Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Dalė Žukauskienė, sekretoriaujant Violetai Žalienei, dalyvaujant ieškovei E. R., atsakovo atstovui direktoriui R. M., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. R. ieškinį atsakovui UAB ,,NIKAJA“ dėl nekokybiškos prekės sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo įpareigoti UAB ,,NIKAJA“ nutraukti su ieškove pirkimo – pardavimo sutartį, grąžinti ieškovei už lagaminą sumokėtus pinigus (58,00 Eur), atlyginti neturtinę žalą 200,00 Eur (b.l. 3). Nurodo, jog 2015-03-16 iš UAB ,,NIKAJA“ prekybos centre ,,Ozas“ esančios parduotuvės ,,Persicco“ nupirko lagaminą už 58,00 Eur. Prekė buvo nekokybiška, nes jos įsigijimo dieną nutrūko lagamino rankena ir išsimovė lagamino galinės dalies medžiaga. Su pretenzija kreipėsi į atsakovą reikalaudama grąžinti už nekokybišką prekę sumokėtą kainą, tačiau jos prašymas buvo atmestas. 2015-04-29 pardavėjui neįvykdžius reikalavimo kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos Klaipėdos skyrių (toliau –Inspekcija) dėl netinkamos kokybės lagamino ir pinigų grąžinimo, Inspekcija pripažino jos prašymą pagrįstu, nurodė atsskovui įvykdyti vartotojos reikalavimą. 2015-04-17 atsakovas Inspekcijai nurodė, jog su reikalavimu grąžinti pinigus nesutinka, tačiau sutinka pašalinti lagamino trūkumus, ji, kaip vartotoja, su tokiu pasiūlymu nesutiko. Atsakovui neįvykdžius vartotojos reikalavimo, ginčas perduotas Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri nutarė patenkinti ieškovės reikalavimą, nutraukti sutartį, grąžinti kainą, pasiūlyti atsakovui įvykdyti vartotojos reikalavimą iki 2015-06-22. Atsakovas piktybiškai vengia sumokėti patirtą žalą. Viso šio proceso metu ieškovė patyrė daug nemalonių emocijų, stresą (b.l. 2-4). Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinį. Iš esmės paaiškino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Teigė, jog pirmąją dieną atsirado lagamino brokas. Tą pačią dieną su tuo lagaminu vyko į kelionę. Brokas atsirado praėjus 2-3 valandoms po įsigijimo. Parduotuvėje lagaminą apžiūrėjo, nusipirko kokybišką daiktą iki tol, kol pradėjo jį naudoti. Paaiškino, kad daiktus į lagaminą susidėjo prie parduotuvės, pakėlus lagaminą, ištrūko rankena, nors svoris atitiko reikalavimus. Rankenos nutrūkimas įvyko iš karto, medžiagos ištrūkimas – kai apžiūrėjo lagaminą po kokių šešių valandų. Patikslino, jog lagaminą apžiūrėjo, kai nuvyko į šalį, į kurią keliavo. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog metai laiko važinėja į Inspekciją, turėjo atsiprašinėti iš darbo, vykti į teismą, turėjo bendrauti su antstoliu, konsultavosi dėl teisinės pagalbos, vertina ją ieškinyje nurodyta suma. Prašo ieškinį tenkinti, grąžinti pinigus už sumokėtą lagaminą, atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė teismo ieškinį atmesti (b.l. 14). Atsiliepime išdėstė poziciją, jog lagamino defektai atsirado skrydžio metu ir už juos atsakingas oro uostas. Ieškovė pareiškė, kad dalis lagamino defektų paaiškėjo prieš skrydį, kita dalis po skrydžio lėktuvu, tačiau nepateikė įrodymų, ar dėl atsiradusių lagamino sugadinimų skrydžio metu, kreipėsi į oro uostą, dėl lagaminų sugadinimo skrydžio metu atsakingas oro uostas, kuriame vyko bagažo pakrovimo – iškrovimo darbai arba avialinijos, kurios buvo atsakingos už bagažo išsaugojimą, o dėl kompensacijos dėl patirtų nuostolių, ieškovė turėtų kreiptis į aukščiau nurodytus asmenis. Taip pat pat nurodė, jog nenorėdami eskaluoti susidariusios situacijos 2015-09-29 kreipėsi į ieškovę su pasiūlymu susitarti ir siūlė jai grąžinti už lagaminą sumokėtus pinigus, nors savo kaltės ir nepripažįsta, bet atsakymo negavo (b.l. 14). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes. Mano, jog ieškovė neįrodė, kad defektai atsirado ne dėl oro uosto kaltės. Jei oro uostas priėmė nekokybišką lagaminą, ant priėmimo dokumentų turėjo būti tai pažymėta. Atsiėmusi lagaminą ir pamačiusi broką, ji nesikreipė į oro uostą. Papildomai nurodė, jog lagaminas pagamintas Kinijoje, lagamino po sugadinimo nematė. Defektus apibūdino kaip kilusius dėl mechaninių pažeidimų. Be to, abejojoja ieškovės paaiškinimais, nes jei rankena nutrūko prie parduotuvės, galėjo grįžti ir pasikeisti į kitą lagaminą.Daugiau tikėtina, kad rankena nutrūko lagaminą netinkamai eksploatuojant. Nurodo, jog ieškovė turėjo kreiptis į oro uostą. Pagal susiklosčiusią praktiką, kai klientas kreipiasi į juos dėl daiktų broko, rašo pretenziją, kurios pagrįstumą nagrinėja produktų vadovė. Šiuo atveju, pardavėjas nematė daikto, todėl negali spręsti apie sugadinimų kilmę. Prašo ieškinį atmesti.

Ieškinys atmestinas.

Ištyrus byloje pateiktus įrodymus, išklausius šalių paaiškinimus, nustatyta, jog ieškovė iš atsakovo 2015-03-16 už 58,00 Eur kainą įsigijo lagaminą ,,Persicco“ (b.l. 5). 2015-03-26 prašymu ieškovė kreipėsi į atsakovą nurodydama, jog įsigijo nekokybišką prekę, įsigijus lagaminą tą pačią dieną turėjo skrydį, dar neišvykus nutrūko lagamino rankena, ir išsimovė lagamino galinės dalies medžiaga, tą pačią dieną vakare po pirmojo skrydžio nulūžo lagamino laikiklis prie ratelio, reikalavo grąžinti pinigus už nekokybišką prekę (b.l. 6). 2015-04-17 UAB ,,NIKAJA“ raštu ieškovė informuota, jog atsakovas piniginių lėšų grąžinti nesutinka, kadangi lagaminas naudotas, o jo trūkumai atsirado naudojimo metu, kuriuos jie apsiima pašalinti savo lėšomis (b.l. 7). Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie ūkio ministerijos Klaipėdos skyrius 2015-05-07 raštu Nr. 3KLS-321 dėl lagamino kokybės nurodė, jog vizualiai apžiūrėjus ieškovės pateiktą nešiotą lagaminą nustatyta, jog ištrūkęs tekstilinės rankenos, kuri pritvirtinta prie lagamino 2 metalinėmis kniedėmis, vienas galas. Rankenoje, kur buvo kniedė, matoma kiaurymė. Mechaninių pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos rankenos ištrūkimui nenustatyta; šalia teleskopinės rankenos mechanizmo, 24 cm atkarpoje, išslinkęs tekstilinis audinys iš po plastmasinės detalės dėl per mažos tekstilinio audinio užlaidos; nulūžęs vienas iš dviejų metalinių laikiklių. Matomas tik tvirtinimo varžtas. Laikiklis galėjo nulūžti transportuojant lagaminą oro uoste; lagaminas be ryškių naudojimo požymių, t.y. tekstilinis audinys nėra dėmėtas, lagamino tekstilinio audinio kraštai nenubrizgę; kitų trūkumų, ar defektų atsiradusių naudojimo metu, nenustatyta. Lagaminas dėl naudojimo metu ištrūkusios tekstilinės rankenos, išslinkusio tekstilinio audinio iš teleskopinės rankenos mechanizmo plastmasinės detalės. Dėl ko lagamino nebegalima naudoti pagal paskirtį, neatitinka kokybės reikalavimų, kurių ieškovė galėjo protingai tikėtis. Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba išnagrinėjusi ieškovės prašymą 2015-06-03, remdamasi Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Klaipėdos skyriaus (toliau – Inspekcija) patikrinimo aktu, aplinkybe, jog Inspekcijos sprendimas apskųstas nebuvo, padarė išvadą, jog vartotojo reikalavimas pardavėjo atžvilgiu – grąžinti pinigus už lagaminą – yra adekvati ir proporcinga jos teisių pažeidimo gynimo priemonė, reikalavimas yra pagrįstas, nutarė patenkinti vartotojos reikalavimą nutraukti pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus 58,00 Eur, pasiūlyti UAB ,,NIKAJA“ vykdyti vartotojos reikalavimą iki 2015-06-22, įpareigoti UAB ,,NIKAJA“ pranešti apie sprendimo įvykdymą (b.l. 8-10). 2015-07-02 pranešimu – pretenzija ieškovė kreipėsi į atsakovą informuodama, jog vienašališkai nutraukia sutartį bei reikalauja iki 2015-07-13 grąžinti ieškovei 58,00 Eur (b.l. 11). 2015-09-29 UAB ,,NIKAJA“ pasiūlymu kreipėsi į ieškovę nurodydama, jog sutiktų bylą užbaigti taikiai ir sumokėti 58,00 Eur, tačiau pasiūlymas nereiškia ieškinio pripažinimo (b.l. 15). Iš ieškovės pateikto susirašinėjimo su atsakovo UAB ,,NIKAJA“ padaliniu prekybos centre ,,Ozas“ matyti, jog ieškovė pripažino kaltę dėl dalies lagamino gedimų, atsakovas nurodė, jog išstrūkusi medžiaga – gamybos defektas, siūlė pataisyti lagaminą (b.l. 20-21). Tačiau posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad ieškovė susirašinėjimą vykdė su pardavėja, kuri nėra įgaliota ir kompetetinga spręsti sugadinimų pobūdžio, todėl visiškai nepripažįsta, kad lagaminas turėjo gamyklinių trūkumų.

