Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės SPECTUM PRO, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Administratoriai LT“, atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-348-633/2024 pagal likviduojamos dėl bankroto uždaros akcinės bendrovės SPECTUM PRO patikslintą ieškinį atsakovui S. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos natūra taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8. Atskiruoju skundu ieškovė LUAB SPECTUM PRO, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Administratoriai LT“, prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti, o netenkinus šio reikalavimo, panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutartį ir perduoti atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sustabdytas bylos nagrinėjimas iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas kitoje civiline tvarka nagrinėjamoje byloje, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

12. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl civilinės bylos pagal ieškovės-bankrutuojančios įmonės nemokumo administratorės reikalavimą atlyginti iš buvusio įmonės vadovo žalą dėl imperatyvių įstatymo nuostatų nesilaikymo, t. y. neiniciavus laiku įmonės nemokumo (bankroto) proceso, ir civilinės bylos pagal jos pareikštą actio Pauliana ieškinį tam pačiam atsakovui, ryšio. Ieškovė (apeliantė) LUAB SPECTUM PRO, atstovaujama nemokumo administratorės, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu sustabdyti bylos nagrinėjimą, nurodo, kad nėra tiesioginio prejudicinio bylos dėl žalos atlyginimo ir bylos pagal actio Pauliana ieškinį ryšio, t. y. nepaisant to, kad, pagal ginčo šalių dispozityviai užimtas pozicijas, dalis įrodinėjimo dalyko abejose bylose sutampa (dėl įmonės nemokumo momento), tačiau tai nereiškia, jog nėra galimybės išnagrinėti actio Pauliana bylos, kuri iš esmės skiriasi nuo bylos dėl žalos atlyginimo ir kuriose ieškovės nemokumo fakto nustatymo reikšmės yra skirtingos. Vien tai, kad vartojamos panašios sąvokos „nemokumas“ nereiškia, kad šios sąvokos identiškos CK 6.66 straipsnio ir JANĮ nuostatų prasme ir dėl to reikia sustabdyti bylą.

13. Bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui; byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis).

14. Pagal CPK nuostatas yra skiriami dviejų rūšių civilinės bylos sustabdymo pagrindai: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis civilinės bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009). Nepaisant to, dėl kurios rūšies civilinės bylos sustabdymo pagrindo egzistavimo yra sprendžiama, abiem atvejais turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, kliudančios išspręsti civilinę bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑187/2011).

16. Pagal kasacinio teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje (kitose neišnagrinėtose bylose) yra tiesioginis prejudicinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016). Teismas privalo sustabdyti bylą, kai jam, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Taigi, jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017; 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020).

17. Teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytą privalomojo sustabdymo pagrindą, turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose; spręsdamas, yra tarp dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys ar ne, teismas turi išaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, ir kokie nustatinėjamoje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2011; 2014 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑236/2014).

18. Kaip matyti iš šioje byloje pareikšto patikslinto ieškinio, ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, prašo nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančiais pirkimo–pardavimo sandorius ir sąskaitas faktūras, kuriais ieškovė buvusiam vadovui-atsakovui S. M. yra perleidusi kilnojamąjį turtą (motociklą KTM 1190 S., medžio šlifavimo įrenginį Felder FW1102C, gręžimo stakles Felder FD21, frezavimo stakles Felder F900Z, formatinio pjovimo stakles K540S ir reismusą Felder D963), bei taikyti restituciją, šį turtą gražinant ieškovei. Ieškovė, kaip savo reikalavimų teisinį pagrindą, nurodo CK 6.66 straipsnį, 1.82 straipsnį ir 1.91 straipsnį, t. y. įrodinėja, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant ieškovės ir jos kreditorių teises, ieškovės veikla nebuvo susijusi su baldų gamyba, todėl ginčo turtas buvo įgytas ne ieškovės, o atsakovo ir su juo susijusios kitos įmonės naudai, t. y. ieškovės veiklos resursai (ginčo įranga, energetiniai ištekliai ir darbuotojai) buvo naudojami ne jos pajamų gavimui ir kreditorinių reikalavimų padengimui, o atsakovo asmeninei ar su juo susijusios įmonės naudai, ieškovės kreditorių reikalavimai nebuvo dengiami ir esant ieškovei nemokiai, atsakovas, ginčijamais sandoriais suteikdamas sau pranašumą prieš kitus kreditorius, perėmė ginčo turtą, nors ieškovė nei ginčo turto įgijimo, nei jo perleidimo atsakovui sandorių sudaryti neprivalėjo, ginčo turtas buvo nenuvertėjęs ir likvidus.

19. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad tą pačią dieną po sustabdytos bylos iškėlimo, ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, atsakovo S. M. atžvilgiu Kauno apygardos teisme pareiškė dar vieną ieškinį (civilinės bylos Nr. e2‑572-324/2024) dėl 445 151,88 Eur žalos atlyginimo. Ieškovė, kaip savo reikalavimų teisinį pagrindą, nurodo JANĮ 5 straipsnio 1 punktą, 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 13 straipsnio 1 dalį, t. y. įrodinėja, kad atsakovas nevykdė imperatyvios įstatymo nuostatose įtvirtintos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, kuomet juridinis asmuo tampa nemokus, todėl tokiais savo neteisėtais veiksmais atsakovas padarė žalą ieškovei ir jos kreditoriams 445 151,88 Eur sumai, kuri yra grindžiama išaugusių kreditorių finansinių reikalavimų suma, susidariusia būtent nuo ieškovės įrodinėjimo nemokumo momento iki bankroto bylos jai iškėlimo.

