- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- e2YT-50-1069/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01165-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Nainienė
- Pareiškėjas
- D. I.
- Suinteresuotas asmuo
- N. L.
- Advokatai
- Vytautas Kelpšas
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
suinteresuotiems asmenims N. L. ir jos atstovei, advokatei D. K., J. I., S. P., N. B. S., R. K., K. V., A. J. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui R. B.,
teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. I. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas, J. I., S. P., N. B. S., R. K., M. Z., J. J., G. Z., R. L., A. J., K. V., N. L., B. S. ir A. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pareiškėjos reikalavimų esmė ir argumentai
1. pareiškėja D. I. kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIV skyriuje nustatyta tvarka dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo ir, patikslinusi pareiškimo reikalavimus, prašė nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise įgijo tokius pagrindinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) 1) pastatą – viralinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) pastatą – malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 3) pastatą – malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) pastatą – rūsį, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau tekste – ir pastatai) (t. 1, el. b. l. 1-4; t. 2, el. b. l. 17-20).
Šalies argumentai
2. Pareiškime nurodė, kad ji su sutuoktiniu J. I. nuo 1986 m. gyvena daugiabučiame name, (duomenys neskelbtini), kuriame taip pat gyvena ir byloje dalyvaujantys suinteresuoti fiziniai asmenys. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu prie namo savo reikmėm pasistatė viralinę, dvi malkines ir rūsį. Viralinę pastatė 1986 m, o vėliau pastatė ir kitus pastatus, iš kurių paskutinis rūsys, pastatytas (apie 1990 m.). Visi pastatai (išskyrus rūsį) yra mediniai, paprastų konstrukcijų. Rūsys yra mūrinis. Visi pastatai buvo pastatyti leidus tuometinei Saugų tarybinio ūkio administracijai. Pareiškėja nuo pat pastatymo dienos ir iki pat dabar šiuos pastatus valdo, juos prižiūri ir jais naudojasi kaip savo nuosavybe, nepertraukiamai, sąžiningai ir atvirai. Per visą daugiau kaip 30 m. valdymo laikotarpį nei fiziniai, nei juridiniai asmenys jai nėra pareiškę pretenzijų į šiuos pastatus. Šie pastatai taip pat nėra registruoti nei valstybės, nei savivaldybės vardu, kitų asmenų vardu. Ir nors šiuos pastatus, kaip savo nuosavybę, pareiškėja Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR) neteismine tvarka buvo įregistravusi pagal Šilutės rajono savivaldybės administracijos Saugų seniūnijos seniūnės 2014-11-05 išduotos pažymos (Nr. V2-547) pagrindu, tačiau Šilutės rajono apylinkės teismas 2017-12-01 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-212-204/2017, šią pažymą pripažino negaliojančia ir panaikino įrašą NTR. Šilutės rajono apylinkės teismas minėtame 2017-12-01 sprendime konstatavo, kad ūkinėse knygose nesant įrašų, Saugų seniūnija negalėjo išduoti 2014-11-05 pažymos Nr. V2-547. Tačiau 2017-12-01 sprendimas nepaneigia aplinkybių, kad D. I. nurodytus pastatus įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Be to, 2017-12-01 sprendime teismas konstatavo, kad pastatai pastatyti iki 1991-07-02, t. y., teismas sprendimu nustatė prejudicinį faktą dėl pastatų pastatymo laikotarpio, ką patvirtina ir liudytojų parodymai. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad ji ir sutuoktinis patys statė savo lėšomis pastatus, o visi leidimai buvo išduoti žodžiu tuometinėje Saugų tarybinio ūkio administracijoje. Popierinio (rašytinio) leidimo statyti statinius tuo laikotarpiu niekas neduodavo.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nurodė, kad faktas, jog nėra jokių įrašų namų knygose apie minimus pastatus neužkerta kelią jį įrodinėti teisme įgyjamosios senaties pagrindu, tą patvirtina ir šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimas Nr. 278 „Dėl dokumentų, tiektinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus pastatus, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25 sąrašo patvirtinimo“ ir šio nutarimo 9 punktas. Pažymėjo, kad ginčo statiniai buvo pastatyti tarybiniu laikotarpiu, kai įsakymai dėl leidimo statybai ne visuomet būdavo tinkamai įforminami. Tai patvirtina ir Klaipėdos archyvo pažyma, kad duomenų nerasta. Liudytojai O. B. D., V. Z., A. Z. ir A. V. patvirtino, kad statinius pareiškėja su sutuoktiniu pasistatė iki 1991-07-01. Be to, teismas 2017-12-01 sprendimu jau pripažino, kad ginčo statiniai buvo pastatyti iki 1991-07-01, o pagal CPK 182 straipsnį prejudiciniai faktai yra neįrodinėjami. Šiuo atveju yra visos sąlygos įgyti statinius nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį. Be to, pastatai nėra pririšti prie pagrindinio pastato ir nebuvo statyti kaip statinių kompleksas, todėl Nėra kliūčių juos registruoti kaip pagrindinius statinius, kaip nesusijusius su daugiabučiu namu.
