- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-05
- Bylos Nr.
- II-539-270/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02404-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Olegas Zaicevas
- Pažeidėjas
- K. M.
- Advokatai
- Eglė Latauskienė
dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patraukto K. M. atstovei advokatei Eglei Latauskienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto K. M. atstovės advokatės Eglės Latauskienės skundą dėl Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato1-ojo veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimo Nr. 14-ANR_N-1313-2018 panaikinimo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ar „Apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-734“, nuostatos neprieštarauja kitiems teisės aktams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, Nr. 14-ANR_N-1313-2018, K. M. nubaustas pagal ANK 168 straipsnio 3 dalį 30 Eur dydžio bauda.
K. M. nubaustas už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančiame bare (duomenys neskelbtini), kurioje dirba barmenu, 23 val., darbo metu, nesilaikė mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais reikalavimų ir pardavė alkoholinių gėrimų asmenims jaunesniems nei 20 metų.
Šalies argumentai
K. M. atstovė adv. E. Latauskienė pateikė teismui skundą, kuriuo prašo nutartimi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, su prašymu – ištirti ar „Apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-734“ (2017 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 5-V-567 redakcija), 4, 5, 6, 8, 9, 13 ir 32 punktų nuostatos neprieštarauja šiuo metu galiojančioms Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 17 ir 593 straipsnių nuostatoms, nustatančioms atleidimo nuo administracinės atsakomybės sąlygas ir administracinių nusižengimų bylų teisenos tvarką;
ar neprieštarauja šiuo metu galiojančioms Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsnio 1 ir 2 dalies, 159 straipsnio 1 dalies bei 160¹ straipsnio 1 dalies nuostatoms, nustatančiom kitų procesinės prievartos priemonių (Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūn. veiksmai“ ir „Leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus“, teisinius pagrindus subjektų, priimančių sprendimus dėl jų atlikimo kompetenciją, šių priemonių taikymo neatidėliotinai atvejais teisinius pagrindus bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės : teisės aktų hierarchijos principams;
ar neprieštarauja šiuo metu galiojančioms Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms, nustatančioms pareigą policijos generaliniam komisarui nustatyti apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimi taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarką;
ar neprieštarauja šiuo metu galiojančiai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 11 dalies nuostatai, nustatančiai ūkio subjektų veiklos patikrinimų pradėjimo teisinius pagrindus, kad priežiūrą atliekantis subjektas, pradėdamas ūkio subjekto neplaninį patikrinimą, pateikia tikrinamam ūkio subjektui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopiją. Įstatymų nustatytais atvejais kontroliniai pirkiniai gali būti atliekami nepateikus ūkio subjektui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopijos. Šiais atvejais teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopija ūkio subjektui turi būti pateikta iš karto po atlikto kontrolinio pirkimo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principams.
Tuo pačiu prašoma sustabdyti administracinio nusižengimo bylos, nagrinėjimą, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą, skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu aukščiau nurodytiems įstatymams, nutraukti administracinio nusižengimo bylą.
Skunde nurodoma, kad byloje priimtas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas ryšium su tuo, kad jame konstatuotos ir administracinio nusižengimo byloje nurodytos faktinės aplinkybės bei jų surinkimui ir užfiksavimui buvo atlikti galimai neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, kuriuos nulėmė galimai neteisėto norminio akto priėmimas ir įgyvendinimas.