20. Taigi byloje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad byloje dėl žalos atlyginimo ieškovė siekia įrodyti, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais jai padarė žalą, o byloje, kurioje ji yra pareiškusi actio Pauliana ieškinį, ji siekia įrodyti, kad atsakovo sudaryti ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises, kadangi ieškovė, susidūrusi su finansiniais sunkumais ir tapusi nemokia, neteko likvidaus turto, kuris galėjo būti skirtas kreditorių reikalavimų padengimui, o ne išimtinai atsakovo interesų tenkinimui. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su prašymą sustabdyti civilinės bylos procesą pareiškusia šalimi bei pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad abejos bylos yra susijusios ir jose nustatinėtinos kai kurios faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės nemokumo vertinimu. Visgi, šiuo konkrečiu atveju, to nepakanka būtent prejudiciniam ir(ar) įrodomajam abiejų bylų teisiniam ryšiui konstatuoti, kuris kliudytų civilinės bylos savarankišką išnagrinėjimą bei faktinių aplinkybių šioje byloje nustatymą ir įvertinimą.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad kreditoriaus teises gali pažeisti net ir tie sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343-378/2015; 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2013; 2008 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑1‑701/2016).

23. Pažymėtina, kad įmonės nemokumas yra svarbi ekonominė, finansinė kategorija, nes parodo įmonės negalėjimą toliau vykdyti savo veiklą ir prisiimtus įsipareigojimus. Nors neigiamus padarinius sukelia jau esamas įmonės nemokumo faktas, tačiau tam tikrais atvejais yra ne mažiau svarbu išsiaiškinti, ar įmonės nemokumas nebuvo nulemtas neteisėtų įmonės akcininkų, vadovų veiksmų. JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. JANĮ 5 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte taip pat įtvirtinta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Juridinio asmens nemokumo sąvoka įtvirtina JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje, t. y. juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Tuo tarpu CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos. Tačiau skolininko nemokumas neturi būti aiškinamas taikant analogiją su ĮBĮ (dabar JANĮ) įtvirtinta nemokumo sąvoka, nes actio Pauliana gali būti reiškiamas dėl tokio sumažėjusio skolininko mokumo, dėl kurio šis (fizinis ar juridinis asmuo) negali patenkinti kreditoriaus reikalavimo, o bankroto atveju nemokumo kriterijai yra skirti kitiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29. Teismų praktika. 2008, 29).

24. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad [...] vertinant, ar skolininko sudarytas sandoris nulėmė jo nemokumą CK 6.66 straipsnio prasme, šiose normose įtvirtinta nemokumo samprata neturi būti aiškinama analogiškai ĮBĮ (dabar JANĮ) įtvirtintai įmonės nemokumo sampratai, nes jų tikslai yra kitokie, nei bankrotą reglamentuojančių teisės normų. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2009; 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Atitinkamai kasacinio teismo praktikoje yra pateikta bendroji taisyklė, kad įmonės nemokumas [...] CK 6.66 straipsnio kontekste yra platesnė sąvoka, nei ją apibrėžia ĮBĮ (dabar JANĮ), ir kad įmonės nemokumas gali būti nustatytas įvertinus kitas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į mokumo vertinimo sudėtingumą ir kintamųjų skaičių (pavyzdžiui, įmonės turto struktūra, turto likvidumas, nuosavo kapitalo teigiama ar neigiama dinamika, įmonės veiklos rūšis), nė vienas iš kasacinio teismo konkrečiose bylose pateiktų nemokumo vertinimo kriterijų negali būti traktuojamas kaip absoliuti taisyklė, vienareikšmiškai taikytina ir kitose bylose, nes nemokumo nustatymas yra konkrečios bylos fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014).

25. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašyme sustabdyti civilinę bylą ir skundžiamoje teismo nutartyje išdėstyti argumentai nepatvirtina, kad tarp dviejų teismuose nagrinėjamų bylų – bylos actio Pauliana pagrindu ir bylos dėl žalos atlyginimo – yra tiesioginis teisinis ryšys, t. y. jog byloje dėl žalos atlyginimo nustatyti faktai dėl ieškovės nemokumo momento savo teisine galia turės įrodomąją ar prejudicinę teisinę reikšmę būsimam teismo sprendimui nagrinėjamoje civilinėje byloje, ir kad tokių faktų bylą nagrinėjantis teismas pats negali nustatyti, todėl konstatuotina, kad civilinės bylos sustabdymas šiuo atveju neatitinka šio instituto paskirties. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės taip pat nepateikė motyvų ir argumentų, objektyvių kliūčių, trukdančių jam pačiam nustatyti tam tikrus faktus šioje byloje ir nenurodė argumentų, kokios aplinkybės išimtinai galėtų būti nustatytos kitoje nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, kurios lemtų teisingą sustabdomos bylos išnagrinėjimo rezultatą. Teismas nutartyje nenurodė, kokių faktų, kurie galėtų būti nustatyti tik išnagrinėjus bylą dėl žalos atlyginimo, įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia tokia reikšminga, kad, jų nenustačius, sustabdoma byla negali būti išnagrinėta. Teismas nemotyvavo, kodėl ir kokie faktai negali būti nustatyti nagrinėjant bylą, iškeltą actio Pauliana pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad tam tikros civilinei bylai reikšmingos aplinkybės, kaip ieškovės nemokumo momentas, bus nagrinėjamos byloje dėl žalos atlyginimo, kurios bus vertinamos būtent atsakovo žalos kilimo sąlygų kontekste, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo taikyti civilinės bylos sustabdymo instituto.

26. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias civilinės bylos stabdymo institutą, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės atskirasis skundas tenkinamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovo S. M. prašymas dėl bylos sustabdymo iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-572-324/2024, atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

27. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo S. M. prašymą dėl bylos sustabdymo iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-572-324/2024, atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.