II. Suinteresuotų asmenų procesinė pozicija
4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime (t. 1, e. b. l. 41-43) ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja pastatus pasistatė neturėdama tam leidimo, nėra duomenų, ar pareiškėja apskritai kreipėsi dėl tokio leidimo išdavimo. Pareiškėja neturėtų įteisinti ypatingosios teisenos tvarka nuosavybę, nes pagal ją būtų įteisinta ne tik nuosavybės teises į statinius, bet ir pastatų vietą. Pareiškėja dėl pastatų įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras, o byloje nėra tokių duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į institucijas, atsakingas už nekilnojamųjų daiktų formavimą ir įteisinimą, todėl, ar ypatingosios bylų teisenos tvarka gali būti tenkintas pareiškėjo pareiškimas, prašė teismo vertinti savo nuožiūra. Pažymėjo, kad tuoj atveju, jei pastatai būtų pastatyti iki 1991 m., jų įteisinimo procedūra būtų vienokia, o po 1991 m. įteisinimo procedūra yra kitokia. Taip pat kyla klausimų dėl kelių pastatų dislokacijos, nes keli pastatai stovi per arti kelio. Jei minimi pastatai būtų įregistruoti kaip pagrindiniai pastatai, jiems tektų didesnė žemės sklypo dalis, jei jie būtų įregistruojami kaip priklausiniai, dalinamo žemės sklypo dalis būtų proporcionali turimai pagrindinio pastato, t. y., buto daliai ir priklausiniams žemė būtų priskiriama tik toje dalyje, ant kurios jie stovi.
5. VĮ Turto bankas atsiliepime (t. 1, el. b. l. 45-46) nurodė, kad neprieštaraus pareiškimo patenkinimui, tuo atveju, jei pareiškėja teismui įrodys visas pareiškime nurodytas aplinkybes, reikšmingas įgyjamosios senaties fakto nustatymui.
6. Suinteresuotas asmuo N. L. atsiliepime (t. 1, el. b. l. 60-65) nesutiko su pareiškimu ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog visi pastatai buvo pastatyti per laikotarpį nuo 1986 m. iki 1990 m. ir turint Saugų tarybinio ūkio administracijos leidimą, neatitinka tikrovės. Paskutinis pastatas (rūsys) buvo pastatytas tik 1999 m., kai pareiškėjos sūnui buvo apie 2 metus. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, leidimų statyboms suteikimą, o (duomenys neskelbtini) namų ūkio knygoje jokių įrašų apie ūkinius pastatus nėra. Nors ginčo pastatai atsirado statybos būdu, tačiau byloje neįrodytas statybų teisėtumas, o neteisėtos statybos rezultatas negali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Be to, rūsys ir pastatas malkinė yra kelio apsaugos zonoje, todėl jie neturėtų būti įteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismo posėdžio metu N. L. papildomai paaiškino, kad visi pareiškėjos statyti pastatai yra pastatyti neteisėtai, neturint tam leidimo. Be to, rūsys buvo statytas ne anksčiau nei 1998 m., kadangi N. L. susituokė 1996 m., 1997 m. ji susilaukė vaiko ir gerai atsimena, kaip ji vedžiodavo savo vaiką po kiemą, o tuo metu pareiškėjos sutuoktinis statė ginčo rūsį.
