvirtino, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu teisėtai panaikino atsakovės atliktą pastatų teisinę registraciją kaip privačią jos nuosavybę, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkis Nr. 428p, kuriuo buvo perduotas turtas naudotis atsakovei neatlygintinai, nereiškia turto perdavimo atsakovės nuosavybėn. Be to, į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad pastatų rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis. Taigi, valstybė, o ne atsakovė investavo į pastatų rekonstrukciją, todėl ji negali būti laikoma statytoja.
21. Atsakovė neatitinka LR Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, nes ji nėra turto (jo dalies) savininkė, šio turto nevaldo ir nenaudoja kitais LR įstatymų nustatytais pagrindais, neturi galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Šiuo metu turto patikėtinis yra VĮ Turto bankas, kuris įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo funkcijas ir veiklas. Atsižvelgiant į LR Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimą, atsakovės turima 1997 m. gegužės 14 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. 132 neatitinka teisinio reglamentavimo ir prieštarauja LR Žemės įstatymo nuostatoms.
22. VĮ Registrų centras, atsižvelgdamas į Nacionalinės žemės tarnybos – valstybinės žemės patikėtinės – prašymą, įregistravo juridinį faktą apie žemės nuomos sutarties pasibaigimą. Atsakovė savo pasižadėjimo užbaigti statybos darbus iki 2000 metų neįgyvendino iki 2003 m. kovo 10 d., kai Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį dėl atsakovės nuosavybės teisės į pastatus panaikinimo. Nors atsakovė vykdė užsakovo funkcijas, tai nesudaro pagrindo ją pripažinti statytoja. Valstybės institucijos ir LR Finansų ministerija ne kartą atsakovei siūlė įteisinti pastatų valdymą, nes šiuo metu atsakovė naudojasi pastatais neturėdama tam teisinio pagrindo. Vyriausybei priėmus 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimą „Dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis, atsakovė turėjo kreiptis dėl panaudos suteikimo, tačiau iki šiol to nepadarė. Be to, pastatuose nėra šildymo, todėl bloginama jų būklė
23. Atsakovei statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti 1998 m. spalio 8 d., todėl, vadovaujantis LR Statybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi, atsakovė privalėjo nebaigtą rekonstrukciją įregistruoti iki 2001 m. spalio 8 d. Praleidus šį terminą, atsakovės prašymas įregistruoti statybos darbų rezultatą viešame registre yra nepagrįstas. Mano, kad panaikinti 2012 m. vasario 29 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 244 teisinio pagrindo nėra.
Atsiliepimas
24. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad, vadovaujantis CK 4.98 straipsniu, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Ieškovas pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą bei ieškinyje išdėstė aplinkybes, kaip atsakovė pažeidžia jo teises. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl privaloma vykdyti.
Žemesnės instancijos teismas
25. Panaikinus 1992 m. rugpjūčio 25 d. teisinę registraciją, ginčo statiniai buvo grąžinti į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą kaip valstybės turtas, valdomas patikėjimo teise. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 1998 m. spalio 8 d. išdavė atsakovei leidimą vykdyti statybos darbus ginčo statiniuose pagal suderintą projektą. Ginčo statinių rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kurias naudojo atsakovė. Taigi, valstybė, o ne atsakovė, investavo į ginčo statinių rekonstrukciją ir remontą, todėl atsakovė negali būti laikoma statytoju. Be to, atsakovė neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų.
26. Nuo 1992 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkio Nr. 428 p. priėmimo tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu buvo apibrėžtas konkretus ir aiškus tikslas – perduoti atsakovei pastatą neatlygintinai naudotis. Atsakovė buvo asignavimų valdytoja, o piniginės lėšos iš biudžeto buvo skiriamos įgyvendinti investicinį projektą – atstatymo ir restauravimo darbams atlikti. Buvo atlikta pastatų rekonstrukcija, joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, todėl atsakovė nepagrįstai remiasi CK 4.47 straipsnio 4 punktu, kuriuo nėra numatyta įsigyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.
Šalies argumentai
27. Patikslintu priešieškiniu prašoma panaikinti viešo administravimo teisės subjekto priimta administracinį aktą, todėl byloje taikytini LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyti administracinio akto apskundimo terminai. Remiantis bylos medžiaga, atsakovė apie skundžiamą aktą vėliausiai sužinojo 2012 m. rugsėjo 10 d., todėl terminas jo apskundimui baigėsi 2012 m. spalio 10 d. Atsakovė praleido terminą ginčyti Vyriausybės nutarimą, o, jo nepanaikinus, nėra pagrindo naikinti ir įrašo Nekilnojamojo turto registre apie VĮ Turto banko patikėjimo teise valdomą turtą.
Atsiliepimas
28. Trečiasis asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428p. perdavė Lietuvos Laisvės kovų - Miško brolių draugijai neatlygintinai naudotis istorinės svarbos pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris atsakovės atkurtas 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų bei sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, panaudojant atsakovei skirtas pasaulio lietuvių bendruomenės aukas bei LR Vyriausybės skirtas lėšas, taip pat organizuojant politinių kalinių talkas bei kito neapmokamo darbo sąnaudas.
29. Teismai pripažino, kad atsakovė vykdė atstatymo ir rekonstrukcijos darbus ginčo statiniuose. Jos sukurtas naujas turtas turėtų būti atsakovės nuosavybė. Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimas Nr. 244, kuriuo ji priskyrė šiuos pastatus valstybės nuosavybei, neatitinka tikrovės. Atsakovei paskirtas neatlygintinam naudojimui pastatas pagal 1992 m. balandžio 30 d. potvarkį Nr. 428p, tuo metu sudarė tik 20,03 procento, todėl LR Vyriausybė 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 244 realiai perdavė atsakovės sukurtą daiktą valstybės nuosavybei. Atsakovė ir trečiasis asmuo ne kartą kreipėsi į valstybės įstaigas, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 244 būtų panaikintas. Atsakovė, kaip užsakovas, parengusi visą projektinę dokumentaciją ir įvykdžiusi visus kitus reikalavimus, vykdė nekilnojamojo daikto atstatymo rekonstrukcijos darbus ir buvo sukurtas ne valstybės, o atsakovės turtas, kurio dydį 2011 m. spalio 10 d. nutartimi patvirtino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos Vyriausybės potvarkis Nr. 428p. ir 2012 m. vasario 29 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 244 prieštarauja vienas kitam. Teisme liudijęs G.V. parodė, kad atsakovė, naudodama valstybės paramos ir kitas lėšas, atstatinėjo ir rekonstravo nekilnojamąjį turtą sau, savo ir valstybės reikmėms, bet nebuvo valstybės rangovu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
30. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino - nusprendė iškeldinti atsakovę Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugiją iš valstybei priklausančio VĮ Turto banko patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su visu jai priklausančiu turtu; atsakovės priešieškinį atmesti; civilinę bylą ieškinio dalyje dėl atsakovės Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos įpareigojimo perduoti ieškovui visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją nutraukti.
