- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-08
- Bylos Nr.
- e2A-1999-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00308-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Pareiškėjas
- S. G.
- Suinteresuotas asmuo
- D. P., T. A., VĮ Turto bankas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys D. P., T. A., VĮ Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja S. G. kreipėsi į teismą, pareiškimu prašydama: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniais pastatais, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. G. jos sutuoktinio Č. G. mirties dieną (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją sutuoktinio Č. G. palikimo dalį. Paaiškino, kad ji su savo sutuoktiniu Č. G. susituokė (duomenys neskelbtini). Santuokos metu Č. G. vaikų nesusilaukė. Iš pirmos santuokos turi sūnų R. R., o Č. G. turėjo dvi dukras: D. P., T. A. ir sūnų S. G. , kuris jau miręs (šio sūnaus vaikai – R. G. ir H. C.). Dar prieš santuokos sudarymą su pareiškėja, Č. G. su savo šeima apie 18 metų gyveno (duomenys neskelbtini), nuomojamame name, kuriuo jam leido naudotis (duomenys neskelbtini) gyventojas. Savo namo ar buto Č. G. tuo metu neturėjo. Č. G. žmona mirė (duomenys neskelbtini) ir po jos mirties Č. G. su savo vaikais liko gyventi aukščiau paminėtame name. Po kiek laiko Č. G. susipažino su pareiškėja ir (duomenys neskelbtini) jie susituokė. Po santuokos sudarymo pareiškėja ir Č. G. su vaikais, gyveno aukščiau paminėtame Č. G. nuomojamame name. Kai ji pradėjo gyventi su Č. G., jo dukrai T. A. buvo (duomenys neskelbtini) metai, o D. P. buvo (duomenys neskelbtini) metai. Po santuokos sudarymo su Č. G., kartu su pareiškėjos šeima, dėl savo sveikatos būklės, pradėjo gyventi ir Č. G. motina E. G., nes kiti jos vaikai atsisakė ją priimti gyventi, motyvuodami tuo, kad E. G. buvo pasakiusi, kad jos statomas namas atiteks Č. G. Atsižvelgiant į tai, kad nuomojamas namas buvo labai mažas, o šeima buvo didelė, tai E. G. pasiūlė pareiškėjai ir Č. G. užbaigti (duomenys neskelbtini) m. pradėtą statyti jai priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (ginčo namas). (duomenys neskelbtini) šio namo rastai buvo pastatyti ant akmenų, pamatų nebuvo, buvo tik iš dalies įrengtos namo sienos ir stogo įrenginiai. Šis nebaigtas statyti namas, priklausantis E. G., buvo kitoje (duomenys neskelbtini) pusėje, beveik apie 1 km nuo pareiškėjos ir Č. G. nuomojamojo namo, taip pat esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškino, kad ji sutiko su E. G. pasiūlymu ir nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), faktiškai savo pastangomis ir pinigais pastatė šį namą ir pritaikė jį gyvenimui. Gyvendami ginčijamame name, pareiškėja ir Č. G., prie namo pastatė ir ūkinius pastatus, kuriuose laikė nemažai gyvulių ir naudojo daržovių saugojimui. Teisinė šio namo registracija nebuvo atlikta ir tik (duomenys neskelbtini), atlikus šio namo inventorizaciją ir kadastrinių duomenų nustatymą, pagal Šalčininkų seniūnijos 2009 m. rugpjūčio 11 d. pažymą Nr. V.2-558, ginčijamas namas buvo užregistruotas VĮ Registrų centre. Pareiškėja paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d. pažymoje Nr. V.2-558 yra nurodyta, kad duomenys VĮ Registrų centrui apie Č. G. priklausantį turtą, yra perduodami remiantis (duomenys neskelbtini), tai yra duomenimis jau po pareiškėjos santuokos sudarymo su Č. G. Pareiškėja santuokoje su Č. G. pragyveno daugiau nei 43 metus, kartu užaugino jo dukras. Būdama santuokoje su Č. G. pareiškėja dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), turėjo pajamų, Č. G. dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat jie turėjo savo ūkį, todėl kartu iki (duomenys neskelbtini) m. užbaigė statyti ginčijamą namą ir priėjo esančius ūkinius pastatus. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjos sutuoktinis Č. G. mirė. Apie tai, kad Č. G. 2013 m. rugsėjo 24 d. pas notarą sudarė testamentą ir jam priklausantį turtą paliko lygiomis dalimis savo dukroms, pareiškėja sužinojo iš notarės. Pareiškėja mano, kad ginčijamas namas su ūkiniais pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), teismo sprendimu turi būti pripažintas kaip pareiškėjos ir Č. G. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes aukščiau paminėtą turtą jie sukūrė būdami santuokoje, todėl šis turtas jiems priklauso lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Be to, pareiškėja paaiškino, kad sutuoktinio mirties dieną jai buvo (duomenys neskelbtini) metai, todėl akivaizdu, kad jai tokiame amžiuje yra reikalinga ir turtinė ir asmeninė parama. Pareiškėja dėl savo amžiaus negali dirbti, yra ligota, jos senatvės pensija su našlių pensija sudaro tik apie 283 Eur. D. P. ir T. A. pareiškėjai jokios pagalbos neteikė, nors pareiškėja joms praktiškai yra mama, jos sveikatos, materialine bei buitine būkle nesidomi. Pareiškėjos sūnus iš pirmos santuokos, turi savo šeimą, dirba (duomenys neskelbtini), faktiškai per metus su savo šeima būna apie 4 mėnesius, todėl pareiškėjai nuolat teikti paramos negali, padeda jai tik tiek, kiek leidžia jo galimybės. Pareiškėja mano, kad jos sutuoktinio Č. G. mirties dieną, jai buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį, kaip yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.20 str. 1 d.
Atsiliepimas
2. Suinteresuoti asmenys D. P. ir T. A. atsiliepimu prašė pareiškimo netenkinti. Paaiškino, kad pareiškėja pati nurodo, jog ginčo turtas buvo pradėtas statyti mirusiojo Č. G. motinos E. G., tačiau nepateikia jokių tikslesnių duomenų. Paaiškina, kad ne E. G. buvo pradėjusi statyti šį turtą, tačiau apytiksliai (duomenys neskelbtini) m. ji sūnui Č. G. leido išardyti kitoje kaimo dalyje jai priklausiusią daržinę ir jos medieną/pastolius persivežti ir panaudoti šio namo statymui, kas ir buvo atlikta. Tokiu būdu (duomenys neskelbtini) m. mirusysis Č. G., būdamas santuokoje su pirmąja žmona, savo šeimai pasistatė pagrindinį pastatą ir keletą pagalbinių pastatų, tačiau į šį namą su savo pirmąja žmona taip ir neįsikraustė, nes ji buvo ligota, nepajėgi šeimininkauti, kol galiausiai (duomenys neskelbtini) m. mirė. Pakankamai greitai po pirmosios žmonos mirties Č. G. susipažino ir susituokė su pareiškėja, kuri taip pat buvo našlė ir turėjo (duomenys neskelbtini) metukų amžiaus sūnų. Nors tuo metu suinteresuoti asmenys – mirusiojo dukros buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, jos gerai atsimena, kad į naująjį pastatytą namą su savo mama gyventi nesikraustė dėl jos sveikatos, nors jis buvo pilnai pastatytas ir pritaikytas gyventi, o su pamote atsikraustė netrukus po tėvo antrosios santuokos. Mirusiojo dukroms pikta ir liūdna skaityti tokias pareiškėjos dėstomas aplinkybes, kaip antai namo statybomis rūpinosi ji, nes jų tėvas buvo pasyvus, kai jos tuo tarpu atsimena tėvą kaip visą gyvenimą buvusį labai darbštų, nagingą, daug statybos ir kitų namų ūkio darbų sugebėjusio daryti savo rankomis. Taip pat sunkiai suvokiamas pareiškėjos teigimas, kad podukros jai jokios pagalbos neteikė, jos sveikatos, materialine, buitine būkle visiškai nesidomi, kai podukros tiek dar esant tėvui gyvam, tiek ir po jo mirties nuolat lankydavo pareiškėją, pas ją važiuojant pilnais krepšiais maisto, dažnai jai skambino teiraujantis, ko trūksta ir ko atvežti, ką galėtų patvirtinti ir kaimynystėje gyvenantys žmonės. Mirusiojo dukros pareiškėjos buvo auginamos iki (duomenys neskelbtini) metų, vėliau abi išsikraustė, nes išėjo į mokslus ir nuo tada jau jos gelbėdavo tėvui ir pareiškėjai. Pažymėjo, kad sunkiai praktiškai suvokiamas pareiškėjos dėstymas, jog ji, būdama našlė, su mažu vaikeliu, tuo metu nedirbanti, per apytikriai 5 mėnesius pabaigė statyti namą savo pastangomis ir pinigais. Pareiškėja yra podukroms sakiusi, kad su jų tėvu susituokė ne iš meilės, o dėl susiklosčiusios situacijos gyvenime – mirus jos vaiko tėvui, ji nieko neturėjo, tik vaiką ant rankų, o Č. G. buvo saugi gyvenimo užuovėja, o ir namą jau turėjo. Kiek dukros atsimena, ji mirusiajam priekaištaudavo, kad jo dukroms liks jo namas, turtas, o jos sūnui nieko, todėl vis prašydavo padėti ir jos sūnui. Dėl šios priežasties Č. G. savo jėgomis, finansais, padedamas pareiškėjos, apie (duomenys neskelbtini) m. santuokos metu pastatė namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini), į kuriuos iš karto grįžęs iš (duomenys neskelbtini), būdamas apie (duomenys neskelbtini) m. įsikraustė gyventi jos sūnus. Taigi, būtent šis turtas buvo sukurtas santuokos metu ir kurį turėtų pareiškėja, jei jo nebūtų užrašiusi sūnui. Pareiškėja savo procesiniame dokumente nėra nuosekli - vienoje vietoje teigia, kad ginčo namas buvo pradėtas statyti mirusiojo motinos, o ji faktiškai savo pastangomis ir pinigais kelių mėnesių laikotarpyje pastatė namą ir pritaikė jį gyvenimui, kitoje vietoje jau nurodo, kad turtą sukūrė būdami santuokoje, todėl jis turėtų būti pripažintas bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dar kitoje vietoje nurodo teisines normas, pagal kurias turtas, kuris yra asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jei nustatoma, kad turtas santuokos metu iš esmės buvo pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio darbu ir lėšomis (CK 3.90 str.). Suinteresuotiems asmenis sudėtinga iš tokio procesinio dokumento suvokti, ką pareiškėja bando apginti – tai visgi ji pastatė ginčo turtą, ar pagerino, o jei pagerino tai kada ir kokiu procentu/dalimi ji pagerino tėvui priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Bet kokiu atveju, tai yra įrodomieji faktai, kuriems įrodyti pareiškėja nepateikia jokių patvirtinančių įrodymų. Suinteresuoti asmenys paaiškino, kad Č. G. 2013 m. rugsėjo 24 d. Šalčininkų rajono antrame notarų biure sudarė testamentą (įrašo Nr. 4207), pagal kurį jam nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. 1/22 žemės sklypo, bendras plotas 4,4 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniais pastatais, adresas (duomenys neskelbtini), o taip pat visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o taip pat ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, kuris jam priklausys mirties dieną, paliko lygiomis dalimis savo dukroms D. P. ir T. A. Taigi, po 48 bendro gyvenimo metų palikėjas sudarė testamentą, kuriuo nušalino pareiškėją nuo palikimo. Kiek yra žinoma palikėjo dukroms, nors tėvas per daug neatviravo, tačiau šis žingsnis buvo žengtas būtent dėl netinkamo pareiškėjos elgesio su juo. Tai, kad pareiškėjos elgesys neatitiko sutuoktinio pareigų, kurios teisės aktuose konkretizuojamos kaip lojalumo, tarpusavio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima ir kt., akivaizdžiai matė ir pareiškėjo dukros, kurioms dažnai lankant tėvą matydavo, jog jų pamotės – pareiškėjos elgesys su tėvu yra pažeidžiantis santuokos pagrindinius principus, matomas elgesys nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Būtent dukros su savo vyrais rūpinosi mirusiuoju, atveždavo jam maisto produktus, iš kurių palikėjas, nors ir būdamas blogos sveikatos, pats gaminosi valgyti, kadangi pareiškėja jam to nedarė, juo nesirūpino. Palikėjui susirgus ir ilgai besigydant (duomenys neskelbtini), pareiškėja ne tik kad jo neprižiūrėjo, tačiau nenorėjo, kad palikėjas grįžtų į jam priklausančius namus. Palikėjas savo dukroms ir medicinos personalui ne kartą buvo nurodęs, kad pareiškėja prieš jį naudojo fizinį smurtą, tik dėl gėdos atsisakydavo kreiptis į policiją. Palikėjo dukroms taip pat yra žinomas atvejis, kad palikėjui nukritus ir jam esant reikalingai medikų pagalbai, pareiškėja ignoravo palikėjo prašymą kreiptis į greitąją pagalbą, jam negelbėjo ir tik po palikėjo grasinimų, kad pastarasis ims šaukti taip, kad išgirs visi kaimynai, pareiškėja visgi greitąją iškvietė. D. P. ir T. A. paaiškino, kad jos pareiškėjai siūlė iki gyvos galvos naudotis turtu, išlaikyti ją iki mirties, bet ji nesutiko.
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimų prašė sprendimą dėl pareiškimo priimti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad VĮ Turto bankas atstovauja valstybę, kai yra paveldimas nekilnojamasis turtas. Šiuo atveju po Č. G. mirties paveldėjimo teisė valstybei neatsirado.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartimi suinteresuoti asmenys R. G. ir H. C. pašalinti iš proceso dalyvių, kaip neturintys materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu nusprendė pareiškimą patenkinti iš dalies: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini) esantys ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso pareiškėjai S. G. ir jos sutuoktiniui Č. G., mirusiam (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; atmesti pareiškėjos S. G. reikalavimą pripažinti jos ir Č. G. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (duomenys neskelbtini), esančius gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei lauko tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); atmesti pareiškėjos S. G. reikalavimą dėl išlaikymo reikalingumo sutuoktinio Č. G. mirties dieną ir teisės į privalomąją sutuoktinio palikimo dalį; priteisti iš pareiškėjos S. G. 941,70 Eur teisinės pagalbos išlaidų suinteresuotų asmenų D. P. ir T. A. naudai; priteisti iš suinteresuotų asmenų D. P. ir T. A. lygiomis dalimis 87,75 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai. Teismas konstatavo, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas paveldėjimo dokumentų įforminimui.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėja S. G. prašė nustatyti, kad jai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniais pastatais, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis CK 3.88 str. 1 d. 1 p., turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 str. Teismas nustatė, kad Č. G. ir S. G. susituokė (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre Č. G. vardu registruota nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytus duomenis teismas nustatė, kad po pareiškėjos S. G. ir Č. G. santuokos sudarymo, t. y. po (duomenys neskelbtini), buvo įgytas šis (duomenys neskelbtini) esantis nekilnojamas turtas: ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie pastatyti (duomenys neskelbtini) metais. Tuo pačiu adresu esantis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), bei šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti (duomenys neskelbtini) metais, o lauko tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtas statyti (duomenys neskelbtini) metais. Teismas nurodė, kad pareiškėjos atstovas bei pareiškėjos pusėje dalyvavę liudytojai: A. O. (kuri (duomenys neskelbtini) metais dirbo kartu su pareiškėja įmonėje (duomenys neskelbtini) ir taip pat gyveno netoliese), L. K. (pareiškėjos dukterėčia, gim. (duomenys neskelbtini) m.) bei R. R. (pareiškėjos sūnus) teigė, kad ginčo namas baigtas statyti pareiškėjos S. G. ir Č. G. santuokos metu, kadangi iki tol buvo pastatytos tik namo sienos, įstatyti langai. Galutinai namo statybas pareiškėja su sutuoktiniu baigė ir namą įrengė santuokos metu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo teiginius apie ginčo nekilnojamojo turto priklausymą jai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įrodinėjo išimtinai liudytojų parodymais, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 str. 2 d. teisinį reguliavimą, liudytojų parodymai neturi viršenybės prieš oficialius rašytinius įrodymus. Todėl kol byloje esantys oficialūs dokumentai nėra nuginčyti, juose užfiksuoti duomenys yra laikomi teisingais. Tas pats pasakytina ir apie viešuosiuose registruose įrašytus duomenis. CK 4.262 str. teigiama, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis ginčo gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais bei kitais statiniais įregistruoti viešame registre (duomenys neskelbtini) apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. V.2-558 pagrindu. Pareiškėja S. G. nesutiko su tuo, kad ginčo namas bei kiti statiniai, esantys prie namo, yra pastatyti (duomenys neskelbtini) metais, kaip nurodyta Nekilnojamojo turto registro išraše, įrodinėjo, kad jie visi pastatyti po (duomenys neskelbtini) metų. Tačiau reikalavimo nuginčyti šiuos duomenis nekėlė. Nenuginčijus Nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų apie (duomenys neskelbtini), esančių nekilnojamojo turto objektų statybos metus, nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo pastatyti vėliau nei užfiksuota viešame registre. Todėl teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimą tenkina tik iš dalies, t.y. nustato juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini) esantys ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso pareiškėjai S. G. ir jos sutuoktiniui Č. G., mirusiam (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pareiškėjos reikalavimą pripažinti, jog ir kiti pastatai, t.y. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei lauko tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso bendrąja jungtine nuosavybe, teismas atmetė.