Atsiliepimas
8. Suinteresuoto asmens N. L. atstovė teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad visi ginčo statiniai pastatyti savavališkai, neturint statybą leidžiančių dokumentų. Klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šios statybos metu. Dėl dviejų statinių statybos metų, ginčo kaip ir nėra, jie pastatyti laikotarpiu nuo 1989 iki 1991 metų. Tačiau nesutariama dėl garažo (kurį pareiškėja nurodo kaip malkinę) ir rūsio statybos metų. Byloje esanti įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad garažas (malkinė) pastatytas 1992 m., rūsys – 1999 m., kaip nurodo liudytojai ir suinteresuoti asmenys, o ne iki 1991 m., kaip teigia pareiškėja. Šiuo atveju ginčo statiniams buvo reikalingas atitinkamos institucijos leidimas ar kitas statybą leidžiantis dokumentas, juolab kai statiniai buvo statomi valstybinėje žemėje. Pareiškėja nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad visiems 4 pagalbinio ūkio paskirties statiniams statyti teisės aktų nustatyta tvarka buvo išduoti statybos leidžiantys dokumentai ir būtų skirtas žemės sklypas ūkiniams pastatams statyti. Pareiškėjos argumentas, kad jai žodinį leidimą statyti visus 4 statinius neva davė ūkvedys yra nepagrįstas, nes tokia teisė pagal teisės aktus ūkvedžiams nebuvo suteikta. Liudytojai taip pat nepatvirtino, kad būtų girdėję, jog ūkvedys davė pareiškėjai žodinį leidimą statyti statinius. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-12-01 įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta, kad iš Alkos kaimo namų ūkio knygos (38-39 puslapių kopijų) matyti, kad įrašų apie ūkinius pastatus nėra, vadinasi ginčo pastatai nebuvo pripažinti tinkamais naudoti, dėl ko valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymas negalimas. Be to, pareiškėja patikslintu pareiškimu siekia nuosavybės teisės į ginčo statinius kaip į pagrindinius statinius, nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo ir tokiu būdu piktnaudžiaujant savo subjektine teise. Pirminiame pareiškime ir teisme pareiškėja paaiškino, kad statinius statė, kaip ūkinės paskirties buto priklausinius, kurie iš pradžių buvo įregistruoti kaip priklausiniai, o šiuo metu visiškai nepagrįstai siekia nuosavybės į pastatus, kaip savarankiškus nuosavybės teises objektus. Patikslinus pareiškimą pareiškėja iš esmės pakeitė faktines aplinkybes ir tokiais veiksmais sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, piktnaudžiauja subjektine teise, todėl yra pagrindas skirti pareiškėjai 3 000 Eur baudą, 50 proc. šios baudos paskiriant suinteresuotam asmeniui – N. L..
9. Suinteresuotas asmuo J. I. su pareiškimu sutiko, jį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad yra pareiškėjos sutuoktinis. Patvirtino, kad jis viralinę buvo pastatęs žymiai seniau nei nurodo S. P. ir tik žymiai vėliau jie prie viralinės pristatė rampą, kur atveždavo pieną.
10. Suinteresuoti asmenys Nijolė B. S., A. J., R. K., R. L. ir S. P. atsiliepime (t. 1, el. b. l. 69-70) nesutiko su pareiškimu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėja nesąžiningai ir neteisėtai siekia įgyti pastatus, ir tokiu būdu neteisėtai bandys pretenduoti į kur kas didesnę žemės sklypo, esančio prie daugiabučio namo, dalį.
11. Suinteresuotas asmuo S. P. teismo posėdžio paaiškino, kad po Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-12-01 sprendimo visiems buvo aiškiai išaiškinta, kad visi kiemo statiniai, kurie yra pastatyti namo kieme, gali būti tik priklausiniai, bet jie negali būti laikomi kaip atskiri statiniai. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad tokių statinių, kuriuos nori įteisinti pareiškėjai, šiuo metu kieme yra 12 vienetų, neskaitant pareiškėjų statinių. Visi šie statiniai yra pastatyti be leidimų. Viralinės pastatas buvo naudojamas kaip pieninės pastatas laikyti pieną ir ši viralinė buvo pastatyta tikrai po 1990 m.
12. Suinteresuotas asmuo N. B. S. teismo posėdžio parodė, kad ji atvyko į tą kaimą gyventi pas savo dukterį tuo metu, kai dukra pagimdė pirmą anūką. Pradžioje gyveno kitame name, o po metų maždaug persikėlė gyventi į namą, kur gyvena pareiškėja. Paaiškino, kad jai parėjusi gyventi nematė jokių pastatų, tie pastatai buvo statomi maždaug 1998 m. pradžioje buvo lyg pastatytas garažas ir viralinė prie kelio, o rūsį pareiškėja statė gimus jos anūkei, t. y. , apie 1998 m.
13. Suinteresuotas asmuo R. K. teismo posėdžio parodė, kad su reikalavimu iš esmės sutinka. Parodė, kad jis minimame pastate gyvena nuo pat gimimo. Pastatus pareiškėja statė dar tarybiniais laikais, jo nuomone pastatai buvo statomi anksčiau nei 1998 m. Pareiškėjos pastatytas garažas ir rūsys yra pastatyti maždaug 2 m nuo kelio, paskutinis buvo statomas rūsys, tikslaus laiko jis neatsimena, tačiau tuo metu jau nebebuvo bendrovės. Kad pareiškėja būtų gavusi leidimą statyboms, jis negirdėjo.
