Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2020-02-14 · Civilinė byla Nr. e2A-85-796/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-14
Bylos Nr.
e2A-85-796/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Aurimas Brazdeikis
Atsakovas
D. G., S. Z.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Inkomlita“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-85-796/2020Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04985-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; (S) 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 14 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio ir Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inkomlita“ (bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Asleta“ teisių perėmėjos) ieškinį atsakovams S. Z., D. G., D. G. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Asleta“, kurios teises ir pareigas perėmė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Inkomlita“, kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams S. Z., D. G., D. G. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo. Ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo D. G. 17 155,62 Eur turtinei žalai atlyginti, iš atsakovės S. Z. – 791,27 Eur turtinei žalai atlyginti, iš atsakovo D. G. – 8 725,51 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartimi UAB „Asleta“ iškelta bankroto byla. Atsakovė S. Z. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. buvo UAB „Asleta“ direktorė. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartyje konstatuota, kad 2016 metus įmonė pradėjo turėdama beveik du kartus daugiau skolų nei turto, todėl tuo metu jau buvo nemoki. Atsakovė, tapusi įmonės vadove, privalėjo iš karto kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovė šios pareigos nevykdė ir į teismą nesikreipė. Kadangi atsakovei vadovaujant įmonei susidarė 791,27 Eur dydžio įsipareigojimai kreditoriams, atsakovė privalo atlyginti dėl šio neteisėto neveikimo atsiradusią žalą.

3. Atsakovas D. G. UAB „Asleta“ direktoriaus pareigas vykdė laikotarpiu nuo 2013 m gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovas D. G., neįsitikinęs prekės ženklo „(duomenys neskelbtini)“ naudojimo teisėtumu, 2014 m. sausio 16 d. prašymu UAB „Asleta“ vardu, veikdamas kaip vadovas, kreipėsi į save ir leido įmonei jos veikloje naudoti paminėtą prekės ženklą. Byloje pateiktuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta, kad toks neteisėtas atsakovo veiksmas ieškovei padarė 17 155,62 Eur dydžio žalą.

4. Atsakovas D. G. UAB „Asleta“ direktoriaus pareigas vykdė laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Jo vadovavimo įmonei laikotarpiu susidarė 8 725,51 Eur dydžio įsipareigojimai kreditoriams. Pagal UAB „Asleta“ 2015 m. balanso duomenis, bendrovės turtas 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 8 337 Eur, iš jų trumpalaikis turtas sudarė 3 839 Eur, ilgalaikis turtas – 4 498 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 15 059 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 15 059 Eur. Taigi nuo 2016 m. sausio 1 d. įmonė jau buvo faktiškai nemoki. Atsakovai, tapę įmonės vadovais, privalėjo iš karto kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo, o, tęsdami nuostolingą įmonės veiklą, atsakovai veikė neteisėtai ir kiekvienas per savo vadovavimo laikotarpį įmonei padarė žalą, kurią privalo atlyginti.

Atsiliepimas

5. Atsakovė S. Z. atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, todėl prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad bendrovės direktoriaus pareigas ji ėjo vos 2 mėnesius, jos vadovavimo laikotarpiu bendrovė buvo moki, vykdė ūkinę komercinę veiklą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog bendrovė jau nuo 2016 m. sausio 1 d. faktiškai buvo nemoki. Atsakovės teigimu, 2016 m. sausio 1 d. įmonė buvo moki, todėl atsakovė nepažeidė įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė neabejotinai žinojo ar turėjo žinoti apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė savo veiksmais būtų mažinusi bendrovės turtą, jį perleidusi ar dovanojusi, dalyvavusi ekonomiškai nenaudinguose sandoriuose, pažeisdama teisės aktų reikalavimus vykdžiusi bankines operacijas. Ieškovė neįrodė nei žalos fakto, nei žalos dydžio, todėl ieškinys yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo D. G. 17 155,62 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 17 155,62 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2019 m. sausio 29 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, iš atsakovo D. G. priteisė 5 981,44 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5 981,44 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2019 m. sausio 29 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kita ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartimi UAB „Asleta“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankrotas“. Teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų kreditiniai reikalavimai, kreditorių sąrašas 2017 m. lapkričio 24 d., 2018 m. gegužės 16 d. ir 2019 m. birželio 4 d. nutartimis buvo patikslintas. Teismas nustatė, kad UAB „Asleta“ vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. ėjo V. Š., laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės vadovu buvo atsakovas D. G., laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. – atsakovė S. Z., o laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. – atsakovas D. G.

