- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-28
- Bylos Nr.
- I1-2452-816/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00389-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jovita Einikienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (toliau – VPN) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. R. kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kurią teigia patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Skunde nurodo, kad 2015 m. sausio 28 d. po suėmimo buvo perkeltas į Lukiškių TI-K karantino kamerą rūsyje, kurioje buvo labai šalta, išmuštas lango stiklas. Kamerų plotas neatitiko nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, buvo laikomas su dar 2 ar 3 kaliniais. Prašė atkreipti dėmesį į tai, kad 2015 m. gegužės mėn. Lukiškių TI-K buvo laikomas toje pačioje kameroje su pavojingu recidyvistu. Į prieštaravimą jo laikymui bendroje kameroje su pareiškėju atsižvelgta nebuvo. Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo metu, prieš išvedant ar įleidžiant į kamerą, po 1–2 val. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose, kurių plotas siekė maždaug 1 kv. m. Akcentavo, jog minėtos kameros nešildomos ir prirūkytos. LAVL laikino sulaikymo kameros yra dar blogesnės būklės. Palatose, kuriose gydomi kaliniai, plotas siekė tik 7 kv. m (patalpoje paprastai būdavo 4 žmonės), o jose esantis klozetas buvo aukštai iškeltas šalia maisto ir dviaukščių lovų. LAVL būdavo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Lukiškių TI-K ir LAVL teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine nebuvo suteikta.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašė teismo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, ir teigė, kad jo skunde nurodomu laikotarpiu kamerų plotas nustatytus reikalavimus atitiko. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikosi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pripažįsta, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada pasiekia teisės aktuose nustatytą ribą.
Paaiškino, kad patikrinus turimus duomenis apie gyvenamąsias kameras, buvo nustatyta, jog asmuo, kuris buvo laikomas vienoje kameroje kartu su pareiškėju, į pavojingo recidyvisto sąrašą įtrauktas nebuvo. Įvertinus kompiuterinės sistemos „Kamerų grafinis atvaizdavimas, izoliacijos ir perpildymo kontrolė“ duomenis buvo konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 19 d. buvo įtrauktas į linkusių užsipulti sąrašą, nors, skundžiamu laikotarpiu, konfliktų tarp pareiškėjo ir kalinčių asmenų, užfiksuota nebuvo. Lukiškių TI-K teigimu, laikino laikymo patalpos yra administraciniame pastate, jose suimtieji laikomi laikinai. Šios laikino laikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas ant kurio nuteistieji (suimtieji) gali atsisėsti. Nuteistieji (suimtieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kartu nurodė, jog trumpalaikio paskirstymo kamerose, kaip ir kitose bendrojo naudojimo patalpose yra griežtai draudžiama rūkyti, tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir ar nuteistieji šiose bei bendrojo naudojimo patalpose nerūkytų. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose nuolatinę elgesio kontrolę.
Pažymėjo, kad pareiškėjo skundų dėl ilgalaikių pasimatymų gauta nebuvo. Ilgalaikiai pasimatymai pareiškėjui nebuvo organizuojami, kadangi teisės aktuose, reglamentuojančiose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, pareigos suteikti minėtus pasimatymus nebuvo. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nurodė, kad tam tikras suimtųjų ar nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Atsakovo atstovo nuomone, konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 4 d. Patikslino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis.
Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog gydymosi LAVL metu nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui. Nurodė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos namų įstaigų taisyklės) 111 punkte nustatyta, kad LAVL patalpose vienam asmeniui turi būti užtikrinamas 5,1 kv. m plotas. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų skaičių teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos, kadangi LAVL turi būti suteikiamos stacionaro asmens sveikatos priežiūros paslaugos, o be to privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.
Teigia, kad kamerų tipo patalpoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-8216.5 punkto nuostatų. Jose numatyta, kad, nesant techninių galimybių, kamerose sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Prašė atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškėjas konkrečiai nedetalizuoja, kokių konkrečiai higienos normų reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko. Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nurodė, kad Lietuvos Respublikos Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti pacientus į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų gyvenamąsias patalpas, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja visoje Laisvės atėmimo vietų ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.
Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine buvo pažeista. Nuteistųjų teisės pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis ginčijamu laikotarpiu tvarką reglamentavo Bausmių vykdymo kodeksas (suvestinė redakcija nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 31 d. ), Pataisos įstaigų taisyklės ir kiti teisės aktai. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas pasimatyti su sutuoktine, turėjo kreiptis į laisvės atėmimo vietos administraciją su prašymu pagal numatytą tvarką. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų (ne)užtikrinimo Lukiškių TI-K ir LAVL skunde nurodytu ginčo laikotarpiu nurodytais aspektais, atlyginimo. Byla nagrinėjama pareikšto ir priimto nagrinėti skundo suformuluoto dalyko ir nurodyto faktinio pagrindo ribose.
Pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia tuo, jog nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. Lukiškių TI–K ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų nurodytų konkrečių kalinimo sąlygų apimtyje. Remiantis Lukiškių TI-K ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktais duomenimis, pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K (1 t., b. l. 85–88), o laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 25 d. iki kovo 4 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (1 t., b. l. 194–200, 2 t., 200–214). Tad ginčo laikotarpis aiškiai identifikuotas.
Pareiškėjas šioje administracinėje byloje skundą dėl žalos, patirtos nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gegužės 6 d., teismui pateikė 2018 m. sausio 29 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepraleido sutrumpinto ieškinio senaties termino skundo reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. reikšti, dėl to atsakovės prašymas taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą atmestinas kaip nepagrįstas.
Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K ir/ar LAVL veiksmus (neveikimą) nurodytu laikotarpiu laikant nuteistąjį šiose įstaigose, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp nurodytų įstaigų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo (-ų) veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjus įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus.
Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. imtinai (su pertraukomis) laikotarpiu Lukiškių TI-K ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.
Dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto
Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose nesuteikiant tinkamo gyvenamojo ploto.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (akto redakcija galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d.) „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto.
Remiantis Lukiškių TI-K duomenimis, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 m². Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. buvo laikomas šiose kamerose: 7,38 m² ploto kameroje Nr. 121 (1 asmuo), 7,45 m² ploto kameroje Nr. 115 (1 asmuo), 6,79 m² ploto kameroje Nr. 385 (1–2 asmenys), 6,94 m² ploto kameroje Nr. 379 (1–2 asmenys), 6,83 m² ploto kameroje Nr. 203 (1 asmuo), 7,75 m² ploto kameroje Nr. 311 (3 asmenys), 7,60 m² ploto kameroje Nr. 286 (1–3 asmenys), 6,90 m² ploto kameroje Nr. 206 (1 asmuo), 7,69 m² ploto kameroje Nr. 283 (2 asmenys), 7,18 m² ploto kameroje Nr. 316 (1–2 asmenys), 2015 m. gegužės 6 d. paleistas į laisvę.
Vadovaujantis atsakovės atstovės Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 2,3 m² iki 6,89 m² (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 2,5 m² iki 7,45 m². Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K 7 dienas buvo laikomas pažeidžiant nacionalinės teisės aktų nuostatas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, 2 dienas buvo laikomas pažeidžiant nacionalinės teisės aktų nuostatas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto ir Konvencijos 3 straipsnį (neteisėti veiksmai).
Svarstant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų dėl minimalaus besigydančiam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto užtikrinimo ligoninėje, vadovautinasi ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111 punkto nuostata (valstybės įsipareigojimu), kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose vienam asmeniui turi būti užtikrinamas 5,1 m² plotas.
Remiantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktais duomenimis (2 t., b. l. 8), nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl patalpos pilno užimtumo, pareiškėjas buvo laikomas šioje įstaigoje Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 18 esant 2 dviejų aukštų lovoms (4 asmenims skirta patalpa) pažeidžiant ploto reikalavimą 8 paras, t. y. nuo 2015 m. vasario 25 d. iki kovo 4 d. kameroje, kurios plotas – 7,33 kv. m, nebuvo užtikrintas minimalus pagal nacionalinius teisės aktus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (neteisėti veiksmai). Atsakovas atsiliepime taip pat pripažįsta, kad ligoninė negalėjo daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, dėl to alėjo būti viršytos teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičius. Tai, kad ligoninė negalėjo daryti įtakos atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų srautams ir taip užtikrinti besigydančių ir atliekančių bausmę ar suimtų asmenų teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, nepagrįstas faktiniais duomenimis argumentas ir nesudarantis teisinio pagrindo netaikyti valstybės civilinės atsakomybės, esant nustatytoms valstybės civilinės atsakomybės sąlygoms.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo Laisvės vietų atėmimo ligoninėje
Pareiškėjas teigia, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose-palatose yra netinkamai įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (1 t., b. l. 6–7). Teismas pažymi, jog konkrečių duomenų apie kamerose-palatose įrengtą sanitarinį mazgą atsakovas nepateikė. Iš pažymos matyti, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 18 yra įrengtas atskirtas sanitarinis mazgas (2 t., b. l. 8).
Ligoninėje kamerų tipo patalpose sanitarinis mazgas įrengiamas laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (redakcija, galiojusi iki 2016-01-27), 16.5 punkto nuostatų, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.“
Atsakovės atstovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktose nuotraukose sanitarinio mazgo kamerose-palatose nesimato. Pažymėtina, kad kiti ligoninės pateikti patikrinimų aktai ginčui neaktualūs ir nevertintini, kadangi pareiškėjas patikrinimų aktuose nurodytais laikotarpiais joje laikomas nebuvo. Iš 2015 m. liepos 17 d. patikrinimo akto matyti, kad vėlesniu laikotarpiu patikrinus kamera-palata Nr. 18 patikrinus higienos normų pažeidimų nenustatyta (2 t., b. l. 1-2). Iš pateikto atsakovo leidimo-higienos paso matyti, kad leidimas išduotas vykdyti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, nors aptariama šioje administracinėje byloje veikla – stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų veikla (2 t., b. l. 6). Įvertinus visumą nurodytų aplinkybių, atsakovas neįrodė, kad sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kameroje -palatoje pagal teisės aktų reikalavimus (neteisėti veiksmai).
Dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiaisiais
Pareiškėjas nurodo, jog Lukiškių TI-K ir LAVL buvo laikomas tose pačiose patalpose su rūkančiais asmenimis.
Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sauso 1 d. iki liepos 1 d., iš esmės analogiškos nuostatos galioja ir bylos nagrinėjimo metu) 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai numatė, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai (Įstatymo 19 str. 4 d.). Tai iš esmės atkartota ir iki 2015 m. lapkričio 11 d. galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte: „laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.“
Atsakovo atstovo pranešime „Dėl laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime“ pažymima, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys kartu su rūkančiaisiais ar nerūkančiais yra apgyvendinami tik esant nerūkančiųjų pageidavimui (1 t., b. l. 98). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą būti laikomas su rūkančiais asmenimis, taigi, atsižvelgiant į Lukiškių TI-K esančią asmenų paskirstymo tvarką, jis privalėjo būti laikomas su nerūkančiaisiais. Pareiškėjas skunde pateikė tik abstraktų argumentą dėl šios rūkančiųjų ir nerūkančiųjų paskirstymo tvarkos pažeidimo, tačiau tiksliai nenurodė, kuriuo jo buvimo Lukiškių TI-K metu ji buvo pažeista, todėl teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo skundo argumentus dėl kalinimo sąlygų pažeidimo šiuo aspektu atmeta.
Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktų nuotraukų (2 t., b. l. 9–10) matyti, jog Laivės atėmimo vietų ligoninės teritorijoje ir kitose kamerose-patalpose yra iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Pareiškėjas skundų dėl jo laikymo prirūkytose patalpose ligoninės administracijai dėl konkrečių atvejų neteikė, todėl konstatuoti kalinimo sąlygų pažeidimą šiuo aspektu ginčo laikotarpiu šioje įstaigoje teismas neturi pagrindo, kadangi ligoninė įrodė, jog pasirūpinta draudimo vartoti tabako gaminius išviešinimo įgyvendinimu. Tas pats pasakytina ir apie ligoninėje esančias laikino sulaikymo patalpas, kurios yra ligoninės teritorijoje. Nustačius, kad kiti nuteistieji pažeidžia pataisos įstaigoje galiojančią tvarką, kiekvienas asmuo turi pareigą pranešti įstaigos administracijai.
Dėl pareiškėjo laikymo vienoje kameroje su pavojingu recidyvistu
Pareiškėjas skunde teigė, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas vienoje kameroje su pavojingu recidyvistu, o į prieštaravimą jo laikymui bendroje kameroje su pareiškėju, atsižvelgta nebuvo. Iš turimų duomenų apie gyvenamąsias kameras matyti (1 t., b. l. 89), jog pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su asmeniu, kuris tik nuo 2016 m. spalio 19 d. buvo įtrauktas į linkusių užsipulti sąrašą, o šis laikotarpis konkrečiu atveju į pareiškėjo skundžiamą laikotarpį nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. nepateko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamu laikotarpiu konfliktų tarp pareiškėjo ir kalinčių asmenų užfiksuota nebuvo ir pareiškėjas kartu su nurodytu asmeniu kameroje Nr. 283 kartu buvo nuo 2015-04-28 iki 2015-04-30 (1 t., b. l. 87-88). Šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.
Dėl ilgalaikių pasimatymų
Pareiškėjas teigė, Lukiškių TI-K ir LAVL nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine.
Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka (redakcija, galiojusi nuo 2014-10-04 iki 2015-09-01). BVK 94 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį kalėjimo režime nustato BVK 85 straipsnis. BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose.
Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus suteikti pasimatymus tiek Lukiškių TI-K, tiek LAVL, byloje nėra. Taip pat pareiškėjas aiškiai nekonkretizavo, kad teikė tokius prašymus, nors nurodo, kad jis turi šeimą, sutuoktinę ir tris mažamečius vaikus, tačiau nepateikė giminystės ryšį patvirtinančių įrodymų (gimimo, santuokos liudijimai, kt.), netgi nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais neturėjo galimybės pasimatyti, bendrauti ar su kuriais nutrūko ar buvo apsunkinti socialiai ryšiai. Iš 2015 m. gegužės 6 d. pažymėjimo apie paleidimą matyti, kad jo šeiminė padėtis „išsiskyręs“ (1 t., b. l. 10).
Pagal BVK 85 straipsnį apskritai pareiškėjui atliekant bausmės dalį kalėjimo sąlygomis nėra numatyta teisė turėti ilgalaikius pasimatymus (kaip nuteistajam). Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią iki 2016 m. balandžio 1 d., pareiškėjas turėjo teisę gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius. Skunde nedetalizuota, kaip (su)trukdė socialinius ryšius palaikyti įstatymo garantuojami trumpalaikiai pasimatymai ir kodėl būtent tik ilgalaikių pasimatymų suteikimas būtų užtikrinęs socialinių ryšių aptariamu iš esmės trijų mėnesių laikotarpiu palaikymą su nekonkretizuotais asmenimis. Pažymėtina, kad trumpalaikiai pasimatymai vyksta pataisos įstaigos atstovo akivaizdoje, tačiau pokalbio nesiklausoma. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. kovo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018) yra pripažinęs ir tai, jog BVK nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose (paprastojoje grupėje), nenumato teisės gauti ilgalaikius pasimatymus (BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta tik teisė į trumpalaikius pasimatymus), tad šiuo aspektu būtų tiesiogiai taikytina Konvencija (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 ir kt.). Tai reiškia, kad, vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame, kaip minėta, praktika suformuota iš esmės bylose, kuriose asmenys yra suimtieji, o ne nuteistieji, net ir kalėjime laikomiems nuteistiesiems ilgalaikiai pasimatymai turėtų būti suteikiami.
Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio iki rugsėjo) XVI skyriaus 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai. Pagal Taisyklių 108 punktą trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio iki rugsėjo), 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto.
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimą kaip ir suimtųjų atveju visgi sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018). Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų, kaip pažeidžiančių jo šeiminius santykius, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju, atsakovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo teisių nepažeidė pačiam asmeniui neišreiškus valios pasinaudoti tokia teise.
Pareiškėjas neginčija, jog neturėjo apskritai galimybių bendrauti su šeima, artimais giminaičiais kitomis leistinomis kalėjimo režime formomis (susirašinėjimas, telefono pokalbiai, trumpalaikiai pasimatymai). Be to, už gerą elgesį pareiškėjas turėjo galimybę būti paskatintas papildomais trumpalaikiais pasimatymais, skambučiu telefonu (BVK 140 str.). Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje aptariamas trijų mėnesių kalinimo laikotarpis (atskirai paėmus LAVL – savaitės laikotarpis), o skunde nedetalizuota, kuo šis laikotarpis buvo toks reikšmingas, kad per jį negavus ilgalaikio pasimatymo galėjo nutrūkti susiformavę socialiniai ryšiai, nors buvo suteikiama galimybė socialinius ryšius palaikyti kitomis bendravimo formomis. Dėl to šiuo aspektu taip pat nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus, pačiam pareiškėjui nerealizavus nustatyuta tvarka teisės į tokio pobūdžio pasimatymą.
Dėl bendrųjų higienos normų pažeidimų
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, išmuštas lango stiklas (minimalios temperatūros palaikymo reikalavimas).
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kamerose Nr. 121, Nr. 115, Nr. 385, Nr. 379, Nr. 203, Nr. 311, Nr. 286, Nr. 206, Nr. 283, Nr. 316. Lukiškių TI-K pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktus ginčui neaktualiu laikotarpiu, tačiau ginčui artimu laikotarpiu, kamerų kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas.
Patikrinimo metu Lukiškių TI-K kamerose higienos normų pažeidimų dėl temperatūros reikalavimo neužtikrinimo nenustatyta. Tačiau iš Lukiškių TI-K pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad kamerose Nr. 385, Nr. 283, Nr. 286, Nr. 316, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo nustatyti kiti higienos normų pažeidimai, pvz. pelėsis, santykinės drėgmės, nelygių paviršių. Iš teismui pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K administracija fiksavo visus kamerose nustatytus higienos pažeidimus ir juos šalino pagal galimybes ir pagal pirmumo poreikį, todėl teismas atmeta pareiškėjo skundo argumentus, kad Lukiškių TI-K nereagavo ir nešalino nustatytų higienos normų pažeidimų. Tad, nustačius ploto pažeidimą šioje įstaigoje, kitų bendrųjų higienos normų pažeidimas vertintinas kumuliatyviai, nustatant atlygintinos pareiškėjui neturtinės žalos dydį.
Dėl pareiškėjo laikymo laikino sulaikymo kamerose
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą panaikinęs ir perdavęs bylą nagrinėti iš naujo visa apimtimi iš esmės ir nurodė, kad pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog vežant pareiškėją į teismus ir Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, prieš išvedant ar įleidžiant į kamerą buvo laikomas ilgai (1–2 val.) prirūkytose, šaltose, nešildomose, apie 1 kv. m ploto trumpalaikio laikymo kamerose. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog LAVL laikino sulaikymo kameros yra dar blogesnės būklės nei Lukiškių TI-K. <...> Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino šių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, dėl to nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. atvyko į Lukiškių TI-K, 2015 m. vasario 6 d., iš Lukiškių TI-K išvyko į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją 2 – ąjį sektorių, 2015 m. kovo 4 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2015 m. kovo 20 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją 2 – ąjį sektorių, 2015 m. balandžio 24 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2 – ojo sektoriaus, 2015 m. gegužės 6 d. perkeltas į laisvę. Į LAVL pareiškėjas kartą vyko aukščiau nurodytu laikotarpiu.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad laikino laikymo patalpos yra administraciniame pastate. Lukiškių TI-K Priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, griežtai draudžiama rūkyti. Priėmimo-paskirstymo skyriuje iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Priėmimo-paskirstymo skyriuje tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, tai tokios patalpos, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi neilgiau 2 valandų (t. y. laikinai, prieš teismą, po teismo iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan.). Šios laikino sulaikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, ant kurio suimtieji (nuteistieji) gali atsisėsti. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų bendrųjų reikalavimų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. liepos 10 d. atliko laikino sulaikymo kamerų operatyvią kontrolę, kurios metu higienos normų pažeidimų šiose kamerose nenustatė (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 15 d. patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3) PA-1734 (1 t., b. l. 156). Teismas pažymi, kad nesant byloje duomenų apie suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų pažeidimus, teiktus skundus, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad laikino sulaikymo kameros buvo prirūkytos ar kitaip neatitinkančios joms keliamų reikalavimų. Šie pareiškėjo teiginiai laikytini bendro pobūdžio, abstraktūs, nepagrįsti įrodymais, nėra pagrindo pripažinti, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas buvo laikomas prirūkytose laikino sulaikymo kamerose, neužtikrinant sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas. Todėl nepripažintina, kad Lukiškių TI-K padarė teisės į sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas pažeidimą.
