- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-25
- Bylos Nr.
- 2A-1766-640/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-00392-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas
- Atsakovas
- G. M., R. M., Ž. D., G. D., A. K.
- Ieškovas
- AB „SEB lizingas”
- Trečiasis asmuo
- UAB „Maritransas“, UAB „Vismora“
- Kategorijos
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. M., R. M., R. M., Ž. D., G. D. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas” ieškinį atsakovams Ž. D., G. D., A. K., G. M., R. M. ir R. M. dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo, tretieji asmenys UAB „Maritransas“ ir UAB „Vismora“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 130-133, 1 tomas) prašydamas priteisti iš atsakovų: skolą- 3 669,67 Lt, delspinigius- 336 Lt, nuostolių atlyginimą- 87 857,06 Lt, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą- 91 862,73 Lt nuo 2010 01 15 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis- po 114,83 Lt. Nurodė, kad ieškovas su atsakovais Ž. D., G. D., G. M., R. M., R. M. ir A. K. sudarė laidavimo sutartis atitinkamai Nr. LS E2006-090027, Nr. LS E2006-090028, Nr. LS E2006-090027, Nr. LS E2006-090028, Nr. LS E2006-090027, Nr. LS E2006-090028, Nr. LS E2006-090027, Nr. LS E2006-090028 (b. l. 43-66, 1 tomas). Pagal laidavimo sutarčių 1.1. p. atsakovai neatlygintinai įsipareigojo kaip solidarūs skolininkai atsakyti ieškovui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jei atsakovas- UAB „Vismora“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal šias lizingo sutartis: atsakovai Ž. D., G. D., G. M., ir A. K. pagal finansinio lizingo sutartį Nr. E2006-090027, o atsakovai R. M. ir R. M. pagal finansinio lizingo sutartį Nr. E2006-090028. UAB „Vismora“ savo įsipareigojimų neįvykdė, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2011-12-02 sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai ir ieškovui solidariai iš atsakovų priteisė skolą- 3 669,67 Lt, nuostolių atlyginimą- 87 857,06 Lt, 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą- 91 862,73 Lt nuo 2010 01 14 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis, po 459,31 Lt iš kiekvieno atsakovo. Nurodė, kad du kartus laiduoti už tos pačios sutarties vykdymą nėra racionalu. Lizingo sutarčių ir laidavimo sutarčių numeriai sutampa. Tad taikant sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.), konstatuotina, kad visi atsakovai (laiduotojai) sudarydami laidavimo sutartis Nr. E2006-090027 ir Nr. E2006-090028 laidavo už tokio paties numerio lizingo sutarties sąlygų tinkamą įvykdymą. Nurodė, kad atsakovų laidavimas nėra pasibaigęs. Taip pat nurodė, kad reikalavimas priteisti delspinigius už laiku nesumokėtas įmokas nėra susijęs su ieškovo nuostoliais dėl atsiimto turto pardavimo. Atsakovai galėjo ir turėjo suprasti, kad UAB „Vismora“ nevykdant prievolių, kilusių iš lizingo sutarčių, laiduotojai privalės įvykdyti neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles. Vien ieškovo veiksmų, jam parduodant lizingo dalykus, kritika po to, kai šie veiksmai atlikti, nėra pagrindas, kuris atleidžia atsakovus nuo prievolės atlyginti ieškovui su lizingo sutarčių nutraukimu susijusius nuostolius. Tikroji daikto rinkos vertė yra ta, už kurią daiktas parduodamas. Ieškovas, pardavęs iš UAB „Vismora“ atsiimtas lizinguotas transporto priemones, realiais veiksmais įrodė, kad šių daiktų rinkos vertė jų pardavimo metu (be PVM) buvo atitinkamai: vilkiko „DAF FT XF95.480“- 55 244,80 Lt, o tentinės puspriekabės „Kel- Berg“- 7 400,06 Lt. Atsakovų abejonių, kad, galbūt, šių daiktų rinkos vertė buvusi gerokai didesnė, nepatvirtina įrodymai. Nurodė, kad subnuomos sutarties sudarymas neturi įtakos atsakovų prievolėms už UAB „Vismora“ atlyginti ieškovo nuostolius, susijusius su lizingo sutarčių nutraukimu (b. l. 128-132).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovai G. M., R. M., R. M., Ž. D., G. D. ir A. K. apeliaciniu skundu (b.l. 140-148, 2 tomas), prašo panaikinti 2011-12-02 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą c.b. Nr. 2-214-432/2011 ir priimti naują sprendimą: atsakovo UAB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo išreikalauti iš ieškovo AB „SEB lizingas“ patvirtintą ,,UAB ,,SEB lizingas” lizinguoto kilnojamojo turto priėmimo ir realizavimo tvarką”, galiojusią iki 2010-01-01 ir ją prijungti prie civilinės bylos. Nurodo, kad už lizingo sutarties Nr. E2006-090028 įvykdymą laidavo tik atsakovai R. M. ir R. M. (kurie nelaidavo pagal finansinio lizingo sutartį Nr. E2006-090027). Tuo tarpu teismo išvada, jog atsakovai laidavo pagal abi lizingo sutartis nepagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o tik teismo spėjimais neva du kartus laiduoti už tos pačios sutarties vykdymą yra neracionalu. Aplinkybė, jog laidavimo sutarčių ir lizingo sutarčių dalis numerio skaičių sutampa, taip pat neįrodo, jog atsakovai laidavo už abiejų lizingo sutarčių tinkamą įvykdymą. Kadangi laidavimo sutartis rengė ieškovas, kurio pagrindinė komercinė veikla yra lizingo paslaugų teikimas, todėl negalima teigti, jog ieškovas suklydo ir laidavimo sutartyse nurodė ne tą lizingo sutarties, už kurią laiduojama, numerį. Taip pat nurodo, kad Laidavimo sutartimi Nr. E2006-090027 atsakovai laidavo tik už trečiojo asmens UAB „Vismora“ prievolių įvykdymą (sutarčių 1.1. punktai). Tuo tarpu trečiasis asmuo perdavė turtą naudoti UAB „Maritransas“, UAB „Maritransas“ tiesiogiai mokėjo lizingo įmokas ieškovui, remontavo turtą, jį draudė, tačiau už šio subjekto prievolių tinkamą įvykdymą atsakovai nelaidavo. Subnuomos sutartimi UAB „Maritransas“ ir UAB „Vismora“ susitarė, jog UAB „Vismora“ teisės ir pareigos pagal lizingo sutartis bus perkeltos UAB „Maritransas“. Vadinasi subnuomos sutartimis šalys susitarė pakeisti lizingo sutarties sąlygas, ieškovas su tuo sutiko, tačiau atsakovų sutikimo dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo nei ieškovas, nei tretieji asmenys negavo, apie lizingo sutarčių sąlygų pakeitimą atsakovams nepranešė, todėl laikytina, jog atsirado laiduotojams nepalankios sąlygos ir turėjo būti gautas laiduotojų sutikimas laiduoti šiomis sąlygomis. Nurodo, kad vadovaujantis Laidavimo sutarties Nr. E2006-090027 1.1. punktu atsakovai įsipareigojo atsakyti tik už UAB „Vismora“ prievoles, laidavimo sutartimi šalys nesusitarė, jog perdavus turtą naudoti tretiesiems asmenims, laidavimas galioja. Taip pat nurodo, kad visos prievolės pagal lizingo sutartį ieškovo sutikimu buvo perkeltos UAB „Maritransas“. Atsakovai nedavė sutikimo ieškovui laiduoti už UAB „Maritransas“, todėl vadovaujantis LR CK 6.87 straipsnio 5 dalimi nuo subnuomos sutarties pasirašymo dienos atsakovų prievolės pagal laidavimo sutartį Nr. E2006-090027 pasibaigė. Nurodo, kad tarp ieškovo, UAB “Vismora” ir UAB “Maritransas” susiklostė novacija, kuri vadovaujantis LR CK 6.143 straipsnio 1 dalimi, LR CK 6.87 straipsnio 5 dalimi yra pagrindas pripažinti, jog atsakovų prievolės pagal laidavimo sutartis pasibaigė. Nurodo, kad ieškovui nutraukus lizingo sutartis anksčiau termino, UAB „Vismora“ prievolė sumokėti visas įmokas pagal lizingo sutartį atsirado 2009-08-07. Atitinkamai, vadovaujantis LR CK 6.88 straipsnio 1 dalimi atsakovų prievolė pagal laidavimo sutartis baigėsi, kadangi ieškovas iki 2009-11-07, tai yra praėjus 3 mėnesiams po prievolės įvykdymo termino pabaigos, nepareiškė ieškinio atsakovams. Taip pat nurodo, kad UAB “Vismora” buvo iškelta 2009-01-09 bankroto byla, todėl laiduotojų atsakomybė, pagal lizingo sutartis jau pasibaigė. Nurodo, kad net jei laikytume, jog laidavimas buvo neterminuotas, vadovaujantis LR CK 6.89 straipsniu atsakovų, kaip laiduotojų atsakomybė baigėsi ieškovui per du metus nuo laidavimo sutarties sudarymo nepareiškus ieškinio. Nurodo, kad laidavimas baigiasi, kai laiduotojas miršta. Ši teisės norma taikoma ir juridinio asmens likvidavimo atveju. Taip pat nurodo, kad UAB „Vismora“, už kurios prievolių įvykdymą laidavo atsakovai, išregistruota 2011-06-22. Apeliantai taip pat nurodo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kur konstatuota, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens bei fizinio asmens, esančio jos dalyviu ir laiduotoju, turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog pasibaigia šio fizinio asmens prievolės tiek kaip įmonės dalyvio, tiek ir kaip įmonės laiduotojo (CK 6.128 str. 3 d., 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. spalio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006, kat. 27.3.2.5; 36.2; 126.5; 126.8; Teismų praktika 26). Taip pat nurodo, kad ieškovas pardavė turtą už nepagrįstai mažą kainą. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog transporto priemonės buvo parduotos už rinkos kainą, kadangi turto pardavimo kaina ir rinkos kaina nėra tapačios sąvokos. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų pateiktą rašytinį įrodymą (draudimo liudijimo TIA Nr. 125717640 priedą), jog transporto priemonės vertė buvo kelis kart didesnė ir priėjo nepagrįstos išvados, jog atsakovas neįrodė, jog transporto priemonės buvo parduotos už nepagrįstai mažą kainą. Nurodo, kad ieškovui sutikus perkelti įsipareigojimus UAB „Maritransas“, pastaroji bendrovė būtų mokėjusi įmokas ir nuostolių apskritai nebūtų atsiradę. Nurodo, kad bylose esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2009-09-24 pranešimais ieškovas informavo atsakovus apie UAB „Vismora“ eilinių įmokų nesumokėjimą. Tuo tarpu ieškovas buvo nesąžiningas, apie lizingo sutarčių nutraukimą, lizinguoto turto perėmimą ir pardavimą atsakovų neinformavo, turtą pardavė skubos tvarka, nesilaikydamas savo paties pavirtintos vidinės tvarkos ir prisiimdamas riziką dėl atsiradusių nuostolių. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis LR CK 6.258 straipsnio 2 dalimi, LR CK 6.574 straipsniu, ieškovo prašomus priteisti delspinigius turėjo įskaityti į nuostolių sumą ir priteisti tik nuostolius. Apeliantai taip pat prašo teismo išreikalauti iš ieškovo AB „SEB lizingas“ patvirtintą ,,UAB ,,SEB lizingas” lizinguoto kilnojamojo turto priėmimo ir realizavimo tvarką”, galiojusią iki 2010-01-01 ir ją prijungti prie civilinės bylos. Šių rašytinių įrodymų atsakovai pateikti negali, kadangi tai yra vidinis, viešai neskelbiamas ieškovo dokumentas. Taip pat nurodo, kad teismas nukrypo nuo jau suformuotos teismų praktikos, jog banko, kaip specifinio ūkio subjekto, veiklos ypatumai suponuoja didesnę jo atidumo ir rūpestingumo pareigą, o siekdamas išvengti galimos rizikos, bankas, prieš sudarydamas kiekvieną sandorį, turi atlikti teisinę ir ekonominę situacijos analizę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 154-158, 2 tomas) ieškovas prašo teismo palikti galioti nepakeistą 2011-12-02 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą, priimtą civ. byloje Nr. 2-214-432/2011, o 2011-12-30 atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad tą pačią dieną (t. y. 2006-09-26) su kiekvienu laiduotoju buvo sudaryta po dvi Laidavimo sutartis, t. y. Laidavimo sutartis numeriu LS E2006-090027 ir Laidavimo sutartis numeriu LS E2006-090028. Akivaizdu, kad pasirašant šias Laidavimo sutartis dėl techninės rašybos klaidos, vienoje Laidavimo sutartyje buvo nurodytas netikslus Finansinio lizingo sutarties numeris. Taip pat nurodo, kad svarstant finansinio lizingo suteikimą ir Finansinio lizingo sutarčių Nr. E2006-090027, E2006-090028 sudarymą su UAB „Vismora”, AB „SEB lizingas“ komiteto posėdyje buvo nuspręsta abiejų minėtų sutarčių vykdymą užtikrinti tuo metu buvusių UAB „Vismora“ akcininkų R. M. ir Z. D. laidavimu. Nurodo, kad 2008-12-19 subnuomos sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „Maritransas“ UAB „Vismora“ vardu kaip šios įmonės direktorius sudarė atsakovas R. M., t.y. bent jau šis atsakovas žinojo lizinguoto turto subnuomos faktą ir jam tikrai neprieštaravo. Net ir sudarius 2008-12-19 subnuomos sutartį liko ir toliau galioti tarp UAB „Vismora“ ir AB „SEB lizingas“ pasirašytos finansinio lizingo sutartys, o UAB „Maritransas“, kaip subnuomininkas, įsipareigojo tinkamai prižiūrėti subnuomojamą turtą (subnuomos sutarties 7.6 p.). Nurodo, kad subnuomos sutarties 6.2 ir 7.3 p., aiškiai numatyta, kad subnuomininkas UAB „Maritransas" praėjus 6 mėnesiams po sutarties pasirašymo (jei jis tinkamai vykdo savo įsipareigojimus) ir gavęs AB „SEB lizingas“ sutikimą gali perimti visas subnuomotojo UAB „Vismora“ teises ir pareigas pagal tarp jo ir AB „SEB lizingas“ pasirašytas sutartis (tačiau tokia sutartis taip ir nebuvo pasirašyta). Taip pat nurodo, kad jokio rašytinio susitarimo tarp AB „SEB lizingas“ ir BUAB „Vismora“ ar tarp AB „SEB lizingas“ ir UAB „Maritransas“ (arba tarp visų trijų šalių), kuriuo ieškovas AB „SEB lizingas“ būtų sutikęs, kad BUAB „Vismora“ įsipareigojimai pagal finansinio lizingo sutartis būtų perkelti UAB „Maritransas“, pasirašyta taip ir nebuvo. Nurodo, kad AB „SEB lizingas“ (priešingai nei teigia atsakovai) sutiko ne su įsipareigojimų perkėlimu, o tik lizinguojamo turto subnuoma trečiajam asmeniui. Nurodo, kad UAB „Vismora" iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota jau po to, kai ieškovas AB „SEB lizingas" kreipėsi į teismą dėl skolų išieškojimo iš atsakovų. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi. Nurodo, kad draudimo liudijimo Nr. TIA Nr. 125717640 priedas nėra turto vertinimo aktas. Be to, šis priedas, kaip nurodo patys atsakovai, buvo surašytas 2008-12-30 d., tuo tarpu ginčo turtą AB „SEB lizingas" pardavė 2009-10-05 ir 2009-12-23 d., t.y. turtas buvo parduotas praėjus beveik metams nuo priedo surašymo momento, prasidėjus bendram ekonominiam nuosmukiui ir kritus paklausai. Taip pat remdamasis 2011-10-18 VAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1658-392/2011, nurodo, kad ieškovas neturėjo pareigos perkelti įsipareigojimus, trečiajam asmeniui UAB „Maritransas" neįrodžius savo galimybių įvykdyti sutartis. Taip pat nurodo, kad turtas nebuvo parduotas skubos tvarka, kadangi vilkikas DAF FT XF 95.480 buvo pardavinėjamas nuo 2009-08-24 iki 2009-09-24 d., puspriekabė KelBerg - nuo 2009-03-09 d. iki 2009-12-23 d. Nurodo, kad rašytiniai įrodymai, kurių reikalauja atsakovai, jau yra pateikti jiems kitoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliaciniame skunde apeliantai kelia prašymą išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus – AB „SEB lizingas“ patvirtiną lizinguoto kilnojamo turto priėmimo ir realizavimo tvarką, galiojusią iki 2010-01-01, tačiau kolegija vadovaudamasi CPK 314 str. šio prašymo netenkina ir įrodymų nereikalauja, nes toks prašymas buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo jo netenkinant, o iš atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų bei prie jo pateiktų įrodymų matyti (b.l. 159-160, 2 tomas), kad tokie dokumentai buvo pateikti apeliantams kitoje nagrinėjamoje byloje tarp šalių, todėl galėjo būti teikiami į šią bylą laiku.
Byloje kilęs ginčas dėl atsakovų kaip laiduotojų atsakomybės pagal šalių sudarytas lizingo sutartis.
Apeliantai nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė solidariai skolą iš visų atsakovų, nors laidavimo sutartys buvo pasirašytos ne su visais atsakovais. Nurodo, kad teismo išvada, jog atsakovai laidavo pagal abi lizingo sutartis nepagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o tik teismo spėjimais neva du kartus laiduoti už tos pačios sutarties vykdymą yra neracionalu. Šie apeliantų argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių ketinimas buvo sudaryti finansinio lizingo sutartis su UAB „Vismora“ esant visų jos akcininkų laidavimui (b.l. 37-38, 2 tomas).
Apeliantai nurodo, kad laidavimo sutartimi Nr. E2006-090027 atsakovai laidavo tik už trečiojo asmens UAB „Vismora“ prievolių įvykdymą (sutarčių 1.1. punktai), o tuo tarpu trečiasis asmuo perdavė turtą naudoti UAB „Maritransas“, UAB „Maritransas“ tiesiogiai mokėjo lizingo įmokas ieškovui, remontavo turtą, jį draudė, tačiau už šio subjekto prievolių tinkamą įvykdymą atsakovai nelaidavo. Atsakovai kaip laiduotojai nebuvo informuoti apie lizingo sutarčių pakeitimą ir savo sutikimo nedavė, todėl vadovaujantis LR CK 6.87 straipsnio 5 dalimi nuo subnuomos sutarties pasirašymo dienos atsakovų prievolės pagal laidavimo sutartį Nr. E2006-090027 pasibaigė.
Šalių pasirašytų laidavimo sutarčių 2.2 p. nuostatos numatė, kad laiduotojams turi būti pateikiami tokie lizingo sutarties pakeitimai ar papildymai, kuriais lizingo sutartis yra keičiama tokia apimtimi, kad didėja laiduotojų atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojams nepalankios sąlygos. Nagrinėjamu atveju matyti, kad UAB „Vismora“ prievolės pagal lizingo sutartis su ieškovu nebuvo perleistos trečiajam asmeniui UAB „Maritransa“, o tik ieškovo sutikimu lizinguojamas turtas buvo subnuomotas trečiajam asmeniui 2008-12-19 subnuomos sutarties pagrindu (b.l. 9-14, 22, 2 tomas). Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padidinta laiduotojų atsakomybė ar atsirado nepalankios sąlygos laiduotojams, dėl ko turėjo būti gautas jų sutikimas. Kolegija daro išvadą, jog apeliantų argumentai, kad vadovaujantis CK 6.141 str. 2 d. įvyko novacija, nėra pagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas neprieštaravo, kad prievolės pagal lizingo sutartis būtų perimtos trečiojo asmens, tačiau rašytinio šalių susitarimo dėl sutarčių pakeitimo nebuvo sudaryta (b.l. 20-21, 2 tomas).
Apeliantai nurodo, kad ieškovui nutraukus lizingo sutartis anksčiau termino, UAB „Vismora“ prievolė sumokėti visas įmokas pagal lizingo sutartį atsirado 2009-08-07. Atitinkamai, vadovaujantis LR CK 6.88 straipsnio 1 dalimi, atsakovų prievolė pagal laidavimo sutartis baigėsi, kadangi ieškovas iki 2009-11-07, tai yra praėjus 3 mėnesiams po prievolės įvykdymo termino pabaigos, nepareiškė ieškinio atsakovams. Taip pat nurodo, kad UAB „Vismora“, už kurios prievolių įvykdymą laidavo atsakovai, išregistruota 2011-06-22, todėl ir laidavimas yra pasibaigęs.
Kolegija nurodo, kad pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnis). Taigi iš laidavimo sutarties sampratos darytina išvada, kad laiduotojas prisiima turtinius įsipareigojimus kito asmens kreditoriui, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Šioje byloje nustatyta, kad UAB ,,Vismora‘‘ nebeįvykdys prievolės pagal finansinio lizingo sutartį (b.l. 116, 2 tomas), nes yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl yra pagrindas likusią skolos dalį priteisti solidariai iš atsakovų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-05-18 nutartyje Nr. 3K-7-229/2009 yra išaiškinęs CK 6.88 str. 1d. termino taikymo taisyklę ir nurodo, kad nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Šalių laidavimo sutarčių 6.2 p. yra nustatyta, kad sutartys galioja iki visiško prievolių pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis įvykdymo (b.l. 43-66, 1 tomas), todėl atsakovų pozicija dėl praleisto termino yra neparemta įstatymu. Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tokios paminėtos sutarties laidavimo sąlygos atsakovai neginčija, todėl teismas neturi pagrindo kitaip vertinti laidavimo sutarties pabaigos. Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, buvo išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas.
Iš bylos matyti, kad UAB „Vismora“ buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro ir kaip juridinis asmuo pasibaigė. UAB „Vismora“ 2011-05-02 Kauno apygardos teismo sprendimu buvo pripažinta pasibaigusia ir likviduota bei 2011-06-22 išregistruota iš juridinių asmenų registro (b.l. 30, 84, 2 tomas). Tuo tarpu ieškovas į teismą su pareiškimu dėl skolos priteisimo iš atsakovų kreipėsi 2010-01-12, t.y. dar esant juridiniam asmeniui. Be to, laidavimo sutarčių nuostata, jog laidavimas pasibaigia tik visišku ir galutiniu prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymu, suponuoja tai, jog net ir pasibaigus juridiniam asmeniui laiduotojų prievolė pagal laidavimo sutartį išlieka iki visiško prievolių įvykdymo.
Apeliantai nurodo, kad ieškovas buvo nesąžiningas, apie lizingo sutarčių nutraukimą, lizinguoto turto perėmimą ir pardavimą atsakovų neinformavo, turtą pardavė skubos tvarka, nesilaikydamas savo paties pavirtintos vidinės tvarkos ir prisiimdamas riziką dėl atsiradusių nuostolių, už pagrįstai per mažą kainą. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis LR CK 6.258 straipsnio 2 dalimi, LR CK 6.574 straipsniu, ieškovo prašomus priteisti delspinigius turėjo įskaityti į nuostolių sumą ir priteisti tik nuostolius.
Atmestinas apeliantų argumentas, kad turtas buvo parduotas už mažesnę kainą ir dėl to atsakingas pats ieškovas. Atsakovų pateiktas įrodymas – draudimo liudijimas TAI Nr.125717640 priedas (b.l. 14, 2 tomas) patvirtinta tik draudimo sumos dydį, tačiau negali būti vertinamas kaip turto vertinimo aktas, tuo labiau kai jis buvo surašytas dar gerokai prieš metus prieš turto pardavimą. Taip pat nepagrįstas apeliantų argumentas, kad ieškovo kaltė pasireiškia tuo, jog jis nesiėmė priemonių, kad įsipareigojimai pagal lizingo sutartis būtų perkelti UAB „Maritransa“. Pažymėtina, kad tokiu savo argumentu patys apeliantai patvirtina aplinkybę, kad novacija neįvyko ir UAB „Maritransa“ neperėmė UAB „Vismoras“ prievolių. Sutarčių laisvės principu remiantis konstatuotina, kad ieškovas neturėjo pareigos sudaryti sutarties ir perkelti įsipareigojimus UAB „Maritransa“. Taip pat nepagrįstas atsakovų teiginys, jog turtas buvo realizuotas skubotai – iš byloje esančių duomenų matyti, kad turtas buvo siūlomas už didesnę kainą, tačiau neatsiradus pirkėjų buvo parduotas sumažinus kainą (b.l. 63, 2 tomas). Todėl kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti esant ieškovo nesąžiningumą ar kaltę dėl lizingo sutarčių nutraukimo patirtų nuostolių dydžio atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog reikalavimas priteisti delspinigius nėra susijęs su ieškovo nuostoliais dėl atsiimto turto pardavimo, todėl nėra kliūtis priteisti kartu delspinigius su nuostoliais (CK 6.73 str. 1 d.).
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.