- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-21
- Bylos Nr.
- e2A-1365-555/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05672-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Rūta Palubinskaitė, Mindaugas Šimonis
- Atsakovas
- D. P.
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1075-920/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Informacijos saugumo agentūros“, atstovaujamos bankroto administratorės mažosios bendrijos „Skonfita“, ieškinį atsakovei D. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė bankrutavusi UAB „Informacijos saugumo agentūra“, atstovaujama bankroto administratorės MB „Skonfita“, kreipėsi į tesimą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovės D. P. ir ieškovės UAB „Informacijos saugumo agentūra“ 2014 m. liepos 21 d. sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia Actio Pauliana pagrindu, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei iš atsakovės 2 149,82 Eur dydžio sumą, o atsakovei reikalavimo teisę į UAB „Ikolta“.Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-2293-658/2015, ieškovei UAB „Informacijos saugumo agentūra“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta MB „Skonfita“, nutartis įsiteisėjo 2015 m. spalio 19 d. UAB „Informacijos saugumo agentūra“ juridinių asmenų registre įregistruota nuo 2006 m. spalio 3 d., įmonės vadovo pareigas nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. ėjo atsakovė D. P.. Atsakovei einant UAB „Informacijos saugumo agentūra“ vadovės pareigas, 2014 m. liepos 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovė UAB „Informacijos saugumo agentūra“ perleido 443,95 Eur (1 532,88 Lt) reikalavimo teisę į bankrutuojančią UAB „Ikolta“ už 2 149,82 Eur (7 422,88 Lt). Ieškovė byloje įrodinėjo, kad reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę perleista už beveik šešis kartus didesnę sumą, tokiu būdu įmonei buvo padaryta 1 705,86 Eur (5 890,00 Lt) dydžio nuostolis. Reikalavimo perleidimo sutarties ieškovės įmonė sudaryti neprivalėjo, be to, ginčijama sutartis buvo sudaryta iš esmės įmonei esant nemokiai, ką patvirtina 2013 metų bei 2015 metų balansai, Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis bei duomenys apie bendrovės ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Reikalavimo perleidimo sutartis ieškovės įmonei nebuvo ekonomiškai naudinga ir neabejotinai pažeidžia pačios įmonės ir jos kreditorių teises. Sudarant ginčijamą sutartį, šalys apie tai žinojo ir buvo nesąžiningos. Ieškovė taip pat nurodė, kad bankroto administratorei įmonės dokumentai, tarp jų ir reikalavimo perleidimo sutartis buvo pateikta 2016 m. kovo 14 d. ir apie šios sutarties egzistavimą bankroto administratorei iki tol nebuvo žinoma, todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų senaties terminas ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nėra suėjęs, o 6 mėnesių terminas yra taikytinas tik bankroto administratorės pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas.Atsakovė D. P. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad UAB „Informacijos saugumo agentūra“ 2012 m. vykdė projektą „Vyresnių kaip 45 metai žmonių kompiuterinio raštingumo ugdymas“ 53 Lietuvos miestuose. Projektui įpusėjus, partnerė UAB „Ikolta“ netinkamai atliko savo pareigas, todėl UAB „Informacijos augumo agentūra“ nutraukė su UAB „Ikolta“ bendradarbiavimo sutartį ir pati sėkmingai baigė vykdyti minėtą projektą. UAB „Ikolta“ padavė UAB „Informacijos saugumo agentūra“ į teismą, reikalaudama areštuoti bendrovės sąskaitą. Kadangi nutraukus sutartį su UAB „Ikolta“, liko nesumokėti atlyginimai, patalpų nuomos mokesčiai ir kt., bei kilus grėsmei, jog bus areštuota įmonės sąskaita, buvo nuspręsta skolas nupirkti, jas direktorei apmokant iš jos asmeninės sąskaitos, o vėliau UAB „Informacijos saugumo agentūra“ jas išperkant, kadangi tai buvo projekto išlaidos, už kurias kompensavo Europos sąjungos agentūra. Atsakovė teigė, kad ji 2014 m. liepos 21 d. iš direktorės pareigų buvo atleista dėl pablogėjusios sveikatos, tuo tarpu skolą ji nupirko už 2 227,18 Eur (7 690,00 Lt), o pardavė už 2 149,81 Eur (7 422,88 Lt) sumą, tokiu būdu padarydama nuostolį sau, o ne ieškovės įmonei. Be to, Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi ieškovės įmonės nemokumas konstatuotas iš esmės remiantis tik įmonės finansinės atskaitomybės duomenimis už 2013 metų laikotarpį ir informacija iš valstybės institucijų (Sodros, VMI), t. y. ieškovės įmonei bankroto byla buvo iškelta remiantis ne balanso duomenimis, o kitais netiesioginiais duomenimis (trumpalaikio, ilgalaikio turto duomenimis, o taip pat 2013 metais patirtų nuostolių suma).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino atsakovės D. P. ir ieškovės UAB „Informacijos saugumo agentūra“ 2014 m. liepos 21 d. sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu, taikė restituciją ir grąžino ieškovei iš atsakovės 2 149,82 Eur sumą, o atsakovei reikalavimo teisę į UAB „Ikolta“, priteisė iš atsakovės valstybės naudai 9,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Teismas įvertinęs, Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje, kuria UAB „Informacijos saugumo agentūra“ iškelta bankroto byla, konstatuotas aplinkybes, t. y. tai, jog ši įmonė realaus turto, iš kurio būtų galima padengti kreditorių reikalavimus, neturi, bei atsižvelgęs į ieškovės 2018 m. kovo 21 d. papildomai pateiktus duomenis apie ginčijamos sutarties sudarymo metu egzistavusius ieškovės įmonės pradelstus įsipareigojimus kreditoriams ir jų dydį, sprendė, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovės įmonė buvo nemoki, todėl ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teismas konstatavo, kad atsakovė, sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį, perleido neįvykdomą finansinį reikalavimą į bankrutavusią UAB „Ikolta“ už 2 149,81 Eur, nors šios lėšos galėjo būti naudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti. Be to, atsakovė perleido ieškovei reikalavimo teisę į bankrutuojančią UAB „Ikolta“ už beveik penkis kartus didesnę sumą. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad Reikalavimo perleidimo sutartimi buvo pažeistos tiek pačios ieškovės įmonės, tiek jos kreditorių teisės ir teisėti interesai.Teismas nustatęs, kad bankroto administratorei UAB „Informacijos saugumo agentūra“ dokumentai, tarp jų ir Reikalavimo perleidimo sutartis, buvo pateikti 2016 m. kovo 14 d., o ieškinys teisme pareikštas 2017 m. kovo 14 d., sprendė, kad vienerių metų senaties terminas ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nėra suėjęs.Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog šalys privalėjo sudaryti ginčijamą sutartį, nes tarp šalių nebuvo jokio išankstinio susitarimo ar įsipareigojimo dėl Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, taip pat nebuvo jokio teismo sprendimo, įpareigojančio sudaryti šią sutartį. Teismas sprendė, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovė, sudarydamos Reikalavimo perleidimo sutartį, buvo nesąžiningos. Teismas pažymėjo, jog ieškovė buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaroma Reikalavimo perleidimo sutartį pažeis įmonės kreditorių teises, tuo tarpu atsakovė, kaip ieškovės įmonės vadovė, neabejotinai žinojo, jog Reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia kitų kreditorių teises bei teisėtus interesus, juolab, jog atsakovė ginčijama sutartimi perleido savo reikalavimo teisę ieškovės įmonei į bankrutuojančią įmonę už beveik penkis kartus didesnę sumą.Teismas konstatavo, jog UAB „Informacijos saugumo agentūra“ bankroto byloje patvirtinti ir nepadengti kreditorių reikalavimai sudaro 215 232,77 Eur dydžio sumą, todėl patenkinus ieškinį išieškojimas būtų nukreipiamas į pagal Reikalavimo perleidimo sutartį grąžintas reikalavimo teises į pinigines lėšas, t. y. 2 149,82 Eur dydžio sumą, kas reiškia, jog kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į ženkliai mažesnę sumą nei tam, kuri būtina šiam reikalavimui patenkinti.Teismas nustatęs visus įstatyme bei teismų praktikoje nurodytus actio Paulina pagrindus pripažinti ieškovės ginčijamą Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją. Taip pat nurodė, kad atsakovės nurodytas šešių mėnesių terminas yra taikytinas tik bankroto administratorės pareigai patikrinti įmonės sandorius, bet tai nėra ieškinio senatis.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė D. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, rėmėsi ieškovės bankroto byloje 2015 m. spalio 6 d. priimtoje nutartyje padarytomis teismo išvadomis, tačiau neįvertino, jog jos neatitinka faktinių aplinkybių, kurios egzistavo 2013-2014 m. Atsakovė teigia, jog priimant ginčijamą sprendimą, buvo remtasi klaidingais faktiniais duomenimis ir neįsigilinta į ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas actio Pauliana taikymo sąlygas, turėjo vertinti aplinkybes būtent ginčijamos sutarties sudarymo metu, o ne analizuoti aplinkybes, kurios buvo nustatytos bankroto byloje dar 2015 m. spalio mėn. Ginčijamos sutarties sudarymo metu nei atsakovė kaip įmonės direktorė, nei įmonės akcininkai negalėjo numatyti, kas įvyks po metų. Tuo metu kai atsakovė įgijo skolą į UAB „Ikolta“, nei pastaroji, nei UAB „Informacijos saugumo agentūra“ nesiruošė bankrutuoti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB „Informacijos saugumo agentūra“ buvo nemoki, ar, kad ginčijamos sutarties sudarymas lėmė šios įmonės nemokumą. Tą pripažįsta ir pati ieškovė. Atsakovė nupirkdama UAB „Ikolta“ skolą, kuri tuo metu nebuvo bankrutuojanti, išgelbėjo tuo metu UAB „Informacijos saugumo agentūra“ nuo bankroto ir sudarė sąlygas sėkmingai užbaigti projektą, uždirbti lėšų. Ginčijama sutartimi perleista 443,95 Eur (1 532,88 Lt) suma yra Europos Sąjungos projekto vykdymo išlaidos, už kurias buvo sumokėta Europos Sąjungos projekto pinigais. Skola buvo nupirkta (tai patvirtino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas) ir parduota teisėtai, kadangi buvo suderinta su pagrindiniu įmonės akcininku, nes nei viena iš įmonių nesiruošė bankrutuoti. Tuo tarpu skirtumas tarp perleisto reikalavimo teisės sumos ir už teisės perleidimą sumokėtos sumos gavosi dėl to, jog prie nupirktos skolos buvo priskaičiuoti pinigai už darbų minėtame projekte atlikimą bei sugrąžinta dalis lėšų, kuriomis atsakovė sumokėjo įmonės darbuotojams atlyginimus iš savo sąskaitos, kai 2014 m. birželio mėn. įmonė pritrūko lėšų darbuotojų atlyginimams. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė bankrutavusi UAB „Informacijos saugumo agentūra“, atstovaujama bankroto administratorės MB „Nemokumo advokatas“ (UAB „Skonfita“ teisių ir pareigų perėmėja), prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 12 d. palikti nepakeistą ir atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:UAB „Informacijos saugumo agentūra“ nemokumą pagrindžia Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2293-685/2015, konstatuotos faktinės aplinkybės. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, minėtoje nutartyje konstatuota faktinė aplinkybė dėl UAB „Informacijos saugumo agentūra“ nemokumo nuo 2013 m. turi prejudicinio fakto galią ir šioje civilinėje byloje. UAB „Informacijos saugumo agentūra“ balansai patvirtinta, jog į 2013 m. balansą įrašytos per vienerius metus gautinos sumos, siekiančios net 399 870,25 Eur, nei 2014 m., nei 2015 m. iš esmės taip ir nebuvo gautos. Be to, 2014 m. balansas nebuvo pateiktas Juridinių asmenų registrui, kas teismų praktikoje yra laikoma sąmoningu įmonės blogos turtinės padėties ir nemokumo slėpimu. Ieškovės įmonės nemokumas nėra būtinas siekiant konstatuoti, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesai. Ginčijama sutartimi atsakovė ieškovei perleido reikalavimo teisę už penkis kartus didesnę sumą nei pati reikalavimo teisė, kas savaime įrodo kreditorių interesų pažeidimą, o pati reikalavimo teisė yra beviltiška, nes perleista į bankrutuojantį juridinį asmenį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buvusios įmonės vadovės su įmone sudaryto sandorio teisėtumo, kuriuo įmonė 2014 m. liepos 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi iš įmonės vadovės už 2 149,82 Eur (7 422,88 Lt) įsigijo 443,95 Eur (1 532,88 Lt) reikalavimo teisę į bankrutuojančią UAB „Ikolta“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskirtos būtinosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.Nagrinėjamojoje byloje nors ir nėra ginčijama bankroto administratorės teisė reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu, tačiau apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl actio Pauliana sąlygų – skolininkės nemokumo, kreditorių teisių pažeidimo bei skolininko ir trečiojo asmens sąžiningumo, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako žemiau šios nutarties motyvuose.Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).Ieškovės bankrutavusios UAB „Informacijos saugumo agentūra“ bankroto administratorė ginčija sandorį, kuriuo įmonė iš įmonės vadovės įsigijo jos turėtą reikalavimo teisę į kitą bankrutuojantį juridinį asmenį. Ieškovės nuomone, ginčo sandorio sudarymas, kuriuo pagrindu buvo įgyta reikalavimo teisę į nemokią įmonę, taip pat kurio pagrindu buvusi įmonės vadovė perleidusi turėtą reikalavimą gavo beveik penkis kartus didesnę turtinę naudą nei turėjo į kitą bankrutuojantį juridinį asmenį, pažeidžia ieškovės kreditorių teises, nes buvo sudarytas įmonei nenaudingas sandoris, ieškovė, ginčo sandorio pagrindu atsiskaitydama su atsakove, suteikė atsakovei pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu, sumažino įmonės turto vertę, tuo pačiu ir galimybę įmonės kreditoriams nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2014 m. liepos 21 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria atsakovė D. P. ieškovei perleido turėtą 443,95 Eur (1 532,88 Lt) reikalavimo teisę į bankrutuojančią UAB „Ikolta“, o ieškovė už perleistą reikalavimą įmonės vadovei sumokėjo 2 149,82 Eur (7 422,88 Lt). Nors reikalavimo teisių įsigijimas, piniginės prievolės šio sandorio pagrindu įvykdymas nėra draudžiamas ar ribojamas, tačiau, atsižvelgiant į verslo subjektų veikimo principus, teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas sandoris turi būti finansiškai pagrįstas. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ginčo sutartis buvo akivaizdžiai žalinga ieškovei, nes buvo neracionaliai įsigyta reikalavimo teisė į kitą bankrutuojantį juridinį asmenį, sandorio atitikimo įprastai verslo praktikai nei ieškovė, nei atsakovė nesugebėjo pagrįsti. Taigi, sudarius ginčijamą reikalavimo perleidimo sandorį ir jį įvykdžiusi ieškovė turėjo nepagrįstų sąnaudų, t. y. ne tik, kad neišsireikalavo įsiskolinimo iš UAB „Ikolta“, tačiau jį įvykdydama neteko ir piniginių lėšų. Akivaizdu, jog ginčijamu sandoriu įmonės finansinė padėtis nebuvo stabilizuota, priešingai, darytina išvada, kad sumažėjo įmonės mokumas ir jos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą, dėl tokio finansinio sandorio sudarymo, kai buvo įgyta reikalavimo teisė net keturis kartus mažesnė nei už ją sumokėta, net ir skolos išsireikalavimo atveju tai būtų finansiškai žalingas sandoris. Apeliaciniu skundu atsakovė kelia abejones dėl ieškovės galiojančios reikalavimo teisės, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis ieškovės bankroto byloje 2015 m. spalio 6 d. nutartyje padarytomis teismo išvadomis, neįvertino faktinių aplinkybių, kurios egzistavo 2013-2014 metais. Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, pirmosios instancijos teismui ieškovė pateikė įrodymus, kokie ir kokia apimti kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui ginčo sandorio sudarymo metu. Tai įvertinus spręstina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog kreditoriai ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į įmonę, nėra pagrįsti.Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad taikant actio Pauliana institutą būtina nustatyti, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB „Informacijos saugumo agentūra“ buvo nemoki, ar, kad ginčijamos sutarties sudarymas lėmė šios įmonės nemokumą. Kreditorių teisės ar interesai pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Naras“ v. AB „Specializuota komplektavimo valdyba“, bylos Nr. 3K-3-268-415/2015). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, šią aplinkybę pripažįsta ir apeliantė, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonė turėjo finansinių sunkumų, kad įmonei grėsė teisminiai ginčai ir apribojimai disponuoti įmonės turtu, todėl darytina išvada, kad ginčo sandorio sudarymu įmonė sumažino savo turto masę, taip kitiems kreditoriams sukeldama realią grėsmę, jog jų įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nustatinėjo įmonės finansinę situaciją ginčo sandorio sudarymo metu ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai sprendė, kad ginčo sutarties sudarymo metu visą atsakovės turtą sudarė trumpalaikis turtas, įmonė 2013 metais patyrė 53 476,89 Eur dydžio nuostolių. Šios nustatytos aplinkybės įgalina išvadą, kad nors ginčo sandorio metu ir nebuvo inicijuota įmonei bankroto procedūra, tačiau finansinė būklė ir veiklos tikslai nesudarė pagrindo neracionaliam teisių į bankrutuojantį asmenį įsigijimui.Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad sudarytu su UAB „Ikolta“ sandoriu buvo siekiama pagerinti UAB „Informacijos saugumo agentūra“ finansinę padėtį, o panaudojus apeliantės asmenines lėšas buvo sudarytos sąlygos UAB „Informacijos saugumo agentūra“ užbaigti Europos Sąjungos finansuojamą projektą, todėl, šios aplinkybės apeliantės vertinimu, patvirtina sandorio šalių sąžiningumą, ir privalomumą sudaryti ginčo sandorį, kuriuo buvo sugrąžintos už įmonę sumokėtos lėšos.Skolininko neprivalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš būtinųjų sąlygų kreditoriui ginčyti skolininko sudarytą sandorį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-219/2016). Įrodinėdama šalių sąžiningumą ir privalomumą sudaryti ginčo sandorį, atsakovė teikė į bylą sutartis, kurių turinys įgalina spręsti, kad fizinius asmenis, iš kurių apeliantė įgijo reikalavimo teises, su UAB „Ikolta“ siejo sutartiniai santykiai. Kolegijos vertinimu, byloje pateiktų sutarčių turinys bei byloje surinkti įrodymai nelemia išvados, kad reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos siekiant įvykdyti ieškovės prievoles fiziniams asmenims. Kita vertus, net ir esant pagrindui spręsti, kad ginčo sutartimi įmonė įvykdė prievolę jai-apeliantei, nesudaro pagrindo spręsti, jog sandorio šalys yra sąžiningos, nes sandorio sudarymu atsakovei, kaip įmonės vadovei ir kartu kreditorei buvo suteikta prioritetinė galimybė patenkinti savo reikalavimą prieš kitus įmonės kreditorius. Skolininkas, turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams. Byloje nustatytos aplinkybės įgalina išvadą, kad apeliantė perleisdama reikalavimą į nemokią įmonę, o skolininkė įsigydama reikalavimą už penkis kartus didesnę kainą nei perleistas reikalavimas, bei atsiskaitydama su įmonės vadove, į piktnaudžiavo šia pareiga, nes, kaip jau minėta, buvo sudarytos išvengti atsiskaitymo su kitais įmonės kreditoriais. Pripažintina, kad įmonės vadovas, veikdamas bendrovės vardu, turi teisę sudaryti sutartį pats su savimi (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-405/2010). Tačiau jis turi veikti taip, kaip pagal pareigas privalo veikti juridinio asmens organas (šiuo konkrečiu atveju - bendrovės vadovas), t. y. veikti sąžiningai ir protingai, lojaliai juridiniam asmeniui, laikytis konfidencialumo, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo, bei turi pareigą vengti interesų konflikto – vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad nėra įrodyta ieškovės neišvengiama pareiga įsigyti reikalavimo teisę į nemokią įmonę, sandorio sudarymas neatitinka protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Minicredit“ v. UAB „Egroup LT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-384-916/2015). Reikalavimo teisių perleidimas, jų įsigijimas, atsižvelgiant į įmonės padėtį, buvo neracionalus, ginčo sutartis yra akivaizdžiai nenaudinga ieškovei ir ja galimai buvo siekiama kitų nei sutartyje nurodytų tikslų. Šios byloje nustatytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė nepaneigė įstatyme įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos (CK 6.67 straipsnio 2 punktas).Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai vertino ginčo sutartį ir pagrįstai sprendė, kad tokio pobūdžio sutarties sudarymas prisidėjo prie ieškovės turtinės padėties bloginimo, lėmusio ieškovės kreditorių interesų pažeidimą, todėl atsakovės D. P. apeliacinis skundas netenkintinas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliantės D. P. apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės bankrutavusios UAB „Informacijos saugumo agentūra“ naudai priteisti jos apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė įrodymų apie jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šios išlaidos nepriteistinos (CPK 98 straipsnis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsni).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.