7. Spręsdamas dėl pareiškėjos S. G. reikalavimo pripažinti jai teisę į privalomąją palikimo dalį, teismas nurodė, jog tam reikia nustatyti, kad pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas sutuoktinio Č. G. mirties dieną. CK 5.20 str. 1 d. nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, pažymėjo, kad dėl išlaikymo reikalingumo kriterijų sprendžiama, neapsiribojant atskirais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis; kadangi teisė į privalomąją palikimo dalį nesaistoma mirusiojo teikto išlaikymo, tai vien ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga, sprendžiant klausimą dėl tokios teisės įgijimo. Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatymo saistoma ne vienos ar kelių išvardytų aplinkybių, todėl jų konstatavimas nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiam asmeniui reikalingas išlaikymas; išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi, ar kompetentingų institucijų nustatytas ar ne darbingumo lygis, invalidumo grupė; tokiais atvejais būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009). Teismas nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. Šalčininkų rajono antro notaro biuro notarės Žanos Bžuškevič patvirtintu testamentu Č. G. visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, lygiomis dalimis paliko savo dukroms D. P. ir T. A. Č. G. mirė (duomenys neskelbtini). Sutuoktinio mirties dieną S. G. gaudavo 240,38 Eur senatvės pensiją, 24,17 Eur našlių pensiją. Nuo 2019 m. sausio 1 d. jos senatvės pensija padidėjo iki 258,72 Eur. S. G. nuosavybės teisės į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius nekilnojamuosius daiktus neįregistruotos. Pareiškėja įrodinėjo, kad sutuoktinio mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas, kadangi ji buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, jos pajamas sudarė tik maža pensija, būdama tokio amžiaus įsidarbinti ar gauti papildomų pajamų ji galimybės neturėjo, jokio nekilnojamojo turto neturėjo. Tačiau teismas nurodė, kad pareiškėjos garbus amžius ir senatvės pensijos gavimo faktas savaime negali būti laikomi pakankamais pripažinti, kad pareiškėjai sutuoktinio mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Liudytoja byloje apklausta pareiškėjos dukterėčia L. K. parodė, kad Č. G. mirties dieną tetos sveikata buvo gera. Ji turėjo daržą, sodindavo daržoves. Buvo visiškai savarankiška. Pareiškėjos sūnus R. R. parodė, kad kol Č. G. buvo gyvas, nepadėdavo motinos šeimai pinigais, jiems visada užtekdavo finansų. Motina pati duodavo pinigų Č. G. dukroms. Nė vienas iš liudytojų neminėjo, kad sutuoktinio mirties dieną pareiškėjos turtinė padėtis buvo prasta, kad ją reikėtų remti materialiai. Ir nors pareiškėjos pajamos, t. y. senatvės ir našlių pensijos nebuvo didelės, visgi ji liko gyventi sutuoktinio vardu registruotame gyvenamajame name, ten iki šiol deklaruoja gyvenamąją vietą. Pas sūnų persikraustė gyventi tik pablogėjus jos sveikatai, tačiau tai įvyko ne iš karto po Č. G. mirties. Pareiškėja pareiškime buvo nurodžiusi, kad didelę dalį savo pajamų išleidžia vaistams, nelieka pinigų maistui, higienos prekėms, drabužiams. Tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, nors siekdama įrodyti, kad jai buvo reikalingas išlaikymas sutuoktinio mirties dieną pareiškėja turėjo pateikti įrodymus apie savo faktinius poreikius (maistui, drabužiams, medicinos paslaugoms ir kt.), ir turimas išlaidas (pvz. transportui, komunaliniams mokesčiams ir kt.). Nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad pareiškėja mirus sutuoktiniui vargtų, neturėtų lėšų savo būtinų poreikių tenkinimui, kad jai reikėtų pirkti maisto, drabužių ar kitų būtinų daiktų. Priešingai, byloje yra įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) S. G. ir (duomenys neskelbtini) sudarė medicininių paslaugų ((duomenys neskelbtini)) teikimo sutartį, pagal kurią pareiškėjai buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija. Į bylą pateiktas kvitas, kad už šias paslaugas buvo sumokėta 340 Eur, tačiau duomenų, kad už S. G. mokėtų kas nors kitas, byloje nėra. Pareiškėja tvirtino, kad jos sveikata prasta, pateikė medicinos įstaigos išduotą pažymėjimą su užkoduotomis diagnozėmis, tačiau kokios tai diagnozės ir, ar turimos ligos iš tikrųjų didele dalimi apsunkina pareiškėjos gyvenimą, reikalauja didelių išlaidų sveikatos priežiūrai, vaistų vartojimui, nenurodė. Taip pat svarbu tai, kad jeigu pareiškėjos sveikatos būklė išties prasta ir jai reikalinga kito asmens priežiūra ar slauga, tai ar ji pasinaudojo teise gauti slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas. Tokių duomenų pareiškėja teismui taip pat nepateikė. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėja remdamasi 2019 m. kovo 14 d. VĮ Registrų centro raštu Nr. 20214676 teigė, kad jos nuosavybės teisės į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius nekilnojamuosius daiktus neįregistruotos. Tačiau byloje nustatyta, kad nors (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas ir kiti statiniai registruoti vien Č. G. vardu, tačiau dalis statinių, pastatytų po pareiškėjos ir Č. G. santuokos sudarymo, priklauso jai ir velioniui sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Taigi pareiškėjai nuosavybės teise priklauso dalis nekilnojamojo turto, kuriuo pareiškėja gali disponuoti savo nuožiūra (pvz. parduoti, padovanoti, kitokiu būdu perleisti) ir gauti iš to pajamų. Teismas vertino, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai sutuoktinio mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Sprendžiant iš liudytojų L. K. ir R. R. parodymų, pagrindinė priežastis kreiptis į teismą dėl teisės į privalomąją palikimo dalį buvo ne prasta pareiškėjos finansinė padėtis, bet tai, kad pareiškėja, sužinojusi vyro sudaryto testamento turinį įsižeidė, kad po ilgų bendro santuokinio gyvenimo metų, sutuoktinis jokio turto jai nepaliko. Tačiau šis moralinis paveldėjimo aspektas nepaneigia būtinybės įrodyti išlaikymo reikalingumą.