14. Suinteresuotas asmuo K. V. teismo posėdžio metu parodė, kad su pareiškėjos reikalavimu sutinka ir jam iš esmės neprieštarauja. Jis gyvena tame name, kur ir pareiškėja, jis yra pirmasis šio namo gyventojas. Jis pradėjo gyventi šiame name kai mokėsi dar 5 klasėje. Po to išvyko gyventi į Klaipėdą, vėliau, t. y., nuo 1989 m. grįžo vėl gyventi į šį namą. Ten jau stovėjo pareiškėjos pastatyta viralinė su pienui priimti rampa. Rūsį jis pats pareiškėjai padėjo statyti, kokiais metais buvo statomas garažas, jis neatsimena. Jis nėra girdėjęs, kad būtų duodamas leidimas statyti šiuos pastatus, tačiau tais laikais niekas leidimų ir nereikalaudavo.
15. Suinteresuotas asmuo A. J. teismo posėdžio parodė, kad visi kaimynai nori pasidalinti esamą žemės sklypą po pastatais vienodomis dalimis, tačiau pareiškėja visiškai nepagrįstai nori gauti didesnį plotą. Ji pati buvo nuvykusi pas tuometinį žemės ūkio bendrovės ūkvedį (Pangonį), kuris šiuo metu yra garbingo amžiaus ir nesutiko vykti liudyti į teismą dėl savo sveikatos būklės. Jai buvęs ūkvedys pasakė, kad tuo metu niekas jokių leidimų iš jo statyboms neprašė, be to 1991 m. buvo tik vasarinė ir garažas prie kelio, o malkinė ir rūsys buvo pastatytas žymiai vėliau. Parodė, kad tikslių metų, kada buvo pastatytas pareiškėjos rūsys, ji neatsimena, tai buvo tuo metu, kai ji kvietė aplinkosaugininką dėl neteisėtai dengiamo stogo. Apie tai, kad būtų duotas leidimas pareiškėjai statyti pastatus ji nieko nežino, tačiau patvirtina, kad buvęs ūkvedys (Pangonis) jai sakė, kad jokių leidimų niekas jo nėra prašęs. Parodė, kai jiems pastatė naują tvartą tarybinis ūkis, jie liepė nuversti neteisėtai pastatytus pastatus, tačiau niekas šių pastatų nenuvertė. Ji pati šiame pastate gyvena nuo 1986 m. Pradžioje atsikraustę pareiškėja pasistatė viralinę, po to garažą, malkinę pabaigoje – rūsį.
III. Liudytojų parodymai
16. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta O. B. D. parodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini), ir nuo 1968 m. dirbo ten medicinos felčere, todėl visus asmenis, dalyvaujančius byloje pažįsta asmeniškai. Paaiškino, kad pareiškėjų vaikus pradėjo lankyti dar nuo 1986 m. Pradėjus pareiškėjams gyventi dabartinėje gyvenamojoje vietoje, jie pradėjo tvarkytis prie namo esančią teritoriją, kuri buvo labai netvarkinga. Liudytoja patvirtino, kad niekas tuo metu statytis savavališkai pastatų, reikėdavo gauti leidimą, kuris dažniausiai būdavo žodinis. Atvykdavo tuo metu atsakingas asmuo, (pavyzdžiui, jos atveju statybos inžinierius Stankus) apmatuodavo vietą ir leisdavo statytis. Liudytoja tikslaus ginčo statinių statybos laiko neatsimena, tačiau gimus paskutiniam pareiškėjų vaikui, 1995 m., visi dabartiniai pastatai, dėl kurių šiuo metu kyla ginčas, jau stovėjo. Tačiau pati liudytoja negirdėjo, kad būtų pareiškėjams duotas leidimas statyti ginčo pastatus.
17. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. Z. parodė, kad visas bylos šalis jis pažįsta, jie gyvena kaimynystėje nei su vienu iš šalių nekonfliktuoja. Parodė, kad pareiškėja parėjusi gyventi į tą vietą, kur šiuo metu gyvena, 1987 m. ir tik atsikraustę, iš karto pradėjo statytis pagalbinius statinius. Ten, kur jie gyveno yra buvusi vištidė ir prie to pastato nieko nebuvo, todėl būtinai reikėjo statytis pagalbinius pastatus – malkinę ir panašiai. Liudytojas patvirtino, kad tuo metu statantis papildomus pastatus būtinai reikėjo gauti leidimus iš apylinkės. Liudytojas patvirtino, kad, be leidimo niekas tuo metu statyti negalėjo. Kokiais tiksliai metais buvo pastatyti pastatai liudytojas neatsimena, tačiau jie buvo statomi iš karto atsikrausčius pareiškėjams, pastatyti labai senai, paskutinis buvo pastatytas rūsys.
18. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. Z. parodė, kad visas bylos šalis jis pažįsta, jie gyvena kaimynystėje, nei su vienu iš šalių nekonfliktuoja. Patvirtino, kad tik parėjus pareiškėjos šeimai gyventi, ji iš karto pradėjo statytis pagalbines patalpas ir juos pasistatė iki 1991 m., o kiek vėliau pareiškėjai pasistatė rūsį. Norint statyti, reikėdavo kreiptis į ūkį (ar apylinkę), kitaip statytis tuo metu nebuvo galima. Visi išduodami leidimai būdavo žodiniai, raštiškų leidimų niekas tuo metu neduodavo. Ji pati negirdėjo, kaip buvo duotas leidimas pareiškėjai statyti pastatus.
19. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. V. parodė, kad visas bylos šalis ji pažįsta, jie gyvena kaimynystėje, nei su vienu iš šalių nekonfliktuoja. Toje vietoje, t. y., (duomenys neskelbtini) ji gyvena nuo pat gimimo. Senais laikais ten buvo Saugų tarybinio ūkio teritorija, ji pati šiame ūkyje yra išdirbusi virš 15 m. Žino apie pareiškėjos ūkinius pastatus, žino, kad ji yra pasistačiusi 4 pastatus. Patvirtino, kad norint pasistatyti ūkinius pastatus, reikėdavo eiti pas tarybinio ūkio ūkvedį dėl leidimo statyti, eidavo pas ūkio direktorių, pavardės neatsimena lyg Vaičiūnas, jis išrašydavo popierėlį ūkvedžiui ir taip leisdavo statytis pagalbinius pastatus. Prisimena ūkvedžius Skurdelį ir Pangonį. Liudytoja tiksliai pastatų statybos meto negali pastatyti, tačiau mano, kad jiems, t. y., šiems pastatams tikrai yra apie 30 m. Liudytoja patvirtino, kad pareiškėja turi pasistačiusi viralinę (buvusią pieninę), malkinę dauboje, netoli kelio pastatytą garažą ir rūsį. Kokį paskutinį pastatą pareiškėja statė neatsimena, tačiau jie buvo pastatyti labai senai. Ji pati negirdėjo, kaip buvo duotas leidimas pareiškėjai statyti pastatus.
20. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta liudytoja R. K. parodė, kad visas bylos šalis ji pažįsta, jie gyvena kaimynystėje, nei su vienu iš šalių nekonfliktuoja, o suinteresuotas asmuo R. K. yra jos sutuoktinis. Ji pati (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1988 m. Parodė, kad pareiškėjų garažas pastatytas 1992 m. Ji tai atsimena dėl to, kad tas garažas stovėjo prie pat jos durų, o 1992 m. jie tą garažą patraukė į kitą vietą, po to šį garažą perstatė. Rūsys pastatytas iki 1999-2000 m., malkinės pastatymo laiko neatsimena bet ji tikrai pastatyta vėliau nei 1990 m. Kada buvo pastatyta viralinė, ji pati neatsimena. Liudytoja patvirtina, kad jokių leidimų pareiškėja statytis pastatus negavo, nes tiek ji pati tiek pareiškėja visus pastatus statėsi savavališkai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja
VI. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
21. CPK 532 straipsnyje, reglamentuojančiame pasirengimą nagrinėti bylą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, įtvirtinta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt dienų iki teismo posėdžio, specialiame interneto tinklapyje skelbiamas pranešimas apie bylos nagrinėjimą. Nagrinėjamoje byloje toks pranešimas 2018-08-20 nutarties pagrindu buvo paskelbtas specialiame tinklapyje www.teismai.lt (t. 1, el. b. l. 73-74).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
22. Byloje nustatyta, kad pareiškėja D. I. kartu su sutuoktiniu J. I. nuo 1987 m. gyvena (duomenys neskelbtini) kur J. I. nuo 1987-08-11 dirbo tuometiniame Saugų tarybiniame ūkyje, o pareiškėja tame pačiame ūkyje dirbo laikotarpiu nuo 1989-06-08 iki 1990-03-19 (t. 1. el. b. l. 126-130). Minėtame kaime pareiškėja gyvena aštuonių butų gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nuosavybės teise valdo butą Nr. (duomenys neskelbtini), be to, tame pačiame name butus nuosavybes teise valdo ir šioje byloje suinteresuotais asmenimis dalyvaujantys fiziniai asmenys (t. 1, el. b. l. 5-13).
23. Bylos svarstymui pateiktas 2018-05-18 pranešimas apie atliktus žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus ir žemės sklypo ribų paženklinimo aktas (t. 1, el. b. l. 21-25), patvirtina, kad šiuo metu vyksta šio žemės sklypo formavimo / pertvarkymo procedūros, kuriomis siekiama nustatyti (individualizuoti) žemės sklypo dalis, tenkančiais kiekvienam daugiabučio namo bendrasavininkui, pagal šiame žemės sklype valdomą statinio(-ių) dalį / plotą. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir NTŽ atstovas.
24. Taip pat byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja prie minėto gyvenamojo namo, žemes sklype, (duomenys neskelbtini) savo jėgomis ir lėšomis yra pasistačiusi keturis statinius (viralinę, dvi malkines ir garažą) trys iš šių statinių yra mediniai, o vienas jų – plytinis (t. 1, el. b. l. 131-136). Tačiau, kaip konstatuota įsiteisėjusiu Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-12-01 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-212-204/2017, iš (duomenys neskelbtini) namų ūkio knygos 38-39 puslapių kopijų matyti, kad apie ūkiui priklausančius gyvenamuosius namus įrašų nėra, taip pat nėra įrašų apie ūkinius pastatus (t. 1, el. b. l. 14-19; civilinės bylos Nr. e2-212-204/2017 t. 2, el. b. l. 127-130, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis), be to, minėtu teismo sprendimu buvo pripažinta negaliojančia Šilutės rajono savivaldybės administracijos Saugų seniūnijos 2014-11-05 pažyma Nr. V2-547 (t. 1, el. b. l. 20) ir panaikintas įrašas NTR dėl D. I. nuosavybės į pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
25. Šilutės rajono savivaldybės administracijos kanceliarija 2018-10-29 parengtame rašte nurodė, kad jų archyve nėra jokių duomenų, apie Saugų tarybinio ūkio sprendimus, priimtus dėl leidimų statyti ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini)., nuo 1986 m. iki 1990 m. (t. 1 el. b. l. 196), analogiška informacija nurodoma ir Klaipėdos regioninio valstybinio archyvo 2018-11-07 atsakyme, t. y., tai, kad Šilutės rajono Saugų valstybinio (buvusio tarybinio) ūkio archyviniame fonde saugomuose 1986-1990 m. veiklos įsakymuose duomenų apie leidimą D. I. ir J. I. statyti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) nerasta (t. 2, el. b. l. 133).
26. Tačiau, kaip teigia ir šioje byloje įrodinėja pareiškėja D. I., statiniams, kurie, anot jos, buvo pastatyti iki 1991-07-25, leidimai statybai buvo išduoti žodine forma, todėl egzistuoja visos nuosavybės teisės nustatymo pagal įgyjamąją senatį sąlygos (CK 4.68 - 4.71 straipsniai). Taigi šiuo atveju pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teisės į teisiškai neįregistruotus statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, nes juos pastatė tarybiniais metais valstybinėje žemėje prie savo gyvenamojo buto ir nepertraukiamai valdė bei naudojosi.
Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų
27. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.
28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018 21 punktą).
29. Be to, kasacinis teismas savo praktikoje akcentuoja ir tai, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektas. Tai – teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011).
30. Šioje byloje pareiškėja siekia, pasinaudodama įgyjamosios senaties instituto, įgyti nuosavybės teisę į keturis nekilnojamojo turto objektus, atsiradusius statybos būdu, o ginčas kilo iš esmės tik dėl vienos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti reikalingos (būtinosios) sąlygos – statybų teisėtumo.
Dėl pastatų valdymo (ne)teisėtumo
31. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-27 nutarimo Nr. 1263 redakcija) patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25 sąrašo 9 punktą – seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2–6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
32. Sprendžiant dėl pastatų valdymo teisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti įgyjamąją senatį, tarp byloje dalyvaujančiu asmenų kilo ginčas dėl pastatų statybos laikotarpio. Pareiškėja įrodinėjo teismui, kad visi keturi statiniai buvo pastatyti laikotarpiu nuo 1986 m. iki 1990 m. Tai, kad du iš keturių pastatų buvo pastatyti kaip tik šiuo laikotarpiu byloje ginčo nekilo, šią aplinkybę tvirtino tiek byloje dalyvaujantys suinteresuoti, tiek liudytojais apklaustai asmenys. Tačiau dėl kitų dviejų pastatų (garažo / malkinės ir rūsio) statybos laikotarpių tiek suinteresuotų asmenų, tiek liudytojų parodymai prieštaringai išsiskyrė. Kaip atkreipė dėmesį pareiškėja, tokia aplinkybė jau buvo nustatyta Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-12-01 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-212-204/2017, konstatuojant, kad visi pastatai pastatyti iki 1991-07-25 (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tačiau ši prejudicinė aplinkybė ir tai, kad registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25 taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimo Nr. 278 nuostatos, visiškai neeliminuoja to, kad vis tik privalu įsitikinti visų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti reikalingos sąlygos egzistavimu, tame tarpe ir tai, jog tokie daiktai buvo sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
33. Pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis), jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina. Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
34. Pastatų statybą kaimo vietovėje nuo 1983-08-31 iki 1988-12-14 reglamentavo – Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1983-08-05 nutarimu Nr. 213 ir Kaimo gyvenviečių statymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Ministrų Tarybos 1970-06-24 nutarimu Nr. 240. Nuo 1989 m. iki 1991-07-12 pastatų statybą kaimo vietovėse reglamentavo Individualinės statybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1988-12-14 nutarimu Nr. 64, apibrėžę statybos teisėtumo kriterijus ir pastatytų pastatų priėmimą eksploatuoti. Pagal paminėtų teisės aktų reikalavimus statybai buvo privalu gauti žemės sklypą, paruošti techninę dokumentaciją, gauti leidimą, nustatyta tvarka priduoti baigtą statybą ir kt., o tuometinės statybos teisėtumo faktas galėtų būti patvirtintas įvairiais dokumentais (pavyzdžiui, patvirtintu individualiu ar tipiniu projektu; vietinio vykdomojo komiteto leidimu, kolūkio narių visuotinio susirinkimo nutarimu ar valstybinio ūkio administracijos įsakymu, vietinio vykdomojo komiteto sprendimu skirti žemės sklypą statybai; žemės sklypo planais; sutartimi dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotai naudotis; valstybinės komisijos aktu dėl pastato priėmimo naudoti; vietinių vykdomųjų komitetų potvarkiais dėl valstybinės komisijos aktų priimti pastatus naudoti patvirtinimo; dokumentais, patvirtinančiais privalomojo pastatų valstybinio draudimo įmokų mokėjimą, ir kitais panašiais dokumentais). Tačiau jokių duomenų apie panašių dokumentų buvimą ar jų neišlikimo priežastis teismui nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai).
35. Šiuo atveju nagrinėjant bylą teisme pripažintina, kad nepakanka duomenų aukščiau paminėtų keturių statinių statybos teisėtumo fakto konstatavimui (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Pagal iki 1991-07-25 galiojusią tvarką kiekvienas pastatytas namas buvo registruojamas, vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda, o į namų valdos sąvoką įėjo tiek gyvenamasis namas, tiek kiti pastatai (ūkiniai pastatai, garažas ir t.t.), kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991-07-25, t. y., iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Pagal šią instrukciją pastatai tiek kaimo, tiek miesto vietovėje buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki minėtos instrukcijos įsigaliojimo, tai jie registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų, bei įrodymus, patvirtinančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų.
36. Šiuo atveju, išlikusioje (duomenys neskelbtini) namų ūkio knygoje (jos 38-39 psl.) visiškai nėra padaryta jokių įrašų apie pareiškėjos ūkiui priklausiusius kokius nors pagalbinius / ūkinius pastatus ar kitus priklausinius (civilinės bylos Nr. e2-212-204/2017 t. 2, el. b. l. 127-130, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, įrašų ūkinėje knygoje nebuvimas, leidžia spręsti apie tai, kad tokie statiniai statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo priimti eksploatuoti, todėl tokie statiniai ir daiktinės teisės į juos galėtų būti įregistruojami tik inicijuojamų viešojo administravimo procedūrų metu priimtų individualių teisės aktų, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymą sudarančių sąlygas šiam viešojo administravimo veiksmui atlikti, pagrindu.
37. Pareiškėja, iš esmės remdamasi tik savo pačios paaiškinimais ir netiesioginiais teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų (O. B. D., V. ir A. Z. ir A. V.) parodymais teigė, jog leidimai visų keturių pastatų statybai buvo išduodami tik žodžiu tuometinės Saugų tarybinio ūkio administracijos atstovo (t. y., ūkvedžio). Tačiau, teismo vertinimu, net ir neatsižvelgiant į tuomet galimai buvusią supaprastintą leidimų tokių konstrukcijų pastatų statybai išdavimo formą (žodžiu), vien šių statinių neapskaitymas (nefiksavimas) nei namų ūkio knygose, nei juokiose kituose archyviniuose įrašuose (t. 1 el. b. l. 196, t. 2, el. b. l. 133), neleidžia daryti prielaidų apie galimą šių statinių teisėtumą. Juolab kad, pareiškėja, siekdama įgyjamosios senaties fakto nustatymo savo naudai, pati Saugų tarybiniame ūkyje dirbo tik iki 1990-03-19 (t. 1. el. b. l. 126-130), o kaip nurodoma pareiškime paskutinis statinys buvo statomos iki 1990 rudens (CPK 185 straipsnis).
38. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas (CK 4.67 straipsnio 1 dalis), konstatuotina, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai), todėl pareiškimas atmestinas.
Dėl baudos skyrimo
39. Suinteresuotas asmuo N. L., įvertinusi pareiškėjos patikslinto pareiškimo reikalavimą dėl įgyjamosios senaties nustatymo į pastatus, kaip pagrindinius nekilnojamojo turto objektus, nurodė, kad toks pareiškėjos procesinis elgesys patvirtina jos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą ir sudaro pagrindą baudos skyrimui.
40. CPK 95 straipsnyje reglamentuojamos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal šio straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Nustatęs piktnaudžiavimo proceso teisėmis atvejus, teismas taip pat gali skirti baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais.
41. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinamas laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
42. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, siekdama savo nuosavybės teisių pripažinimo, kreipėsi į teismą su pareiškimu, bylos nagrinėjimo metu teikė prašymus (įrodymus) ir argumentus, o taip pat pasinaudojo teismo pasiūlymu patikslinti pareiškimo reikalavimą. Aplinkybė, kad pareiškimo reikalavimai buvo patikslinti ir pateikti teismui ne visiškai taip, kaip buvo išsakyti argumentai teismo posėdžio metu, bei tai, kad galiausiai pareiškėjos pareiškimas buvo atmestas, nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo procesu fakto bei taikyti CPK 95 straipsnio normas dėl baudos paskyrimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
43. Ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 dalis).
44. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių asmenų interesai akivaizdžiai buvo priešingi ir į tai, kad pareiškėjos pareiškimas buvo atmestas visa apimtimi išsprendžia ir suinteresuotų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
45. Nustatyta, kad šioje suinteresuotas asmuo N. L. 2018-07-09 atstovavimo sutarties pagrindu buvo atstovaujama advokatės (t. 1, el. b. l. 40), kuriai už atsiliepimo į pareiškimą parengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose buvo iš viso buvo sumokėtas 800 Eur honoraras, ką patvirtina teismui pateikta 2018-07-09 sąskaita Nr. 19-1/18, kurios suma 200 Eur, 2018-07-24 sąskaita Nr. 19-2/18, kurios suma 200 Eur ir 2018-10-03 sąskaita 19-3/18, kurios suma 400 Eur, o taip pat 2018-07-19 pinigų apėmimo kvitas Nr. 914922, 2018-07-24 pinigų paėmimo kvitas Nr. 914925 bei 2018-10-03 pinigų paėmimo kvitas Nr.914928 (t. t. el. b. l. 103-110).
46. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato (ar advokato padėjėjo), dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Atstovavimo išlaidos yra specifinės ir skirtingai nei dėl visų kitų rūšių bylinėjimosi išlaidų, kurias paskirsto šalims sprendimą priimantis teismas, dėl atstovavimo išlaidų dydžio teismas sprendimą, remdamasis atitinkamais jų dydį pagrindžiančiais dokumentais, sprendžia savo nuožiūra. Be to, teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, kiekvienu atveju įvertina jų dydį, tam kad bylą pralaimėjusi šalis nebūtų nepagrįstai baudžiama dėl kitos šalies neprotingo išlaidavimo advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti.
47. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – rekomendacijos)
48. Šiuo atveju suinteresuoto asmens N. L. prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo parengimą ir advokatės dalyvavimą bylą nagrinėjant teisme neviršija rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, kadangi vien už šias teisines paslaugas maksimaliai kompensuotina suma yra kur kas didesnė (pavyzdžiui, už atsiliepimo parengimą – 2 238 Eur [895,20 Eur x 2,5, rekomendacijų 8.2 punktas] + už atstovavimą trijose teismo posėdžiuose – 561,42 Eur [935,7 x 0,1 x 6 val., rekomendacijų 8.9 punktas). Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo suinteresuoto asmens N. L. atstovės pateiktą bylinėjimosi išlaidų pagrindimą, maksimaliai priteistinų išlaidų dydžius, nustatytus rekomendacijose, įvertinęs bylos sudėtingumą, teismo posėdžių skaičių, suteiktų teisinių paslaugų kokybę ir apimtį, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo išlaidų už advokato teisines paslaugas sumažinimui.
49. Tokiu atveju atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimai buvo atmesti suinteresuotam asmeniui N. L. iš pareiškėjos priteistina 800 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).
Dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių
50. Laikinosios apsaugos priemonės, šioje byloje taikytos 2018-06-28 nutartimi (t. 1, el. b. l. 31-32), paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 270 ir 533 straipsniais teismas
nusprendė:
pareiškimą atmesti.
Priteisti suinteresuotam asmeniui N. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos D. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. birželio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų ir kitų su šiuo sklypo formavimu / pertvarkymu susijusių procedūrų sustabdymą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmuose.