Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 21 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ieškinį atsakovui M. K. dėl mokymo išlaidų ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1999 m. rugpjūčio 2 d. atsakovas įstojo į Lietuvos karo akademiją ir įgijo kariūno statusą. 1999 m. spalio 15 d. buvo sudaryta ieškovo ir atsakovo sutartis Nr. 42, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sudaryti atsakovui sąlygas mokytis, teikti visą išlaikymą ir po studijų skirti jį į pareigas, o atsakovas – studijuoti ir baigęs studijas ištarnauti profesinėje karo tarnyboje šešerius metus, o jeigu neištarnautų šio laikotarpio – atlyginti ieškovo patirtas jo mokymo išlaidas. 2003 m. liepos 4 d. atsakovas baigė studijas Lietuvos karo akademijoje ir įgijo aukštojo universitetinio išsilavinimo bakalauro laipsnį. 2003 m. liepos 3 d. atsakovui buvo suteiktas leitenanto laipsnis. 2003 m. liepos 4 d. ieškovas ir atsakovas sudarė profesinės karo tarnybos sutartį. 2003 m. rugpjūčio 5 d. atsakovas buvo paskirtas į Klaipėdos mieste esantį Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 10-osios rinktinės V. Montvydo mokymo centrą profesinės karo tarnybos karininko dėstytojo pareigoms eiti. Krašto apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V-952 atsakovas buvo išsiųstas tobulinti karinės kvalifikacijos į Čekijos Respublikos Vyškovo karo akademiją. 2004 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudaryta ieškovo ir atsakovo mokymo (stažuotės) sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovui mokymosi laikotarpiu mokėti atlyginimą ir nustatyto dydžio stipendiją, o atsakovas – mokytis jaunesniųjų karininkų instruktorių kursuose ir juos baigęs ištarnauti tikrojoje karo tarnyboje penkerius metus (sutarties 2.4 p.), o jeigu dėl subjektyvių priežasčių negalėtų ištarnauti penkerių metų – atlyginti ieškovui jo mokymui išleistas lėšas. Atsakovas baigė Čekijos Respublikos Vyškovo karo akademijoje instruktorių ruošimo kursą ir gavo tai liudijantį pažymėjimą. 2006 m. liepos 20 d. atsakovas, nenorėdamas būti perkeltas tarnauti į LDK Kęstučio motorizuotąjį pėstininkų batalioną, esantį Tauragės rajone, kreipėsi į ieškovą dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo, motyvuodamas asmeninėmis priežastimis. Ieškovas 2006 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. P-1002 nutraukė su atsakovu sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį ir 2006 m. rugsėjo 29 d. išleido atsakovą į atsargą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 37 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kario iniciatyva. Nurodyto įsakymo 2 punkte ieškovas nurodė atsakovui grąžinti jo mokymui ieškovo išleistas lėšas – 7831,92 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo mokymo išlaidų suma buvo apskaičiuota remiantis krašto apsaugos ministro 2005 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-449 patvirtintomis taisyklėmis, apskaičiavimas įformintas pažymomis, su kuriomis atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai. Tvirtindamas, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta atsakovo iniciatyva, šiam neištarnavus 1999 m. spalio 15 d. sutartyje Nr. 42 įsipareigoto ištarnauti šešerių metų termino ir 2004 m. rugpjūčio 31 d. sutartyje įsipareigoto ištarnauti penkerių metų termino, ieškovas, remdamasis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, ieškovo ir atsakovo 1999 m. spalio 15 d. sutarties Nr. 42 2.4 punktu ir 2004 m. rugpjūčio 31 d. sutarties 2.5 punktu, laikė, kad atsakovas privalo atlyginti jo mokymui ir profesiniam paruošimui ieškovo išleistas lėšas. Nurodydamas, kad atsakovo prievolė grąžinti reikalaujamą mokymo išlaidų sumą atsirado 2006 m. rugsėjo 30 d. (t. y. kitą dieną po atsakovo atleidimo iš tarnybos dienos) ir nuo prievolės atsiradimo dienos iki ieškinio pateikimo praėjo 107 dienos, ieškovas taip pat laikė, kad pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį atsakovas turi sumokėti ieškovui už nurodytą laikotarpį 5 proc. dydžio delspinigius, t. y. 114,92 Lt (7831,92 Lt x 0,05 x 107 : 365). Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo šiam mokyti ieškovo išleistas lėšas – 7831,92 Lt, taip pat 114,92 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2007 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, bei nustatė, kad ieškovas su atsakovu sudarė tris sutartis, kurios skirtingu jų pasirašymo laiku atitiko skirtingą atsakovo statusą: 1999 m. spalio 15 d. sutartis Nr. 42 buvo sudaryta jo mokymosi pradžioje, 2003 m. liepos 4 d. sutartis – atsakovui baigus mokslus, o 2004 m. rugpjūčio 31 d. sutartis – siunčiant atsakovą į kursus užsienyje papildomai kvalifikacijai įgyti. Pažymėjęs, kad šalių sudarytos sutartys ar atskiri jų punktai nustatyta tvarka nėra pakeisti ar panaikinti, todėl įsipareigojimai pagal jas turi būti vykdomi (CK 6.1, 6.2 straipsniai, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis), teismas sprendė, kad atsakovas, paskutiniąją pasirašyta sutartimi būdamas įsipareigojęs baigti mokslą (stažuotę) ir ištarnauti krašto apsaugos tarnyboje penkerius metus, tačiau to nepadaręs dėl savo kaltės, privalo atlyginti jo mokymo išlaidas. Teismas laikė, kad ieškovas tinkamai apskaičiavo atsakovui mokyti turėtas išlaidas vadovaudamasis ginčo atsiradimo metu galiojusiu krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 patvirtintomis taisyklėmis. Taisyklių 3.1.2 papunktyje nustatyta, kad mokymo išlaidos, susijusios su karininko ruošimu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje bakalauro laipsniui gauti ir užsienio karo mokymo įstaigose pirmam karininko laipsniui gauti, gali būti išieškomos iš profesinės karo tarnybos kario už penkerius profesinės karo tarnybos metus, sumažinant šių išlaidų sumą 20 proc. už kiekvienus ištarnautus metus. Nustatęs, kad atsakovas krašto apsaugos sistemoje ištarnavo trejus metus ir vieną mėnesį (nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. rugsėjo mėn.), teismas sprendė, kad už mokymąsi Lietuvos karo akademijoje jam kompensuotina 61,67 proc. išlaidų sumos, o 38,33 proc. ieškovo patirtų išlaidų (5889,17 Lt) atsakovas turėtų grąžinti ieškovui. Atsakovo mokymosi Čekijoje išlaidas teismas laikė ieškovo teisingai apskaičiuotas pagal nurodytu įsakymu patvirtintų taisyklių 3.1.1 papunktį, pagal kurį mokymo išlaidos, nesusijusios su karininko ruošimu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje bakalauro laipsniui gauti ir užsienio karo mokymo įstaigose pirmam karininko laipsniui gauti, gali būti išieškomos iš profesinės karo tarnybos kario už trejus paskutinius metus. Nustatęs, kad atsakovas kursus Čekijoje baigė 2004 m. lapkričio mėn., o išleistas į atsargą buvo 2006 m. rugsėjo mėn., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo kursų baigimo, teismas sprendė, kad atsakovas turėtų kompensuoti ieškovui 1942,75 Lt su jo ruošimu karo akademijoje nesusijusių mokymo išlaidų. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ieškovo Krašto apsaugos ministerijos ir valstybės atžvilgiu, nes, mokydamasis Karo akademijoje, ne tik gavo nemokamą aukštąjį išsilavinimą, bet ir buvo visiškai valstybės išlaikomas, to nėra kitose aukštosiose šalies mokyklose. Laikydamas, kad toks valstybės dėmesys bei išlaidos užtikrinamos būtent reikalavimu karininkams, baigusiems studijas karo akademijoje, tam tikrą nustatytą terminą tarnauti krašto apsaugos sistemoje, bei konstatuodamas, kad atsakovas, nutraukdamas su ieškovu sudarytą sutartį, šią prievolę pažeidė ir taip padarė ieškovui žalos, o įrodymų savo prieštaravimams pagrįsti nepateikė, teismas pripažino ieškinį tenkintinu visiškai.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad byla, nagrinėjant ją apeliacine tvarka, buvo sustabdyta iki paaiškės krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 įsakymo Nr. V-449 „Dėl išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ atitiktis įstatymui. Pažymėjusi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu, priimtu norminėje administracinėje byloje Nr. I-1-20/2007, poįstatyminis teisės aktas, t. y. krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449 ir juo patvirtintos Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklės pripažintos prieštaraujančiomis įstatymui, tačiau atkreipusi dėmesį į tai, kad teismo sprendime nenurodyta, jog pripažintas neteisėtu teisės aktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, teisėjų kolegija darė išvadą, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsniui, laikytina, jog poįstatyminis teisės aktas negali būti taikomas nuo nurodyto Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos, t. y. nuo 2008 m. sausio 5-osios. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegija nurodė, kad šalių teisiniai santykiai susiklostė įstatymo (Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis) ir aiškaus turinio sutarčių pagrindu. Pažymėdama, kad atsakovui dar stojant į Karo akademiją buvo žinoma tiek įstatyme, tiek sutartyse nustatyta galima jo civilinė materialinė atsakomybė, t. y. kad bus valstybės išlaikomas studijų, vėliau – ir kvalifikacijos kėlimo metu, o jei atsisakys tarnauti nustatytą laiką profesinėje karo tarnyboje, turės atlyginti tiesiogines mokymo išlaidas, teisėjų kolegija laikė, jog, atsakovui nutraukus tarnybą, jam atsirado įstatyminė ir sutartinė prievolė atlyginti ieškovui mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo išlaidas. Šių išlaidų apskaičiavimą pripažindama detaliu ir neprieštaraujančiu ginčo atsiradimo metu galiojusiu krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 patvirtintoms Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklėms, teisėjų kolegija laikė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo interesai pažeidžiami. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aptarė atsakovo ginčijamas aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasis šioje byloje teisingumo bei protingumo principais, sprendė, kad atsakovas, mokydamasis Karo akademijoje, ne tik gavo nemokamą aukštąjį išsilavinimą, bet ir buvo visiškai valstybės išlaikomas, todėl, neištarnavęs įsipareigoto laiko, privalo kompensuoti valstybei patirtas išlaidas.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas M. K. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 21 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, tenkindami ieškinį ir priteisdami ieškovui iš atsakovo išlaidas, apskaičiuotas remiantis poįstatyminiu teisės aktu (krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449), kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 nuostatoms, taigi – pripažintas neteisėtu ir panaikintas, pažeidė CPK 3 straipsnio 4, 7 dalis. Kadangi krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449 buvo panaikintas dėl to, kad ministras nesuderino šiuo įsakymu tvirtinamų mokymo išlaidų apskaičiavimo taisyklių su Finansų ministerija ir taip peržengė nurodytame Vyriausybės nutarime jam suteiktų įgaliojimų ribas (t. y. buvo pažeista poįstatyminio teisės akto priėmimo procedūra), tai, kasatoriaus teigimu, įsakymas yra niekinis nuo jo priėmimo dienos ir nesukelia jokių teisinių pasekmių asmenims, dėl kurių jis dar neįgyvendintas. Šie asmenys gali ginti savo pažeistas teises kita tvarka ir kitu teisiniu pagrindu. Teismas, priimdamas procesinį sprendimą, privalo vadovautis tik galiojančiais ir nepanaikintais teisės aktais. Dėl to bylą nagrinėję teismai, nepaisydami to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino nurodytą įsakymą prieštaraujančiu aukštesnės galio teisės aktui, ir šį įsakymą taikydami, pažeidė CPK 3 straipsnio 4 dalį, kurioje daroma nuoroda tik į tai, kada paprastai netaikomas neteisėtas norminis administracinis aktas, t. y. nuo įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo dienos. Nors Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta kario, prieš terminą nutraukusio profesinės karo tarnybos sutartį savo iniciatyva, prievolė atlyginti jo mokymo išlaidas, tačiau iki krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V-449 priėmimo dienos nebuvo nustatyta mokymo išlaidų apskaičiavimo ir grąžinimo tvarkos. Kasatoriaus teigimu, kadangi sutarties dėl jo siuntimo mokytis pasirašymo dieną nurodytas įsakymas dar nebuvo priimtas, tai 2003 m. liepos 5 d. atsiradusiems jo ir ieškovo santykiams šis įsakymas negali būti taikomas, o jo taikymas prieštarautų Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kad galioja tik paskelbti įstatymai ir Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnio nuostatai, pagal kurią ministrų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo. Bylą nagrinėję teismai, taikydami poįstatyminį teisės aktą (krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. V-449), priimtą jau po to, kai susiklostė šalių materialiniai teisiniai santykiai (t. y. 2003 m. liepos 5 d., kai buvo sudaryta sutartis dėl atsakovo profesinės karo tarnybos), pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalį, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.