8. Teismas, vertindamas, kad pareiškimas yra patenkintas iš dalies (27 procentai), atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 2 d.). Pareiškėja jos turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė. Suinteresuoti asmenys D. P. ir T. A. patyrė 1290 Eur teisinės pagalbos išlaidų, teismas vertino, kad yra pagrindas 73 procentus, t.y. 941,70 Eur šių išlaidų priteisti iš pareiškėjos. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjai S. G. šioje byloje buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba už 325 Eur. Remiantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 27 procentus šių išlaidų, t.y. 87,75 Eur, teismas valstybei priteisė lygiomis dalimis iš D. P. ir T. A.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Pareiškėja S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškimą tenkinti visiškai ir nustatyti prašomus juridinius faktus. Apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
10. Apeliantė mano, kad ginčijamas namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkiniais pastatais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), teismo sprendimu turėjo būti pripažintas jos ir Č. G. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes aukščiau paminėtą turtą jie sukūrė būdami santuokoje, todėl šis turtas jiems priklauso lygiomis dalimis, t.y. po 1/2 turto dalies kiekvienam. Pažymi, kad aukščiau paminėtas turtas VĮ Registrų centre buvo užregistruotas (duomenys neskelbtini), o jo inventorizacija atlikta (duomenys neskelbtini). Apeliantė paaiškina, kad CK 3.90 str. 1 d. yra nustatyta, jog turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). CK 3.90 str. 2 d. yra nustatyta, kad jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Pagal CK 3.88 str. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama, kai turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Taip pat yra preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
11. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad sutuoktinio mirties dieną jai nebuvo reikalingas išlaikymas, ir kad dėl to ji negali pretenduoti į privalomąją palikimo dalį. Paaiškina, kad sutuoktinio Č. G. mirties dieną, jai buvo (duomenys neskelbtini) metai, todėl akivaizdu, kad jai tokiame amžiuje yra privaloma parama kaip turtinėse srityse, taip ir asmeninėse srityse. Akivaizdu, kad ji dėl savo amžiaus negali dirbti, kad yra ligota, o jos senatvės pensija su našlių pensija sudaro tik apie 283 Eur. Suinteresuoti asmenys byloje T. A. ir D. P. pareiškėjai jokios pagalbos neteikė, nors pareiškėja joms praktiškai yra mama, jos sveikatos, materialine ir buitine būklėmis visiškai nesidomi. Apeliantė mano, kad jos sutuoktinio Č. G. mirties dieną, jai buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį, kaip yra įtvirtinta CK 5.20 str. 1 d., t.y. kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. Apeliantės įsitikinimu, teismui ji pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jai buvo reikalingas išlaikymas ir šį faktą patvirtino visi liudytojai, kurie buvo apklausti teisme. Dėl savo blogos sveikatos apeliantė netgi negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, buvo tik viename parengiamajame posėdyje. Teismas sprendime pažymėjo apie liudytojų L. K. ir R. R. parodymus, bet visų jų parodymų teismas necitavo, tik vieną sakinį, o savo parodymuose liudytojai nurodė būtent apie apeliantės būklę jos sutuoktinio mirties dieną. Teismas neteisingai vertino jos turtą ir pajamas. Apeliantės vertinimu, asmenims, sulaukusiems pensinio amžiaus ar neįgaliems apskritai nereikia įrodinėti, kad jiems reikalingas išlaikymas.
Atsiliepimas
12. Suinteresuoti asmenys D. P. ir T. A. atsiliepimu prašo pareiškėjos Č. G. apeliacinio skundo netenkinti bei priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.
13. Suinteresuotų asmenų nuomone, teismas teisingai vertino faktus. Paaiškina, kad išanalizavus Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytus duomenis matyti, kad po pareiškėjos S. G. ir Č. G. santuokos sudarymo, t. y. po (duomenys neskelbtini), buvo įgytas šis (duomenys neskelbtini) esantis nekilnojamas turtas: ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie pastatyti (duomenys neskelbtini) metais, t.y. santuokos su pareiškėja metu (ginčo dėl to nebuvo). Tačiau tuo pačiu adresu esantis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), bei šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatyti (duomenys neskelbtini) metais, lauko tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtas statyti (duomenys neskelbtini) metais, t.y. iki santuokos su pareiškėja sudarymo. Teismas teisingai vertino, kad o turtas įgytas jį pagaminant (pastatant) nekilnojamojo turto registre nurodytais metais. Apeliantės teiginiai, kad VĮ Registrų centro įrašai apie Č. G. priklausantį turtą yra padaryti pagal (duomenys neskelbtini) duomenis šiuo atveju neturi reikšmės. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjos atstovas bei pareiškėjos pusėje dalyvavę liudytojai teigė, kad ginčo namas baigtas statyti pareiškėjos S. G. ir Č. G. santuokos metu todėl visas (duomenys neskelbtini), esantis nekilnojamasis turtas, kuris registruotas Č. G. vardu, turi būti pripažintas pareiškėjos ir Č. G. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, jog ginčo namas buvo pradėtas statyti mirusiojo motinos, o pareiškėja faktiškai savo pastangomis ir pinigais kelių mėnesių laikotarpyje pastatė namą ir pritaikė jį gyvenimui, kitoje procesinio dokumento vietoje jau nurodo, kad turtą sukūrė būdami santuokoje, todėl jis turėtų būti pripažintas bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dar kitoje vietoje nurodo teisines normas, pagal kurias turtas, kuris yra asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jei nustatoma, kad turtas santuokos metu iš esmės buvo pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktini darbu ir lėšomis (CK 3.90 str.). Suinteresuotų asmenų teigimu, tokie apeliantės teiginiai reiškia, kad ji prašo nustatyti ne juridiškai reikšmingą faktą dėl daiktų įgijimo santuokos metu, bet kelia ginčą dėl nuosavybės teisės ir siekia įrodyti nuosavybės priklausymą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kas reiškia, kad toks faktas yra įrodomasis, bet ne juridiškai reikšmingas ir jis nenustatinėjamas CPK 444 str. nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Siekdama įrodyti tokias aplinkybes, pareiškėja turėjo pareikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka, o ne teikti pareiškimą ypatingąja teisena nustatant juridinį faktą.
Žemesnės instancijos teismas
14. Suinteresuotų asmenų D. P. ir T. A. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai sprendė, jog pareiškėja neturi teisės į privalomąją palikimo dalį. Paaiškina, kad CK 5.20 str. 1 d. įtvirtinta asmens teisė į privalomąją palikimo dalį yra specifinė ir nesaistoma tik asmens nedarbingumo, t.y. aplinkybė, kad asmuo yra nedarbingas dėl amžiaus ar dėl sveikatos būklės, savaime nereiškia, jog jam reikalingas išlaikymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo reikalingumo kriterijaus, yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo dalykas tokiose bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis Išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi kompetentingų institucijų nustatytas ar nenustatytas darbingumo lygis, invalidumo grupė, bet būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduojant į palikimo dalį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008). Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat turimus banko indėlius, vertybinius popierius, kitas pajamas, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, tokių duomenų byloje taip pat nėra. Jei kitos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas gali patenkinti būtiniausias gyvenimo reikmes ir be išlaikymo, jo teikimo faktas nesudaro pagrindo išvadai, kad CK 5.20 str. 1 d. prasme išlaikymas pareiškėjui reikalingas. Paaiškina, kad byloje pareiškėja pateikė duomenis, jog sutuoktinio mirties dieną ji gaudavo 240,38 Eur senatvės pensiją, 24,17 Eur našlių pensiją. Nuo 2019 m. sausio 1 d. jos senatvės pensija padidėjo iki 258,72 Eur. Taip pat pareiškėja į bylą pateikė medicininės įstaigos išduotą pažymėjimą su užkoduotomis diagnozėmis, tačiau kokios tai diagnozės ir, ar turimos ligos iš tikrųjų didele dalimi apsunkina pareiškėjos gyvenimą, reikalauja didelių išlaidų sveikatos priežiūrai, vaistų vartojimui, nenurodė. Daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos teiginius, tokius kaip pareiškėja yra išnaudojusi visas jai prieinamas galimybes gauti visą įmanomą valstybės paramą, kad neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, kad nekompensuojamiems vaistams išleidžia 100 Eur ir tada nelieka pinigų maistui, higienos prekėms, drabužiams, nepateikė. Tai reiškia, kad pareiškėja nepagrindė jokių būtinųjų išlaidų. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu pareiškėja atsisakė antrinės teisinės pagalbos ir pagalbos kreipėsi į ne valstybės finansuojamą advokatą; pareiškėja į bylą pateikė 2019 m. rugsėjo 11 d. Medicininių paslaugų sutartį, pagal kurią S. G. dėl (duomenys neskelbtini) operacijos sumokėjo 340 Eur. Duomenų, kad kažkas kitas už ją šią sumą sumokėjo nėra (priešingai, sūnus teigė, kad neprisideda prie pareiškėjos išlaikymo) ir kad pareiškėja šią mokamą operaciją darė dėl to, kad ji pvz. nekompensuojama ir todėl reikėjo susimokėti ar dėl neatidėliotinų dalykų, taip pat nėra. Taip pat byloje pareiškėjos prašymu apklausti liudytojai, patvirtino, kad testatoriaus mirties dieną pareiškėjos sveikata buvo gera, kad pareiškėja augino daržoves, buvo savarankiška, o sūnui ne tik nereikėjo padėti jai finansiškai, pati pareiškėja pragyveno iš pensijos ir dar kartais sūnui pinigų duodavo. Pareiškėja neteisingai tvirtino, kad jokio nekilnojamojo turto neturi. Nesutiktina ir su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, kad apeliantė dėl savo blogos sveikatos negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, buvo tik viename parengiamajame teismo posėdyje. Suinteresuoti asmenys paaiškina, kad teismo posėdis du kartus buvo atidėtas sudarant galimybę baigti ginčą taikos sutartimi. Kituose posėdžiuose pareiškėja nedalyvavo, bylą vedė per atstovą, o nedalyvavimo priežasčių nenurodė. Suinteresuoti asmenys taip pat paaiškina, kad CK 5.20 str. 2 d. įtvirtinta, jog nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų vertę. Šiuo atveju išanalizavus palikėjo turtą, dokumentai tvirtina, jog jam mirties dieną priklausė 1/22 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkiniais pastatais ir priklausiniais. Pagal Registrų centro išrašą, pareiškėjai, kaip sutuoktinei, pagal Registrų centro pažymą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklauso ½ turto, nurodyto 2.2, 2.3 ir 2.8 punktuose, kadangi tik šis turtas įsigytas/pastatytas santuokoje. Jo vertė 210 Eur. Visas kitas palikėjo turtas įgytas/pastatytas iki santuokos. Susumavus palikėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertę, Registrų centro pažymoje nurodyto 2.1 p., 2.4 p., 2.5 p., 2.6 p., 2.7 p., 2.9 p., 2.10 p., bei 1/22 aukščiau nurodyto žemės sklypo, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 5.13 str. sutuoktinis su pirmos eilės įpėdiniais (su palikėjo dukterimis) paveldėtų ¼ palikimo, jei nebūtų testamento, o CK 5.20 str. įtvirtina, jog sutuoktinis gali pretenduoti į pusę tos dalies, kuri jam priklausytų pagal įstatymą, pareiškimo tenkinimo atveju pareiškėja, kaip paveldėtoja, kuriai reikalingas išlaikymas, galėtų pretenduoti į 1/8 palikėjui nuosavybės teise priklausiusio turto, kas sumine išraiška pagal Registrų centro pažymoje pateiktus duomenis sudaro apie 460 Eur. Suinteresuotų asmenų nuomone, pareiškėjos kreipimasis į teismą nėra susijęs su jos siekiu gauti išlaikymą iš paveldėtos dalies. Pareiškėja ne kartą yra sakiusi, kad ji siekia bet kokia kaina likti gyventi palikėjui priklausiusiame name ir naudotis visu kitu turtu taip, kaip tai buvo daroma iki palikėjo mirties, tuo pačiu siekiant, kad po pareiškėjos mirties šį turtą paveldėtų jos sūnus iš pirmosios santuokos.
15. Suinteresuotų asmenų nuomone, nėra pagrindo nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka. Paaiškina, kad apeliaciniame skunde nenurodomi jokie nauji įrodymai, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, o tik įrodinėjama, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos.
16. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo sprendimą dėl apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra. Prašo bylą nagrinėti nedalyvaujant įmonės atstovui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Dėl pareiškėjos teisės į privalomąją palikimo dalį.
17. Pareiškėja S. G. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad sutuoktinio Č. G. mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas, ir kad todėl ji turi teisę į privalomąją sutuoktinio Č. G. palikimo dalį.
18. Byloje nustatyta, kad testamentu (e. bylos t. 1, b.l. 16) palikėjas Č. G. nušalino nuo palikimo savo sutuoktinę S. G., kuri būtų paveldėjusi pagal įstatymą, jei nebūtų testamento.
19. Kasacinis teismas daug kartų yra pasisakęs, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimą dalį turi CK 5.20 str. 1 d. nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 5.20 str. 1 d. numatyta sąlyga, jog įpėdiniui „buvo reikalingas išlaikymas“ nesiejama su mirusiojo realiai teiktu išlaikymu. Tokia sąlyga nesiejama ir su nušalinto įpėdinio realiai gaunamu išlaikymu iš kito asmens. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir kt.). Kaip matyti iš CK 5.20 str. 1 d. nuostatų bei teismų praktikos, teismo išvados apie nušalinto nuo palikimo įpėdinio išlaikymo reikalingumą yra juridiškai reikšmingos tik konstatuojant įstatyminio įpėdinio teisę į privalomąją palikimo dalį. Nors teismas tokiose bylose nesprendžia dėl įpėdinio teisės gauti išlaikymą, tačiau įpėdinio teisė į privalomąją palikimo dalį turi būti nustatoma ypatingai atsižvelgiant į tai, ar nušalintas įstatyminis įpėdinis yra pajėgus save išlaikyti, ar vis dėl to būtina koreguoti testatoriaus valią ir pripažinti, kad įpėdiniui yra reikalinga privalomoji palikimo dalis, kad jis galėtų patenkinti būtinuosius savo poreikius ir nebūtų našta artimiesiems ir visuomenei. Privalomoji dalis paveldint pagal testamentą turi moralinę ir visuomeninę reikšmę. Įstatymų leidėjas numatydamas tam tikrų įstatyminių įpėdinių teisę į privalomąją dalį, iš esmės pripažįsta, kad testatorius gali suklysti dėl faktų ir testamento pasekmių, arba gali sąmoningai pasielgti nemoraliai ar nesąžiningai. Tokios situacijos nebūtų teisingos ir todėl įstatymų leidėjas vertina, kad sprendžiant dėl privalomosios dalies testatoriaus valia nėra svarbiausia.
20. Byloje nustatyta, kad sutuoktinio mirties dieną S. G. gaudavo 240,38 Eur senatvės pensiją, 24,17 Eur našlių pensiją (e. bylos t. 1, b.l. 23). Pareiškėja sutuoktinio mirties dieną buvo (duomenys neskelbtini) m. amžiaus. Pareiškėja dėl amžiaus yra nedarbinga ir nėra jokio pagrindo manyti, kad ji galėtų kaip nors pagerinti savo turtinę padėtį gaudama didesnes pajamas.
21. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja turi santaupų. Pareiškėja neturi registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto (e. bylos t. 1, b.l. 21). Suinteresuoti asmenys teismui pripažino, kad pareiškėja turi nuosavybės teisę į dalį ūkinių pastatų, kurie buvo sukurti (pastatyti) santuokos metu, bet buvo registruoti tik sutuoktinio vardu. Tačiau pagal Nekilnojamojo turto registro pateiktą šio turto vidutinę rinkos vertę matyti, kad šis nekilnojamasis turtas yra menkavertis (pareiškėjos dalies vertė siekia 210 Eur) ir todėl esmingai neįtakoja pareiškėjos turtinės padėties.
22. Šioje byloje yra pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. kovo 6 d. sprendimas (e. bylos t. 1, b.l. 26-27), be kitą ko patvirtinantis, kad pareiškėja pagal pajamų ir turimo turto lygį turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.
23. Pareiškėja taip pat pateikė įrodymus, kad ji serga įvairiomis ligomis ((duomenys neskelbtini)) (e. bylos t. 1, b.l. 19). Pareiškėja pateikė ir įrodymus, kad gydymui skiria nemažai lėšų – pagal 2019 m. rugsėjo 11 d. sutartį su gydymo įstaiga ji yra apmokėjusi 340 Eur už (duomenys neskelbtini) operaciją. Tai rodo, kad pareiškėja turi realių poreikių, susijusiu su sveikatos priežiūra.
24. Byloje nustatyta, kad palikimą iš esmės sudaro gyvenamasis namas (su priklausiniais), kuriame pareiškėja gyveno su sutuoktiniu Č. G., o po jo mirties išsikraustė iš šio gyvenamojo namo ir gyvena pas sūnų. Tai rodo, kad pareiškėja turi nepatenkintą poreikį į gyvenamąją patalpą ir pati negali šiuo poreikiu pasirūpinti.