Vertinant LAVL esančių laikino sulaikymo patalpų būklę pažymėtina, kad duomenų, jog šios neatitiktų higienos normos HN 76:2010 reikalavimų nenustatyta. Atsakovas pateikė nuotraukas dėl šių laikino sulaikymo patalpų būklės (2 t., b. l. 11-14). Duomenų, jog buvo kreiptasi ginčo laikotarpiu į visuomenės sveikatos specialistus nėra. Ginčui artimu laikotarpiu tikrinant LAVL patalpas higienos normų pažeidimų nenustatyta (2015 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktas, 2 t., b. l. 3-5).
Dėl neturtinės žalos nustatymo ir jos dydžio
Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teismas pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: padarytos žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).
Neturtine žala laikoma asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Pareiškėjas skunde įvardijo dvasinius išgyvenimus kaip neturtinę žalą. Teismas sutinka, kad neturtine žala laikoma įrodyti pareiškėjo aprašyti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, pažeminimas (minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto neužtikrinimas). Iš 2015 m. kovo 10 d. kalėjimų departamento rašto matyti, kad tik atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas lankėsi pas gydytojus, rekomenduota gydytojo psichiatro konsultacijai dėl nerimo (1 t., b. l. 61-62), gydėsi ambulatoriškai psichoterapijos dienos stacionare iki patekimo į Lukiškių TI-K (1 t., b. l. 9), pirmą kartą teistas (1 t., b. l. 10).
Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog konstatuoti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimai sudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, o vien pažeidimo pripažinimas nebūtų tinkama ir pakankama satisfakcijos forma. Tad teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, į tai, kad kalinimo įstaigos operatyviai šalindavo nustatytus pažeidimus informuodamos apie tai visuomenės sveikatos centrą, konstatuoja, kad šiuo atveju, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI–K ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteistina piniginė kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, naikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą 9 paras, Ligoninėje buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą 8 paras, tačiau neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas priteisė tik iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nagrinėjant administracinę bylą iš naujo, atsižvelgus į visumą aukščiau nurodytų aplinkybių ir argumentų, taikytina atsakovo atstovių dalinė civilinė atsakomybė, kadangi solidarioji prievolė nepreziumuojama ir šiuo atveju neturtinė žala nebuvo padaryta bendrais institucijų veiksmais (Civilinio kodekso 6.5 str., 6.6 str. 1 d.).
Svarstant dėl konkrečių priteistinų iš atsakovo atstovių piniginių kompensacijų dydžio, atsižvelgtina į aukščiau nurodytas aplinkybes, įstatymo numatytus teismų praktikoje suformuotus reikšmingus kriterijus dėl neturtinės žalos dydžio, taip pat tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas 7 dienas pažeidžiant nacionalinės teisės aktų nuostatas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, 2 dienas buvo laikomas pažeidžiant nacionalinės teisės aktų nuostatas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto ir Konvencijos 3 straipsnį (neteisėti veiksmai), kad šioje įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo nustatyta ir kitų bendrųjų higienos normų pažeidimų, kas įvertintina kumuliatyviai, taip pat atsižvelgtina į tai, kad LAVL pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant ploto reikalavimą 8 paras ir atsakovas neįrodė, kad sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kameroje -palatoje pagal teisės aktų reikalavimus (neteisėti veiksmai), - dėl to iš atsakovo atstovo Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjo Vilniaus PN priteistina 200,00 EUR ir iš atsakovo atstovo LAVL 150,00 EUR dydžio piniginės kompensacijos.
Įvertinus aukščiau išdėstytus motyvus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
iš dalies patenkinti pareiškėjo D. R. skundą.
Priteisti pareiškėjui D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos Respublikos valstybę atstovaujančių: Vilniaus pataisos namų 200,00 EUR (du šimtus) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės 150,00 EUR (vieną šimtą penkiasdešimt) dydžio pinigines kompensacijas.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.