Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovui V. V. D., trečiajam asmeniui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl daiktų pašalinimo iš bendro ploto.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

7. Atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl daiktų pašalinimo iš bendro ploto.

Faktinės bylos aplinkybės

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei ir atsakovui dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini): kiekvienam iš jų priklauso po ½ gyvenamojo namo ir kitų inžinierinių statinių (2 šulinių, tvoros, tualeto) bei 1/3 pastato - sandėlio. Taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei ir atsakovui priklauso po 329/966 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Dėl naudojimosi šiuo nekilnojamuoju sudarytas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, kuris yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Iš pateikto žemės sklypo naudojimosi tvarkos plano matyti, kad ieškovei ir atsakovui suformuotas bendro naudojimo privažiavimo prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kelias.

11. Iš foto nuotraukų matyti, kad ant kelio yra sukrauti atsakovo daiktai - įvairi mediena, nevažiuojantis automobilis, sutrūkinėję šiferio lapai, padangos, statybinių medžiagų atliekos ir kiti daiktai, taip pat atsakovas įvairiomis statybinėmis atliekomis (gelžbetoninių gaminių fragmentais) yra užėmęs ieškovei priklausančio sklypo dirbamos žemės ploto dalį.

12. Iš į bylą pateiktų nutarimų administracinio nusižengimo bylose, administracinio nusižengimo protokolų matyti, kad atsakovas yra 5 kartus baustas administracine tvarka už tai, kad sklypo bendrojo naudojimo teritorijoje sandėliuoja savo daiktus be B. B. sutikimo ir jai apribojo bendrojo kiemo praėjimą / naudojimą, patekimą į jai priklausančias ūkines patalpas. Administracinio nusižengimo bylų tyrimo metu nustatyta, kad bendrojo naudojimo sklypo dalyje sandėliuojamos V.V. D. priklausančios statybos atliekos, nenaudojamas automobilis, padangos, namų apyvokos daiktai, baldai ir apranga (avalynė). Atsakovas paskirtas baudas sumoka, tačiau pažeidimų nešalina ir toliau sandėliuoja savo daiktus be B. B. sutikimo bendrojo naudojimo teritorijoje.

13. Administracijos Statybos ir viešosios tvarkos skyrius ne kartą atliko patikrinimus pagal gautus skundus, kurių metu konstatuota, kad atsakovas savo daiktais užėmęs bendram naudojimui skirtą sklypo dalį, tokiu būdu apribodamas galimybę patekti prie nuosavybės teise ieškovei priklausančių statinių – garažo ir sandėliuko. Bendrojo naudojimo sklypo dalyje sandėliuojamos statybos atliekos, nenaudojamas automobilis, padangos, namų apyvokos daiktai. Administracija nustatė, kad sudarytos antisanitarinės sąlygos sklypo bendrojo naudojimo teritorijoje veistis parazitams (graužikams), keliant grėsmę aplinkai ir sveikatai. Taip pat buvo nustatyta, kad atsakovas įvairiomis statybinėmis atliekomis (gelžbetoninių gaminių fragmentais) užėmęs ieškovei priklausančio sklypo dirbamos žemės ploto dalį.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo (ne)teisėtumo

14. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad apeliantas net nežino, ar pasirašė 2023-01-11 bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, kadangi pas notarą jam tokio susitarimo kopija nebuvo išduota. Apeliantas yra įsitikinęs, jog 2023-01-11 bendraturčių susitarimo nepasirašė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme nenurodė aplinkybių dėl bendrasavininkų ir kad nepasirašė susitarimo. Priešingai, atsiliepime į ieškinį neneigė, kad pasirašė susitarimą, bet teigė, kad pasirašė dėl suklydimo dėl esminių aplinkybių, kurių jis negalėjo tinkamai įvertinti dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės, dėl to kyla būtinybė atsakovui teikti priešieškinį šioje byloje. Tačiau pažymėtina, kad priešieškinys byloje nebuvo pateiktas.

15. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-484/2013, kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovas pirmosios instancijos teisme (nei savo teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu) nenurodė aplinkybių dėl bendrasavininkų klausimo ir, kad nepasirašė susitarimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų dėl minėtų aplinkybių.

16. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176, 181, 185 straipsniai), netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros principu ir išvadas parėmė prieštaringais, nepatikimais įrodymais, padarė nelogiškas išvadas ir dėl to priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

17. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis).

18. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

19. Apeliacinio skundo argumentas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvavimo taip pat nepagrįstas. Iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas pasisakė dėl visų bylos sprendimui reikšmingų aplinkybių; be to, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teismo sprendimo motyvų neišsamumas negali būti prilygintas motyvų nebuvimui, kaip absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015). Vien tik ta aplinkybė, jog teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka apelianto pozicijos, nereiškia, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu, todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmestinas.

20. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas išnagrinėjo civilinę bylą neįtraukęs asmenų, dėl kurių teisių priėmė sprendimą. Teismas visas savo išvadas grindė 2023-01-11 bendraturčių susitarimu, kurio vienas iš bendraturčių (I. D.) nesudarė, todėl toks susitarimas negalioja.

21. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva.

22. CPK nenustato asmenų, galinčių būti trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, sąrašo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, kurios pusėje jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo ateityje. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir procesinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018, ir kt.).

23. Taigi, kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teismo turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą pvz., (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018).

24. Nagrinėjamu atveju atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenurodė jokių aplinkybių dėl to, kad ginčo turto bendrasavininkai yra apeliantas ir jo sutuoktinė I. D., neprašė sutuoktinės įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų. Nekėlė tokių argumentų, kad I. D. nesudarė 2023-01-11 bendraturčių susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini). Pati apelianto sutuoktinė taip pat nepareiškė prašymo į bylą įstoti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

25. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021).

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esant duomenims, kad šalys yra ginčo turto bendrasavininkai; ginčo turtas įregistruotas atsakovo V. V. D. vardu, nurodant, jog tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; dėl naudojimosi ginčo turtu ieškovė, atsakovas ir trečias šio nekilnojamojo turto bendraturtis yra sudarę susitarimą, kuris yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre; esant duomenims, kad yra daug kartų konstatuoti būtent atsakovo pažeidimai – atsakovas savo daiktais yra užėmęs bendram naudojimui skirtą sklypo dalį be ieškovės sutikimo ir dėl to sudarė antisanitarines sąlygas sklypo bendrojo naudojimo teritorijoje veistis parazitams (graužikams), keliant grėsmę aplinkai ir sveikatai, – dėl šių pažeidimų atsakovas ne kartą buvo baudžiamas administracine tvarka, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismui buvo būtina į bylą traukti trečiuoju asmeniu apelianto sutuoktinę. Dėl to nėra pagrindo vertinti, kad priimant sprendimą buvo nuspręsta dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų ir tuo nagrinėjant bylą buvo pažeistos procesinės teisės normos. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad neįtraukus į bylą apelianto sutuoktinės ir neišklausius jos apie bylos aplinkybes galėjo būti netinkamai išnagrinėta byla. Pažymėtina, kad apelianto sutuoktinė nenurodo savo pozicijos ir apeliacinės instancijos teismui, jog ji nebuvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu ir kad tuo buvo pažeistos jos teisės, o apeliantas nepateikia į bylą įrodymų, kad gali atstovauti savo sutuoktinę.

27. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

28. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.