Ieškovė prašo įpareigoti atsakovą nutraukti pirkimo – pardavimo sutartį, grąžinti pinigus už nekokybišką prekę, atlyginti neturtinę žalą.

Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (Civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma tarp vartotojo, perkančio daiktą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, ir verslininko, profesionaliai besiverčiančio ūkine komercine veikla, sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis (Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnis, 6.350 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas profesionaliai verčiasi didmenine ir mažmenine prekyba (Civilinio kodekso 6.2281 straipsnio 3 dalis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Taigi tarp šalių yra susiklostę vartojimo prikimo – pardavimo teisiniai santykiai, šiems teisiniams santykiams taikomi Civilinio kodekso, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios vartojimo sutarčių ypatumus (Civilinio kodekso 6.228 straipsnis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1 straipsnis).

Ngrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl netinkamos kokybės daikto įsigijimo ir pirkėjo teisės reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo vartojimo teisiniuose santykiuose, vartotojo teisių gynimo.

Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų sutarčių yra atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus (vartojimo sutartis – tai sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.Vartojimo sutarties instituto tikslas – dėl nelygiavertės vartotojo ir verslininko padėties iškreiptos sutarties šalių interesų pusiausvyros atkūrimas, specialiu teisiniu reguliavimu užtikrinant vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartojimo sutartims greta bendrųjų prievolių teisės bei sutarčių teisės normų taikomos specialios taisyklės sutarčių sudarymo, aiškinimo, sutarties šalių teisių ir pareigų, nesąžiningų sutarčių sąlygų, sutarčių pabaigos ir kt. klausimams reguliuoti, palyginus su kitomis sutartimis, nustatomos platesnės silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) interesų garantijos ir pažeistų teisių gynimo būdai. Teismai, spręsdami iš vartojimo teisinių santykių kylančius ginčus, turi pareigą užtikrinti, kad vartojimo sutartys būtų identifikuotos, o vartotojo teisės tinkamai ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 19 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II (vartojimo pirkimo–pardavimo, vartojimo rangos, civilinės atsakomybės vartojimo teisiniuose santykiuose taikymo klausimai) Nr. AC-33-1. Teismų praktika. 2010, 33).