Kontrolinis pirkimas savo esme yra traktuotinas nevienareikšmiškai. Jį taikydami teisėsaugos įstaigų pareigūnai atlieka tokius neviešo pobūdžio imitacinius administracinio nusižengimo veiksmus, kurių realus atlikimas nesusijęs su teisinės atsakomybės už tokius veiksmu atsiradimu. Juos atlikdami, pareigūnai ar jų nurodymu kiti asmenys (bylos atveju, policijos rėmėjai) imituoja veiksmus, kurie užtraukia administracinę atsakomybę patiems šių veiksmį vykdytojams (pvz. tabako gaminių be lietuviškų specialių ženklų - banderolių įsigijimas Lietuvos Respublikoje (Administracinių nusižengimų kodekso 209 str.), jaunesnių asmenų nei 20 metų alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių įsigijimas (Administracinių nusižengimų kodekso 16 straipsnis 3 dalis ir 170 straipsnis 3 dalis), tačiau atleidimo nuo administracinės atsakomybės teisinė sąlygos tokiais atvejais nustatytos ne Administracinių nusižengimų kodekso nuostatose (1 straipsnis) ar kitokiame įstatyminiame lygmenyje, o ginčijame Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 32 punkte. Pažymėtina, kad vadovaujantis konstitucine jurisprudencija, tokios teisinės kovos su teisė pažeidimais priemonės nustatymas būtinas tik įstatyminiu lygmeniu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Vertinant šiuo metu galiojančias Administracinių nusižengimų kodekso 593 straipsnio nuostatas matyti, kad jos įpareigoja administracinių nusižengimų teisenoje taikyti tik tokią tvarką, kuri nustatyta Administracinių nusižengimų kodekse arba kitame Lietuvos Respublikos įstatyme.
Kontrolinio pirkimo tvarkos aprašo 4, 5, 6, 8, 13 ir 32 punktų nuostatų, nustatančių administracinių nusižengimų teisenoje priimamų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą bei gautų rezultatų panaudojimo administracinių nusižengimų bylų teisenoje teisėtumą, nustatymas poįstatyminiu teisės aktu prieštarauja imperatyvioms Administracinių nusižengimų kodekso 17 ir 593 straipsnių teisės normoms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu ir tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais. Jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).
Baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bei 159 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės normos, savo esme ir taikymo analogija yra panašios į kontrolinio pirkimo dabar galiojančią teisinę prigimtį, tik skirtumas tame, kad neviešo pobūdžio ginčijamos asmens teises ribojančios procesinės prievartos priemonės yra nustatytos poįstatyminio teisės akto - ginčijamo aprašo nuostatomis, kai analogiškų procesinių prievartos priemonių teisinis reguliavimas yra aiškiai ir tiksliai apibrėžtas tik įstatyminiu lygmeniu. Apie tokį teisinį reguliavimą yra aiškiai pasisakęs Konstitucinis Teismas, 2000 m. gegužės 8 d. nutarime apie tai, kad valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti. <...> Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti jokių kitokių apribojimų, kaip tik įstatymo numatytųjų, vien tam, kad garantuotų deramą kitų žmonių teisių ir laisvių pripažinimą bei gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje (29 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi visuotinai pripažinta, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos esant būtinybei ir tik įstatymu nustačius tvarką bei ribas. Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 4, 6, 8 ir 13 punktų ginčijamos nuostatos savo teisine prigimtimi analogiškos procesinėms prievartos priemonėms, nustatytoms Baudžiamojo proceso kodekso 158 str. ir 159 str., tokiu atveju, neteisėtai ir nepagrįstai suvaržomos asmenų teisės ir laisvės, o nustatyti tokiu teisiniu reguliavimu asmens veiklos apribojimai ar tokios veiklos reikalavimų kontrolės užtikrinimas, prieštarauja teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos sistemos principams.
Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 5 ir 9 punktuose nustatyta, kad kontrolinius pirkimus galima atlikti tik esant įgalioto asmens pasirašytam pavedimui atlikti kontrolinį pirkimą <...> ir neatidėliotinais atvejais kontrolinis pirkimas gali būti atliekamas žodžiu, suderinus tai su asmeniu, įgaliotu pasirašyti pavedimą. Tokiais atvejais pavedimas nesurašomas, o ne vėliau kaip kitą darbo dieną surašomas tarnybinis pranešimas, pagrindžiantis kontrolinio pirkimo atlikimo būtinumą be pavedimo. Neatidėliotinais atvejais kontroliniams pirkimams atlikti naudojamos lėšos, numatytos Aprašo 28 punkte. Tačiau Baudžiamojo proceso kodekso 160¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neatidėliotinais atvejais procesinės prievartos priemonės, numatytos šio Kodekso <...> 158, 159 straipsniuose, gali būti taikomos ir prokuroro nutarimu, <...> tačiau visais šiais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą. Sistemiškai vertinant aiškiai matyti, aukštesnės galios teisės akto nuostatų neatitikimas žemesnės galios teisės akto nuostatoms, nes kontrolinio pirkimo atlikimui užtenka įgalioto pareigūno raštiško pavedimo, išimtinais atvejais - tik žodinio suderinimo su tokiu įgaliotu pareigūnu pasirašyti pavedimą, kai suformuotoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pasisakyta, kad pageidautina, kad ne viešo pobūdžio veiksmų atlikimas būtų kontroliuojamas teismo, nors prokuroro kontrolė savaime Konvencijos pažeidimo nereiškia (sprendimai Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Milinienė prieš Lietuvą bylose).
Atkreiptinas dėmesys, kad Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 2 punktas nustato, kad aprašas netaikomas, kai atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai. Šių veiksmų atlikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Tokia išimtinė teisės norma poįstatyminiame teisės akte nepanaikina prieštaravimų, nes ginčijamų šio aprašo punktų nuostatos, sudaro pagrindą manyti, kad tai yra teisės tikrumo principo pažeidimas, nes kitos šio aprašo nuostatos dėl kurių keliamas ginčas prieštarauja tokios teisės normos taikymui.
Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 8 punkte nustatyti kontrolinių pirkimų atlikimo teisiniai pagrindai prieštarauja Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punktui, įstatymų leidėjas negali pavesti poįstatyminiu teisės aktu reguliuoti tuos santykius, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų . (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 ~ J kovo 2 d. nutarimai). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisėj aktų hierarchijos. Sis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatymini teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymu viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 11-2/2006, 2006 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 11-4/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje: Nr. 1444-4/2008).
Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta teisės norma, imperatyvi nurodanti, kad pavedimas surašomas vienu egzemplioriumi ir ūkio subjektui, su kuriuo deramasi ir bus atliekamas kontrolinis pirkimas, neįteikiamas, prieštarauja Viešo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 11 dalis, kuri imperatyviai viešojo administravimo subjektu įpareigoja prieš patikrinimą ūkio subjektą supažindinti su sprendimu atlikti jo kaip verslo subjekto veiklos patikrinimą. Įstatymų nustatytais atvejais kontroliniai pirkimai gali būti atliekami nepateikus ūkio subjektui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopijos. Šiai atvejais teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopija ūkio subjektui turi būti pateikta iš karto po atlikto kontrolinio pirkimo. Toks poįstatyminio teise akto teisės normų prieštaravimas iš esmės analogiškoms teisės normoms, nustatytoms įstatymu neatitinka teisinės valstybės teisės aktų hierarchijos principo nuostatų, sukelia nepasitikėjimą valstybės įstaigų vykdoma ūkio subjektų veiklos priežiūra ir pažeidžia teisėto lūkesčio principą. Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmens teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui.
Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 8 punkte nustatyta, kad kontroliniam pirkimui atlikti gali būti pasitelkiami <...> policijos rėmėjai <...>. Tačiau Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse tokių funkcijų ir teisių policijos rėmėjams nenustatyta. Šiame įstatyme nurodyta, kad policijos rėmėjai, neviršydami šiame įstatyme nustatytų įgaliojimų, padeda policijai; 1) užtikrinti žmogaus teises ir laisves; 2) saugoti viešąją tvarką; 3) prižiūrėti eismo saugumą; 4) užkirsti kelią nusikaltimams, kitiems teisės pažeidimams ir juos atskleisti; 5) įgyvendinti teisės pažeidimų prevencijos priemones; 6) teikti visokeriopą pagalbą nuo nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų ar nelaimingų atsitikimų nukentėjusiems asmenims arba tiems, kurių būklė bejėgiška; 7) gelbėti žmones ir turtą stichinės nelaimės ar kito ypatingo įvykio, keliančio grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, atveju; 8) kartu su policijos pareigūnais, savivaldybių institucijų atsakingais darbuotojais lankytis socialinės rizikos šeimose nepilnamečių teisių užtikrinimo, jų nusikalstamumo prevencijos klausimais, bei kartu su policijos pareigūnais saugodami viešąją tvarką, policijos rėmėjai turi šias teises; 1) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka panaudoti specialiąsias priemones; 2) nustatyti pažeidėjo asmens tapatybę, padėti policijos pareigūnams sulaikyti ir pristatyti asmenį į policijos įstaigą įstatymų numatytais atvejais; 3) įstatymų nustatyta tvarka įeiti į gyvenamąsias ir kitas patalpas, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamai veikai ar būtų sulaikytas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ar įtariamas jos padarymu, stichinės nelaimės ar kito ypatingo įvykio, keliančio grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, atveju; 4) kai įtariama, kad yra padaryta nusikalstama veika ar administracinis teisės pažeidimas, stabdyti transporto priemones. Policijos rėmėjai turi teisę vadovaujami policijos pareigūno patruliuoti savarankiškai (ne mažiau kaip po 2 asmenis). Šiuo atveju policijos rėmėjai viešojo administravimo įgaliojimų neįgyja.
Vertinant tai, kad tokie asmenys tiesiogiai vykdo jiems poįstatyminiu teisės aktu sukurtas funkcijas galimai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatyme nustatytoms funkcijoms ir pažeidžia jiems šiame įstatyme nustatytų teisių apimtis.
Atkreiptinas dėmesys, kad dėl subjektų teisės žinoti kontroliuojančių įstaigų veiksmų atlikimo teisėtumą ir pagrįstumą atitinkančius apribojimus, labai aiškiai pasisako Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose, tokiu būdu formuodamas asmens teisių ir laisvų suvaržymo ir apribojimų teisėtumo praktiką. Šio teismo vertinimu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje numatytų teisių ir laisvių suvaržymas, apribojimas yra pateisinamas, jei laikomasi to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Pirma, tokie suvaržymai, apribojimai turi būti numatyti įstatyme ir kai jie būtini demokratinės visuomenės interesams apsaugoti. Antra, toks įstatymas turi nustatyti detalias garantijas ir apsaugą nuo galimo piktnaudžiavimo. Šis teismas pažymėjo, kad vidaus teisė turi būti preciziškai aiški ir suteikianti individams aiškų supratimą, kokioms aplinkybėms ir sąlygoms esant pareigūnai gali jiems taikyti slaptas priemones. Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad įstatymai, leidžiantys kištis į Konvencijos 8 straipsnio saugomą sritį, yra teisėti, kai toks kišimasis yra būtinas nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos apsaugos tikslais bei siekiant užkirsti kelią kriminaliniams nusikaltimams. Valstybės turi turėti galimybę slapta stebėti įvairius ardomuosius veiksmus, kurie vyksta jos teritorijoje, pasirinkdamos sekimo sistemos formas. Kita vertus, valstybės nedisponuoja neribojama laisve taikyti slapto sekimo priemones. Valstybės turi garantuoti, kad jų įstatymai įtvirtintų garantijas, kurios padėtų išvengti piktnaudžiavimų slapta sekant asmenis (1998 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Kopp prieš Šveicariją).
Sistemiškai ir teisės normų (Baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsnio 1 ir 2 dalis, 160 straipsnio 1 dalį, Administracinių nusižengimų kodekso 17 ir 593 straipsnius ir Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas) konkurencijos prasme vertinant, manytina, kad Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta generalinio komisaro pareiga nustatyti kontrolinių pirkimų atlikimo tvarką prieštarauja Baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsnio 1-2 dalių bei 160¹ straipsnio 1 dalies nuostatoms, Administracinių nusižengimų kodekso 17 ir 593 straipsnių nuostatoms, nes tik įstatymu turi būti nustatoma policijos pareigūnų veiksmų atlikimo tvarka siekiant Policijos veiklos įstatyme jiems nustatytų uždavinių įgyvendinimo.
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Generaliniam komisarui įsakymu nustačius tokį teisinį reglamentavime kuriuo jis viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas ir iš šio principo bei kitų konstitucinių imperatyvų kylantys reikalavimai teisėkūros subjektams, inter alia teisės aktų hierarchijos principas.
Konstitucinėje jurisprudencijoje, kurioje, kaip konstatuota, Konstitucijos 107 straipsnio dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Kaip bebūtų, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog minėtoji Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimu retroaktyvumą suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės. asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Taigi vadovaujantis ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, kad galimos jos išimtys, kai nurodyta bendro pobūdžio taisyklė yra netaikomi darytina išvada, jog kiekvienu atveju tai susiję su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumu revizavimas netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A1 2-l690/2005). Tokia pat praktika vadovaujasi bendrosios kompetencijos teismai bylose, kuriose sprendžiamas konkreti norminio akto teisėtumo peržiūrėjimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2008; 2012 m. spalio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K7-288/2012). Tokiu atveju, vertinant galimai neteisėto Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo ginčijamų nuostatų taikymo pasekmes, aiškiai suvokiama, kad teismui atlikus ginčijamo poįstatyminio teisės akto atitikimą aukštesnės galios teisės aktų hierarchijos principui ir konstatavus prieštaravimą aukštesnės galios teisės normos, manytina, kad tikslinga vadovautis ABTĮ 118 straipsnio 2 dalyje nustatyta norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių išimtimi, nustatančia, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Institucija atsiliepimu į advokatės skundą prašė Nutarimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad K. M. su pažeidimu sutiko ir nuoširdžiai gailėjosi, bei davė išsamų paaiškinimą. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta dėl atliekamų kontrolinių pirkimų, todėl nėra pagrindo manyti, kad jie prieštarauja advokatės nurodytų įstatymų nuostatoms.
Teismo posėdyje K. M. atstovė savo skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Institucijos priėmusios nutarimą atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas netenkinamas.
Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje surinktų įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtį – objektyviuosius ir subjektyviuosius įstatymo įtvirtinto nusižengimo požymius bei nėra jo atsakomybę šalinančių aplinkybių.
Iš administracinio nusižengimo byloje surinktų duomenų matyti, kad K. M. savo kaltę pripažino visiškai, nurodė, kad parduodamas alkoholinius gėrimus neįsitikino ar perkantys asmenys yra sulaukę atitinkamo amžiaus. Be jo paties prisipažinimo, jo padarytą nusižengimą patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Taigi administracinio nusižengimo padarymo faktas nustatytas ir skundu nėra ginčijamas K. M. kaltės klausimas.
Pareiškėja skundu kelia „Apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-734“, nuostatų atitikimo kitiems teisės aktams klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 str. 3 d.). Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto . Nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne asmens, prašančio ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-947-822/2018).
Teismui nekyla abejonių dėl „Apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-734“ teisėtumo.
Teismas konstatuoja, kad byloje priimtas nutarimas, kuriuo K. M. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 168 straipsnio 3 dalyje teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ANK 641 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 646 straipsniu, teismas
nutaria:
advokatės Eglės Latauskienės skundo netenkinti.
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato1-ojo veiklos skyriaus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimą Nr. 14-ANR_N-1313-2018, palikti galioti.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.