Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2015-05-21 · Civilinė byla Nr. 2A-1614-450/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-21
Bylos Nr.
2A-1614-450/2015
Teisminio proceso Nr.
2-39-3-00732-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė
Ieškovas
I. K.
Atsakovas
Dieveniškių technologijų
Kategorijos
  • 15.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civ. byla Nr. 2A-1614-450/2015
Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00732-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3.1; 15.5.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės, sekretoriaujant R. S., dalyvaujant ieškovui I. K., jo atstovei adv. Irenai Maksimovai, atsakovo (apelianto) Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorei I. Š., atstovui adv. Žilvinui Mišeikiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. K. ieškinį atsakovui Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklai, dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės pašalpos, vidutinio atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas I. K. ieškiniu prašė: 1. Panaikinti 2013-02-28 darbdavio Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymą Nr. V4-5-P dėl drausminės nuobaudos - papeikimo jam skyrimo;

2. Panaikinti 2013-05-03 darbdavio Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymą Nr. V4-19-P dėl drausminės nuobaudos — papeikimo skyrimo;

3. Panaikinti 2013-06-13 darbdavio Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymą Nr. V4-25-P dėl drausminės nuobaudos papeikimo skyrimo;

4. Panaikinti 2013-06-14 darbdavio Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymą Nr. V4-26-P paskirti drausminę nuobaudą — atleidimą iš darbo, pripažįstant atleidimą iš darbo neteisėtu,

5. Pakeisti esamą atleidimo pagrindą į naują remiantis DK 300 str. 4 d., priteisti iš atsakovo Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

6. Priteisti iš atsakovo 35 000 Lt neturtinės žalos bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad I. K. drausmine tvarka buvo nubaustas pagrįstai, nes netinkamai vykdė pareigybines nuostatas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir panaikino 2013-02-28 Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymu Nr. V4-5-P I. K. paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Panaikino 2013-05-03 Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymu Nr. V4-19-P I. K. paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Panaikino 2013-06-13 Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymu Nr. V4-25-P I. K. paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Panaikino 2013-06-14 Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymu Nr. V4-26-P I. K. paskirtą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, pripažino neteisėtu I. K. atleidimą iš Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos praktinio mokymo vadovo pareigų ir laikė, kad darbo sutartis su I. K. yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (LR DK 300 str. 4 d.). Priteisė I. K. iš atsakovo Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, tai yra nuo 2013-06-14, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigojant Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklą apskaičiuoti ir išmokėti minėtas išmokas per 3 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė I. K. iš atsakovo Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Priteisė I. K. iš Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos valstybei 100 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad ieškovas 2013 metais drausmine tvarka buvo nubaustas keturis kartus:

1. 2013-02-28 darbdavio - Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorės įsakymu Nr. V4-5-P I. K. skirtas papeikimas už mokyklos direktorės 2013-02-05 nurodymo Nr. V18-7, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2013-02-08 12 val. pateikti praktinio mokymo vadovo darbo ataskaitą už 2012 metus ir 2013 metų sausio mėnesį bei pateikti praktinio mokymo vadovo ir jo pavaldžių darbuotojų 2013 metų vasario mėnesio, pirmojo pusmečio ir kalendorinių metų darbo planus, neįvykdymą. Sutiko su ieškovo teiginiu, kad jam buvo skirtas labai trumpas šio nurodymo įvykdymo terminas, kadangi jis buvo supažindintas su juo darbo laiko pabaigoje, 16.45 val. Nurodymą iš direktorės gavo pirmą dieną kai grįžo į darbą po ligos, ieškovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo įvykdyti nurodymo per nustatytą trumpą terminą. Pažymėjo, kad drausminė nuobauda už nurodymo nevykdymą buvo skirta tik 2013-02-28, o minėtas nurodymas dar nebuvo tinkamai įvykdytas, nors nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos jau praėjo 20 dienų. Skiriant nuobaudą nebuvo tiksliai laikytasi DK 238 straipsnio reikalavimo, nuobauda nebuvo tinkamai individualizuota. Parenkant drausminę nuobaudą nebuvo įvertinta, kad padarytas pažeidimas nebuvo sunkus ir praktiškai nesukėlė darbdaviui neigiamų pasekmių, kadangi I. K. laiku nepateikė administracijai savo jau atlikto darbo ataskaitų bei darbo planų, tačiau dėl paties jo atlikto darbo kokybės administracija jam priekaištų neturėjo. Atkreipė dėmesį, kad tą pačią dieną direktorė įteikė I. K. dar vieną nurodymą. Ši užduotis žymiai apsunkino galimybę darbuotojui laiku ir tinkamai įvykdyti ankstesnę užduotį. Be to, iki minėtos nuobaudos skyrimo dienos ieškovas neturėjo jokių galiojančių drausminių nuobaudų, o jo darbui neigiamos įtakos turėjo nedarbingumas. Darė išvadą, kad I. K. galėjo būti skirta švelnesnė drausminė nuobauda – pastaba. Darė išvadą, kad yra pagrindas I. K. skirtą nuobaudą panaikinti, atsižvelgiant į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, nes paskirta drausminė nuobauda neatitinka padaryto pažeidimo sunkumo (DK 242 straipsnio 2 dalis).

2. 2013-05-03 Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorės Įsakymu Nr. V4-19-P I. K. skirtas papeikimas už mokyklos direktorės 2013-04-04 nurodymo Nr. V18-95, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2013-04-10, 16 val. pagal nustatytą grafiką pateikti direktorei praktinio mokymo vadovo darbo ataskaitą už 2012 metus, 2013 metų sausio bei vasario mėnesius ir pateikti praktinio mokymo vadovo ir jo pavaldžių darbuotojų 2013 metų balandžio mėnesio ir kalendorinių metų darbo planus, neįvykdymą. Teismo nuomone, užduoties atlikimui buvo skirtas trumpas terminas. Iki 2013-04-19 I. K. buvo nedarbingas, dėl ko objektyviai negalėjo tinkamai įvykdyti direktorės nurodymo. Darė išvadą, kad direktorės 2013-04-04 nurodymas Nr. V18-95 nebuvo įvykdytas laiku ne dėl darbuotojo kaltės, todėl jam nepagrįstai buvo skirta drausminė nuobauda už savo pareigų neatlikimą ir paskirtą nuobaudą naikino.

3. 2013-06-13 Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus Įsakymu Nr. V4-25-P I. K. skirtas papeikimas už mokyklos direktoriaus 2013-06-04 nurodymo Nr. V18-223, kuriuo darbdavys nurodė I. K. iki 2013-06-05, 15 val. patikslinti, pakoreguoti ir paruošti saugaus darbo (mokymo ir mokymosi) instrukcijų projektus virėjo, kirpėjo, kaimo turizmo organizatoriaus, technikos šaltkalvio remontininko, technikos priežiūros verslo darbuotojo praktinio mokymo vietose ir saugaus darbo su šiose praktinio mokymo darbo vietose esančiais įrenginiais, įtaisais ir kitomis priemonėmis ir pateikti juos derinti mokyklos direktoriui. Teismas atsižvelgė į tai, kad minėtos užduoties atlikimui buvo skirtas neprotingai trumpas terminas, nors įvardinti darbai yra pakankamai sudėtingi. Darė išvadą, kad I. K. per darbdavio nurodytą terminą neįvykdė nurodymo ne dėl savo kaltės, todėl jam paskirtą drausminę nuobaudą panaikino.

4. 2013-06-14 Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus Įsakymu Nr. V4-26-P I. K. buvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Teismui pripažinus neteisėtomis 2013-02-28, 2013-05-03 ir Skubotas darbdavio atleidimas iš darbo, net nesulaukus galutinio sprendimo ginčą nagrinėjančių organų dėl minėtų nuobaudų teisėtumo, liudija apie darbdavio itin neigiamą nusistatymą I. K. atžvilgiu. Teismas pripažino neteisėtu I. K. atleidimą iš darbo. Teismas laikė, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas sutiko su ieškovu, kad grąžinus jį į darbą, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovui priteisė DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei laikė, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. I. K. nepertraukiamas darbo stažas mokykloje yra daugiau kaip dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių, todėl jam priteisė šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kadangi teismui pateiktų duomenų nepakanka išeitinei išmokai tiksliai apskaičiuoti, tą padaryti įpareigojo darbdavį.

Kadangi šiuo metu nėra žinoma, kada konkrečiai įsiteisės teismo sprendimas, todėl sprendime nenurodė konkrečios darbo užmokesčio sumos, priteistina už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o tą padaryti įpareigojimas darbdavys įsiteisėjus teismo sprendimui.

Akivaizdu, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovas patyrė stresą, nerimą, todėl tokiais darbdavio veiksmais jam padaryta neturtinė žala. Nustatant žalos dydį teismas atsižvelgė, kad darbdavys yra valstybinė mokykla, kuri išlaikoma tik iš valstybės biudžeto, todėl didelės sumos priteisimas galėtų sutrikdyti mokyklos darbą. Ieškovui priteista didelė išeitinė išmoka bei darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovui priteisė 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Dėl 2013 m. vasario 5 d. nurodymo pateikti praktinio mokymo vadovo ataskaitas

1) Kaip teisingai nurodė teismas, ieškovas mokykloje dirbo net 40 mėtų, todėl jis privalo išmanyti mokyklos vidaus tvarką, puikiai žinoti savo pareigas, būti įgudęs rengti ir teikti visas ataskaitas laiku ir tinkamai, o tai reiškia, jog jam, kaip vadovui, privalo būti žinomos valstybinėms įstaigoms taikomos raštvedybos taisyklės (Dokumentų rengimo taisyklės). Atsižvelgiant į ieškovo patirtį, jam neturėjo kilti keblumų atlikti įprastas užduotis laiku bei tinkamai išmanant savo darbą, tačiau jo paruošiami dokumentai buvo su trūkumais.

2) Dėl ieškovui nustatyto termino.

Apeliantas ieškovui neprivalėjo apskritai skirti jokio termino, kadangi vadovaujantis 2012 m. rugsėjo 3 d. direktorės įsakymu Nr. Vl-224 patvirtintų „Praktinio mokymo vadovo pareiginiai nuostatai“ III dalies 1 punktu, ieškovui be papildomo direktoriaus prašymo ar pavedimo kyla pareiga teikti planus ir rašytines ataskaitas už kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (mėnesį, pusmetį ir metus). Šiuo atveju direktorės pavedimas vertintinas, kaip termino pratęsimas, kadangi darbo ataskaitos už 2012 metus privalėjo būti pateiktos dar 2013 sausio mėnesį, o už 2013 m. sausio mėn. dar 2013 m. vasario mėn. pradžioje, tačiau to padaryta nebuvo. Pareiga pateikti ataskaitą ieškovui kilo iš jo pareiginių nuostatų, o ataskaitos pateikimo terminas yra ataskaitinio laikotarpio pabaiga. Pagal susiklosčiusią praktiką, ataskaita teikiama baigiantis ataskaitiniam laikotarpiui, o ne jam pasibaigus, ar praėjus mėnesiui. Ieškovui pačiam nevykdant savo pareigų ir nereaguojant į žodinius raginimus, jam buvo suformuluotas rašytinis pavedimas, kuriuo netgi pratęstas ataskaitų pateikimo laikotarpis. Pažymėjo, kad ataskaitų ir planų teikimas yra einamieji darbai, kurie neprivalo būti formuluojami atskirais direktorės nurodymais. Direktorės pavedimas šiuo atveju privalo būti traktuojamas kaip termino pateikti planams ir ataskaitoms pratęsimas, o teismas skundžiamu sprendimu apelianto direktorės nurodymą traktavo kaip atskirą pavedimą neįeinantį į pareiginius nuostatus.

3) Atsižvelgiant į tai, jog ataskaitos rengiamos kas mėnesį, pusmetį ir metus, jos privalo būti rengiamos metodiškai, duomenys, kurie bus naudojami ataskaitoje, privalo būti žymimi ataskaitinio laikotarpio eigoje, o ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, ataskaitos ir planai teikiami direktorei. Ieškovas visus metus nedirbo su ataskaitomis, negrupavo reikiamų duomenų, todėl ataskaitų pateikimas tapo ieškovui sudėtingu darbu dėl jo pateis neveiklumo ir ne organizuotumo.

4) Teismas pripažino faktą, kad papeikimas už minėto nurodymo laiku neįvykdymą buvo paskirtas tik 2013 m. vasario 28 d. direktorės įsakymu Nr. V4-5-P, t.y. praėjus net 20 dienų nuo pavedimo termino pabaigos, o tai reiškia, jog ieškovui buvo dar kartą pratęstas terminas atlikti pavedimą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas net dukart pratęsė ieškovui terminą pateikti ataskaitas, o šis savo pareigų neįvykdė, tai įrodo, kad ieškovas ne tik nesilaikė pareiginių nuostatų III dalies 1 p., bet ir III dalies 20 p., kuris nurodo, kad ieškovas privalo vykdyti direktorės pavedimus, o taip pat pažeidė darbuotojo lojalumo darbdaviui principą, bei darbdavio teisėtų pavedimų vykdymą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nesilaikė ne tik pareigybiniuose nuostatuose numatytų jo pareigų bet ir bendrųjų principų, numatytų DK 228 str. Darbo tvarkos taisyklių 52.4 punktas numato darbuotojams laiku ir tiksliai vykdyti vadovaujančio darbuotojo (šiuo atveju direktorės) nurodymus, ko ieškovas apskritai nevykdė.

Žemesnės instancijos teismas

5) Teismas be jokio pagrindo nurodė, kad minėtas pavedimas ieškovui susipažinti buvo pateiktas tik darbo dienos pabaigoje t.y. 16.45 val. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis ieškovo ranka ant pavedimo padarytu įrašu, net nepatikrinęs kitų įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti tokį faktą.

6) Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas sugrįžęs po ligos, turėjo kitų prioritetinių darbų, t.y. išleisti mokinius į praktinį mokymą. Toks teismo argumentas pagrįstas tik paties ieškovo argumentais, nepatvirtintas kitais įrodymais. Ieškovas privalėjo vykdyti darbdavio pavedimus, be to ataskaitų ir planų pateikimas numatytas, kaip ieškovo pareiga Nr. 1, o pareigos išleisti mokinius į praktinį mokymą pareiginiai nuostatai nenumato apskritai, tokio darbdavio pavedimo nebuvo. Teismų praktikoje numatyta, jog darbo teisiniai santykiai yra subordinaciniai (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-289I-345/2012), t.y. grįsti pavaldumu ir darbuotojo veiksmų savarankiškumo nebuvimu. Tokios praktikos laikosi ir Kasacinis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2006).

Ieškovas ėmėsi užduoties nesusijusios su pareiginiuose nuostatuose ir direktorės pavedime numatytomis pareigomis, savavališkai nusprendė išleidinėti mokinius į praktiką.

7) Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ataskaitoms ir planams pateikti buvo nustatytas nepagrįstai trumpas laikas, tačiau teismas pats sau prieštarauja, kadangi nurodo, jog papeikimas skirtas po daugiau nei 20 dienų po pavedimo pateikimo ieškovui. Ataskaitų rengimas yra nuoseklus ir nuolatinis procesas, jis privalo vykti viso ataskaitinio laikotarpio metu renkant informaciją, o pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, informacija yra tiesiog susisteminama, tačiau dėl prasto laiko planavimo ieškovas to padaryti nesugebėjo, atidėjo ataskaitas termino pabaigai, nedirbo nuosekliai.

8) Ieškovas užėmė vadovaujančias pareigas, jo pareigos yra užsiimti strateginiu planavimu, pateikti apeliantui jo kuruojamos srities mėnesinės, pusmetinės ir metinės veiksmų atlikimo apibendrinimą (ataskaitas) ir tolimesnės veiklos planus, tam kad apeliantas galėtų nustatyti savo darbuotojų veiksmų efektyvumą ir esant nepakankamai efektyviam darbui imtis atitinkamų korekcinių veiksmų.

9) Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad vadovaujantis DK 238 str. skiriant darbuotojui drausminę nuobaudą, darbdavys privalo atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Ieškovui neatlikus laiku savo pareigų, apeliantas negali tinkamai vykdyti įstaigos strateginio planavimo, pateikti tinkamos atskaitomybės Švietimo ir mokslo ministerijai, kitoms institucijoms.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neteisingai įvertino planų svarbą ir reikšmę apelianto veikloje, prilygino juos ataskaitoms, nors planais iš esmės nėra parodomi atlikti darbai, o planuojama veikla ir darbai, kurie numatyti atlikti vėliau. Todėl teismo teiginys, jog planų nepateikimas neturėjo jokios neigiamos reikšmės apeliantui ir buvo skirti apibūdinti tik jau ieškovo atliktus darbus, iš esmės yra neteisingas. Planų reikšmė apeliantui pasireiškia tuo, jog nesant pateiktų ieškovo planų, apeliantas neturi galimybės vertinti ir koreguoti ieškovo ir jam pavaldaus personalo tolimesnių veiksmų, derinti jų su bendra įstaigos veiklos politika ir strateginiais tikslais.

Administracija dalinai neteko galimybės įvertinti ieškovo atliktų darbų, kadangi jie fiksuojami ieškovo parengtose ataskaitose.

Svarbu tai, kad ieškovas teikia ataskaitas ne tik apie savo atliktus darbus, bet teikia duomenis ir apie sau pavaldaus personalo vykdomą veiklą, todėl teismo išvada, kad ieškovo teikiamos išvados tik apie ieškovo asmeniškai atliktus darbus, yra nepagrįsta. Apeliantas negali žinoti, kaip tiksliai dirba ieškovui pavaldus personalas, be vadovo pateiktų ataskaitų.

Skiriant tarnybinę nuobaudą apeliantas atsižvelgė ir į neigiamą 2003 m. gruodžio 29 d. charakteristiką, kurią parengė anksčiau buvusi administracijos direktorė L. P. Charakteristikoje nurodoma, kad ieškovas netinkamai vykdo savo pavaldinių kontrolę, vengė reikšti savo nuomonę darbo klausimais, prastai planuoja savo darbo laiką. Pastarasis teiginys charakteristikoje atitinka ir dabartinį ieškovo veikimą, t.y. nesavalaikį dokumentų pateikimą, nesugebėjimą darbo atlikti laiku. Be to, apeliantas atsižvelgė ir į 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V4-12-K (skirta drausminė nuobauda dėl neblaivumo darbo metu) bei 2005 m. gruodžio 30 d. Nr. V4-22-K skirtas drausmines nuobaudas papeikimus bei 2005 m. rugpjūčio 25 d. archyvarės D. T. paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad ieškovas laiku nepateikė dokumentų į archyvą ir kitus dokumentus patvirtinančius ieškovo nedrausmingą darbą, besitęsiantį jau ilgą laiką. Ieškovo netinkamą vadovavimą pavaldžiam personalui patvirtina ir faktas, jog jis pats asmeniškai išleidinėjo mokinius į praktiką, nors tą galėjo padaryti ir jam pavaldūs pedagogai. Pažymėtina, jog net keletą kartų apeliantas buvo informuotas apie ieškovo neatvykimą į darbo vietą ir pasišalinimą iš jos, nepranešus administracijai, taip pažeidžiant darbo nuostatų 52.10 punktą. Toks elgesys parodo atmestiną požiūrį ne tik į darbą, bet ir į mokinius (pavyzdžiui byloje esantis 2013 m. gegužės 6 d. Personalo specialistės I. K. Tarnybinis pranešimas Nr. VI9-60).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas 2013 m. vasario 28 d. apelianto ieškovui paskirtą papeikimą, neįvertino ieškovo charakteristikos, ankstesnių drausminių nuobaudų ir nedrausmingo darbo atvejų, esant kitai administracijos direktorei, tokiu būdu netinkamai pritaikė DK 238 str.

Teismas nepagrįstai nurodo, jog papeikimas yra per griežta drausminė nuobauda, kadangi papeikimas yra adekvati priemonė sudrausminti ieškovą, jog šis pradėtų vykdyti savo pareigas. Kita vertus, apeliantas atsižvelgė į aukščiau minėtą ieškovo charakteristiką, turėtas nuobaudas, o taip pat ne reagavimą į žodines pastabas ir raginimus. Ieškovas visiškai nereagavo į tai, jog laiku nepateikė darbų planų ir ataskaitų, tai įrodo ir faktas, kad 2013 m. balandžio 4 d. apelianto direktorės nurodymu Nr. V18-95 buvo pakartotinai ieškovui pavesta pateikti ataskaitas ir planus, kadangi ieškovas net praėjus dviem mėnesiams po apelianto reikalavimo pateikti ataskaitas ir planus, to nepadarė. Dėl to, jog ieškovas ir po pakartotinio nurodymo ataskaitų ir planų nepateikė, 2013 m. gegužės 3 d. ieškovui buvo skirtas papeikimas Nr. V4-19-P. Iš aplinkybių matyti, kad atsakovas apskirtai nereagavo į drausmines nuobaudas ir toliau ignoravo savo tiesiogines pareigas, bei tiesioginius darbdavio pavedimus. Apelianto pateiktame 2013 m. gegužės 2 d. įpareigojime pateikti pasiaiškinimą dėl neteikiamų ataskaitų ir planų, ieškovas ranka įrašė, jog vis dar vykdo pavedimą (t.y. vėluoja teikti ataskaitas beveik pusę metų). Minėti faktai tik įrodo, kad ataskaitos ir planai nepateikti dėl darbuotojo kaltės beveik pusę metų, ieškovui dirbant kitus darbus, o ne tuos, kuriuos nurodė administracija (tai įrodo kaltę). Pareigų nevykdymo faktą pirmosios instancijos teismas konstatavo skundžiamame sprendime (objektyvieji požymiai).

II. Dėl 2013m. balandžio 4 d. nurodymo Nr. V-18-95

1) Dėl termino nepakankamumo

Teismas neatkreipė dėmesio, jog apeliantas papeikimą paskyrė ne pasibaigus terminui, o 2013 m. gegužės 3 d., t.y. praėjus daugiau nei dvidešimt dienų nuo nurodyto termino pabaigos ir praėjus daugiau nei 10 dienų nuo ieškovo nedarbingumo pabaigos dienos. Apeliantas papildomai pratęsė terminą ieškovui pateikti ataskaitas ir planus, tačiau ieškovas vis tiek nesugebėjo atlikti pavestos užduoties laiku.

Be to teismas visiškai neatsižvelgė, jog 2013 m. balandžio 4 d. pavedimu apeliantas pavedė ieškovui atlikti tapačią užduotį, kurią jau buvo pavedęs 2013 m. vasario 5 d. dienos pavedimu. Ieškovas minėto pavedimo neįvykdė, už ką gavo papeikimą Nr. V-4-5-P, tačiau ieškovas jokių išvadų nepadarė ir toliau nevykdė savo tiesioginių pareiginiuose nuostatuose numatytų pareigų ir vėlavo pateikti ataskaitas ir planus beveik pusmetį. Apeliantas atsižvelgdamas, kad ieškovas nevykdo savo pareigų jau penkis mėnesius, paskyrė dar vieną nurodymą, pakartotinai nurodydamas atlikti tapačius darbus, kaip ir vasario mėnesio nurodyme, tačiau pamačius, kad ir toliau ieškovas nepaiso pavedimų ir savo pareigų, buvo paskirtas ieškovui dar vienas papeikimas.

2) Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovui antruoju pavedimu buvo suformuluota ta pati užduotis, kaip ir pirmuoju, t.y. praėjus dviem mėnesiams po pirmojo pavedimo, tačiau ieškovas pavedimo nevykdė (5 mėnesiai pakankamas terminas pavedimoms įvykdyti); teismas nevertino, kad antras papeikimas buvo skirtas pasibaigus ieškovo nedarbingumui daugiau nei 10 dienų, nors ieškovo nedarbingumas buvo fiksuotas tik esant dviem dienoms prieš pavedimo termino pabaigą, todėl akivaizdu, jog ieškovui pavedimo įvykdymo terminas buvo pakankamai pratęstas; ieškovas nevykdė ne direktorės tiesioginių pavedimų, o ieškovo pareiginiuose nuostatuose III dalies 1 punkte įtvirtintų tiesioginių savo pareigų, kuriems net neprivalėjo būti formuluojami atskiri pavedimai.

III. Dėl 2013 m. birželio 4 d. pavedimo Nr. VI8-223

1) Pareiga ieškovui buvo nustatyta dar 2007 m. pareiginių nuostatų III dalies 13 punkte. Tai reiškia, jog ieškovas turėjo terminą parengti saugaus darbo instrukcijas daugiau nei penkis metus, tačiau to nepadarė. Ši pareiga ieškovui buvo palikta ir pareiginių nuostatų III dalies 12 punkte, 2012 metų pareiginių nuostatų redakcijoje.

2) Teismas konstatuodamas, jog terminas buvo per trumpas, visiškai neatsižvelgė, jog tokiems ieškovo darbams, kurie kyla iš jo pareiginių nuostatų, jau buvo skirta daugiau nei penki metai, tačiau jie nebuvo atlikti.

3) Teismo teiginiai, jog dabartinė administracija turi neigiamą požiūrį į ieškovą yra nepagrįsti, apelianto veiksmai yra pagrįsti ieškovo profesinės veiklos netinkamu vykdymu, visiškai nesusiję su emocinėmis reakcijomis ar išankstiniais nusistatymais.

IV. Dėl neturtinės žalos

1) Teismų praktikoje pripažįstama, jog net tuo atveju, kai atleidimas iš darbo yra neteisėtas, neturtinė žala nepriteisiama, kai atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, taigi, neturintis įtakos jo reputacijai, nesudarantis kliūčių konkuruoti darbo rinkoje, nelemiantis neigiamos aplinkinių nuomonės, į tai, kad jo paties veiksmai (neoperatyvus pranešimas apie taikytinas garantijas) nebuvo nepriekaištingi, ir sprendžia, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas ir pažeistu teisiu apgynimas, pripažįstant atleidimą neteisėtu ir priteisiant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, yra pakankama satisfakcija {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).

2) Teismas ir ieškovas ieškinyje visiškai nenurodė ir neįrodė bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to teismas visiškai neatsižvelgė į paties darbuotojo veiksmus, kurie kaip teismas pripažino, buvo neteisėti, todėl netgi pripažinus apelianto drausmines nuobaudas neteisėtomis, ieškovui pakankama satisfakcija yra pažeidimo pripažinimas.

V. Dėl ilgo teismo proceso ir priverstinės pravaikštos dydžio

LR CPK 413 str. numato, jog darbo bylos iš esmės privalo būti išnagrinėtos per 60 dienų, o ieškinys ieškovo pateiktas teismui 2013 m. birželio mėnesį. Taigi šiuo atveju nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo priėmimo praėjo šešiolika mėnesių. Dėl teismo kaltės procesas, kuris privalėjo trukti iki 2013 m. rugsėjo mėnesio, užtruko iki 2014 m. spalio mėnesio, todėl teismas priteisdamas atlyginti priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pasielgė neteisėtai, kadangi teismas negalėjo priteisti priverstinės pravaikštos už ilgesnį terminą nei 90 dienų (darbo bylos išnagrinėjimo terminas sudedamas su teismo sprendimo įsiteisėjimo terminu). Šiuo atveju teismas priteisė iš ieškovo apmokėti priverstinę ieškovo pravaikštą už beveik 480 dienų. Iš neteisėtų teismo veiksmų negali atsirasti prievolė apeliantui.

Teismas nepagrįstai vilkino bylą, pirmąjį parengiamąjį posėdį skirdamas tik 2013 m. lapkričio 13 d., nors ieškinys paduotas buvo dar 2013 m. birželio mėnesį. Akivaizdu, jog teismas praleido CPK 413 str. numatytą 30 d. procesinį terminą skirtą bylos pasirengimui. Kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 13 d. parengiamojo teismo posėdžio protokolo, teismas be jokio teisinio pagrindo paskyrė antrąjį parengiamąjį posėdį, nors terminas pirmojo parengiamojo posėdžio metu buvo praleistas daugiau nei tris kartus. Atkreiptinas dėmesys, jog CPK 229 str. numato, jog teismas privalo pasirengti nagrinėti bylą per vieną parengiamąjį posėdį ir tik išimtinais atvejais gali būti rengiami keli parengiamieji posėdžiai. Atsižvelgiant į darbo bylų nagrinėjimo procesinius terminus, šiose bylose daugiau nei vieno parengiamojo posėdžio surengti praktiškai neįmanoma. Iš parengiamojo posėdžio 2013 m. lapkričio 13 d. protokolo matyti, kad šalys taikiai nesusitarė ir neketina susitarti, todėl teismas net neturėjo teisinio pagrindo skirti antrąjį parengiamąjį posėdį, tokiu būdu buvo pažeista CPK 229 norma, nepagrįstai užvilkinta byla, dėl ko iš apelianto priverstinės pravaikštos kompensacija.

Nesuprantama, kodėl teismas taip ilgai laukė, gavęs ieškovo 2013 m. birželio 20 d. ieškinį dėl drausminės nuobaudos panaikinimo (civilinė byla Nr. 2-836-371/2013) ir 2013 m. liepos 16 d. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (civilinė byla Nr. 2-937-419/2013), ir bylas sujungė tik 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi, nors tą galėjo padaryti daug anksčiau, nepraleidęs pasirengimo byloms nagrinėti procesinio termino. Akivaizdu, jog teismas CPK 413 str. numatytą pasirengimo nagrinėti darbo bylą terminą praleido daugiau nei tris kartus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl teismų praleistų procesinių terminų darbo bylose yra pažymėjęs, jog: „Teisėju kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės, reikia nustatyti ne tik žalos atsiradimo faktą, bet ir ją padariusio subjekto kaltę. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nebuvo galimybės bylą paskirti ir (ar) pavesti klausimą dėl ieškinio priėmimo spręsti kitam neatostogaujančiam teisėjui ir jį išspręsti per įstatymo nustatytą terminą. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį teismas ieškinio priėmimo klausimą išsprendžia priimdamas rezoliuciją; jei ieškinys neatitinka CPK reikalavimų, jo trūkumai šalinami CPK nustatyta tvarka (CPK 138 straipsnis). Kadangi šiuo konkrečiu atveju ieškinio priėmimo stadijoje kiti subjektai nedalyvavo, CPK normų pažeidimą lėmė išimtinai teismo veiksmai, tai laikytina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju valstybei kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, nes darbo byloje patenkinus ieškinį iš UAB „Deichmann avalynė“ buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, įskaitant ir teismo pradelstą laikotarpį, todėl UAB „Deichmann avalynė“ patyrė turtinės žalos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2014)“. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas gali užkirsti kelią tokiam apelianto žalos atsiradimui dėl valstybės institucijų kaltės ir išvengti papildomo teisminio proceso.

Byloje sprendžiant, ar priteistinas ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydis nėra per didelis, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010). Kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams.

Šalies argumentai

Ieškovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia sekančiais argumentais:

Laikotarpyje nuo 2013-02-05 iki 2013-06-12 ieškovui buvo duota net 17 nurodymų, t. y.

1) 2013-02-05 nurodymas Nr. VI8-16 pateikti duomenis apie traktorininkų ir savaeigių mašinų vairuotojų pažymėjimų apskaitą už laikotarpį nuo 2005-03-17 iki 2009-08-17;

2) 2013-02-05 nurodymas Nr. V18-17 pateikti praktinio mokymo vadovo darbo ataskaitą už 2012 metus ir 2013 metų sausio mėnesį;

3) 2013-04-04 nurodymas Nr.

4) 2013-05-02 nurodymas Nr. V18-159 pateikti pasiaiškinimą, kodėl nepapildė pranešimo, kuris buvo pateiktas 2013-04-26 mokytojų tarybos posėdyje;

5) 2013-05-02 nurodymas Nr. V-18-158 pateikti pasiaiškinimą, kodėl neįvykdė 2013-04-04 nurodymo;

6) 2013-05-02 nurodymas Nr. V18-160 patikslinti tos dienos ryte pateiktą ataskaitą;

7) 2013-05-20 nurodymas Nr.V18-181 pateikti visus 2012 metų jo darbų ir pareigų atlikimą patvirtinančius įrašus ir dokumentus su jų apskaitą patvirtinančiais registrais;

8) 2013-05-20 nurodymas Nr. V18-180 pateikti 2010/2011, 2011/2012 ir 2012 kalendorinių metų bylas pagal Dokumentacijų planus

9) 2013-05-24 nurodymas Nr. VI8-186 patikslinti ir atnaujinti rizikos veiksnių, kenksmingų darbo aplinkos veiksnių ir jų dydžių konkrečioje darbo vietoje sąrašą konkrečiose pareigybėse, darbo ir mokymosi vietose; paruošti saugaus darbo instrukcijas pagal norminius aktus visų specialybių darbuotojų praktiniam mokymui, paruošti visų darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas pagal norminius aktus ir pateikti šios dokumentus tvirtinti mokyklos direktoriui;

10) 2013-06-03 nurodymas Nr.V18-219 pakartotinai ir nuodugniai peržiūrėti pareiginius nuostatus ir pedagoginio darbo priežiūros ir kontrolės tvarkos aprašą ir vykdyti jų reikalavimus;

11) 2013-06-04 nurodymas Nr.VI8-222 pasiaiškinti, kodėl neįvykdė 2012-05-31 nurodymo Nr. V18-218;

12) 2013-06-04 nurodymas Nr. V18-223 atlikti darbus pirmumo tvarka - patikslinti ir koreguoti saugos ir sveikatos instrukcijų projektus;

13) 2013-06-07 nurodymas Nr. V18-228 pateikti pasiaiškinimus dėl visų nurodymų;

14) 2013-06-10 nurodymas Nr.V18-230 pateikti ataskaitą - suvestinę apie kabinetų, laboratorijų, dirbtuvių ir juose esančių priemonių bei įrangos apžiūrą pagal pridedamą lentelę;

15) 2013-06-10 nurodymas Nr.V18-232 skubiai, pirmumo tvarka sudaryti ataskaitą suvestinę apie iki 2013-06-10 praktinio mokymo vietose esančias ir mokamajai praktikai naudojamas priemones ir medžiagas, įrengimus ir įrenginius ir t. t;

16) 2013-06-11 nurodymas Nr. V18-234 pateikti pasiaiškinimą dėl pareigos nevykdymo pagal 2013-06-10 nurodymą Nr. VI8-232;

17) 2013-06-12 nurodymas Nr. V18-237 skubiai pirmumo tvarka apskaityti su baigiamąja praktika susijusius dokumentus ir kontroliuoti tinkamą baigiamosios praktikos apiforminimą pagal pateiktą formą.

Taigi per 120 kalendorinių dienų iš kurių 63 dienas sirgo, dirbdamas ne pilną darbo laiką (0,75 etato), jis gavo 17 nurodymų. Turėjo dirbti tiek savo kasdienį darbą, tiek vykdyti nurodymus, kurių teisėtumas bei pagrįstumas byloje neįrodytas.

Nori atkreipti dėmesį į tai, kad būtent psichologinis priešiškumas įtakojo jo sveikatos būklės pablogėjimą, nes eidamas į darbą, patirdavo stresą, nes darbo diena prasidėdavo ir pasibaigdavo nurodymais. Mano, kad ši aplinkybė buvo tinkamai įvertinta pirmos instancijos teismo, nes pradirbęs mokykloje 40 metų, negalėjo būti visiškai abejingas mokyklos vadovės elgesiui ieškovo atžvilgiu.

Šalies argumentai

2) Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas turėjo pareigą teikti ataskaitas, todėl

vadovybės reikalavimai, susiję su ataskaitų teikimu buvo visiškai teisėti ir pagrįsti. Ataskaitų teikimo tvarka nebuvo reglamentuotas jokiu vidiniu aktu. Kaip matosi iš nurodymų, ataskaitų net už 2010/2011 metus prireikė tik 2013 metais ir net skubos tvarka, nors šis faktas akivaizdžiai patvirtina, jog pareiginės nuostatos nenustatė ieškovui konkrečios prievolės teikti ataskaitas, o tuo atveju, jeigu jis tokias ataskaitas nepateikė, nepagrįstai (kaip teigia apeliantas), drausminė nuobauda jam turėjo būti paskirta laikantis nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų.

3) Sprendžiant dėl paskirtų nuobaudų pagrįstumo bei teisėtumo, teismas privalėjo nustatyti jo kaltus veiksmus dėl duotų nurodymų neįvykdymo. Tokių įrodymų byloje nėra ir negali būti, nes pirmiausia į ką atsižvelgė teismas, tai kad nurodymai buvo duodami kasdien, po kelis nurodymus per dieną, nustatant labai trumpą nurodymo įvykdymo terminą, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad jis turėjo tuo pačiu metu vykdyti savo tiesiogines darbo funkcijas.

Šalies argumentai

4) Apeliantas akcentuoja, kad jis privalėjo vykdyti nurodymus, nes darbuotojo funkcijos yra reglamentuojamos ne tik vidiniais aktais, bet ir DK 228 str., kuriame nurodyta, kad darbuotojas privalo vykdyti darbdavio nurodymus. Sutinka su tokiu teiginiu tik iš dalies, nes apeliantas visiškai pamiršo apie tai, kad darbdavio nurodymai turi būti ir teisėti.

Sprendžiant dėl atsakovo (apelianto) nurodymų teisėtumo, kyla klausimas, ar darbdavys nepiktnaudžiavo savo teisėmis, duodamas nurodymus. Mano, kad apeliantas tiesiog absoliutina DK 228 str. normoje numatytą pareigą vykdyti darbdavio nurodymus tik todėl, kad neturi argumentų dėl visų 17 duotų nurodymų teisėtumo.

Atsiliepimas

5) Atsakovas, duodamas nurodymus, kurie nėra tiesiogiai reglamentuoti pareigybinių instrukcijų nuostatomis, privalo atsižvelgti ir į DK 227 str. reikalavimą, kur nustatyta, kad darbo drausmė darbovietėje užtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui. Aplinkybė apie jam duotus nurodymus (17 per 2 kalendorinius mėnesius realaus darbo) akivaizdžia patvirtina, jog atsakovas nesilaikė DK 227 str. nustatyto reikalavimo, darė spaudimą, nes siekė priversti išeiti iš darbo.

6) Visiškai nesutinka su apelianto argumentais dėl DK 238 str. normos taikymo byloje. Visi apeliacinio skundo argumentai, t.y. kad ataskaitų neturėjimas neleidžia apeliantui, kaip valstybinei įstaigai peržiūrėti savo veiklos efektyvumą, esant poreikiui, jį tobulinti, neleidžia vykdyti strateginio planavimo ir t.t., yra tiesiog deklaratyvaus pobūdžio.

7) Mano, kad apelianto argumentas, jog atsakovas, pasirinkdamas kiekvieną kartą jo atžvilgiu taikytiną nuobaudą, atsižvelgė į neigiamas charakteristikas, remiantis 2003, 2004, 2005 metais taikytomis nuobaudomis, yra tiesiog absurdiškas, nes tokiu atveju atsakovas turėtų įvertinti ir kitas aplinkybes, t.y. kad per 40 metų darbo buvo ne vieną kartą skatinamas, gavo padėkas, premijas ir t.t., nes palyginus per 40 metų drausminių nuobaudų ir skatinimo priemonių santykį, atsakovas neturėtų pagrindo teigti, kad jis buvo blogas darbuotojas, kurio 2013 metais reikėjo atsikratyti.

8) Nori atkreipti dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta nei vieno argumento dėl teismo sprendimo dalyje dėl 2013-06-14 nuobaudos, paskirtos pagal atsakovo įsakymą Nr. V4-26-P neteisėtumo arba nepagrįstumo, nors apeliantas savo apeliacinio skundo reikalavimais prašo panaikinti visą teismo priimtą sprendimą. Šalčininkų rajono apylinkės teismas, spręsdamas dėl 2013-06-14 nuobaudos taikymo, pažymėjo, jog ši nuobauda paskirta kitą dieną po 2013-06-13 paskirtos nuobaudos, t.y. ne už pažeidimą, o už tai, kad ankščiau turėjo nuobaudas.

Kadangi pagal CPK 320 str. 1 d. reikalavimus bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis bei teisinis pagrindas, mano, kad nesant pateiktame apeliaciniame skunde nei faktinio nei teisinio pagrindo, Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimas dalyje, kurioje teismas patenkino ieškinio reikalavimą panaikinti 2013-06-14 paskirtą nuobaudą - atleidimą iš darbo, nėra ginčijamas ir negali būti peržiūrėtas apeliacine tvarka.

9) Nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas neteisėtai priteisė iš apelianto neturtinės žalos atlyginimą. Apeliantas nenurodė nei vienos faktines, byloje nustatytos aplinkybės, kurios pagrindu būtų galima teigti, jog teismas šioje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą. Cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių ištraukos patvirtina tik vieną faktą, kad teismų praktika šiuo klausimu yra pakankamai išplėtota, bet tai nereiškia, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas nukrypo nuo šios praktikos. Apeliantas teigia, kad neturtinė žala negalėjo būti priteista tik todėl, kad neįrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos. Su šiuo teiginiu negalima sutikti. Kaip nurodė aukščiau, apeliantas neginčija teismo sprendimo dalyje dėl 2013-06-14 nuobaudos paskyrimo, t.y. dalyje, kurioje teismas pripažino jo atleidimą iš darbo neteisėtu. Neteisėti veiksmai sukėlė žalos atsiradimą (tiesioginis priežastinis ryšys), o žalos dydžio nustatymas įstatymu priskirtas būtent teismui.

Teismų praktikoje preziumuojama, kad neteisėto darbuotojo atleidimo iš darbo aplinkybė jau yra savaiminis pagrindas neturtinės žalos buvimui konstatuoti, o pagal DK 250 str. nuostatas tokios žalos dydis nustatomas teismo, vadovaujantis Civiliniu kodeksu. Teismas konstatavo, kad ieškovo atžvilgiu vykdyto atleidimo iš darbo mechanizmas buvo gana sistemiškas ir tęstinio pobūdžio, tai sukeldavo nuolatinę įtampą bei stresą. Neginčija teismo argumentų dėl nustatyto ir priteisto jam žalos dydžio, nes teismas savo išvadą pakankamai argumentavo.

10) Apeliantas ginčija teismo sprendimą dalyje dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, nurodydamas, kad bylos nagrinėjimas buvo per ilgas. Mano, kad apeliantas neįvertina to fakto, kad bylos nagrinėjimas buvo atidedamas būtent dėl atsakovo kaltės, t.y. byloje teismo posėdžiai buvo atidedami dėl atsakovo prašymų, vėlavimų į teismo posėdžius, dokumentų nepateikimo. Apeliantas nenurodė ir negali nurodyti aplinkybių, kurios patvirtintų, jog dėl ilgo proceso esu kaltas ieškovas. Apelianto cituojamos bylos nėra susijusios su jo atžvilgiu priteistų sumų neteisėtumu, todėl jeigu apeliantas turi pretenzijų teismui, šis klausimas turi būti sprendžiamas ne ieškovo sąskaitą. Įstatymas numato jam teisę gauti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, toks sprendimas ir yra priimtas byloje, būtent todėl ir šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas negali būti pakeistas. Nori pabrėžti, kad net priimant sprendimą, teismas konstatavo, jog atsakovas, nežiūrint į teismo reikalavimus, taip ir nepateikė duomenis apie ieškovo vidutinį darbo užmokestį, kas patvirtina, jog atsakovas netinkamai vykdė savo procesines pareigas byloje, kas neabejotinai sąlygojo ir ilgą procesą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

Dėl 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V18-17

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas I. K. nuo 1973 metų dirbo Dieveniškių technologijos ir verslo mokykloje, nuo 1999 metų balandžio 20 d. praktinio mokymo vadovu (1999 m. balandžio 19 darbo sutartis Nr. 20, kuri pakeista 2009 m. gruodžio 8 d., nurodant „0,5 etato praktikos vadovas“, bei 2010 m. balandžio 12 pakeista „0,75 etato praktikos vadovas“, 2012 m. rugpjūčio 1 d. „0,75 etato praktinio mokymo vadovas“). Kaip paaiškėjo apeliacinės instancijos teisme, nuo 2010 m. balandžio 13 d. ieškovas mokykloje dirbo ir profesijos mokytoju.

2013 m. vasario 28 d. darbdavio - Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorės įsakymu Nr. V4-5-P (b. l. 7, t. 1) I. K. skirtas papeikimas už mokyklos direktorės 2013 m. vasario 5 d. nurodymo Nr. V18-17 pateikti praktinio mokymo vadovo darbo ataskaitą už 2012 metus ir 2013 metų sausio mėnesį bei pateikti praktinio mokymo vadovo ir jo pavaldžių darbuotojų 2013 metų vasario mėnesio, pirmojo pusmečio ir kalendorinių metų darbo planus, neįvykdymą. Nurodymui pateikti ataskaitas ir darbo planus buvo skirtas terminas iki 2013 m. vasario 8 d., 12 val. (b. l. 26, t.1).

Ieškovo pareigas numatė Praktinio vadovo pareiginiai nuostatai, patvirtinti mokyklos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. VI-224 (b. l. 81 -83, t. 1), su kuriais I. K. pasirašytinai buvo supažindintas. Šių Nuostatų III skyriaus, 1 p. nustato praktinio mokymo vadovo pareigą planuoti ir vertinti savo darbą, teikti planus ir rašytines ataskaitas direktorei už kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (mėnesio, pusmečio, metų). Esant ieškovo tiesioginei pareigai, periodiškai teikti darbo ataskaitas, bei jų nustatytais periodais nepateikus, teisingai pirmos instancijos teismas nurodė, kad direktorės nurodymas buvo teisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks vadovės nurodymas galėtų būti vertintinas kaip perteklinis, suteikiantis ieškovui galimybę atlikti savo pareigas per pridėtą laiką (Patvarkymu). Kadangi ieškovui buvo žinoma, kas įeina į jo pareigas, užimant praktinio mokymo vadovo pareigas, jis privalėjo rengti ir teikti planus bei ataskaitas laiku, iš anksto planuojant savo darbo trukmę, nuolat ruošiantis ir renkant informaciją, kurią galėtų panaudoti įvykdant jam pavestą funkciją – pateikti darbo planus bei ataskaitas. Aplinkybė, kad po direktorės nurodymo, ieškovas privalėjo atlikti ir kitus einamus darbus, bei išleisti studentus į praktiką, yra savaime suprantama, kadangi pagal pareiginius nuostatus, į praktinio mokymo vadovo pareigas įėjo daug daugiau funkcijų, ne tik susijusių su pareiga teikti ataskaitas ir planus. I. K. ne tik neatlikto šios pareigos pareiginiuose nuostatuose numatytais terminais, bei per nurodyme numatytą terminą, tačiau kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, drausminė nuobauda ieškovui buvo paskirta 2013 m. vasario 28 d., po direktorės nurodymo praėjus 20 dienų, todėl sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad tokiu būdu ieškovui dar kartą buvo suteikta galimybė tinkamai įvykdyti savo tiesiogines pareigas. Pažymėtina, kad mokyklos direktorė neprivalėjo tokiam darbui atlikti skirti papildomo termino. Ieškovas tokių pareigų neįvykdė ir ataskaitų bei planų nepateikė ir iki Įsakymo jam skirti drausminę nuobaudą priėmimo, t. y. ir per 20 dienų, kai pasibaigė nustatytas terminas.

Be to, konstatuotina, kad ieškovas, kaip praktinio mokymo vadovas, privalėjo ne tik laiku vykdyti jam pavestas tiesiogines darbo funkcijas (Vadovo pareigybiniai nuostatai), bet ir būti lojalus, laiku ir tiksliai vykdyti darbdavio nurodymus (DK 228 str.). Šiuo atveju nesvarbi aplinkybė, jog prieš pateikiant nurodymą pateikti planus ir ataskaitas, ieškovas nuo 2013-01-15 iki 2013-02-04 buvo laikinai nedarbingas. Teismas pažymi ir tai, kad ieškovas savo pasiaiškinime kaip priežasties, kodėl nepateikė ataskaitų ir planų, nenurodė jo nedarbingumo, ir/ar neprašė nustatyto termino pratęsti, motyvuojant laiko trūkumu jam pavestas užduotis atlikti.

Vadovaujantis DK 240 str. 1 d., darbdavys pareikalavo ieškovo pasiaiškinti (2013 m. vasario 11 d. direktorės nurodymas pateikti pasiaiškinimą Nr. V18-21 (b. l. 106, t. 1)). Minėtas įstatymo straipsnis įpareigoja darbdavį, prieš skiriant drausminę nuobaudą, raštu pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų raštu dėl darbo drausmės pažeidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas pateikė pasiaiškinimą 2013 m. vasario 12 d. 9.30 val., jį parašydamas nurodyme pateiki pasiaiškinimą. 2013 m. vasario 27 d. Aktu (b. l. 107, t. 1) nurodoma, kad atskiro pasiaiškinimo ieškovas nepateikė. Teisėjų kolegija vertina, kad darbdavys nepažeidė pareigos reikalauti prieš skiriant drausminę nuobaudą pasiaiškinimo, ieškovas pasiaiškinimą pateikė.

Vertinant pirmos instancijos teismo išvadą, kad paskirta drausminė nuobauda yra per griežta, ir tai sudaro pagrindą panaikinti paskirtą nuobaudą, su tokiu vertinimu teisėjų kolegija negali sutikti. Pirmos instancijos teismas pripažino, kad pareigų nevykdymas suteikė teisę darbdaviui skirti I. K. drausminę nuobaudą. Tačiau pirmos instancijos teismo nuomone, skiriant nuobaudą, nebuvo laikytasi DK 238 straipsnio reikalavimų, tai yra nuobauda nebuvo tinkamai individualizuota. Pirmos instancijos teismo vertinimu, ieškovui turėjo būti paskirta švelnesnė drausminė nuobauda – pastaba.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/200). Ieškovas pateikdamas pasiaiškinimą, iš esmės pripažino, kad prioritetą jis skyrė ne direktorės nurodymo vykdymui, o pats sprendė ir vykdė kitas užduotis (mokinių paruošimas gamybinei praktikai), iš esmės pripažino savo ne lojalumą darbdaviui. Teisėjų kolegija nuomone, pirmos instancijos teismo argumentas, jog paskirta ieškovui drausminė nuobauda yra per griežta, vertintinas, kaip deklaratyvaus pobūdžio, paremtas klaidingomis prielaidomis. LR DK 238 str. numato kriterijus į kuriuos darbdavys turi atsižvelgti, parenkant drausminės nuobaudos rūšį. Šioje konkrečioje situacijoje, Dieveniškių technologijų ir verslo mokykla tinkamai taikė DK 238 str. ir paskyrė ne per griežtą savo pobūdžiu nuobaudą, jos naikinti nėra pagrindo. Kaip jau pasisakyta, ieškovas nevykdė tiesioginių jam Praktinio mokymo vadovo pareiginiuose nuostatuose pavestų pareigų, t.y. nepateikė ataskaitos už darbą už 2012 metus, kuri turėjo būti pateikta pagal Nuostatus iki 2013 m. sausio pabaigos ir t.t. Pareiga pateikti ataskaitas (planus) ieškovui kyla baigiantis ataskaitiniam laikotarpiui (ne jam pasibaigus). Ataskaitų numatytais laikotarpiais pateikimas yra ieškovo nuolatinė pareiga, todėl direktoriaus nurodymu nustatytas terminas planui ir ataskaitoms pateikti, vertintinas, kaip papildomas, nevykdant ieškovui savo tiesioginių darbo funkcijų, numatytų Nuostatuose. Ieškovas ir po direktorės nurodyme numatyto termino, šių ataskaitų bei planų nepateikė, kaip beje, jų nepateikė iki pat nuobaudos paskyrimo momento. Kitaip tariant, ieškovas nevykdė savo tiesioginių pareigų dėl savo kaltės, nes toks ataskaitų bei planų pateikimas periodiškai, reikalauja metodiško darbo bei tinkamo planavimo. Kaip jau pasisakyta, ieškovas nebuvo ir lojalus, nevykdė darbdavio administracijos vadovo nurodymo, nes pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. direktoriaus įsakymu Nr. V1-224 patvirtintus praktinio mokymo vadovo pareiginius nuostatus, ieškovas buvo pavaldus direktoriui. Pats darbuotojas prioritetą suteikė kitiems darbams. Darbuotojas privalo paklusti teisėtiems darbdavio nurodymams, nes darbuotoją ir darbdavį sieja pavaldumo santykiai, juo labiau, kad ieškovas užėmė vadovaujamas pareigas (praktinio darbo vadovas). Teisėjų kolegija nevertina planų ir ataskaitų reikšmės darbovietėje, kadangi tokia pareiga darbuotojui buvo tiesiogiai numatyta pareiginiuose nuostatuose, vadinasi, ataskaitos ir planai mokyklai buvo būtini ir jie privalėjo būti parengti ir pateikti nustatytu periodiškumu.

Kaip teisingai nurodė atsakovas, parenkant drausminę nuobaudą, buvo atsižvelgta ir į kitas aplinkybes, t.y. ieškovo ankstesnį elgesį, charakteristiką, vertinta aplinkybė, jog ir anksčiau ieškovas buvo baustas drausmine tvarka (nors drausminių nuobaudų galiojimo laikas pasibaigęs). Pažymėtina, kad įstatymas numato papeikimą, kaip vieną iš drausminių nuobaudų rūšių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą atsikirtimus, byloje esančią medžiagą, mano neesant pagrindo remiantis DK 242 str. 2 d. panaikinti paskirtą nuobaudą. Darbuotojas nevykdė jam tiesiogiai priskirtų darbo funkcijų, paskirta nuobauda atitiko darbo drausmės pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes. Šalių tolimesnė tarpusavio santykių praktika patvirtina, kad ir toliau ieškovas nevykdė jam pavestų funkcijų.

Dėl 2014 m. balandžio 4 d. nurodymo Nr. V-18-95

2013 m. gegužės 3 d. Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorės įsakymu Nr. V4-19-P I. K. skirtas papeikimas už mokyklos direktorės 2013 m. balandžio 4 d. nurodymo Nr. V18-95, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2013 m. balandžio 10 d., 16 val. pagal nustatytą grafiką pateikti praktinio mokymo vadovo darbo ataskaitą už 2012 metus, 2013 metų sausio bei vasario mėnesius ir pateikti praktinio mokymo vadovo ir jo pavaldžių darbuotojų 2013 metų balandžio mėnesio ir kalendorinių metų darbo planus, neįvykdymą.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas paskirtos nuobaudos pagrįstumą, iš esmės nurodė tik vieną argumentą, kuo remiantis padarė išvadą, kad paskirta nuobauda neteisėta, nes užduoties atlikimui buvo skirtas per trumpas terminas. Šio argumento tinkamai nepagrindė, bei išvadą padarė remiantis deklaratyvaus pobūdžio aplinkybėmis. Kaip jau pasisakyta, ieškovas pagal Pareiginius nuostatus, bei vadovaujantis DK 228 str., privalėjo vykdyti teisėtus darbdavio reikalavimus, apie kuriuos jis buvo tinkamai informuotas. Iš esmės 2014 m. balandžio 4 d. nurodymu atkartojamas prieš tai buvęs reikalavimas (2013 m. vasario 5 d.) pateikti direktorei praktinio mokymo vadovo darbo ataskaitą už 2012 metus, 2013 metų sausio bei vasario mėnesius ir pateikti praktinio mokymo vadovo ir jo pavaldžių darbuotojų 2013 metų balandžio mėnesio ir kalendorinių metų darbo planus. Todėl ieškovas, nepaisant jam paskirtos drausminės nuobaudos ir toliau nevykdė jam Pareiginiuose nuostatuose numatytų tiesioginių pareigų, bei savo darbdavio teisėto nurodymo. Ieškovas, teikdamas pasiaiškinimą (2013 m. gegužės 2 d. nurodymas Nr. 18-158), jame nenurodė jokių pateisinamų priežasčių, kodėl jis neatlikto pavestų funkcijų, ar priežasčių, dėl ko jis galėtų būti atleistas nuo atsakomybės ir/ar savo pareigų vykdymo. Ši drausminė nuobauda buvo paskirta praėjus mėnesiui laiko po to, kai šis neįvykdė direktorės nurodymo. Todėl teiginys, kad ieškovui buvo nustatytas terminas pavedimui atlikti buvo per trumpas, visiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas teisėtai paskyrė ieškovui drausminę nuobaudą – papeikimą už darbo pareigų, numatytų Praktinio mokymo vadovo pareiginių nuostatų III dalies 1 p. bei V dalies 1 p., nevykdymą ir jos naikinti nėra pagrindo.