31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo statinių rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis: Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš rezervo fondo bei investicinių programų potvarkiais skyrė pinigines lėšas konkrečiam tikslui - pastatų rekonstravimui, o ne atsakovei. Remiantis LR finansų ministerijos 2017 m. spalio 20 d. raštu dėl lėšų skyrimo matyti, kad Lietuvos laisvės kovų – miško brolių rūmų, esančių (duomenys neskelbtini), restauravimo darbams atlikti Vyriausybė iš savo rezervo fondo 1998 metais skyrė 294,25 tūkst. eurų, 1999 metais - 94,13 tūkst. eurų, 2000 metais iš paskolų valstybės vardu - 159,29 tūkst. eurų, 2001 metais iš privatizavimo fondo skyrė 155,85 tūkst. eurų., (iš jų panaudota – 67,5 tūkst. eurų), 2002 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti šio pastato rekonstravimui 48,37 tūkst. eurų (panaudota - 48,1 tūkst. eurų), 2003 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei numatyta skirti 86,89 tūkst. eurų (panaudota 40,8 tūkst. eurų).
32. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčija, jog pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis, pripažįsta, jog objektyvių įrodymų dėl atsakovės piniginių lėšų panaudojimo neturi. Teismas nurodė, kad privačių asmenų, VLIKo aukotos lėšos, grindžiamos žodiniais liudytojų parodymais, nesudaro pagrindo atsakovę laikyti investuotoja. Be kita ko, atsakovė, būdama šių asignavimų valdytoja, turėjo informuoti Vyriausybę apie rekonstrukcijos eigą, t. y. gautas pinigines lėšas naudoti griežtai pagal nurodytą paskirtį.
Atsiliepimas
33. Atsakovės teiginius, kad statytoju gali būti laikomas asmuo, kuris savo lėšų neinvestuoja, o tik pasirūpina statybų investavimo šaltiniais, teismas vertintino kritiškai, nes įstatymas jokių išlygų nedaro, o aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžia statytojo sąvoką. Atsižvelgiant į tai, kad 1997 m. gegužės 14 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakove buvo nutraukta, t. y. atsakovė nevaldo žemės sklypo ir nenaudoja kitais LR įstatymų pagrindais, konstatavo, jog Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių statytojo teisės įgyvendinimą, atsakovė neatitinka.
Žemesnės instancijos teismas
34. Teismas pažymėjo, kad ginčo statiniai buvo rekonstruojami, o ne statomi nauji. Teismai ne kartą yra pasisakę, kad pastato rekonstrukcija negali būti vertinama kaip naujo daikto sukūrimas CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme. O tai reiškia, kad daikto teisinis režimas jį rekonstruojant negali pasikeisti. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, kad prašoma jos nuosavybe pripažinti nekilnojamojo daikto dalis funkcionuoja atskirai nuo pagrindinio pastato, jog jis nėra susietas vandentiekio, nuotekų, elektros inžinierinėmis komunikacijomis ir pan. Iš to seka, kad rekonstruota pastato dalis tampa pagrindinio pastato dalimi, kaip tai numato CK 4.15 straipsnis, ir ją ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis). Taip pat konstatavo, kad valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą galima įsigyti tik remiantis specialiais teisės aktais ir griežtai reglamentuota tvarka. Dėl to atsakovės reikalavimo pripažinti jai nuosavybės teises į dalį rekonstruotų pastatų netenkino.
35. Netenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl nekilnojamojo turto dalies nuosavybės įregistravimo, išvestinį reikalavimą dėl sutikimo gauti pažymą apie ginčo statinių statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus bei atsakovės daiktines teises į juos taip pat atmetė.
36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendime Nr. KT5-S4/2019 išaiškino, kad, priimdama ginčijamą nutarimą, Vyriausybė įgyvendino valstybės turto savininko funkcijas. Taigi, nutarimu VĮ Valstybės turto fondas buvo paskirtas valstybės turto patikėtiniu, jam buvo suteiktos teisės priimti sprendimus, susijusius su turto valdymu. Po VĮ Valstybės turto fondo reorganizavimo VĮ Turto bankas perėmė visą VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomą valstybės turtą, teises ir pareigas, o tai reiškia, kad VĮ Turto banko teisės nėra išvestinės iš VĮ Valstybės turto fondo turėtų teisių. Atsakovė Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į pastatus neginčija, nėra ginčijami patikėtinio VĮ Turto fondo patikėjimo teisės į ginčo statinius atsiradimo teisiniai pagrindai, taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti nenuginčytų ir galiojančių dokumentų pagrindu įrašytus Nekilnojamojo turto registro duomenis.
37. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė yra praleidusi Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą 1 mėnesio terminą apskųsti 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, nes apie šį nutarimą bei jo turinį jai buvo žinoma nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. Konstatavus, kad atsakovė, priešieškinį pareiškusi 2017 m. lapkričio 22 d., ženkliai praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, sprendė, kad yra pagrindas taikyti senatį bei piešieškinio reikalavimą šioje dalyje atmesti.
38. Teismas taip pat nustatė, kad 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkiu Nr. 428 p. perdavus ginčo statinius atsakovei neatlygintinai naudotis, bet nesant sudarytai rašytinei sutarčiai, tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai, kuriuose valstybė tapo panaudos davėju, o atsakovė – panaudos gavėju. Vertinant faktines aplinkybes šiame kontekste teismas pažymėjo, kad ieškovas tinkamai įvykdė pareigą informuoti atsakovę apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą nuo 2017 m. kovo mėnesio, o 2017 m. gegužės mėnesį pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo. Teismas atsakovės teiginius, kad panaudos sutarties nutraukimas galimas tik administraciniu aktu, vertino kritiškai, nes bylos medžiaga pavirtina, kad ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nutraukti panaudos sutartį, tinkamai informavo atsakovę, taigi, savo pareigas atliko įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovė iki šiol pastatų neatlaisvino, jais nesirūpina ir taip pažeidžia ieškovo kaip turto savininko teises.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
39. Atsakovė Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
40. Atsakovė nurodo, kad, vadovaujantis teisėtumo, teisingumo principu, galima pagrįstai konstatuoti, jog atsakovę iškeldinant iš jos pačios teisėtai rekonstrukcijos būdu atstatytų pastatų, kuriuose ji naujai sukūrė apie 80 proc. šio turto ir atsisakymas pripažinti atsakovę statytoja (su iš to sekančiomis teisinėmis daiktinės teisės pasekmėmis), yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalusis nuosavybės neliečiamumo principas.
41. Apeliantė pažymi, kad turtas buvo sukurtas statybos būdu, o tai reiškia, kad tinkamas statytojo identifikavimas yra būtina nuosavybės įgijimo sąlyga. Nagrinėjamu atveju teismas lėšų investavimo sąlygą aiškino plečiamai, t. y. nurodė, kad atsakovei svarbu įrodyti rekonstrukcijos vykdymą savo lėšomis. Tačiau Statybos įstatymas nenustato tokio reikalavimo, t. y., kad lėšos būtų nuosavos, todėl ši teisinė sąlyga turėtų būti nagrinėjama bendrame sąlygų kontekste. Pagal įstatyme apibrėžtą sąvoką nėra pagrindo atmesti aiškinimo, kad statytoju laikomas ir toks asmuo, kuris pasirūpina statybų finansavimo šaltiniais (investuoja ne tik savo lėšas, bet gauna valstybės paramą, gauna lėšas pagal prievolinius santykius ir kt.). Įstatyminė statytojo sąvoka yra kur kas lankstesnė, negu ją skundžiamame sprendime siaurinamai išaiškino teismas. Iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad rekonstrukcija buvo finansuojama ne tik valstybės lėšomis, bet ir iš kitų šaltinių - pačios atsakovės lėšomis (pateikti duomenys apie atsakovės atliktus darbus iki valstybės paramos skyrimo), VLIK’o lėšomis, talkomis. Byloje apklaustas liudytojas patvirtino, kad K.B. tiesiogiai perdavė pinigus atsakovei.
