Tauragės apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys D. R., R. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

5. Byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjai ir suinteresuotiems asmenims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį paskelbta specialiame interneto tinklalapyje (CPK 133 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

6. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad butas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su 1/8 dalimi ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra 1968 metų statybos 8 butų daugiabučiame gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad minėto buto nuosavybės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Iš byloje pateikto UAB Mano Būstas Vakarai pranešimo, adresuoto VĮ Turto bankas, dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad UAB Mano Būstas Vakarai teikia namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, ir kreipėsi su pranešimu apie nekilnojamąjį turtą, kuris savininko neturi/nėra žinomas, taip pat neturima informacijos apie galimai esantį faktinį nekilnojamojo turto naudotoją. Iš Pagėgių savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2025 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena R. šeima. Taip pat nurodoma, kad pagal privatizuoto kaimynų buto privatizavimo sutartį matyti, kad butas priklausė Piktupėnų valstybiniam ūkiui. Pagal gyvenamosios vietos deklaraciją matyti, kad R. gyveno nuo 1990 m. balandžio 27 d. Piktupėnų kaime. Iš prie rašto pridėtų 1991-1995 m. ūkinių knygų Nr. 20 ir 1998-2002 ūkinių knygų Nr. 31 įrašų, nustatyta, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paminėtais laikotarpiais gyveno ir iki šiol gyvena D. R. ir R. R. bei jų vaikai. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialas nurodo, kad informacijos apie namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybą, leidimo eksploatacijai išdavimą bei name esančių butų privatizaciją suteikti negali, nes Pagėgių rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto architekto ir Šilutės rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto architekto nuolatinio saugojimo dokumentai Tauragės archyvui saugoti neperduoti, taip pat neperduoti minėtų rajonų notarų nuolatinio saugojimo dokumentai.

7. Iš pareiškimo ir jo priedų nustatyta, kad suinteresuotas asmuo D. R. elektroniniame laiške VĮ Turo bankui nurodė, kad ji gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuris priklauso (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Nurodė, kad jame gyvena 36 metus, užaugino šešis vaikus, o vyras turi neįgalumą. Paaiškino, jog butą gavo tarybiniais laikais 1990 metais, butas buvo labai senas, be šildymo, be pečiaus, su mediniais langais ir durimis, nebuvo jokio remonto. Pasak D. R., butas buvo netinkamas gyventi. Norėjo butą išsipirkti, bet dėl nerandamų dokumentų savivaldybėje to negalėjo padaryti, niekas nežinojo, kam jis priklauso. Pažymėjo, kad dabar jame padarytas remontas, sudėti langai. Pakeista elektros instaliacija, atvestas vanduo ir nuotekos. Suinteresuotas asmuo pažymi, jog norėtų, kad VĮ Turto bankas atsižvelgtų į jų prašymą vertinant buto kainą, ir kad informuotų apie jo pirkimą, apie pirmumą įsigyti.

8. VĮ Turto bankas, prašydamas pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad butas su 1/8 dalimi ūkinio pastato, esantys (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kai nėra tai patvirtinančių dokumentų.

9. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1 dalies 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.

10. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021). Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).

11. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013).

12. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.) – buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.

14. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su 1/8 dalimi ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė, grindžia tuo, jog minėtas butas pastatytas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento jis išsaugojo valstybės nuosavybės statusą, jis nebuvo perduotas savivaldybei, nebuvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, be kita ko, jame gyvenanti D. R. patvirtino, kad buto neprivatizavo. Pasak pareiškėjos, duomenų apie tai, kad minėtas turtas būtų perduotas savivaldybei nuosavybėn, negauta. Taip pat pareiškėjas neturi duomenų, kad ir kiti asmenys būtų privatizavę turtą. Kadangi pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl laiko, kad pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir teismų praktiką, galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Taip pat pareiškėja pažymi, kad teismo sprendimas pripažinti ginčo turtą valstybės nuosavybe leis valstybės įmonei Turto bankas įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

15. Iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos nustatyta, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą. Duomenų apie tai, kad minėtas butas su dalimi ūkinio pastato buvo perduoti Pagėgių rajono savivaldybės administracijai, nėra. Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), todėl jis vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Be kita ko, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo D. R., kuri su sutuoktiniu, byloje taip pat įtrauktu suinteresuotu asmeniu, R. R., gyvena minėtame bute, adresu (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad buto nėra privatizavę, nors jame gyvena nuo 1990 metų. Taip pat prašo VĮ Turto banko atsižvelgti į aplinkybę dėl nekilnojamojo turto pagerinimo nustatant turto išpirkimo kainą. Tai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo pripažįsta ir suvokia, kad minėtas turtas nepriklauso suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise. Be to, suinteresuotiems asmenims procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, nustatytas terminas atsiliepimas pateikti, tačiau suinteresuotų asmenų atsiliepimai byloje negauti.

16. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu ir remiantis paminėtu teisiniu reguliavimu, pareiškimas tenkintinas, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su 1/8 dalimi ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 5 dalimi, 444 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad valstybei – Lietuvos Respublikai – nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su 1/8 dalimi ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu įregistruoti nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.