Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantų savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“, A. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei A. D. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – A. P. D., M. K., T. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šios bylos atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi atsakovė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės, todėl atsakovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Byloje nustatyta, jog ginčo butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau patikėjimo teise valdomas ir naudojamas ieškovo. Ieškovas pareikštu ieškiniu reikalavo iš atsakovės nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir mokėjimų už šilumos energiją, karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas įsiskolinimą už laikotarpius nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. bei nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. motyvuodamas tuo, kad atsakovė nuomos pagrindais faktiškai gyvena Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute, todėl privalo mokėti nurodytus mokesčius. Atsakovės neginčijo fakto, jog nuomos mokesčio ir mokesčių šilumos energiją, karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas nemoka, tačiau skunde apeliuoja į tai, kad teismas nepagrįstai minėtus mokesčius priteisė iš atsakovės už laikotarpį iki 2012 m. kovo 15 d., nes jau iki nurodytos datos atsakovė ginčo bute negyveno, todėl neturi pareigos mokėti ieškovo reikalaujamų sumų. Tuo tarpu ieškovas apeliaciniame skunde kelia teismo sprendimo toje dalyje, kuriuo įsiskolinimas priteistas už laikotarpį iki 2012 m. kovo 15 d., teisėtumo ir pagrįstumo klausimą motyvuodamas tuo, kad atsakovė faktiškai ginčo bute gyvena, todėl įsiskolinimas turėjo būti priteistas už visą ieškinyje nurodytą laikotarpį, t.y. iki 2012 m. birželio 30 d.

Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. CK 2.16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra asmens pagrindinė gyvenamoji vieta. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 2.17 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Taigi, gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, o įstatymo leidėjas, priešingai nei nurodo ieškovas, nesieja asmens deklaruotos gyvenamosios vietos su šio asmens faktine gyvenamąja vieta. Kaip matyti iš skundžiamo procesinio sprendimo, bylą išnagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl atsakovės gyvenamosios vietos, nesirėmė išimtinai atsakovės viešai deklaruota gyvenamąja vieta, rėmėsi atsakovės parodymais, kad po motinos I. D. mirties, t. y. po 2011 m. gruodžio 15 d., ji su nepilnamečiu broliu A. P. D. gyveno bute iki tol, kol broliui buvo nustatyta laikinoji globa, t.y. iki 2012 m. kovo 15 d., taip pat kitose civilinėse bylose nustatytu prejudiciniu faktu, kad atsakovė gyveno bute iki 2011 m. kovo 31 d.