42. Be to, statybą leidžiančiuose dokumentuose vienareikšmiškai nurodyta, kad statytojas - atsakovė, pastatų rekonstrukcijos projekte taip pat nurodyta, kad statytojas - atsakovė. Šie dokumentai yra teisėti ir niekada nebuvo nuginčyti, o dėl jų vertinimo teismas nepasisakė. Laikotarpiu nuo 1992 m. birželio 26 d. iki 2005 m. lapkričio 9 d. joks kitas asmuo neturėjo ir objektyviai negalėjo įgyvendinti statytojo teisės vykdant ginčo statinių rekonstrukciją. Lietuvos Respublika dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės įgyvendinti statytojo teisės į pastatus ir nedalyvavo statybos procese kaip statybos dalyvis.
43. Siekiant nustatyti tinkamą statytoją, ne mažiau svarbi sąlyga yra užsakovo identifikavimas. Byloje nekyla abejonių, kad pastato griuvėsių perdavimas atsakovei buvo susijęs išskirtinai su jos iniciatyva sukurti atitinkamos paskirties pastatus. Pastaroji aplinkybė ne kartą konstatuojama ne tik pastatų perdavimo procedūrų stadijoje, bet ir atsakovei rūpinantis lėšomis. Byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad būtent atsakovė vykdė statybos užsakovo darbus. Pirmosios instancijos teismo motyvas, statytojo sąvoką išaiškinat tik per asmeninių lėšų investavimą, yra nepagrįstas. Nėra jokio kito asmens, kuris labiau pagrįstai galėtų pretenduoti būti pripažintas statytoju, o taip pat nėra teisinio pagrindo kokį nors kitą asmenį pripažinti statytoju.
Žemesnės instancijos teismas
44. 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkyje 428p. nurodytas lėšų šaltinis - „Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo Komitetas, prireikus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė” - nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (ar Lietuvos Respublika) yra investuotoja. Ir jau jokiu pagrindu tokia formuluotė negali būti laikoma prielaida įvardinti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kaip vienintelį investuotoją. Be to, šis administracinis aktas, apskritai nesudaro pagrindo teigti, kad jame įvardinti finansavimo šaltiniai yra susiję su šių asmenų pavienėmis ar bendromis investicijomis, o ne su tiksline parama finansavimą skiriant atsakovei pastatų atstatymui.
45. Byloje nėra jokių duomenų, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės skirtos lėšos būtų įtrauktos į kokius nors konkrečius investicinius projektus ar biudžetinės sandaros grandis, kurios atitinkamai būtų padidinusios Valstybės kapitalo dalį. Sprendžiant teisinio subjektiškumo klausimą - kuris iš asmenų turėtų būti laikomas investuotoju statybos teisės prasme - būtina atsižvelgti į tai, kad iš skirtingų finansinių šaltinių skirtos lėšos buvo skiriamos nors ir tikslinei paskirčiai, tačiau atsakovei. Visu finansavimo laikotarpiu atsakovė buvo įregistruota kaip pastatų savininkė. Todėl lėšų skyrimas iš skirtingų šaltinių atsakovės vardu nuosavybės teisėmis įregistruotų pastatų atkūrimui, prieš tai nesudarius jokios investicinės sutarties su atsakove, negalėjo būti laikomas valstybės investicija. Negali būti pripažinta teisėtu statytojo (užsakovo) teisės pasisavinimas be teisinio pagrindo, kai kito statytojo teisėtai sukurtas turtas įregistruojamas Lietuvos Respublikos vardu tik remiantis administracinio valdymo bei galios turėjimu.
46. Vertindamas atsakovės reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad pastato rekonstrukcija negali būti vertinama kaip naujo daikto sukūrimas CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme, nes teismų praktikoje yra pasisakyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įgyjama tiek statybos procese pastatant naują statinį, tiek atliekant pastato kapitalinį remontą ar rekonstrukciją.
47. Atsakovė teisėtai sukūrė apie 80 proc. pastatų dalį dar iki tol, kol paaiškėjo, kad 1992 m. Vyriausybės potvarkio pagrindu jai perduotas daiktas atsakovės vardu buvo įregistruotas visuotinai netinkamai teisiškai suvokiant Vyriausybės nutarimo teisinę prasmę. Kad pastatai, remiantis 1992 m. Vyriausybės potvarkiu, nebuvo perduoti atsakovės nuosavybėn klaidingai, suprato ne tik atsakovė, bet ir LR Vyriausybei atstovaujantys asmenys bei 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkį 428p. įgyvendinusios institucijos. Byloje apklaustas Ministras pirmininkas G.V., kuris pasirašė minėtą Vyriausybės potvarkį, aiškiai nurodė, kad pagal tuometinę administravimo praktiką 1992 m. Vyriausybės nutarimu buvo siekiama pastatų griuvėsius perduoti atsakovės nuosavybėn, o ne panaudai. Be to, valstybinių įstaigų atstovauta pozicija civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, kurioje šios laikėsi vienareikšmės pozicijos, kad Vyriausybės potvarkiu 428p. nuosavybės teisės buvo perduotos atsakovei.
48. Apeliantė taip pat pažymi, kad byloje nagrinėjami teisiniai santykiai atsirado anksčiau negu valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinis reglamentavimas. Be to, byloje sprendžiama ne dėl valstybės turto įsigijimo būdo, kuris nėra numatytas valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisiniame reglamentavime, o dėl nuosavybės teisių pripažinimo teismo sprendimu pagal teisines pasekmes sukuriančią byloje ištirtą juridinių faktų sudėtį.
49. Ginčydama Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, atsakovė nurodo, kad jis yra civilinių teisinių santykių (daiktinės teisės) atsiradimo pagrindas ir yra civilinės teisinės prigimties, todėl šiam nutarimui ginčyti taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris byloje nėra praleistas. Be to, pripažinus atsakovės nuosavybės teises, tai yra pagrindas pripažinti ir termino praleidimo priežastis svarbiomis, praleistą terminą atnaujinti, o pažeistą teisę ginti.
50. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atsirasti ieškovo patikėjimo teisei, nes turto savininkas nėra perdavęs turto patikėtiniui. Remiantis Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo 8 punktu, valstybės turto, išskyrus akcijas, perdavimas valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise įforminamas valstybės turto, išskyrus akcijas, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu (šio Aprašo 1 priedas), kurį pasirašo turto perdavėjo ir turto perėmėjo įgalioti asmenys per 15 darbo dienų nuo šio Aprašo 2 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo ar turto valdytojo sprendimo priėmimo, o, kai perduodami valstybės įmonei Valstybės turto fondui į privatizavimo objektų sąrašą įtraukti nekilnojamieji daiktai, - per 90 darbo dienų nuo šio Aprašo 2 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo. Vyriausybė ginčijamu nutarimu nutarė perduoti ginčo statinius VĮ Valstybės turto fondui valdyti patikėjimo teise, tačiau šio turto priėmimo-perdavimo aktas taip ir nebuvo pasirašytas.
51. Ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra neteisėtas ir dėl to, kad pastatai nepagrįstai perduoti pagal 2004 m. birželio 11 d. atliktų kadastrinių matavimų duomenis, tokie kadastriniai matavimai nėra įregistruoti, o patikėjimo teisė perduota į nepagrįstos apimties turtą - ne tik į tą turto dalį, kuri buvo perduota atsakovei 1992 metais, bet ir į atsakovės teisėtu būdu naujai sukurtą turto dalį, be to, prie nutarimo projekto nebuvo pridėti privalomi dokumentais ir duomenys.
Atsiliepimas
52. Atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, ir atsakovas pagal priešieškinį Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
53. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu buvo apibrėžtas konkretus ir aiškus tikslas - perduoti atsakovei pastatą neatlygintinai naudotis. Taigi, nuo 1992 m. balandžio 30 d. tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė faktiniai neterminuotos panaudos teisiniai santykiai. Šiuo atveju ieškovas įvykdė pareigą, įtvirtintą CK 6.642 straipsnio 1 dalyje, bei 2017 m. sausio 16 d. raštu informavo atsakovę, kad atsakovės faktiniai panaudos santykiai nutraukiami nuo 2017 m. kovo mėn. Todėl atsakovė patalpomis naudojasi be jokio teisinio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog abi negatorinio ieškinio aplinkybės yra įrodytos.
Žemesnės instancijos teismas
54. Statytoju (užsakovu) statybos įstatymo prasme laikytinas asmuo, kurio lėšomis vykdoma statyba. Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina faktą, kad statytoju gali būti pripažįstama tik Lietuvos Respublika. Pateikti įrodymai patvirtina, kad Lietuvos Respublika į pastatų rekonstrukciją yra investavusi 704 070 EUR. Atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimą į pastatų rekonstrukciją, byloje nepateikė. Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymo 5 straipsnyje nurodoma, kad valstybės rezervo lėšos yra valstybės nuosavybė, tad šiomis lėšomis įgytas/rekonstruotas turtas vienareikšmiškai priklauso valstybei.
55. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog atsakovės nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo įregistruota neteisėtai ir ji buvo panaikinta, todėl atsakovė, siekdama būti statytoja, neturi teisės remtis neteisėtos registracijos faktu. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Šiuo atveju vienintelis teisėtas pastatų savininkas visada buvo ir šiuo metu yra Lietuvos Respublika.
56. Ieškovo įsitikinimu, reikalavimas dėl pripažinimo statytoju nėra savitikslis, t. y. juo turi būti siekiama įgyvendinti nuosavybės teisę į pastatytą statinį. Šiuo atveju ginčo turtas priklauso valstybei, tad, net ir atsakovę pripažinus statytoja, nuosavybės teisės į šiuos objektus jai neatsirastų, t. y. priimtas teismo sprendimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių atsakovei.
57. Nei CK, nei kitame galiojančiame teisės akte nenumatyta, jog panaudos gavėjas gali įgyti dalį nuosavybės teisės į panaudos davėjo jam perduotą turtą. Be to, panaudos davėjo lėšomis sukurtas turtas jokiu būdu negali priklausyti panaudos gavėjui nuosavybės teise. Tuo atveju, jeigu ginčo turtas buvo pagerintas asmeninėmis panaudos gavėjo lėšomis, vadovaujantis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi bei 6.501 straipsniu, atsakovė turi teisę kreiptis į teismą bei prašyti atlyginti daikto pagerinimo išlaidas. Šiuo atveju atsakovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriais buvo skiriamos lėšos ginčo turto rekonstravimui, valstybės finansinis turtas buvo skirtas ne atsakovei ir jos poreikių patenkinimui, bet konkrečiam tikslui - rūmų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) atstatymo ir restauravimo darbams atlikti.
58. Atsakovė vienu iš reikalavimų prašė panaikinti viešo administravimo teisės subjekto priimtą administracinį aktą, todėl byloje pagrįstai taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyti administracinio akto apskundimo, o ne CK nustatyti ieškinio senaties terminai.
59. Ieškovas kritiškai vertina ir apeliacinio skundo argumentus, susijusius su patikėjimo teisės ginčijimu, kadangi šiuo atveju joks perdavimo - priėmimo aktas negalėjo būti pasirašytas, nes nebuvo turto perdavėjo. Teismų sprendimais buvo konstatuota, jog ginčo turtas yra valstybės nuosavybė, tad Vyriausybė, įgyvendindama valstybės turto savininko funkcijas, privalėjo turtą perduoti patikėjimo teise, jog minėtas turtas būtų tinkamai valdomas, naudojamas ir disponuojamas. Tai, kad joks perdavimo - priėmimo aktas ir neturėjo būti pasirašytas patvirtina ir VĮ Registro centro veiksmai, kuris įregistravo ieškovo patikėjimo teisę, remdamasis 2012 m. vasario 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244.
Atsiliepimas
60. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti kitą (pozityvų) sprendimą.
61. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jie yra teisėti ir pagrįsti. Papildomai paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1810-567/2019, nurodyta: „Kadangi ginčo turtas VĮ Valstybės turto fondui buvo perduotas neteisėtai, tai ir VĮ Turto bankui šis turtas negalėjo būti perduotas. Vadinasi, VĮ Turto banko patikėjimo teisė į ginčo statinius įregistruota nepagrįstai ir ši registracija turėtų būti panaikinta.“
62. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
63. Nurodo, kad pastatų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) statybos, rekonstravimo, remonto darbų priskyrimą prie valstybės remiamų investicinių projektų patvirtina jų įtraukimas į Vyriausybės nutarimais patvirtintus valstybės investicijų 2000–2002 metų, 2001–2003 metų, 2002–2004 metų programose numatytų investicinių projektų sąrašus. Atsakovė neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. atsakovė nėra turto (jos dalies) savininkė, šio turto nevaldo ir nenaudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat neturi galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Šiuo metu turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, kurį patikėjimo teise valdo ieškovas, kuris, vadovaujantis Turto valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis, priima sprendimus, susijusius su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu.
Žemesnės instancijos teismas
64. Be to, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu panaikinus atsakovės nuosavybės teisę į pastatus, nei Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-41-171/2011, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 nepasisakė dėl atsakovės nuosavybės teisių į turtą ar jo dalį. Kadangi teismai, priimdami sprendimus, patvirtino juridinį faktą, jog pastatai priklausė/priklauso valstybei nuosavybės teise, o šio turto atstatymui buvo naudojamos tik valstybės lėšos, tai sudaro sąlygas teigti, jog valstybė investavo į jai priklausančio turto atstatymą ir pagerinimą, o valstybės lėšų skyrimas nesudaro sąlygų atsakovei teigti, jog, panaudojus valstybės lėšas, atsakovė galimai įgijo nuosavybės teises į atstatytą turtą ar jo dalį.
65. Pažymi, kad, vykstant teisminiams ginčams dėl atsakovės iškeldinimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas kreipėsi į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimas Nr. 244, kuriuo Vyriausybė perdavė VĮ Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės – teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Konstitucinis teismas savo 2019 m. sausio 23 d. sprendime Nr. KT5-S4/2019 konstatavo, kad Vyriausybė, priimdama 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, įgyvendino įstatymų nustatytas valstybės turto savininko funkcijas ir pažymėjo, kad valstybės nuosavybės teisė į pastatus yra pripažinta ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Po Konstitucinio Teismo sprendimo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 244 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams neturėjo likti, kaip ir teisinio pagrindo jį atšaukti ar toliau jį ginčyti teismuose.
Atsiliepimas
66. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija mano, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą.
67. Nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog ginčo statinių rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kurias naudojo apeliantė. Taigi, vykdant pastatų restauravimo darbus, atsakovė buvo asignavimų valdytoja. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad asignavimo valdytojai gautas biudžetines lėšas naudoja patikėjimo teise, bet jos nuosavybės teise priklauso valstybei, kaip juridiniam asmeniui per se.
Žemesnės instancijos teismas
68. Nagrinėjamu atveju apeliantė remiasi CK 4.47 straipsnio 4 punktu siekdama įgyti nuosavybės teisę, tačiau joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, buvo atlikta tik ginčo statinių rekonstrukcija.
Atsiliepimas
69. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pagal priešieškinį VĮ Registrų centras nurodo, kad teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 244 panaikinimo, pagrįstai netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl įrašo Nekilnojamojo turto registre apie VĮ Turto banko turto patikėjimo teisę į ginčo statinius panaikinimo. Be to, pažymi, kad, vadovaujantis aktualiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovo patikėjimo teisė į ginčo statinius įregistruota kitų, nenuginčytų ir galiojančių dokumentų – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 984 „Dėl valstybės įmonės Valstybės turto fondo reorganizavimo ir reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ ir 2014 m. rugsėjo 30 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 6R-119 pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
70. Teismui atmetus atsakovės reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 244 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) perdavimo valstybės įmonei valstybės Turto fondui“, mano, kad teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą ir dėl VĮ Turto banko turto patikėjimo teisės į ginčo statinius įregistravimo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
71. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
72. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
73. Byloje nustatyta, kad 1992 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 428p, Vilniaus miesto valdybai pavesta perduoti neatlygintinai naudotis pastatą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Lietuvos nepriklausomybės kovotojų - Miško brolių draugijai, kuriai lėšas šio pastato remontui skiria Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, prireikus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkio Nr. 1042V ir 1992 m. birželio 26 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu nurodyti statiniai iš Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos balanso perduoti atsakovei. Nekilnojamojo turto registre nurodyti statiniai įregistruoti atsakovės - Lietuvos nepriklausomybės kovotojų - Miško brolių draugijos nuosavybe.
74. 1998 m. kovo 9 d. ir 1999 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nutarta iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo fondo skirti lėšas ginčo turto atstatymo ir rekonstravimo darbams atlikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 21 d., 2001 m. kovo 30 d., 2002 m. kovo 5 d. ir 2003 m. sausio 29 d. nutarimais lėšos ginčo statinių rekonstravimo darbams atlikti buvo skiriamos iš valstybės investicijų programų. Visais nurodytais 1998–2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais nutarimais lėšos ginčo statinių remontui buvo skiriamos, asignavimo valdytoju nurodant Vilniaus miesto savivaldybę.
75. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu atsakovės teisinę nuosavybės registraciją panaikino, o Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, teisinę registraciją panaikinus, ginčo statiniai liko valstybės nuosavybėje.
76. 2012 m. vasario 29 d. Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 244 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui“. Valstybės turto fondas (dab. - VĮ Turto bankas) įregistravo Lietuvos Respublikos teisę bei Valstybės turto fondo patikėjimo teisę į minimą nekilnojamąjį turtą.
77. 2017 m. sausio 16 d. raštu Nr. (15-.16-21)SK4-671 ieškovas informavo atsakovę apie ketinimą nutraukti panaudos sutartį bei pareikalavo grąžinti pastatus. Atsakovė ieškovo reikalavimų neįvykdė, todėl ieškovas 2017 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą su prašymu iškeldinti atsakovę iš ginčo turto, nurodydamas, kad atsakovė ginčo turtu naudojasi be teisinio pagrindo. Atsakovė, nesutikdama su šiuo reikalavimu, pateikė priešieškinį dėl nuosavybės teisės į dalį turto pripažinimo ir kitų susijusių reikalavimų.
78. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakovės priešieškinį atmetė, o ieškovo ieškinį tenkino - iškeldino atsakovę iš valstybei priklausančio VĮ Turto bankas patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su visu jai priklausančiu turtu. Atsakovė su šiuo teismo sprendimu nesutinka apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir argumentais. Taigi, apeliacijos objektą šiuo atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo priešieškinis atmestas, o ieškinys patenkintas teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
79. Esminis byloje keliamas ieškinio reikalavimas yra susijęs su atsakovės iškeldinimu iš ginčo statinių, motyvuojant tuo, kad atsakovė ginčo turtu naudojasi be teisinio pagrindo, nes ieškovas, kaip valstybei priklausančio turto valdytojas, turi teisę bet kada nutraukti su atsakove panaudos teisinius santykius, apie tai atitinkamai įspėjęs įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovė, neigdama aplinkybę, kad ginčo turtu ji naudojasi be teisinio pagrindo, priešieškinio reikalavimais siekia įrodyti, kad ji ginčo turtu naudojasi teisėtai ir dėl to prašo pripažinti ją statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. ginčo turte statytoja, pripažinti atsakovės teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymą apie ginčo turto (pastatų) statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti nurodytų pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti juos Nekilnojamojo turto registre, įregistruoti atsakovės daiktines teises į juos, pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir 61 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), o taip pat panaikinti LR Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244 bei įrašą Nekilnojamojo turto registre apie VĮ Turto banko patikėjimo teisę į ginčo turtą. Taigi, siekiant nustatyti ieškinio pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti priešieškinio reikalavimus.
Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti atsakovę statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. ginčo turte, statytoja.
80. Atsakovė nurodo, kad ji laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. buvo ginčo turto vienintele savininke ir per šį laikotarpį teisėtai atliko statybos darbus, atsakovė atitinka Statybos įstatyme nustatytą statytojo sąvoką, todėl turėtų būti pripažinta ginčo turto statytoja, kas sudarytų pagrindą įforminti jai priklausančią nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovės reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus ir teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti teismo išvadoms.
81. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė, įregistravusi savo nuosavybės teises į ginčo turtą, 1993 m. pradėjo ginčo turto rekonstrukcijos (atstatymo darbus) - 1993 m. vasario 6 d. sudarė sutartį Nr. 93-2 su UAB „Renova” dėl ginčo statinių tyrimų ir restauravimo pritaikymo eskizinių pasiūlymų parengimo; 1994 m. vasario 3 d. sudarė sutartį su projektavimo firma „Voratinklis” dėl ginčo statinių architektūrinių apmatavimų ir architektė S. Lapienytė juos atliko; su UAB „Vilniaus archprojektas” 1994 m. birželio 15 d. sudarė sutartį dėl pastatų rekonstrukcijos projektinės dokumentacijos ir darbo projekto parengimo ir UAB „Vilniaus archprojektas” parengė ginčo statinių projektinę dokumentaciją; LR Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba atsakovei 1998 m. spalio 8 d. išdavė leidimą vykdyti statybos darbus Nr. R98-636 ginčo statiniuose pagal suderintą projektą Nr. 94-17 (statybos leidimas galiojo iki 2006 m. lapkričio 30 d.); 2000 metų gruodžio mėnesio atliktų darbų aktu bei šio akto papildymais atsakovė, kaip pastatų rekonstrukcijos užsakovė, priėmė iš rangovo atliktus darbus; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi, konstatuota, kad ginčo statiniuose iki 2005 metų pakeista 63,5 procentai pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 procentai naujo bendro ploto. Taigi, atsakovė nurodytu laikotarpiu atliko veiksmus, būtinus pastato rekonstrukcijai (atstatymui) atlikti, ir statybos darbai buvo faktiškai atlikti, tačiau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu, kurį paliko nepakeistu Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, buvo panaikinta atsakovės nuosavybės teisė į rekonstruotus pastatus.
82. Tokiu būdu įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažinta, kad ginčo pastatai yra valstybės nuosavybė, todėl atsakovė, siekdama įrodyti priešingai, prašo pripažinti ją statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. ginčo turte, statytoja, kas, atsakovės vertinimu, suteiktų teisę jai įregistruoti savo nuosavybės teises į ginčo pastatus. Pirmosios instancijos teismas šio atsakovės reikalavimo netenkino, konstatavęs, kad šiuo atveju atsakovė negali būti laikoma statytoja Statybos įstatymo 2 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija su tuo sutinka.
83. Statybos įstatymo 2 straipsnis (1996 m. akto redakcija Nr. 101-3597) nustato, kad statytoju laikomas Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja kapitalą į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Pagal teismų praktiką ši norma turi būti aiškinama ir taikoma kartu su Statybos įstatymo 3 straipsnio normomis. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas statytojo teisė, statant naują statinį, gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės, nuomos teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) turi nustatytą tvarka parengtą ir suderintą statinio projektą; 3) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Taigi, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statinio projektą, statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų.
84. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet atsakovė, laikydama save teisėta rekonstruojamų pastatų savininke, nuo 1992 m. atliko faktinio statytojo (ir faktinio užsakovo) funkcijas. Tuo laikotarpiu (iki 2005 m.) ir kitiems subjektams, įskaitant valdžios institucijas, iš esmės nekilo abejonių dėl atsakovės nuosavybės teisių įgyvendinimo, vykdant statybos darbus (laikotarpiu, kai atsakovė buvo registruota pastatų savininke, ji galėjo įgyvendinti ir įgyvendino statytojo teises, nes atitiko Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus - nuomos teise valdė žemės sklypą, turėjo statinio projektą ir statybas leidžiantį dokumentą). Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovas, pripažinus atsakovės nuosavybės teisę į pastatus neteisėta, iš ne teisės teisė atsirasti negali, todėl atsakovė, siekdama būti pripažinta statytoju, privalo įrodyti nuosavų lėšų investavimo į statybos objektą faktą, o ši aplinkybė konkrečiu atveju, kaip pagrįstai ir teisėtai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nebuvo ir nėra įrodyta.
85. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbai iš esmės buvo finansuojami valstybės lėšomis. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovė, nurodydama, kad atsakovės į statybos darbų finansavimą įneštų lėšų dydis bendrame finansavimo kontekste nėra labai reikšmingas. Tačiau atsakovė nesutinka dėl valstybės skirtų lėšų vertinimo, laiko, kad bet kuriuo atveju jos buvo skirtos atsakovei priklausančių pastatų atstatymo darbams, t. y. atsakovei. Ieškovas gi įrodinėja, kad valstybės lėšos iš esmės buvo investicija į valstybei nuosavybės teise priklausantį objektą, kurias valstybė investavo, vykdydama savo funkcijas (turto priežiūrą). Atsakovė su tuo taip pat nesutinka, motyvuodama tuo, kad valstybė skyrė paramą būtent atsakovei ir kad skirtos sumos negali būti traktuojamos kaip investicija.
86. Nepaisant atsakovės nesutikimo, teisėjų kolegija šiuo atveju pripažįsta labiau įrodytą pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad valstybė, skirdama lėšų pastatų rekonstrukcijai, atliko investiciją į pastatus (jų pagerinimą), o atsakovė buvo tik šių asignavimų valdytoja. Tokią išvadą pagrindžia tai, kad didžioji dalis skirtų lėšų buvo skirta iš valstybės investicinių programų, lėšos buvo skirtos tikslinei paskirčiai - pastatų rekonstrukcijai. Taigi, valstybės siekis rekonstruoti (atstatyti) pačiai valstybei bei valstybingumui reikšmingus pastatus buvo įtvirtintas jau pradiniame 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkyje, kuriame turtą buvo nuspręsta perduoti atsakovei, atsižvelgiant į tai, kad valstybės įmonė „Antikor“ iki nurodytos datos nepradėjo vykdyti pastato remonto darbų. Vadinasi, tikslas pastatus atstatyti (rekonstruoti) egzistavo dar iki paskiriant jį atsakovei ir valstybė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad, prireikus lėšų remontui, jas skirs Vyriausybė. Svarbu ir tai, kad, svarstant lėšų skyrimo pastatų atnaujinimui klausimą, Lietuvos Respublikos Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija 1998 m. sausio 26 d. rašte Nr. 118-5 pažymėjo, kad pastatų remonto finansavimas būtų didelis įnašas į griūvančio senamiesčio atstatymą, o šių rūmų paskirtis turi labai kilnią idėją: išsaugoti Laisvės kovų atminimą ir ugdyti pilietinę visuomenę. Taigi, valstybė, skirdama finansavimą turėjo tikslą ne remti atsakovę, kaip organizaciją, tačiau vykdyti valstybės funkcijas - tvarkyti senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę.
87. Pagal teismų praktiką statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-686-611/2015). Statytojas naudoja lėšas statybai, nes jų pagrindu įgyja medžiagas ir užsako darbus naujam daiktui sukurti. Investuojamos į statybą lėšos priklauso statytojui, o šis daiktinės teisės normų prasme yra kuriamo daikto savininkas. Tai gali būti jo nuosavos ar pasiskolintos lėšos, bet abiem atvejais jos nuosavybės teise priklauso tam asmeniui, kuris investuoja į statybą, o faktinio statytojo ar užsakovo tik panaudojamos (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet atsakovė, kaip faktinis statytojas (užsakovas) naudojo valstybės skiriamas lėšas, tačiau statytojas, kaip lėšų bei pastato savininkas, buvo valstybė, kuri siekė atstatyti ginčo statinius.
88. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, teigdama, kad valstybės skirtos lėšos negali būti laikomos ir nelaikytinos investicija konkrečiu atveju, o yra atsakovei skirta parama, šios aplinkybės tinkamai nepagrindė. Atsakovė neįrodė, kad atsakovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitomos iš valstybės gautos lėšos, kad jos būdavo įtraukiamos į atsakovės balansą ir pan. Be to, atsakovė neįrodė ir aplinkybės, kad ji apskritai galėjo gauti valstybės paramą, nes paramos gavėjos statusas Lietuvos laivės kovų – Miško brolių draugijai įregistruotas tik 2006 m., t. y. jau po ginčo statybos (rekonstrukcijos pabaigos ir atsakovės nuosavybės praradimo).
89. Šiuo atveju apeliantė iš esmės teisingai nurodo, kad tiek ginčo statinių perdavimo atsakovei aplinkybės, tiek pastatų statybos finansavimas valstybės lėšomis turėtų būti vertinama atsižvelgiant į istorinį kontekstą ir faktą, kad daugiau nei trylika metų tiek atsakovė, tiek valstybės institucijos klaidingai vertino atsakovei perduoto turto statusą. Nepaisant to, nurodytos aplinkybės nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotų aplinkybių ir faktų, kad ginčo turtas, kaip atsakovės nuosavybė, buvo įregistruota nepagrįstai, dėl ko ir panaikinta atsakovės atlikta ginčo turto registracija. Taigi, nesant pakankamo ir pagrįsto pagrindo pripažinti atsakovę ginčo turto statytoja, toks prašymas pagrįstai pirmosios instancijos teismo yra atmestas, nes priešingu atveju būtų pažeistas principas, kad iš neteisės teisė nekyla (lot. ex injuria jus non oritur).
90. Atsakovė taip pat prašė pripažinti jos teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo: gauti pažymą apie statinių statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatus, bei atsakovės daiktines teises į juos. Tačiau, atmetus atsakovės reikalavimą dėl jos pripažinimo ginčo statinių statytoja, pirmosios instancijos teismas ir šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
91. Pažymos apie statinio (-ių) statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 1V-73 „Dėl pažymos apie statinio (-ių) statybą be nukrypimų nuo esminių statinio (-ių) projekto sprendinių išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustato pažymos apie ypatingo (-ų) ir neypatingo (-ų) statinio (-ių) statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių išdavimo tvarką. Pažymos išdavimo aprašo 3 punkte nurodyta, kad prašymą išduoti pažymą apie ypatingo (-ų) ir neypatingo (-ų) statinio (-ių) statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių turi teisę pateikti statytojas. Netenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl atsakovės pripažinimo statytoja, šis išvestinis reikalavimas pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.
Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir 61 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini).
92. Apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju susidarė unikali situacija, kuomet atsakovė buvo įregistruota pastatų savininke daugiau nei 13 metų ir per šį laikotarpį teisėtai savo vardu vykdė statybos darbus, rekonstruodama pastatus, tačiau vėliau atsakovės nuosavybės teisė į pastatus buvo panaikinta, neišsprendus pastatų rekonstrukcijos teisinių pasekmių klausimo. Atsakovė mano, kad jai turėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į atitinkamai 66 proc. ir 61 proc. pastatų, kadangi šių dalių statybą organizavo ir vykdė atsakovė.
93. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad nagrinėjamu atveju situacija yra ne eilinė, nes iki įsiteisėjusių teismų sprendimų priėmimo 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkis buvo suprantamas visuotinai klaidingai ir dėl to atsakovė galėjo turėti atitinkamų teisėtų lūkesčių, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą.
94. Byloje nustatyta, kad ginčo statinių savininkė yra Lietuvos Respublika ir savininke ji buvo nuo pat perdavimo atsakovei momento. Tuo tarpu atsakovė šiuo metu siekia, kad jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į statybų, vykdytų 1992 m. - 2005 m. laikotarpiu, sukurtą ginčo statinių dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi konstatuota, kad nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki 2005 m. lapkričio 9 d. yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p, ir 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p. Taigi, visuose ginčo statiniuose iki sprendimo dėl nuosavybės teisių panaikinimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai (duomenys neskelbtini), nėra.
95. Vienas iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagrindų yra naujo daikto sukūrimas statybos procese, t. y. pastatant naują statinį. Apeliantė teisingai nurodo, kad statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai). Pagal ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnį (1996 m. kovo 19 d. redakcija) – statinio rekonstravimas – statybinė veikla, kurios tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį. Vėlesnėse įstatymo redakcijose (nuo 2011 m. lapkričio 8 d.) statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę: pastatyti naujus aukštus (antstatus) ar nugriauti dalį esamų (nedidinant statinio užimto žemės ploto matmenų, išskyrus šioje dalyje nurodytą priestato atvejį); pristatyti prie statinio (ar pastatyti tarp gretimų statinių) priestatą – pagalbinį statinį (pagal naudojimo paskirtį susijusį su statiniu, prie kurio jis pristatomas), kurio visų aukštų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma nebūtų didesnė kaip 10 procentų už tokiu pat būdu apskaičiuotą statinio, prie kurio priestatas pristatomas, plotų sumą; iš esmės keisti statinio fasadų išvaizdą (keičiant apdailą – jos konstrukcijas, medžiagas, įrengiant naujus statinio elementus – balkonus, duris, langus, architektūros detales, keičiant šių statinio elementų matmenis, tipą, išdėstymą ar juos pašalinant); keisti (pašalinti nereikalingas) bet kurias laikančiąsias konstrukcijas kito tipo konstrukcijomis; iš esmės keisti pastato patalpų planą pertvarkant laikančiąsias konstrukcijas; apšiltinti statinio išorines atitvaras (sienas, stogą); atlikti statinio kapitalinio remonto darbus, jei šie darbai atliekami kartu su statinio rekonstravimu; pertvarkyti statinio bendrąsias inžinerines sistemas keičiant jų tipą, pralaidumą; atlikti technologinių įrenginių ir technologinių inžinerinių sistemų, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų rekonstravimo darbus, nurodytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose; pritaikyti statinį naujai paskirčiai, kai normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nustatyti naujos statinio paskirties reikalavimai yra griežtesni negu buvusios ir kai šių reikalavimų negalima laikytis atliekant paprastąjį ar kapitalinį remontą. Pagal tai, statinio rekonstrukcija yra iš esmės siekiama pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę.
96. Teisėjų kolegija šiuo atveju laikosi pozicijos, kad, pastatą rekonstravus, naujai įrengtos patalpos paprastai tampa jo dalimi (CK 4.15 straipsnis) ir namo vertė dėl to padidėja; pažymėtina, kad CK ketvirtos knygos skyriuje apie pagrindinius ir antraeilius daiktus nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnis). CK 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais; todėl, asmeniui pareiškus ieškinį dėl nuosavybės teisių į pastato dalį pripažinimo, be kitų aplinkybių, turi būti tiriama, ar naujai sukurta dalis gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektu; jeigu naujai sukurtas dalis su namu sieja funkcinis ryšys (neturi atskiro įėjimo, negali turėti atskiros nuo pastatų šildymo sistemos, vandentiekio, elektros tinklų ir kt.), jos negali būti savarankišku nuosavybės objektu ir tampa pagrindinio daikto dalimi (CK 4.15 straipsnis), nebent tarp pastato savininko ir faktinio statytojo buvo susitarimas, kad tokiu būdu atsiras jų bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.72 straipsnis, 4.73 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju, byloje nėra ginčo ir atsakovė to neįrodinėja, kad statybų, vykdytų 1992 m. - 2005 m. laikotarpiu sukurti objektai yra susieti su pastatais funkciniais ryšiais, todėl konstatuotina, kad jie negali būti savarankišku nuosavybės objektu, o susitarimo, kad tokiu būdu bus sukurta bendroji dalinė nuosavybė tarp šalių nebuvo.
97. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog nuo 1992 m. tarp šalių susiklostė ilgalaikiai neterminuotos panaudos santykiai. Šiuo atveju, atsakovei laikant, kad ji į ginčo statinių rekonstrukcijos (atstatymo) darbus investavo nuosavų lėšų, darbo, laiko, ji turėtų teisę reikšti ieškinį CK 6.501 straipsnyje nurodytu pagrindu ir reikalauti išlaidų dėl atliktų patalpų pagerinimo atlyginimo, tačiau toks reikalavimas šioje byloje nėra pareikštas.
98. Pozicijos, kad iš valstybės asignavimų įgytas materialusis turtas priklauso valstybei nuosavybės teise, todėl gali būti naudojamas tik panaudos pagrindu, laikosi ir Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė 2002 m. lapkričio 29 d. išvadoje, todėl atsakovė, vykdydama ginčo statinių rekonstrukcijos darbus iš valstybės asignavimų, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad šis turtas taps atsakovės nuosavybe. Be to, Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas (inter alia 1997 m. birželio 17 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai); iš Konstitucijos nuostatų kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (2003 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. spalio 24 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai).
99. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir 61 proc. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pagrįstai nebuvo patenkintas, t. y. pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė pagrįstai.
Dėl priešieškinio reikalavimo panaikinti LR Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244 ir įrašą Nekilnojamojo turto registre apie VĮ Turto banko turto patikėjimo teisę į ginčo statinius
100. Atsakovė priešieškiniu prašė panaikinti Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, kuriuo ginčo statiniai perleisti ieškovui patikėjimo teise, taip pat panaikinti įrašą apie tai Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas šį priešieškinio reikalavimą taip pat atmetė, konstatavęs, kad jis buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
101. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; kt.).
102. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.
103. Kaip nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendime, priimdama ginčijamą 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, LR Vyriausybė įgyvendino valstybės turto savininko funkcijas. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, valstybės nuosavybės teisė į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konstatuota Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu, kuris Vilniaus apygardos teismo nutartimi paliktas nepakeistas, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Vadinasi, valstybės nuosavybės teisė į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pripažinta ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Taigi, ginčijamu nutarimu valstybė įgyvendino savo kaip ginčo statinių savininkės teisę, konstatuotą teismų sprendimais ir paskyrė valstybės turtą atitinkamam valstybės patikėtiniui - ieškovui. Dėl to darytina išvada, kad šis aktas yra administracinio teisinio pobūdžio, o ne civilinio, kaip teigia atsakovė, ir šiam aktui ginčyti taikytinas ieškinio senaties terminas, nustatytas ABTĮ.
104. Ginčijamas aktas priimtas 2012 m. vasario 29 d., atsakovei apie aktą tapo žinoma nuo 2012 m. rugsėjo 10 d., todėl atsakovė aktą galėjo ginčyti per vieną mėnesį, t. y. iki 2012 m. spalio 10 d. Atsakovė priešieškinį pateikė 2017 m. lapkričio 22 d. t. y. ženkliai praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį reikalavimą dėl ieškinio senaties. Nenuginčijus minėto Vyriausybės nutarimo, nėra pagrindo naikinti ir ieškovo patikėjimo teisės įrašo Nekilnojamojo turto registre.
Dėl iškeldinimo
105. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu konstatavus, kad atsakovė ginčo statiniais naudojasi be teisėto pagrindo, buvo nuspręsta iškeldinti atsakovę Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugiją iš valstybei priklausančio VĮ Turto banko patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – ginčo statinių su visu jai priklausančiu turtu. Atsakovė nesutinka, kad ji ginčo statiniais naudojasi be teisinio pagrindo ir apeliaciniu skundu prašo šį ieškovo reikalavimą atmesti, tačiau, kaip jau buvo aptarta aukščiau, netenkinus atsakovės priešieškinio, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė ginčo statiniais naudojasi teisėtai.
106. Iškeldinimas iš patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008; kt.). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą.
107. Byloje jau aukščiau buvo konstatuota, kad ginčo statiniai nuosavybės teise priklauso valstybei, o atsakovė nėra jų ir/ar jų dalies savininkė, kadangi administraciniais aktais atsakovei statiniai buvo perduoti neatlygintinai naudotis, o ne perduoti nuosavybėn. Tai matyti iš administracinių aktų bei įsiteisėjusių teismų sprendimų turinio. Atsakovė neįrodė savo nuosavybės teisės į statinius (ar jų dalį), statiniai VĮ Registrų centre įregistruoti kaip valstybės nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad statiniai yra valstybės nuosavybė, todėl ieškovas įrodė, kad turi teisę reikšti ieškinį dėl atsakovės iškeldinimo.
108. Pažymėtina, kad statinių perdavimo metu, vertinant faktinius šalių teisinius santykius, jie kvalifikuoti kaip neterminuotos panaudos teisiniai santykiai. Pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį kiekviena daikto neatlygintino naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004; kt.).
109. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo valią nutraukti panaudos santykius išreiškė išsiųsdamas atsakovei 2017 m. sausio 16 d. raštą Nr. (15-.16-21)SK4-671. Taigi, panaudos santykiai tarp šalių nutrūko 2017 m. balandžio 16 d. ir atsakovė neteko teisių naudotis ginčo statiniais. Byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio pagrindo, suteikiančio atsakovei teisę jais toliau naudotis, o ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė būtų iškeldinta. Atkreiptinas dėmesys, kad nauja panaudos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, nors byloje yra įrodymų, jog ieškovas siūlė atsakovei svarstyti naujos panaudos sutarties sudarymą 20 metų laikotarpiui, tačiau atsakovė šios galimybės atsisakė.
110. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį valstybės turtas turi būti valdomas ir naudojamas teisėtai. Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2011). Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodoma, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos principu, t. y. turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; taip pat efektyvumo principu, t. y. sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo principu, t. y. valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeniui, nors ir atitinkančiam Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, neatsiranda besąlygiška teisė naudotis valstybės turtu, todėl turto savininkas turi teisę, vadovaudamasis CK 4.95 straipsniu, išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.
111. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalis).
112. Apeliacinį skundą atmetus, atmetamas ir atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo (CPK 93 ir 98 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.