25. Byloje nėra įtikinamų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad pareiškėja savo tyčiniais veiksmais sukūrė tokią situaciją, dėl kurios jos turtinė padėtis nėra gera. Tai, kad pareiškėja už sveikatos paslaugas sumokėjo savo lėšomis, nerodo, kad ji lėšas naudoja neprotingai. Tyčinių veiksmų bloginant turtinę padėtį nepatvirtina ir suinteresuotų asmenų nurodytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) metais pareiškėja ir Č. G. padėjo pareiškėjos sūnui statant namą.
26. Apibendrinant šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina, kad pareiškėjos turimas turtas ir gaunamos pajamos yra mažos ir vien tik šių pajamų nepakanka patenkinti būtiniausius pareiškėjos poreikius nei dabar, nei palikėjo Č. G. mirties dieną.
27. Suinteresuotų asmenų teiginiai, kad pareiškėja iki sutuoktinio mirties gyveno gerai, ir kad nei sūnus, nei podukros neteikė jai išlaikymo, nerodo, kad pareiškėjai nebuvo reikalingas išlaikymas. Byloje neginčijama, kad pareiškėja su sutuoktiniu Č. G. vedė bendrą ūkį, naudojosi jo gyvenamuoju namu.
28. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje ir pareiškėjos S. G. pareiškimą tenkina, t.y. pripažįsta, kad palikėjo mirties dieną pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas ir kad ji pagal CK 5.20 str. 1 d. turi teisę į privalomąją palikimo dalį.
Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės į pastatus pripažinimo.
29. Pareiškėja S. G. 2019 m. spalio 23 d. teismui pateikė patikslintą pareiškimą, kuriuo papildomai prašė nustatyti, jog turtas, t.y. gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (e. bylos t. 1, b.l. 112).
30. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą, jog (duomenys neskelbtini) esantys ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), yra sukurti santuokos metu, patvirtina rašytiniai įrodymai, - Nekilnojamojo turto registro išrašas, bei namų knygos, kurių pagrindu yra padaryti tokie įrašai registre (e. bylos t. 1, b.l. 12-15, 117-130). CPK 445 str. numatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo teismo sprendimu konstatuoti, jog paminėtus nekilnojamuosius daiktus pareiškėja kartu su sutuoktiniu įgijo santuokos metu, nes tai patvirtina rašytiniai įrodymai, o jungtinė nuosavybė tokiu atveju preziumuojama pagal įstatymą (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Toks teismo sprendimas šiuo aspektu nesukuria savarankiško juridiškai reikšmingo fakto.
31. Be to, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos reikalavimo pripažinti, kad nekilnojamieji daiktai priklauso jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise, neįvertino tokiam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių ir neatskleidė ginčo esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
32. Pareiškėja patikslintu pareiškimu prašydama nustatyti bendrą jungtinę nuosavybę, ginčija kito asmens nuosavybę, t.y. kelia ginčą dėl daikto, o ne prašo nustatyti juridinį faktą. Ginčai dėl nuosavybės nenagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka, - teismas iš esmės neturėjo priimti patikslinto pareiškėjos reikalavimo šioje byloje, kuri buvo pradėta pagal ypatingosios teisenos procesą. Kita vertus, remiantis CPK 7 str., CPK 443 str. 7 d. nuostatomis bei teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012), jeigu ypatingojoje teisenoje kilo ginčas dėl teisės ir teismas priėmė pareiškėjo reikalavimus, kurie turėjo būti teikiami ieškiniu, tai nekliudo teismui išnagrinėti ginčą ypatingąja teisena ir priimti sprendimą. Taigi teismas priėmęs pareiškėjos reikalavimus, nagrinėtinus ieškinine tvarka, privalėjo išnagrinėti šį ginčą ir priimti sprendimą dėl ginčo esmės, bet tokio ginčo apskritai nesprendė.
33. Patikslintame pareiškime, kaip ir apeliaciniame skunde, pareiškėja buvo nurodžiusi teisinius pagrindus, dėl kurių sutuoktinio vardu registruoti nekilnojamieji daiktai, pareiškėjos vertinimu, turėtų būti pripažinti bendra jungtine nuosavybe. Pareiškėja patikslintame pareiškime remiasi CK 3.90 str. 1 d., kuri numato, jog turtas, kuris yra asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jei nustatoma, kad turtas santuokos metu iš esmės buvo pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktini darbu ir lėšomis (e. bylos t. 1, b.l. 115). Suinteresuoti asmenys atsiliepime teisingai teigia, kad tokie faktai, t.y. turto sukūrimas ar pagerinimas bendromis sutuoktiniu lėšomis ar darbu, yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi ir jie nenustatinėjami CPK 444 str. nustatyta tvarka, bet nustatinėjami ginčo teisenoje, kurioje teismas priima sprendimą pripažindamas ieškovo nuosavybės teisę arba atmesdamas ieškinį, o ne konstatuodamas juridinį faktą.
34. Paminėtina, kad ieškinyje ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, bet privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t.y. faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Faktinis ieškinio pagrindas dėl reikalavimo pripažinti sutuoktinio asmeninę nuosavybę bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 str. 1 d., – tai aplinkybės, pažyminčios, koks konkrečiai sutuoktinio turtas, kada ir kieno lėšomis buvo pagerintas. Pareiškėja (ieškovė) tokių aplinkybių pareiškime (patikslintame pareiškime) nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas, visų pirma, turėjo nustatyti ieškovei terminą pašalinti šį ieškinio trūkumą.
35. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjos reikalavimo pripažinti, kad sutuoktinio turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, naikinamas ir šis reikalavimas grąžinamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
36. Kadangi byloje nėra priimtas sprendimas dėl visų pareiškėjos reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat pavedamas išspręsti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktu, teismas
nutaria:
Pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti.
Dėl pareiškėjos S. G. reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, reikšmingą pareiškėjos teisei į privalomąją palikimo dalį atsirasti, priimti naują sprendimą, t.y. tenkinti S. G. pareiškimą ir nustatyti, kad sutuoktinio Č. G. mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją sutuoktinio Č. G. palikimo dalį.
Pareiškėjos S. G. reikalavimą pripažinti, kad turtas priklauso bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.