8. Iš byloje pateiktų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, banko sąskaitos išrašo, ieškovės sudarytų paskolos sutarčių ir kitų įrodymų teismas nustatė, kad 2016 m. pradžioje bendrovė neturėjo turto atsiskaityti su kreditoriais, todėl teismas konstatavo, jog 2016 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki.

9. Teismas nustatė, kad UAB „Asleta“ tapo nemoki vadovaujant atsakovui D. G. Atsakovui buvo žinomi įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų dydis, taip pat buvo žinoma, jog įmonės turimų lėšų nepakaks pradelstoms skoloms padengti, tačiau atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, 2014 m. sausio 16 d. atsakovas, veikdamas kaip vadovas, leido įmonei jos veikloje naudoti prekės ženklą „(duomenys neskelbtini)“, prieš tai neįsitikinęs šio ženklo naudojimo teisėtumu. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimu D. G. ir UAB „Asleta“ uždrausta naudoti prekės ženklą „(duomenys neskelbtini)“, šios aplinkybės lėmė žalos kreditoriams atsiradimą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu už akių solidariai iš D. G. ir UAB „Asleta“ priteista 15 000 Eur žalos atlyginimo dėl neteisėto prekės ženklo naudojimo, 1 755,62 Eur palūkanų ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 15 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi patvirtinti D. D. ir UAB „Skadora“ finansiniai reikalavimai, kurių suma 17 155,62 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovas privalo atlyginti ieškovei šiais neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

10. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė S. Z. UAB „Asleta“ vadove buvo du mėnesius. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovė faktiškai žinojo apie bendrovės nemokumą, todėl jos neteisėti veiksmai, t. y. nevykdymas pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos neįrodytos. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė savo veiksmais būtų sumažinusi bendrovės turtą, dalyvavusi sudarant ar sudariusi bendrovei ekonomiškai nenaudingus sandorius, vykdžiusi nepagrįstas bankines operacijas ir pan. Atsižvelgiant į tai, ieškinys atsakovei S. Z. buvo atmestas.

11. Teismas nustatė, kad D. G. UAB „Asleta“ vadovo pareigas ėjo nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovui buvo žinomi įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų dydis, tačiau atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tai lėmė žalos kreditoriams atsiradimą. Teismas nustatė, kad atsakovui D. G. pradėjus vadovauti įmonei bendra kreditinių reikalavimų suma buvo 3 202,97 Eur, jo vadovavimo pabaigoje kreditinių reikalavimų suma buvo padidėjusi iki 9 184,41 Eur, todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu bendrovės skolos padidėjo 5 981,44 Eur ir tai sudaro atsakovo D. G. ieškovei padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovas D. G. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalį dėl žalos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo D. G. ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovui D. G. atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Atsakovui apie vykstantį teismo procesą tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo pabaigoje, kai atsiliepimo į ieškinį pateikimo terminas jau buvo pasibaigęs. Atsakovas keletą kartų kreipėsi į teismą su prašymu atidėti bylos nagrinėjimą, nes siekė susirasti atstovą, tačiau byla buvo išnagrinėta atsakovui nepateikus savo pozicijos dėl ginčo esmės.

12.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas D. G. atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius jo civilinę atsakomybę. Apelianto teigimu, ieškovė neįrodė, jog atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu bendrovė buvo nemoki. Teismas nevertino, kad apelianto elgesys atitiko protingą verslo riziką, jis ėmėsi priemonių įmonės mokumui atkurti – dengė esamus skolinius įsipareigojimus, tęsė veiklą, ieškojo naujų patalpų, todėl jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko.

12.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas D. G. buvo tik nominalus įmonės vadovas, tačiau tikruoju bendrovės vadovu ir savininku jis laikė atsakovą D. G., kuris ir buvo paprašęs apelianto vadovauti įmonei.

12.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas yra kaltas dėl jo vadovavimo įmonei laikotarpiu atsiradusių nuostolių, nors atsakovas stengėsi atsiskaityti su kreditoriais ir bendrovės veiklą vėl padaryti pelningą.

12.5. Spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio, teismas neatsižvelgė į tai, kad į bylą nebuvo pateikti bendrovės 2016–2017 metų buhalterinės apskaitos duomenys, iš kurių būtų įmanoma nustatyti tikrąjį žalos dydį. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad skola darbuotojoms D. V. ir V. B. atsirado iki apelianto vadovavimo įmonei pradžios, atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu šios darbuotojos jau nebedirbo, todėl skola šioms darbuotojoms negali būti laikoma apelianto padaryta žala ieškovei.

12.6. Spręsdamas klausimą dėl atsakovės S. Z. ir D. G. civilinės atsakomybės, teismas taikė skirtingas materialinės teisės normas ir skirtingai vertino šių atsakovų veiksmus, nors atsakovus traktuoti skirtingai nebuvo jokio pagrindo.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Asleta“, kurios teises ir pareigas perėmė UAB „Inkomlita“, prašė skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas ėmėsi visų priemonių, siekdamas pranešti apeliantui apie iškeltą civilinę bylą, tenkino atsakovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir sudarė jam sąlygas susirasti atstovą, tačiau daugiau jokių duomenų atsakovas į bylą nepateikė.

13.2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2016 m. pradžioje įmonė faktiškai jau buvo nemoki, todėl bendrovės vadovai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas tinkamai nustatė ieškovės nemokumo momentą ir pagrįstai apelianto nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pripažino jo neteisėtais veiksmais, lemiančiais civilinės atsakomybės taikymą.

13.3. Atsakovo D. G. vadovavimo nemokiai įmonei laikotarpiu susidarė 8 725,51 Eur dydžio įsipareigojimai kreditoriams. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje yra nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys atsakovui D. G. dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nėra ginčijama, teisėjų kolegija vertina tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl žalos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo D. G. teisėtumą ir pagrįstumą.

Faktinės bylos aplinkybės

17. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartimi UAB „Asleta“ iškėlė bankroto bylą, jos bankroto administratore paskyrė UAB „Bankrotas“. Teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. patvirtino įmonės kreditorių sąrašą ir jų kreditinius reikalavimus, kreditorių sąrašas 2017 m. lapkričio 24 d., 2018 m. gegužės 16 d. ir 2019 m. birželio 4 d. nutartimis buvo patikslintas. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Asleta“ vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. ėjo V. Š., laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės vadovu buvo atsakovas D. G., laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. – atsakovė S. Z., o laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. – atsakovas D. G.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo

18. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad apie vykstantį teismo procesą jam tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo pabaigoje, kai atsiliepimo į ieškinį pateikimo terminas jau buvo pasibaigęs. Atsakovas keletą kartų kreipėsi į teismą su prašymu atidėti bylos nagrinėjimą, nes siekė susirasti atstovą, tačiau byla buvo išnagrinėta atsakovui nepateikus savo pozicijos dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtais apeliacinio skundo argumentais.

19. CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą. CPK 123 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

20. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2019 m. sausio 29 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo, be kita ko, pareiškė reikalavimą atsakovui D. G. dėl 8 725,51 Eur žalos atlyginimo. Priėmus ieškovės patikslintą ieškinį, 2019 m. sausio 29 d. teismo posėdis buvo atidėtas. Iš bylos duomenų matyti, kad patikslinto ieškinio kopija kartu su teismo pranešimu dėl atsiliepimo į patikslintą ieškinį pateikimo, taip pat šaukimas į 2019 m. kovo 20 d. teismo posėdį 2019 m. sausio 30 d. išsiųsti patikslintame ieškinyje nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, pašto dokumentuose nurodyta, kad per saugojimo terminą siunta neatsiimta (t. 3, b. l. 10, 19, 20). Nepavykus įteikti procesinių dokumentų, minėti dokumentai 2019 m. vasario 14 d. išsiųsti atsakovo D. G. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ir šiuo adresu procesiniai dokumentai atsakovui neįteikti (t. 3, b. l. 24). Teismui patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis atsakovo D. G. darboviečių nenustatyta (t. 3, b. l. 28), todėl patikslintas ieškinys, teismo pranešimas ir šaukimas 2019 m. kovo 6 d. atsakovui išsiųsti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. kovo 20 d. teismo posėdis buvo atidėtas, nes apie posėdį nebuvo tinkamai pranešta atsakovui D. G. Kadangi procesinių dokumentų nei ieškinyje nurodytu, nei atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu įteikti nepavyko, duomenų apie kitus atsakovo gyvenamosios vietos ar darbovietės adresus byloje nebuvo pateikta, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą procesinius dokumentus laikyti atsakovui įteiktais CPK 123 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, tai yra praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo atsakovo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, jog byloje buvo pažeistos civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios procesinių dokumentų įteikimą atsakovui.

21. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2019 m. gegužės 31 d. atsakovas D. G. kreipėsi į teismą elektroniniu laišku, kuriame nurodė, jog žino apie paskirtą teismo posėdžio laiką, gyvena ir dirba užsienyje. Minėtame laiške atsakovas nurodė, kad į teismo posėdį neatvyks, prašė atidėti posėdį mėnesiui, kad galėtų rasti advokatą ir pateikti įrodymus (t. 3, b. l. 74). Teismas patenkino atsakovo prašymą ir 2019 m. birželio 3 d. teismo posėdį atidėjo iki 2019 m. birželio 25 d., pastarasis teismo posėdis atidėtas iki 2019 m. rugpjūčio 6 d. (t. 3, b. l. 84, 85, 96, 97). Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 6 d. atsakovas elektroniniame laiške teismui nurodė, kad posėdyje nedalyvaus, advokato neturi, taip pat pateikė savo paaiškinimus dėl ginčo esmės (t. 3, b. l. 111). Nurodytos bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie iškeltą civilinę bylą ir jam pareikštus reikalavimus, atsakovui buvo sudaryta reali galimybė susirasti ir turėti byloje atstovą, tačiau atsakovas atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė, teismo posėdyje pats ar per atstovą nedalyvavo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visus bylai reikšmingus atsikirtimus atsakovas turėjo galimybę nurodyti savo apeliaciniame skunde, kartu su juo pateikti savo argumentus pagrindžiančius įrodymus. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, jog atsakovo procesinės teisės būti išklausytam, vesti bylą per atstovą šioje byloje buvo apribotos.

22. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas D. G. atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius jo civilinę atsakomybę. Apelianto teigimu, ieškovė neįrodė, jog atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu bendrovė buvo nemoki. Teismas nevertino, kad apelianto elgesys atitiko protingą verslo riziką, jis ėmėsi priemonių įmonės mokumui atkurti – dengė esamus skolinius įsipareigojimus, tęsė veiklą, ieškojo naujų patalpų, todėl jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko. Taigi apeliaciniame skunde yra keliamas atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat UAB „Asleta“ nemokumo momento nustatymo klausimai.

23. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, tai yra bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015 ir kt.).

24. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

25. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, tai yra įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, negu atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, ir dėl to kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau vertinant šios teisinės pareigos atsiradimo momentą taikytina Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apibrėžtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

26. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė faktiškai nemoki buvo jau 2016 m. sausio 1 d., todėl nuo šio momento įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Spręsdamas klausimą dėl ieškovės nemokumo momento, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartyje dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nustatytas aplinkybes, jog, pagal 2015 m. balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos, taip pat viešai skelbiamus duomenis apie nuosekliai didėjančias įmonės mokestines prievoles, 2016 metų pradžioje įmonė turėjo skolų beveik du kartus daugiau nei turto. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino byloje pateiktą ieškovės banko sąskaitos išrašą apie gautas pajamas ir išlaidas, taip pat faktines aplinkybes dėl 2016 m. gegužės 19 d. sudarytos paskolos sutarties, pagal kurią ieškovei suteikta 27 200 Eur paskola, 2016 m. liepos 1 d. paskolos sutarties, pagal kurią ieškovei suteikta 8 000 Eur paskola, ir 2016 m. liepos 19 d. paskolos sutarties, pagal kurią ieškovei suteikta 878 Eur paskola. Byloje esantis 2015 m. įmonės balansas patvirtina, kad ieškovė turėjo turto už 8 337 Eur, iš jo trumpalaikis turtas sudarė 3 839 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 15 059 Eur (t. 1, b. l. 23). Finansinės atskaitomybės dokumentai už vėlesnius laikotarpius Juridinių asmenų registro tvarkytojui nebuvo pateikti.

27. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės nemokumo momento ir nurodo, kad dengė esamus skolinius įsipareigojimus kreditoriams, tęsė įmonės veiklą, ieškojo naujų patalpų, tačiau byloje nėra pateikta jokių patikimų apelianto nurodytas faktines aplinkybes dėl įmonės mokumo patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad bendrovės faktinio nemokumo būseną apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu iš dalies patvirtina ir paties atsakovo 2019 m. rugpjūčio 6 d. teismui siųstame elektroniniame laiške pateikti paaiškinimai, jog buvusi įmonės vadovė nebuvo sumokėjusi darbo užmokesčio darbuotojams, o bendrovės skolos buvo per didelės, kad atsakovas pajėgtų tęsti įmonės veiklą (t. 3, b. l. 111). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu ir jo pagrindu teismo padaryta išvada, kad ieškovė 2016 m. sausio 1 d. jau buvo faktiškai nemoki (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), o vien apeliaciniame skunde atsakovo pateikti paaiškinimai dėl įmonės mokumo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės nemokumo momento pagrįstumo. Kadangi, pagal byloje esančius Juridinių asmenų registro duomenis, atsakovas D. G. UAB „Asleta“ vadovu buvo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., šiuo laikotarpiu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei jis nesikreipė, todėl darytina išvada, kad atsakovo neteisėti veiksmai, kaip būtinoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, šioje byloje yra įrodyti (CK 6.246 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis).

28. Apeliantas savo skunde taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas D. G. buvo tik nominalus įmonės vadovas, tačiau tikruoju bendrovės vadovu ir savininku jis laikė atsakovą D. G., kuris ir buvo paprašęs apelianto vadovauti įmonei. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

29. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

30. Byloje esančiame Juridinių asmenų registro išraše nurodyta, kad UAB „Asleta“ vadovas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo atsakovas D. G. Nors apeliantas nurodo, kad tikruoju įmonės vadovu ir savininku jis laikė atsakovą D. G., tačiau atsižvelgtina į tai, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo ir neįrodinėjo faktinių aplinkybių, kad viešajame registre yra nurodyti klaidingi duomenys apie UAB „Asleta“ vadovą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Tokias faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų apeliantas nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu. Taigi pagal byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas D. G. atliko juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priiminėjo vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2019 m. rugpjūčio 6 d. teismui siųstame elektroniniame laiške atsakovas teigė, kad, būdamas vadovu, jis siekė tęsti įmonės veiklą. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodo faktines aplinkybes, jog būdamas įmonės vadovu jis tęsė veiklą, siekė ją padaryti pelningą, ieškojo naujų patalpų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta kolegija vertina, jog apeliantas pripažįsta tą aplinkybę, kad jis priiminėjo valinius sprendimus, susijusius su įmonės veikla, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškinyje nurodytu laikotarpiu apeliantas buvo tik nominalus bendrovės vadovas. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra paneigtas atsakovo D. G., kaip buvusio UAB „Asleta“ vadovo, teisinis statusas, todėl jis yra tinkamas atsakomybės subjektas sprendžiant klausimą dėl jo vadovavimo įmonei laikotarpiu atsiradusios žalos atlyginimo.

31. Apeliaciniame skunde taip pat yra keliamas klausimas dėl ieškovei iš apelianto priteisto žalos atlyginimo dydžio. Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad į bylą nebuvo pateikti bendrovės 2016–2017 metų buhalterinės apskaitos duomenys, iš kurių būtų įmanoma nustatyti tikrąjį žalos dydį. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad skola darbuotojoms D. V. ir V. B. atsirado iki apelianto vadovavimo įmonei pradžios, atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu šios darbuotojos jau nebedirbo, todėl skola šioms darbuotojoms negali būti laikoma apelianto padaryta žala ieškovei. Teisėjų kolegija su paminėtais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

32. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, tai yra jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

33. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju ieškovė iš atsakovo reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo dydį įrodinėjo į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. ieškovei pareikštų kreditinių reikalavimų kopijomis, ieškovės bankroto byloje priimtomis teismo nutartimis dėl kreditinių reikalavimų patvirtinimo, teismų procesiniais sprendimais dėl piniginių lėšų priteisimo įmonės kreditoriams ir kitais įrodymais. Ieškovė taip pat pateikė į bylą 2019 m. gegužės 27 d. pažymą apie ieškovės bankroto byloje pareikštų kreditinių reikalavimų kitimą, iš kurios matyti, kad 2016 m. gruodžio mėnesį ieškovės skoliniai įsipareigojimai kreditoriams iš viso sudarė 3 202,97 Eur, 2017 m. rugpjūčio 1 d. ieškovės skolos kreditoriams sudarė 9 184,41 Eur (t. 3, b. l. 79). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo D. G. vadovavimo įmonei laikotarpiu ieškovės įsipareigojimai kreditoriams nuo 3 202,97 Eur padidėjo iki 9 184,41 Eur, t. y. išaugęs įmonės skolų dydis sudaro 5 981,44 Eur (9 184,41 – 3 202,97 = 5 981,44). Atsakovas nepateikė šioje pažymoje nurodytus duomenis paneigiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ieškovės nurodytų duomenų apie įmonės skolų dydį pagrįstumu.

35. Ginčydamas skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovo priteisto žalos atlyginimo dydį, apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai į žalos sumą įtraukė skolą įmonės darbuotojoms D. V. ir V. B., kuri atsirado iki apelianto vadovavimo įmonei pradžios, todėl, apelianto nuomone, šios sumos turėtų būti priteisiamos iš ankstesnio bendrovės vadovo. Iš ieškovės pateiktos 2019 m. gegužės 27 d. pažymos apie ieškovės kreditinių reikalavimų kitimą matyti, kad ieškovės skola D. V. 2016 m. gruodžio mėnesį sudarė 1 172,23 Eur, 2017 m. rugpjūčio 1 d. ši skola buvo padidėjusi iki 1 796,68 Eur, todėl apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu ieškovės skola šiai įmonės darbuotojai padidėjo 624,45 Eur. Ieškovės skola V. B. 2016 m. gruodžio mėnesį sudarė 741,95 Eur, 2017 m. rugpjūčio 1 d. ši skola buvo padidėjusi iki 2 103,23 Eur, todėl apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu ieškovės skola šiai įmonės darbuotojai padidėjo 1 361,28 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu teismo sprendimu ieškovei iš apelianto buvo priteista tik atsakovo D. G. vadovavimo įmonei laikotarpiu atsiradusio ieškovės skolos darbuotojoms D. V. ir V. B. pokyčio suma, o ne visa šioms darbuotojoms buvusi bendrovės skola, kaip klaidingai nurodo apeliantas. Kitų argumentų, pagrindžiančių, jog žalos dydis buvo nustatytas netinkamai, apeliantas nenurodė. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė pateikė į bylą pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. pažeistos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovei buvo padaryta 5 981,44 Eur dydžio žala, todėl, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškovei iš atsakovo D. G. priteistino žalos atlyginimo dydį.

36. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat ginčija savo kaltę, kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą, ir nurodo, kad dėl jo vadovavimo įmonei laikotarpiu atsiradusių nuostolių jis nėra kaltas, nes atsakovas stengėsi atsiskaityti su kreditoriais ir bendrovės veiklą vėl padaryti pelningą. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėti apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, jų nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Byloje nustatyta, kad, būdamas įmonės vadovu, apeliantas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, nors atsakovui buvo žinomi įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų dydis, taip pat aplinkybės, jog įmonės turimo turto nepakako pradelstoms skoloms padengti. Šiais neteisėtais veiksmais (neveikimu) apeliantas sudarė sąlygas didėti tuo metu jau faktiškai nemokios UAB „Asleta“ skoliniams įsipareigojimams kreditoriams. Nustačius atsakovo, kaip įmonės vadovo, neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), lėmusius žalos atsiradimą, atsakovo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltės prezumpciją, darytina išvada, kad atsakovo kaltė, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, šioje byloje taip pat yra nustatyta (CK 6.248 straipsnis).

37. Apibendrindama anksčiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtas neveikimas), t. y. būdamas įmonės vadovu pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl šio atsakovo neteisėto neveikimo ieškovei padaryta turtinė žala, t. y. bendras išaugęs įmonės skolų kreditoriams pokytis sudaro 5 981,44 Eur, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovo D. G. pagrįstai priteista 5 981,44 Eur turtinei žalai atlyginti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

38. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su skirtingu atskirų įmonės vadovų veiksmų vertinimu, neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Aurimas BrazdeikisMarius DobrovolskisKristina Domarkienė