Atsakovė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo kitų civilinių bylų įsiteisėjusių sprendimų prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, tačiau tokie apeliantės argumentai nepagrįsti. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1019-827/2011 priteisė iš atsakovių I. D. bei A. D. solidariai skolą už buto nuomą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. Teismas nustatė, kad A. D. ir jos motina I. D. nuo 1988 m. gyvenamąją vietą yra deklaravusios bute ir faktiškai jame gyvena. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1766-560/2011 atsakovės I. D. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-822-155/2012 priteisė solidariai iš A. D. ir jos motinos I. D. teisių perėmėjų A. D. ir M. K. ginčo buto nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. ir žalos atlyginimo (mokėjimų už šildymą ir karštą vandenį) už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus paygardos teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1910-258/2013 A. D. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. vasario 7 d. civilinėje byloje Nr. 2-1411-590/2011 nusprendė nutraukti nuomos santykius tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovių I. D. ir A. D. dėl buto bei iškeldinti atsakoves I. D. ir A. D., A. P. D. su visu jiems priklausančiu turtu iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtu teismo sprendimu nustatyta, kad A. D. ginčo bute su motina ir jaunesniu broliu gyvena nuo gimimo – 1986 metų, šį faktą A. D. patvirtino nurodytos civilinės bylos teismo posėdyje (civilinė byla Nr. 2-1411-590/2011; tomas I, b. l. 180). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1723-565/2011 apeliantės I. D. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, sprendimo dėl atsakovų I. D. ir A. P. D. iškeldinimo vykdymą atidėjo iki 2011 m. liepos 1 d. Taigi, nurodytose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tie patys asmenys kaip ir šioje byloje, įsiteisėjusiais sprendimais bylose nustatytas įrodinėtas faktas, kad atsakovė gyveno bute nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2011 m. vasario 7 d. yra prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Bylą išnagrinėjęs teismas nepagrįstai prejudiciniu faktu pripažino Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3124-854/2011 nustatytą faktinę aplinkybę, kad atsakovė ginčo bute gyveno iki 2011 m. kovo 31 d., kadangi šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, Vilniaus apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2A-301-467/2013 pagal atsakovės I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. sprendimo nagrinėjimas nėra baigtas (CPK 182 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė ginčo bute negyvena nuo 2012 m. kovo 15 d. nėra pagrįsta bylos medžiaga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius įrodinėjimas yra proceso dalyvių pareiga, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėjimo pareigos nevykdymas arba netinkamas vykdymas nulemia nepalankias materialines teisines pasekmes, atitinkamai - ieškinio patenkinimą arba atmetimą. Tai aiškinama tuo, kad teismas negali būti aktyvesnis už pačią ginčo šalį, negali įtakoti jos procesinio elgesio, negali suformuoti vienokių ar kitokių prašymų arba reikalavimų už ginčo šalį. Kitoks teismo vaidmens interpretavimas paneigtų civilinių bylų procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis). Paprastai įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, ir šiuo atveju atsakovei teko pareiga įrodyti, kad ieškinyje nurodytais laikotarpiais ji ginčo bute nebegyveno. Tačiau atsakovė teigdama, kad gyveno su tėvu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), arba pas močiutę bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kad mokėsi ir baigė gimnaziją Pašilaičių mikrorajone, į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovę lankydavo mokytojai, jeigu dėl ligos būdavo skiriamas namų mokymas ir pan., nesiėmė visų galimų procesinių veiksmų, kuriais būtų įrodyti jos teiginiai dėl faktų ir aplinkybių, susijusių su nuolatine gyvenamąja vieta, nerinko ir nepateike teismui dėl to įrodymų, taip savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė (CPK 178 straipsnis). Atsakovė nepateikė objektyvių duomenų apie jos gyvenimo adresais (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), trukmę ir tęstinumą bei jokiomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė teiginių, kad geranoriškai įvykdė įsiteisėjusį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos tvirtinamas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip neįrodytą faktą, jog ieškinyje nurodytais laikotarpiais atsakovė ginčo bute negyveno, tuo pačiu pripažindamas atsakovės pareigą mokėti ginčo buto nuomos mokestį ir mokesčius už šilumą, karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas už laikotarpį, kuriuo atsakovė gyveno ginčo bute ir juo naudojosi, t.y. iki 2012 m. birželio 30 d. (CK 5.583, 5.584, 5.589 straipsniai).

Nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytino CK 6.589 straipsnio, reglamentuojančio nuomininko šeimos narių teises ir pareigas, 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas; CK 6.588 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta pareiga nuomininkui ir pilnamečiams jo šeimos nariams atsakyti nuomotojui už nuomininko šeimos narių veiksmus, pažeidžiančius nuomos sutartį. Darytina išvada, kad pareiga sumokėti nuompinigius ir kitus pagal sutartį nustatytus mokėjimus už paslaugas atsiranda tiek nuomininkui, tiek sutartyje nurodytiems, nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje turintiems teisę gyventi jo šeimos nariams, t. y. atsiranda skolininkų daugetas prievolėje, jiems kyla solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012). Solidari skolininkų prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Atsakovės prievolės mokėti nuomos mokestį solidarumas kyla pagal CK 6.589 straipsnį, todėl iš jos priteistinas įsiskolinimas už nuomos mokestį. Iš prie ieškinio pridėtos ieškovo mokesčių paskaičiavimo lentelės matyti, kad atsakovės nuomos mokesčio skola už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. už buto nuomą yra 2840,69 Lt, šios sumos atsakovė neginčijo, todėl visa nurodyta suma priteistina iš atsakovės. Kadangi atsakovė savalaikiai nemokėjo nuomos mokesčio, jai tenka pareiga mokėti delspinigius. Ieškovo pateiktoje delspinigių skaičiuotėje akivaizdžių klaidų nenustatyta (b.l. 13), todėl iš atsakovės priteistina 157,59 Lt delspinigių.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš atsakovės skolą už į ginčo butą tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį už du laikotarpius: 1) 6798,54 Lt skolą ir 296,92 Lt delspinigių, iš viso – 7095,46 Lt, už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.; 2) 7081,15 Lt skolą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas 6798,54 Lt skolos ir 296,92 Lt delspinigių, iš viso – 7095,46 Lt, už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. reikalauja UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. spalio 13 d. susitarimo dėl skolos sumokėjimo pagrindu. Iš ieškovo į bylą pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos matyti, kad ieškovo nurodoma suma – 7095,46 Lt (iš jos – 4793,71 Lt už šildymą, 2004,83 Lt už karštą vandenį, 296,92 Lt deslpinigių) yra susidariusi už laikotarpį nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (b.l. 85). Tuo tarpu ieškovas prašo priteisti įsiskolinimą už laikotarpį ne nuo 2008 m. spalio, o nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., kuriuo už šildymą susidarė 1920,54 Lt skola, o už karštą vandenį - 876,50 Lt skola.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas 7081,15 Lt skolos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. reikalauja UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovo 2010 m. spalio 8 d. šilumos pirkimo – pardavimo sutarties 24 punkto pagrindu. Ieškovo pateikta skolos detalizacija liudija, kad skolos dalys yra tokios: 4701,31 Lt už šilumos energiją ir 2283,99 Lt už karštą vandenį (b.l. 86).

Byloje nustatyta, jog atsakovė ginčo bute gyveno aukščiau nurodytais skolų susidarymo laikotarpiais iki 2012 m. birželio 30 d. ir yra solidariai atsakinga už ginčo butui paskaičiuotą įsiskolinimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ieškovo pateiktose mokesčių paskaičiavimo pažymose nurodytų skolų dydžio neginčijo, įrodymais nepaneigė, savo skaičiavimų nepateikė, todėl apeliacininės instancijos teismas priteisia ieškovui iš atsakovės 1920,54 Lt skolą už šilumos energiją, tiektą į ginčo butą nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir 4701,31 Lt Lt skola už šilumos energiją, tiektą į ginčo butą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d., iš viso 6621,85 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės prievolė sumokėti mokestį už karštą vandenį yra dalinė. CK 6.589 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Pagrindiniam buto nuomininkui pažeidus prievolę mokėti mokesčius už vandenį ir kitas komunalines paslaugas (CK 6.584 straipsnis), ši prievolė pereina buto nuomininko šeimos nariui, nors atitinkama paslaugų sutartis su juo ir nesudaryta. Taigi, gyvenamosios patalpos nuomininko ir kartu gyvenančių jo šeimos narių pareiga mokėti mokesčius už karštą vandenį ir šilumos energiją yra solidarioji (CK 6.6 straipsnio 3 dalis), nagrinėjamu atveju tokios išvados nepakeičia ir nepanaikina karšto vandens tiekėjo atsiskaitymui už karštą vandenį naudojamos matavimo priemonės. Dėl išdėstyto apeliacininės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovui iš atsakovės turi būti priteista 876,50 Lt skolą už karštą vandenį, patiektą į ginčo butą nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir 2283,99 Lt Lt skola už karštą vandenį, patiektą į ginčo butą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d., iš viso 3160,49 Lt.

Įstatymai arba sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Su atsakove šilumos energijos ir (ar) karšto vandens pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius. Kaip teisingai sprendė pirmosios instanicijos teismas, UAB „Vilniaus energija“ nepatenka į įstatyme išvardytų asmenų sąrašą, nes nėra nei valstybės nei savivaldybės įmonė, todėl neturėjo teisės skaičiuoti delspinigių už skolą už šilumos energiją ir karštą vandenį, tiektus į ginčo butą. Esant šioms aplinkybėms, teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl netesybų už šilumos energiją ir karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas.

Remdamasis aukščiau išdėstytu apeliacinės instancijos teismas tenkina ieškovo apeliacinį skundą iš dalies ir atitinkamai iš dalies pakeičia skundžiamą teismo sprendimą dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų pritaikymo (CPK 320 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), ieškovui iš atsakovės priteisdamas: 1) 2998,28 Lt skolos už ginčo būsto nuomą; 2) 9782,34 Lt skolą už į ginčo butą tiektą šilumos energiją, karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas (CK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlygintinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant sekančiai:

„Iš dalies patenkinti ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būsto“ ieškinį atsakovei A. D. dėl skolos priteisimo.

Priteisti ieškovei SĮ „Vilniaus miesto būstui“ (juridinio asmens kodas 124568293) iš atsakovės A. D. (a. k. 4861110135): 1) 2 998,28 Lt skolos už buto nuomą; 9 782,34 Lt skolos už šilumos energiją ir karštą vandenį; 3) 5 proc. dydžio palūkanas nuo 12 780,62 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“