Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal I. S. (I. S.) ieškinį atsakovams valstybės įmonei Turto bankui, S. P. dėl sandorio pripažinimo sudarytu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Ieškovas prašo pripažinti sudarytu 2001 m. birželio 8 d. pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo jo sesuo A. M. nusipirko iš V. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. 8694-0215-4013:0006). Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad A. M. mirė 2018 m. sausio 16 d., jos palikimą priėmė jos brolis I. S.. Ginčo butas registruotas V. P., mirusio 2001 m. birželio 29 d., vardu. Atsakovė S. P. – ginčo buto dalies savininkė, su ieškiniu nesutiko, paaiškino, kad butą įsigijo kartu su sutuoktiniu V. P., jo neketino parduoti, 1999 m. butas buvo išnuomotas A. M., kuri jame gyveno iki mirties.

Esminės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, nustatytos CK aštuntajame skirsnyje. Tai – sutarties dalykas (CK 6.396 str.) ir nekilnojamojo daikto kaina (CK 6.397 str.). Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.393 str. 1 d.). Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 str. 3 d.). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 str. 4 d., nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog teismas, vadovaudamasis CK 1.93 str. 4 d. ir 6.309 str. 3 d. patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Kasacinis teismas pažymi, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises (LAT 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016). Ieškovo nurodomo sandorio sudarymo metu galiojo 1964 m. redakcijos Civilinis kodeksas, kurio 253 str. 1 d. nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą, 255 str. įtvirtinta, kad turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta.

Ieškovas nurodo, kad buto pirkimo–pardavimo sutartį A. M. ir buto savininkas V. P. sudarė 2001 m. birželio 8 d. Nustatyta, kad rašytinė sutartis dėl buto pirkimo–pardavimo nebuvo sudaryta. Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais būtų pagrindžiama, kad 2001 m. birželio 8 d. A. M. ir V. P. susitarė dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo. Ieškovas I. S., duodamas paaiškinimus, nurodė, kad jo sesuo A. M. butą nusipirko 1999 m. birželio mėn., iš sesers jis sužinojo, kad 2001 m. birželio mėn. ji atidavė skolą už įsigytą butą, tačiau jam nežinoma, ar, sumokėjusi visą sumą, sesuo tarėsi su buto savininku dėl sutarties sudarymo, taip pat jam nežinoma, kodėl sutartis nebuvo sudaryta iš karto ir ką konkrečiai sesuo susitarė su buto savininku. Prie ieškinio pateiktais duomenimis taip pat neįrodoma, kad 2001 m. birželio 8 d. buto savininkas ir A. M. susitarė dėl buto pirkimo–pardavimo.

Tuo pačiu ieškovas ieškinį grindžia aplinkybėmis, kad su buto savininku dėl buto pardavimo buvo susitarta 1999 m. birželio 8 d., nes nuo šios dienos A. M. apsigyveno ginčo bute, jai buvo perduoti buto dokumentai, ji mokėjo mokesčius. Prie ieškinio pateiktais dokumentais patvirtinama, kad A. M. nuo 1999 m. birželio 8 d. gyveno ginčo bute, šios aplinkybės neginčija ir buto dalies savininkė atsakovė S. P., tačiau šiais dokumentais neįrodoma, kad vienas iš bendraturčių susitarė su A. M., kad, praėjus tam tikram terminui, kuris taip pat nepagrįstas jokiais duomenimis, bus sudarytas buto pirkimo–pardavimo sandoris. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinio negrindžia aplinkybe, kad buto savininkas V. P. vengė sudaryti su A. M. buto pirkimo–pardavimo sandorį, ieškovas teigia, kad 1999 m. buvo numatyta sandorį sudaryti ateityje ir prašo nustatyti, kad sandoris sudarytas 2001 m. birželio 8 d.

Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tam, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.93 str. 4 d. ir 6.309 str. 3 d. patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, be kitų sąlygų, turi būti nustatyta sandorio kaina. Ieškovas, teigdamas, kad A. M. 1999 m. sumokėjo buto savininkui dalį buto pardavimo kainos, o likusią sumą mokėjo dalimis ir sumokėjo visą buto kainą, nenurodė kainos ir nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų patvirtinama, kad buto savininkas ir A. M. buvo susitarę dėl buto pardavimo kainos. Ieškovas pateikė S. P. vardu rašytus raštelius apie tai, kad ji iš A. M. 1999 m. spalio 30 d. gavo 300 Lt, 1999 m. gruodžio 21 d. – 150 Lt, 2000 m. vasario 18 d. – 250 Lt ir jai per kitą asmenį perduota 200 Lt, 2000 m. gegužės 10 d. – 450 Lt ir 25 dolerius, tačiau rašteliuose nenurodyta gaunamų pinigų paskirtis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad šiuose rašteliuose nurodytos sumos buvo mokamos už butą. Ieškovas reikalavime nurodo, kad sutartis buvo sudaryta tik 2001 m. birželio 8 d., todėl vertinama, kad pinigų mokėjimo metu pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, o tuo metu galiojusio CK normos nenumatė preliminariosios sutarties instituto. Netgi tuo atveju, jei ir galiojant 1964 m. CK redakcijai sandorio šalys galėjo sudaryti preliminarų susitarimą dėl būsimo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, byloje neįrodyta aplinkybė, kad tokį susitarimą A. M. būtų sudariusi su V. P..

Byloje negauta duomenų ir apie tai, kad buto savininkas būtų išreiškęs valią parduoti butą ir jį būtų perdavęs A. M. valdyti nuosavybės teise. Ieškovo nurodoma aplinkybe, kad A. M. nuo 1999 m. birželio 8 d. registruota ginčo bute, nepatvirtinama, kad A. M. buvo perduotos nuosavybės teisės į butą, nes bute iki mirties buvo registruotas ir buto savininkas V. P.. Pateiktais duomenimis apie mokėjimus už komunalines paslaugas patvirtinama, kad A. M. už į butą tiekiamą elektros energiją mokėjo 2001 m. sausio mėn., po to tik nuo 2003 m. gruodžio 15 d. (užpildant neteisingai nurodyti metai „2002“, nes mokėta 2003 m. gruodžio 16 d.), pagal pateiktus duomenis, 2000–2003 m., išskyrus 2001 m. sausio mėn., buvo mokama V. P. arba jo vardu, todėl šiais duomenimis nepatvirtinama, kad A. M. buvo perduotos nuosavybės teisės į butą. Ieškovas jo nurodomą aplinkybę, kad A. M. buvo buto savininkė, grindžia UAB „Vilniaus vandenys“ ir A. M. 2014 m. kovo 31 d. sudaryta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartimi, taip pat UAB „Vilniaus vandenys“ 2014 m. kovo 31 d. ir 2015 m. kovo 16 d. geriamojo vandens apskaitos prietaiso ir užplombavimo aktais, tačiau minėtuose dokumentuose A. M. nenurodoma kaip buto, esančio(duomenys neskelbtini), savininkė, sutartis sudaryta ir aktai pasirašyti A. M., tačiau minėtuose dokumentuose nurodoma, kad juos pasirašė savininkas (nuomininkas) arba valdytojas.

Galiojančiame Civiliniame kodekse nenustatyta, kad, sudarius pirkimo–pardavimo sandorį nesilaikant reikalaujamos formos, toks sandoris negalioja, tačiau jame įtvirtinta, kad, kilus ginčui dėl tokio sandorio sudarymo, ribojamas įrodymų leistinumas – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). CK 1.93 str. 6 d. nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui, esant nurodytoms sąlygoms, suteikta teisė netaikyti draudimo įrodinėjant sandorio sudarymo faktą remtis liudytojų parodymais. Nagrinėjamu atveju iš pateiktų raštelių buvo nustatyta, kad A. M. perdavė tam tikrą pinigų sumą S. P. – V. P., ieškovo teigimu butą pardavusio A. M., sutuoktinei, todėl teismas netaikė draudimo panaudoti liudytojų parodymus, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Liudytoja G. M. paaiškino, kad ji nematydavo, kaip A. M. perduodavo pinigus, bet ji sakydavo, kad atvažiuoja (duomenys neskelbtini) pinigų. Jai žinoma, kad dalį pinigų A. M. sumokėjo iš karto, o po to vis atvažiuodavo (duomenys neskelbtini) pinigų. Prisimena, kaip A. M. sakė, kad ji neturėjo pinigų, tai paėmė spintą, po to sakė, kad atsiskaitė. Kalbėjo su ja, kad liko dokumentai nesutvarkyti, nes (duomenys neskelbtini) nuskendo. Ji (liudytoja) tuo metu buvo susituokusi su A. M. sūnumi, todėl su ja bendraudavo. Jai nežinomos buto pirkimo detalės, žino, kad A. M. pardavė savo butą, buvusį Taikos g., ir kiek turėjo pinigų, kažkokią dalį, davė už šį butą, kokiu būdu ir kam buvo perduoti pinigai, jai nežinoma. Ji negali pasakyti, kelintais metais tai buvo ir kelintais metais A. M. sakė, kad atsiskaitė su (duomenys neskelbtini), bute A. M. apsigyveno iki 2000 m., bet negali pasakyti, ar ji pirma pardavė savo butą, esantį Taikos g., ar apsigyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Liudytojas A. J. paaiškino, kad A. M. – buvusi kaimynė. Ji kartu su savo draugu ar sugyventiniu apsigyveno name 1998 ar 1999 m. Jam buvo žinoma, kad jie gyveno Taikos g. bute, todėl teiravosi, kodėl apsigyveno čia. Jam A. M. pasakė, kad jie butą nusipirko, nes jį pigiau išlaikyti. Jam taip pat buvo žinoma, kad bute gyveno Greitosios medicinos pagalbos vairuotojas, greičiausiai jį gavęs kaip bendrabutį, kuris vėliau nuskendo, tačiau bendrauti su juo neteko. A. M. ir jos draugas sakė, kad už butą dalį pinigų sumokėjo, o dėl kitos dalies buvo susitarimas, negali tiksliai pasakyti koks – gal sumokėti per metus ar kitokį terminą, bet to tvirtinti negali, nes apie tai, kodėl čia apsigyveno, paklausė tik iš pradžių, o daugiau apie tai nebendravo ir nesigilino. Jam apie sutartis nežinoma.

Apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino, kad buvo sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis – nenurodė kainos, už kurią būtų susitarta parduoti butą, taip pat liudytojams nežinoma, ar A. M. buvo sumokėjusi susitartą konkrečią kainą ir kada.

Kaip minėta, byloje įrodymais nepatvirtinta, kad A. M. ir V. P. buvo susitarę dėl buto pirkimo–pardavimo, susitarę dėl jo kainos, taip pat nepatvirtinta, kad, kaip teigia ieškovas, V. P. būtų perdavęs A. M. nuosavybės teises į butą, o A. M. būtų įvykdžiusi pirkimo–pardavimo sandorį, t. y. sumokėjusi visą perkamo daikto kainą, nes kaina niekur nebuvo fiksuota, jos nurodyti negalėjo nei ieškovas, nei apklausti liudytojai. Pateiktais rašteliais buto kaina nepatvirtinama ir nepatvirtinama mokėjimų paskirtis.

Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (LAT 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010). Nenustačius fakto, kad A. M. ir V. P. 2001 m. birželio 8 d. buvo sudarę buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį, ieškinį tenkinti nėra pagrindo.

Atsakovai Valstybės įmonė Turto bankas ir S. P. prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovas VĮ Turto bankas nurodė, kad A. M., mirusi 2018 m. sausio 16 d., per ieškinio senaties terminą nebandė realizuoti galimos savo teisės į butą, t. y. tos teisės neįgijo. Atsakovė S. P. prašė taikyti ieškinio senatį tuo pagrindu, kad, pagal CK 1.125 str. 1 d., bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, todėl, senaties terminą skaičiuojant nuo ieškovo nurodomos sandorio sudarymo datos – 2001 m. birželio 8 d., jis pasibaigė 2011 m. birželio 8 d.

Pagal CK 1.126 str. 2 d., ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, todėl sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo. LR CK 1.125 str. 1 d. nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. CK 1.127 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl spręsti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015). Ieškovas ieškiniu prašo nustatyti, kad sandoris buvo sudarytas 2001 m. birželio 8 d., todėl vertinama, kad A. M. nuo šios datos buvo žinoma apie, ieškovo teigimu, jos teisių pažeidimą, t. y. žinoma, kad sandoris nebuvo sudarytas, ir A. M. savo teisę į ginčo butą galėjo realizuoti iki 2011 m. birželio 8 d. Nustatyta, kad A. M. iki ieškinio senaties termino pabaigos nesikreipė dėl teisės į ginčo butą ir tokios teisės neįgijo, pažymėtina, kad, pasibaigus ieškinio senaties terminui, A. M. nesikreipė dėl šio termino atnaujinimo. A. M. mirė 2018 m. sausio 16 d., jos įpėdinis – ieškovas I. S. kreipėsi dėl teisės į ginčo butą.

Kasacinis teismas, aiškindamas ieškinio senaties normas, be kita ko, yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (LAT 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009).

Nustatyta, kad ieškinio senatis A. M. ginti savo galimai pažeistas teises baigėsi prieš dvidešimt metų ir tai vertinama kaip ilgas laiko tarpas. Pati A. M. dėl sandorio sudarymo nereiškė reikalavimų nei V. P., nei jo sutuoktinei, buto bendraturtei S. P.. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, vertinama, kad atnaujinti ieškinio senaties terminą ginti A. M. teises nėra pagrindo.

Ieškovas teigia, kad jis nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie pažeistas teises sužinojo tik priėmęs A. M. palikimą. Nustatyta, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė dar esant gyvai palikėjai A. M., A. M. mirties momentu buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas ir palikėja neturėjo teisės į ginčo butą, todėl paveldėtojas I. S. negali turėti daugiau teisių nei turėjo palikėja. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad mirusio asmens įpėdinis negali išreikšti už mirusįjį jo valios, kurios jis neišreiškė būdamas gyvas.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo pateikimo, jei nenustatoma svarbių priežasčių jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Nustatyta, kad pasibaigęs ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimams dėl A. M. teisių į ginčo butą, byloje negauta duomenų, kurių pagrindu galima būtų vertinti, kad yra svarbios priežastys senaties terminą atnaujinti, todėl ieškinys atmetamas.

Ieškinį atmetus, iš ieškovo atsakovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė S. P. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas – 650 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti pagrįstos pateiktais dokumentais, jos neviršija maksimalių dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“, todėl priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

I. S. pieškinį atmesti.

Išieškoti iš I. S. S. P. 650 (šešis šintus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus.