Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Ieškovai UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Satera“, UAB „Aniužė“, UAB „“Limest“, UAB „Apkaba“, UAB „Mūsų butas“, UAB „Vagos prekyba“, UAB „Dukantas“, E. J., M. J., V. E., G. K., S. S. įmonė, G. S. ir P. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami: 1) pripažinti atsakovo deklaracijose, t. y. 2012-06-26 dienos deklaracijoje Nr. 3 bei 2012-08-23 dienos deklaracijoje Nr. 1, nurodytą informaciją neatitinkančia tikrovės, o pačias deklaracijas neteisėtomis, panaikinti neteisėtai surašytų deklaracijų galiojimą ir jų pagrindu atliktą VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro įrašų apie atsakovo UAB „Šiaulių lyra“ nuosavybės teisių į kiemo aikštelę b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , plotas – 1553,13 kv. m.) ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 493,88 kv. m.) teisinę registraciją; 2) priteisti iš atsakovo UAB „Šiaulių lyra“ bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas neteisėtai dviejų deklaracijų apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą pagrindu įregistravo VĮ Registrų centras Šiaulių filiale išskirtinę savo nuosavybės teisę į kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2. Pažymėjo, kad atsakovo deklaracijose nurodyta informacija neatitiko tikrovės, atsakovas sąmoningai suklaidino institucijas, kurioms buvo teikiamos šios deklaracijos ir taip netesėtai įregistravo savo nuosavybės teisę į nurodytus objektus. Ieškovai pabrėžė, kad kiemo aikštelė ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų takas nebuvo nauja statyba, realiai egzistavo iki 1998 metų, kuomet atsakovas pradėjo rengti projektą bei pasirašė sutartis su kitais patalpų savininkais dėl šių objektų rekonstravimo (praplėtimo). Papildomai nurodė, kad privatizavimo metu buvo dažna praktika, kad ne visi kiemo statiniai buvo teisiškai sutvarkyti, įregistruoti ir įtraukiami į privatizuojamų objektų sąrašą, tačiau tai nereiškia, kad jie neegzistavo ir, kad juos akivaizdžiai pažeidžiant kitų tokių pačių savininkų teises, gali neteisėtai, be jokio teisinio - faktinio pagrindo savintis pavieniai asmenys. Ginčo atveju tiek ieškovai, tiek atsakovas savo nuosavybę prekybos komplekse Lyros g. 13, Šiauliai, įgijo viešo akcijų pasirašymo būdu 1992 m. Šis kompleksas buvo atskirtas balanse nuo valstybinės buitinių paslaugų teikimo įmonės (dabartinis teisių perėmėjas UAB „Senasis dvaras“). Pastatai ir statiniai nebuvo inventorizuoti, patalpos neturėjo teisinės registracijos, perduoti pagal naudojimosi faktą (priėmimo - perdavimo aktų pagrindu), todėl ieškovai mano, kad bendro naudojimo statiniai nuosavybės teise niekam nepriklausė. Atsakovas formaliai ir neteisėtai surašydamas deklaracijas vienas įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektus, todėl šių deklaracijų galiojimas turi būti panaikintas, taip pat panaikinant ir jų pagrindu atliktą VĮ Registrų centras įrašų apie atsakovo nuosavybės teisės į šį turtą registraciją (t. 1, b. l. 1–12).

Atsakovas UAB „Šiaulių lyra“ su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovų pareikštas ieškinys yra su trūkumais, t. y. nesumokėtas žyminis mokestis, nesuformuluoti konkretūs reikalavimai. Be to, byla pagal rūšinio teismingumo taisykles turi būti perduota nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Pabrėžė, kad ieškovai neįrodė savo teisinio suinteresuotumo ginčo atveju, nepateikė jokių duomenų apie jų ir atsakovo bendrąją dalinę nuosavybę, dalis ieškovų jiems priklausančius pastatus ar jų dalis įsigijo tik po to, kai atsakovas savo iniciatyva, savo lėšomis ir ūkio būdu sukūrė ginčo objektus. Ieškovams priklausanti didžioji dalis pastatų ar jų dalių yra priešingoje pusėje, nei atsakovo vardu įregistruoti ginčo objektai, be to, ieškovams žemės sklypo dalies nuomos teisė priklauso tik teritorijoje S-2, o ne teritorijoje S-1, kurioje yra atsakovo įrengti inžineriniai statiniai. Pažymėjo, kad 0,8047 ha žemės sklypo dalį nuomojasi pagal 1998-05-29 valstybinės žemės nuomos sutartį ir kiemo aikštelę b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 1553,13 kv. m.) bei automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 493,88 kv. m.) įrengė savo nuomojamoje žemės sklypo dalyje. Atsakovas nuosavybės teisę į kiemo aikštelę b1 ir į automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2 įgijo savo jėgomis ir sąskaita pastatydamas (sukurdamas) šiuos nekilnojamuosius daiktus, tokių objektų statybai statybos leidimas nebuvo reikalingas. Toks nuosavybės teisės įgijimo būdas numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punkte. Laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2013 m. balandžio mėn. už ginčo objektų įrengimą ir aptarnaujamos visos teritorijos priežiūrą atsakovas yra patyręs mažiausiai 297310,48 Lt su PVM išlaidų sumą. Minėtu laikotarpiu atsakovas vienintelis rūpinosi šių objektų priežiūra, tvarkymu, apšvietimu. Papildomai nurodė, kad sutartys su UAB „Satera“ ir V. E. IĮ nereiškia, kad šie subjektai įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į kiemo aikštelę b1 ir automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiųjų taką b2. Šie asmenys sumokėjo atsakovui atitinkamai 1500,00 Lt ir 500,00 Lt už stovėjimo aikštelės plėtimo darbus, kurių metu buvo sutvarkytas ir šiems asmenims priklausančio turto, besiribojančio su įrengiama automobilių stovėjimo aikštele, gerbūvis. Jokių susitarimų nei dėl nuosavybės teisės, nei dėl kitų daiktinių teisių įgijimo su minėtais asmenimis nebuvo (t. 1, b. l. 82–100).