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodo, jog įsigijo netinkamos kokybės prekę – lagaminą.

Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nustatytų Civilinio kodekso 6.327 straipsnyje, 6.333 straipsnio 1 dalyje, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (Civilinio kodekso 6.363 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius. Įstatyme įtvirtinta, kad daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sąlygas, jeigu: 1) daiktas atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 3 dalis). Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę garantija pagal įstatymą. Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta prezumpcija, numatanti, jog daikto trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu, arbe neįrodoma priešingai.

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog tuo metu, kai pirko lagaminą iš atsakovo jokių daiktų trūkumų nebuvo, nusipirko kokybišką daiktą, perkamą lagaminą apžiūrėjo. Tačiau vėliau nurodė, jog daiktas brokuotas, teigė, jog apžiūrėjusi lagaminą nustatė jo trūkumus. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog tą pačią dieną, kai įsigijo prekę – lagaminą ieškovė išvyko į kelionę, keliavo lėktuvu. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, tad ji laikoma nustatyta (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis, 187 straipsnio 1 dalis). Iš Inspekcijos atsakymo į ieškovės skundą matyti, jog dalis lagamino defektų galėjo atsirasti dėl lagamino transportavimo oro uoste. Atsakovas atsikirsdamas į ieškovės ieškinį taip pat nurodė, jog daikto defektai galėjo atsirasti dėl netinkamai suteiktos bagažo gabenimo paslaugos. Be to teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog daikto defektai atsirado dar iki skrydžio, nors vėliau teigė, jog defektus pastebėjo po šešių valandų, kai atvyko į šalį, į kurią keliavo, taigi jau po pirmojo skrydžio. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų taip pat matyti, jog dėl dalies prekės defektų atsiradimo ieškovė pripažino ir savo kaltę (b.l. 21).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, jog byla yra susijusi su vartojimo sutartimi, savaime nepašalina ieškovo (vartotojo) pareigos pateikti teismui savo teiginius pagrindžiančius (ir, be kita ko, ieškovo žinioje esančius) įrodymus, nes aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Civilinio proceso kodekso 12, 178 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos per procesą, išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymais. Pagal Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Be to atkreiptinas dėmesys, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 2 dalis). Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (Civilinio proceso kodekso 218 straipsnis).

Iš byloje esančių įrodymų, teismas negali konstatuoti, jog ieškovei buvo parduotas netinkamos kokybės lagaminas, ieškovė paaiškino, jog įsigijo kokybišką prekę, kurios defektai atsirado pradėjus lagaminą naudoti, nurodė, jog defektai buvo iki jos kelionės, o vėliau teigė, jog defektus ieškovė nustatė jau po skrydžio lėktuvu, o iš jos rašytų el. laiškų turinio matyti, jog kai kurie gedimai galėjo atsirasti ir dėl netinkamo lagamino naudojimo (b.l. 21), be to neatmestina aplinkybė, jog daikto defektai galėjo atsirasti ir dėl trečiųjų asmenų kaltės, tokią prielaidą įvardijo ir Inspekcija vizualiai apžiūrėjusį ieškovės jai pateiktą naudotą lagaminą. Taigi iš byloje esančių įrodymų visumos nėra galimybės nustatyti, ar ieškovė įsigijo netinkamos kokybės prekę, ar daikto trūkumai atsirado dėl netinkamo ir nerūpestingo daikto naudojimo (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato, jog prekių ir paslaugų kokybės ir saugos reikalavimus nustato Civilinis kodeksas, Produktų saugos įstatymas, Maisto įstatymas ir kiti teisės aktai. Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 7 dalis numato, jog pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą: reikalauti iš pardavėjo nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); reikalauti iš pardavėjo nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; reikalauti iš pardavėjo atitinkamai sumažinti kainą; vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Pirkėjui nutraukus sutartį dėl daikto netinkamos kokybės, pardavėjas privalo grąžinti sumokėtą kainą. Netinkamos kokybės daikto grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui. Pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalis).

Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatyta pirkėjo (vartotojo) teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti išpardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis nei įprasta sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąlygomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vartotojų teisių bylose konstatuota, kad įstatyme įtvirtinti vartotojo teisių gynybos būdai nediferencijuojami vien pagal kriterijų, ar vartotojo teisės buvo pažeistos tuo, kad jam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas. Vartotojas disponuoja Civilinio kodekso 6.363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors iš šio straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų, o ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo (ieškovo-vartotojo) pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos ir arba taiko užsakovo (ieškovo-vartotojo) pasirinktą, nurodytame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti, arba parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų užsakovo (ieškovo–vartotojo) teisių gynimo būdą. Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo pirkėjui pagal šiose normose nustatytas sąlygas suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžintis umokėtą kainą. Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra saistoma daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami. Jo, kaip ir kitų Civilinio kodekso 6.363 straipsnyje nustatytų gynimo būdų, taikymą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo pasirinkimas. Reikalavimus daikto kokybei reglamentuoja šio straipsnio 1–3 dalys. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, spręstina dėl daikto atitikties tinkamos kokybės reikalavimams, o nustačius, kad daiktas yra netinkamos kokybės, vertintina, ar nustatyti nukrypimas nuo kokybės reikalavimų ir netinkama daikto kokybė yra tokie, jog sudaro pagrindą taikyti vartotojo pasirinktą teisių gynimo būdą, tarp jų ir įtvirtintą CK 6.363 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylųs kyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-581/2008).

Nesant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovei buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (prekė), teismas vertina, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą nutraukti sutartį ir grąžinti daikto kainą, yra neproporcingas ieškovės teisių gynybos būdas, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimų nutraukti sutartį ir grąžinti daikto kainą, todėl ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Ieškovė taip pat reikalauja neturtinės žalos atlygnimo, kurią įvertina 200,00 Eur. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, jog neturtinė žala pasireiškė tuo, jog ginčas tęsiasi beveik metus, ieškovė buvo priversta atsiprašyti iš darbo, kreiptis teisinės pagalbos. Tačiau byloje nėra pateikti visas šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Civilinio kodekso 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, visų pirma nustatytinos asmens, kuriam nukreiptas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsakomybę suponuojančios sąlygos (Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-684/2015).

Vartotojų teisę į neturtinės žalos atlyginimą nustato Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Neturtinė žala priteisiama, kai nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Ieškovė, prašydama priteisti neturtinę žalą, privalėjo įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą, neturtinės žalos dydį, priežastinį ryšį tarp ieškovo neteisėtų veiksmų ir padarytos neturtinės žalos. Vien ieškovės nurodytų aplinkybių, jog ginčas tęsiasi ilgai, ieškovė buvo priversta atsiprašyti iš darbo, kreiptis pirminės teisinės pagalbos nepakanka tam, jog būtų konstatuota, kad ieškovei padaryta neturtinė žala, t. y. kad vien dėl to veiksmo ieškovė patyrė tokius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus, kurie gali būti vertinami ieškovės nurodoma suma. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pažymėtina, jog atsakovas siūlė ieškovei pašalinti lagamino defektus, vėliau siūlė grąžinti prekės kainą, tačiau atsakovė su minėtais siūlymais nesutiko, parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškino, jog nori neturtinės žalos atlyginimo. Be to byloje nenustatyta, jog ieškovei buvo parduotas nekokybiškas daiktas (prekė), prekės defektai galėjo atsirasti ir dėl trečiųjų asmenų kaltės, ir dėl netinkamo gaminio naudojimo. Ieškovė nepateikė teismui duomenų, jog prekės defektai nustatyti iki kelionės, o Inspekcijos nurodyti daikto defektai nepatvirtina daikto netinkamos kokybės, o tik konstatuoja rezultatą, kuris atsidaro po ieškovės kelionės, kai ieškovei buvo teikiamos bagažo pervežimo paslaugos.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą, nes nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė patyrė Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardyto pobūdžio neturtinę žalą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Ieškovė, reminatis Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ieškovės ieškinys atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnis). Atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, priteisti bylinėjimosi išlaidas neprašė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlygimo atsakovui klausimas šioje byloje nespręstinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės E. R. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.