2. Bylą nagrinėję teismai neištyrė visų bylos aplinkybių bei neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų ir taip pažeidė CPK 260, 263 straipsnius. Prie ieškinio buvo pridėtas tik vienas dokumentas, patvirtinantis stipendijos atsakovui išmokėjimą už 2004 m. rugsėjo mėnesį, tačiau byloje nėra jokių dokumentų apie stipendijos išmokėjimą už 2004 m. spalio ir lapkričio mėnesius bei atsakovo kelionės į Čekiją apmokėjimą. Taigi teismų procesiniai sprendimai nepagrįsti vien dėl to, kad yra priimti nesant įrodymų apie prašomas priteisti išlaidas.

3. Ieškovo ir atsakovo 1999 m. spalio 15 d. sutarties Nr. 42 nuostatos (2.4 punktas) bei 2004 m. rugpjūčio 31 d. mokymo (stažuotės) sutarties 2.5 punktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms bei gerai moralei ir teisingumui, todėl, kasatoriaus teigimu, teismai privalėjo nurodytas sutarčių nuostatas ex officio pripažinti niekinėmis ir netaikytinomis ab initio (CK 1.78, 1.80, 1.81, 1.95 straipsniai). Šių sutarčių sudarymo metu Krašto apsaugos ministerija nebuvo priėmusi su Finansų ministerija suderinto įsakymo dėl šioje byloje išieškomų mokymo išlaidų apskaičiavimo tvarkos. Toks įsakymas buvo priimtas tik 2005 m. balandžio 15 d. (įsigaliojo 2005 m. gegužės 8 d.). Kadangi sutarčių sudarymo metu nebuvo teisinio reglamentavimo, kokio dydžio mokymo išlaidas privalės atlyginti karys, neištarnavęs sutarto laiko profesinėje karo tarnyboje, bei kaip tos išlaidos bus apskaičiuojamos ir išieškomos, tai atsakovas (kasatorius), pasirašydamas sutartis, negalėjo žinoti, ar jis galės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, jeigu savo iniciatyva nutrauks profesinę karo tarnybą anksčiau mokymosi sutartyje sutarto termino. Nesant aiškaus teisinio reglamentavimo (neaiškus terminas, kurį karys turi ištarnauti, kad iš jo nebūtų reikalaujama kompensuoti jo mokymuisi išleistas lėšas, bei šių lėšų dydis), atitinkamos sutarties dalys realiai neįvykdytinos, t. y. jų neįmanoma įvykdyti sutarčių sudarymo metu (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys), taigi – yra niekinės (CK 1.5 straipsnis). Kadangi pasirašydamas ieškovo pateiktą sutartį, kurioje įtrauktas punktas dėl tiesioginių mokymo išlaidų grąžinimo, jeigu nebus ištarnautas sutartas laikas, atsakovas (kasatorius) nesitikėjo, jog stipendija laikytina tiesioginėmis mokymo išlaidomis, be to, neturėjo galimybės susipažinti su įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis mokymo išlaidų nustatymo, apskaičiavimo ir išieškojimo tvarką, tai sutarčių nuostatos, kurių nereglamentavo teisės aktai, prieštarauja gerai moralei ir teisingumui, taigi – yra niekinės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Krašto apsaugos ministerija prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449 nebuvo pagrindinis ir vienintelis teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo patenkintas ieškinys. Įsakymo panaikinimas nuo teismo sprendimo dėl jo neatitikties aukštesnės galios teisės aktui paskelbimo „Valstybės žiniose“ nėra šiai bylai reikšminga aplinkybė ir negali iš esmės nulemti nagrinėjamos bylos baigties, nes ieškinys patenkintas įstatymo ir sutarčių pagrindais bei konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir mokymosi išlaidas pagrindžiančiais rašytiniais dokumentais, kurių atsakovas neginčijo. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CPK 3 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Atsakovo (kario) pareiga kompensuoti (atlyginti) jo mokymui skirtas išlaidas siejama su įstatyme (Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje) nustatytų juridinių faktų visetu, kurį nustatė bylą nagrinėję teismai. Šios įstatyme įtvirtintos pareigos šalys negali eliminuoti savo susitarimu, ji negali būti pakeista ir poįstatyminiu teisės aktu. Kasatoriui studijų Lietuvos karo akademijoje metu išmokėta stipendija nebuvo įskaičiuota į ieškiniu prašomą priteisti mokymo išlaidų sumą, ir tai matyti iš byloje esančios 2006 m. liepos 28 d. pažymos Nr. 5R-633 apie krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, bei kitos bylos medžiagos, todėl kasatoriaus argumentai dėl šios stipendijos atmestini kaip teisiškai nereikšmingi. Į kursus Čekijos karo mokymo įstaigoje kasatorius buvo siunčiamas kaip profesinės karo tarnybos karys, o ne kariūnas, todėl negalima tapatinti stipendijos, jo gautos kursų Čekijoje metu, su stipendija, gauta studijuojant Lietuvos karo akademijoje. Vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 288 „Dėl krašto apsaugos sistemos karių stažuotės ir mokymosi užsienyje nuostatų patvirtinimo“, kasatoriui buvo išmokėta 6 MGL stipendija, kuri pagal šio nutarimo nuostatas laikytina faktinėmis stažuotės ir mokymosi išlaidomis, o ne išmoka, skirta buitinėms išlaidoms. Be to, mokymosi Čekijos karo mokymo įstaigoje laikotarpiu buvo mokamas jo vidutinis atlyginimas ir jam, kaip profesinės karo tarnybos kariui, priklausantys butpinigiai. Dėl to negalima sutikti su kasatoriaus argumentais, kad kursų Čekijoje metu jo gauta stipendija nepagrįstai priskirta prie iš jo išieškotinų tiesioginių mokymo išlaidų. Kasatoriaus argumentus, kad prašomos priteisti mokymo išlaidos nepagrįstos dokumentais, paneigia ieškovo į bylą pateiktos pažymos, kasos išlaidų orderis, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai. Kasatorius ginčo laikotarpiu turėjo kariūno, vėliau – profesinės kario tarnybos statusą. Kariūnas turi bendrąjį kario statusą, todėl jam, kaip ir profesinės karo tarnybos kariui, darbo ir valstybinės tarnybos santykius reglamentuojantys teisės aktai netaikomi (Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 21 straipsnis, Lietuvos karo akademijos statuto 42 punktas). Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė DK 95 straipsnio 5 dalies nuostatas. Aplinkybė, kad 1999 m. spalio 15 d. sutartis Nr. 42 bei 2004 m. rugpjūčio 31 d. mokymosi (stažuotės) sutartis teismo iniciatyva turėjo būti pripažintos niekinėmis, yra nauja, tik atsakovo kasaciniame skunde nurodyta, aplinkybė, nepagrindžiant, dėl kokių priežasčių ši nebuvo nurodyta žemesniųjų instancijų teismams. Ginčų dėl šių sutarčių ar atskirų jų punktų teisėtumo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose nebuvo kilę. Be to, ieškovo teigimu, nurodytos sutartys neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas šioje byloje pateikto kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidų apskaičiavimo

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės klausimas, ar kariūnas (karys), baigęs Lietuvos karo akademiją ir neištarnavęs profesinėje karo tarnyboje sutartimi sulygto laiko, išlaidas, susijusias su jo mokymu Lietuvos karo akademijoje ir kvalifikacijos kėlimu Čekijos Respublikos Vyškovo karo akademijoje, privalo atlyginti apskaičiuotas pagal krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 patvirtintas Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisykles.

Atsakovas, nesutikdamas su pareikštu ieškiniu, prašė pirmosios instancijos teismą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu išaiškinti, ar nurodytas krašto apsaugos ministro įsakymas yra teisėtas ir ar šis įsakymas sukelia šalims teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą atmetė ir paliko galioti preliminarų teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovo buvo priteistos ieškovui jo turėtos atsakovo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidos, apskaičiuotos vadovaujantis nurodytu įsakymu patvirtintomis tokių išlaidų apskaičiavimo taisyklėmis.

Tuo metu Klaipėdos rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio individualią bylą, buvo kreipęsis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449 yra teisėtas. Dėl to šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas sustabdė šios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka iki tol, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ištirs, ar nurodytas įsakymas atitinka aukštesnės galios teisės aktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1-20/2007 pripažino, kad krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449 „Dėl išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ ir juo patvirtintos Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklės, Pažyma apie krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, taip pat Krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutarties forma prieštarauja Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos ir organizavimo įstatymo nuostatas“ 1.2.2 punktui, nes ginčijamas krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. V-449 nebuvo suderintas su Finansų ministerija. Po šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs šios sustabdytos individualios bylos dėl mokymo išlaidų priteisimo nagrinėjimą ir išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad vienas iš pagrindinių motyvų, atmetant atsakovo skundą, buvo tas, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų dėl norminio akto teisėtumo, priimtų Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalies tvarka, galia yra nukreipta į ateitį. Šios išvados pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė kitą išvadą, kad krašto apsaugos ministro, kuris yra viešojo administravimo subjektas, veiksmai, atlikti iki atitinkamo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis aktas pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, yra teisėti, todėl, teismo nuomone, panaikintu teisės aktu galima vadovautis priteisiant iš atsakovo išlaidas, tiesiogiai susijusias su jo mokymu ir kvalifikacijos kėlimu.

Su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija negali sutikti. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 111, 112 straipsnius teismas, nagrinėdamas individualią bylą, savo arba proceso dalyvių iniciatyva turi teisę pradėti konkretaus norminio teisės akto (ar jo dalies), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, teisminį tyrimą dėl jo atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Iš šios įstatyminės nuostatos matyti, kad įstatymų leidėjas galimybę individualioje byloje peržiūrėti konkretaus norminio akto, kuris turi būti taikomas toje byloje, teisėtumą išskiria iš kitų atvejų, kai norminių aktų teisėtumas yra peržiūrimas pagal abstrakčius atitinkamų subjektų prašymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje ir CPK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad norminis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šioje teisės normoje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas...“ suponuoja išvadą, kad yra galimos šios bendro pobūdžio taisyklės (taikomos Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nustatytiems atvejams) išimtys, t. y. atvejai, kai bendro pobūdžio taisyklė netaikoma. Tokia šios taisyklės išimtis yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumo peržiūrėjimas yra susijęs su teisme nagrinėjama individualia byla. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumo peržiūrėjimas netektų prasmės, nes teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamoje individualioje byloje, atsiradimo metu. Tokią teismų praktiką dėl norminio akto panaikinimo individualioje teismo nagrinėjamoje byloje teisinių pasekmių yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690-05. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad krašto apsaugos ministro veiksmai, atlikti iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikintas norminis aktas, yra neteisėti ir šiuo norminiu aktu nebuvo galima vadovautis priteisiant iš atsakovo jo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pagrįstas panaikintu krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 „Dėl išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“, yra neteisėta, todėl naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad nurodytas įsakymas, kuriuo buvo nustatyta iš kario išieškotinų jo mokymo, profesinio rengimo ar kvalifikacijos kelsimo išlaidų apskaičiavimo tvarka, yra panaikintas, tačiau nei Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme, nei šalių sudarytose sutartyse nesulygtas atlygintinų mokymo išlaidų dydis, apeliacinės instancijos teismas turėtų apsvarstyti, ar atsakovas jo mokymo Lietuvos karo akademijoje ir kvalifikacijos kėlimo išlaidas neturėtų atlyginti pagal Aukštojo mokslo įstatymą, kuriame buvo nustatytas konkretus aukštosiose mokyklose besimokančių studentų už mokslą mokamas mokesčio dydis. Į tai orientuojama ir krašto apsaugos ministro 2008 m. rugpjūčio 14 d. įsakyme Nr. V-782 „Dėl išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“.

Nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti kasacinio skundo argumentai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.