Dėl 2013 m. birželio 4 d. nurodymo Nr. V18-223

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2013 m. birželio 13 d. Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymu Nr. V4-25-P I. K. skirtas papeikimas už mokyklos direktoriaus 2013 m. birželio 4 d. nurodymo atlikti darbus pirmumo tvarka Nr. V18-223 (b. l. 113-114, t. 2), kuriuo darbdavys nurodė I. K. iki 2013 m. birželio 5 d., 15 val. patikslinti, pakoreguoti ir paruošti saugaus darbo (mokymo ir mokymosi) instrukcijų projektus virėjo, kirpėjo, kaimo turizmo organizatoriaus, technikos šaltkalvio remontininko, technikos priežiūros verslo darbuotojo praktinio mokymo vietose ir saugaus darbo su šiose praktinio mokymo darbo vietose esančiais įrenginiais, įtaisais ir kitomis priemonėmis ir pateikti juos derinti mokyklos direktoriui.

Pirmos instancijos teismas, vertindamas šios nuobaudos paskyrimo pagrįstumo klausimą, nurodė, kad užduoties atlikimui buvo skirtas neprotingai trumpas terminas, vertino, kad nurodyme įvardinti darbai yra pakankamai sudėtingi ir jiems atlikti buvo reikalinga žymiai daugiau laiko.

Darbuotojas privalo vykdyti teisėtus savo vadovo nurodymus (DK 228 str.). Būdamas administracijos pareigūnu (vienu iš vadovų), ieškovas I. K. privalėjo suvokti, kad jis turi vykdyti jam pavestas darbo funkcijas, kurios numatytos jo pareiginiuose nuostatuose, bei besąlygiškai vykdyti savo vadovo pavedimus. Šiuo gi atveju, direktorė buvo nurodžiusi atlikti išvardintus darbus pirmumo tvarka. Kaip matyti iš Pareiginių nuostatų III dalies 12 p., juose numatyta darbuotojo pareiga parengti saugaus darbo instrukcijas praktiniam mokymui ir užtikrinti jų paisymą. Darbdavio pateiktos užduoties ieškovas neginčijo, ji buvo teisėta, pareiginiai nuostatai numatė tokių pareigų vykdytinumą, pavesta užduotis suformuluota aiškiai ir konkrečiai, nurodytas terminas šiai užduočiai atlikti bei duomenų, kad ieškovas negalėjo jos įvykdyti per nustatytą terminą, byloje nepateikta. Kadangi ieškovas nenurodė jokių priežasčių, kodėl jis nustatytu terminu šio nurodymo neįvykdė, t.y. iš esmės neatliko savo tiesioginių pareigų, todėl darbdavys turėjo teisę skirti drausminę nuobaudą, tuo labiau, kad ieškovas savo tiesioginių pareigų tinkamai nevykdė jau ilgą laiką, bei prieš tai, jam buvo skirtos drausminės nuobaudos. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Byloje nepateikti duomenys kurie leistų vertinti, kad terminas pavedimui atlikti būtų buvęs per trumpas ar nepakankamas. Iš esmės pirmos instancijos teismas, pripažinęs jog paskirta drausminė nuobauda yra neteisėta, šios išvados nepagrindė jokiais duomenimis bei tinkamai neargumentavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo paskirtą drausminę nuobaudą panaikinti.

Dėl 2013 m. birželio 14 d. direktoriaus įsakymu Nr. V4-26-P paskirtos drausminės nuobaudos –atleidimo iš darbo

Nors apeliantas atskirai dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo apeliaciniame skunde nepasisakė, tačiau prašė panaikinti visą 2014 m. spalio 13 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį atmesti visiškai. Iš esmės apeliantas nesutinka pilna apimtimi su pirmos instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti visiškai.

2013 m. birželio 14 d. Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymu Nr. V4-26-P I. K. buvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, pagal Darbo kodekso 237 str. 1 d. 2 p. ir 136 str. 3 d. 1 p., kadangi I. K., kaip praktinio mokymo vadovas, padarė drausmės pažeidimus, už kuriuos per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos – papeikimai (Įsakymai dėl nuobaudos skyrimo Nr. V4-5-P/2013-02-28; Nr. V4-19-P/2013-05-03; Nr. V4-25-P/2013-06-13). Teisėjų kolegija pastebi, jog Įsakyme dėl atleidimo iš darbo yra neteisingai nurodyta įstatymo, kurio pagrindu ieškovui skiriama drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, dalis DK 237 str. 1 d. 2 p., turi būti DK 237 str. 1 d. 3 p. Tai vertintina, kaip rašymo apsirikimas (drausminės nuobaudos rūšis nurodyta). Remiantis LR DK 237 str. 1 d. 3 p. ir 136 str. 3 d. 1 p. darbuotojui gali būti paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad teisėtai ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos, darbdavys turėjo pagrindą ieškovui skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nurodytu įstatymo pagrindu.

Vertinant ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo pagrįstumą, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad darbuotojas yra kaltas, jeigu sąmoningai atliko neteisėtus veiksmus: netinkamai vykdė darbo pareigas ar jų nevykdė. Ar darbuotojas informuotas apie jo pareigas ir jam skirtus nurodymus, turi įrodyti darbdavys. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2008). Ieškovas neneigia, kad jam buvo žinomi Praktinio vadovo pareiginiai nuostatai bei jis buvo supažindintas su direktorės nurodymais. Ieškovas pagal Praktikos vadovo pareiginių nuostatų III skyriaus 2 p. bei 12 p., bei vadovaujantis DK 228 str. privalėjo vykdyti teisėtus darbdavio reikalavimus, apie kuriuos jis buvo tinkamai informuotas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas sąmoningai neatliko teisėtų vadovo reikalavimų, už kuriuos jis buvo nubaustas drausmine tvarka, todėl aplinkybė, jog jis mokykloje dirbo ilgą laiką, buvo iš dalies darbingas, negali pateisinti netinkamo savo pareigų atlikimo. Darbuotojas buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, žinojo apie jo, kaip praktinio mokymo vadovo, pareigas, jų apimtis, bei numatytus terminus, per kuriuos jam pavestos funkcijos turi būti tinkamai atliekamos. Tiek darbuotojas, tiek darbdavys, turėjo įvertinti jo darbingumo laipsnį, bei galimybę jam užimti šias pareigas, esant iš dalies nedarbingam. Duomenų, kad ieškovas būtų kėlęs klausimą dėl jo negebėjimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių ir/ar darbingumo lygio atlikti visų jam paskirtų darbo funkcijų, su kuriomis jis buvo supažindintas, byloje nepateikta. Byloje nustatytos aplinkybės bei pateikti duomenys neleidžia vertinti ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo kaip neproporcingos, net ir įvertinus pirmos instancijos nurodytus veiksnius, ilgą darbo trukmę, nedarbingumo laipsnį, amžių.

Pažymėtina ir ta aplinkybė, jo nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme, buvo pateikti duomenys, jog ieškovas dirbo Dieveniškių technologijų ir verslo mokykloje ir profesijos mokytoju. Todėl vertinant pirmos instancijos teismo nurodytą aplinkybę, kad ieškovas atleidimo iš praktinio mokymo vadovo pareigų metu buvo prieš pensijinio amžiaus, reikšmės neturi, nes ieškovas dirbo ir kitą – mokytojo darbą. Plačiau dėl kitų pareigų ir ieškovo atleidimo iš profesijos mokytojo pareigų, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi šios aplinkybės nėra šios bylos dalykas. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog ieškovas mokykloje dirbo ne tik praktinio mokymo vadovo pareigose, bet ir profesijos mokytoju, aiškiai nurodyta Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 7 d. atsakyme I. K., į jo pareiškimą (b. l. 44, t. 2).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinys nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir priima priešingą sprendimą – ieškinį atmeta.

Ieškinį atmetus, teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto skundo argumentų dėl neturtinės žalos priteisimo bei per ilgo teismo proceso ir priverstinės pravaikštos dydžio.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmos instancijos teismo sprendimą, priėmus naują sprendimą, ieškinį atmetus, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmos instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškinį atmetus, ieškovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovas nepateikė duomenų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmos instancijos teisme.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu apeliantas yra sumokėjęs 26,06 EUR (90 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d.). Šalys nepateikė duomenų apie jų patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 3,60 EUR, todėl priteistinos iš ieškovo I. K., valstybės naudai (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo I. K. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo I. K. (duomenys neskelbtini) atsakovui Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklai (įm. k. 190804176), 26,06 EUR (dvidešimt šešis eurus 6 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo I. K. 3,60 EUR (tris eurus, 60 euro centų) bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui.

Teisėjai Andrius IgnotasAsta RadzevičienėZita Smirnovienė