- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- 3K-3-215-686/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05294-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gražina Davidonienė, Sigitas Gurevičius, Birutė Janavičiūtė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“
- Ieškovas
- uždarųjų akcinių bendrovių „Ramunėlės vaistinė“, „Satera“, „Aniužė“, „Limest“, „Apkaba“, „Mūsų butas“, „Vagos prekyba“, „Dukantas“, E. J., M. J., V. E., G. K., S. S.
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarųjų akcinių bendrovių „Ramunėlės vaistinė“, „Satera“, „Aniužė“, „Limest“, „Apkaba“, „Mūsų butas“, „Vagos prekyba“, „Dukantas“, E. J., M. J., V. E., G. K., S. S. individualios įmonės, G. S. ir P. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių lyra“ dėl statybos užbaigimo deklaracijos pripažinimo neteisėta ir nuosavybės teisės į statinius registravimo panaikinimo, tretieji asmenys: Šiaulių miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, išvadą teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.Ieškovai prašė teismo: pripažinti, kad atsakovės 2012 m. birželio 26 d. ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. statybos užbaigimo / paskirties pakeitimo deklaracijose atitinkamai Nr. 3 ir Nr. 1 nurodyta informacija neatitinka tikrovės; pripažinti šias deklaracijas neteisėtomis; panaikinti šių deklaracijų galiojimą ir jų pagrindu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre atliktą teisinę registraciją dėl atsakovės nuosavybės teisių į kiemo aikštelę b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1553,13 kv. m) bei automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 493,88 kv. m) (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Ieškovai nurodė, kad jie ir atsakovė nuomojasi valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini); pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir pobūdis – komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektams statyti bei eksploatuoti; statybos sklype sąlygos – statoma pagal statybos normas ir taisykles bei nustatyta tvarka paruoštus projektus. Ant šio žemės sklypo esantys statiniai (prekybos kompleksas) nuosavybės teise priklauso šalims. Ieškovų teigimu, atsakovė neteisėtai ginčijamų deklaracijų pagrindu įregistravo išskirtinę savo nuosavybės teisę į kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2. Deklaracijose nurodyta informacija neatitinka tikrovės – atsakovė deklaracijose klaidingai nurodė statinių statybos rūšį – naujai pastatyti statiniai. Iš tikro ji tik atliko rekonstrukciją ir praplėtė jau esamą aikštelę. Minėti objektai nebuvo nauji statiniai, jie realiai egzistavo iki 1998 metų, kai atsakovė pradėjo rengti projektą ir pasirašė sutartis su kitais patalpų savininkais dėl šių objektų rekonstravimo (praplėtimo). Be to, atsakovė neturėjo reikiamo statybos leidimo, nes aikštelė didesnė nei 100 vietų, ir ji, kaip statytoja, iki 1998 metų nedisponavo žemės sklypu, kuriame buvo numatyta išplėsti aikštelę, bei neturėjo notaro patvirtinto bendraturčių sutikimo.Privatizavimo metu buvo dažna praktika ne visus kiemo statinius teisiškai sutvarkyti, įregistruoti ir įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. Tačiau tai nereiškia, kad jie neegzistavo ir kad juos, pažeidžiant kitų savininkų teises, gali neteisėtai savintis pavieniai asmenys. Tiek ieškovai, tiek atsakovė savo nuosavybę minėtame prekybos komplekse įgijo viešo akcijų pasirašymo būdu 1992 m. Šis kompleksas buvo atskirtas balanse nuo valstybinės buitinių paslaugų teikimo įmonės (dabartinė teisių perėmėja UAB „Senasis dvaras“). Bendro naudojimo pastatai ir statiniai nebuvo inventorizuoti, perduoti šalims pagal naudojimosi faktą (perdavimo–priėmimo aktų pagrindu), jų patalpos neturėjo teisinės registracijos, todėl jie nuosavybės teise niekam nepriklausė. Atsakovė formaliai ir neteisėtai surašydama deklaracijas nepagrįstai viena įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektus. Objektų rekonstrukciją (praplėtimą) taip pat finansavo ir ieškovai su atsakove sudarytų sutarčių pagrindu.Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 10 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija sprendė, kad, kilus ginčui dėl Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengtų statinių teisinės registracijos ir pačios statybos teisėtumo, teigiant, jog atsakovė nepagrįstai nuosavybės teise įsiregistravo prieš tai sklype buvusius statinius, į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas žemės sklypo ir galimai jame buvusių statinių savininkas, t. y. Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybinės žemės patikėjimo teise sklypą valdančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Ši institucija nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą dalyvaujančiu asmeniu, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovė nuo 1995 metų savo teisėtai valdomoje (išsinuomotoje) valstybinėje žemėje pastatė nesudėtingus statinius – kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2, juos rekonstravo pagal galiojančius teisės aktus ir teisėtai įregistravo nuosavybę. Tokiu būdu, neįtraukus žemės sklypo savininko į bylos nagrinėjimą, buvo nuspręsta dėl šio teisių ir pareigų (ateityje galimos kompensacijos už pastatytus statinius mokėjimo arba tam tikrų apribojimų – servituto nustatymo) ir atimta galimybė ginčyti tokį teismo sprendimą.