Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1766-560/2011

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-11-09
Bylos Nr.: 2A-1766-560/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-02496-2010-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Natalja Cikoto, Dainius Rinkevičius
Atsakovas: I. D., A. D.
Ieškovas: SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybė

Civilinė byla Nr. 2A-1766-560/2011Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02496-2010-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.5.; 50.11.2.; 121.18;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Aušrinei Strazdaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovėms I. D. ir A. D. dėl įsiskolinimo už nuomą priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovių I. D. ir A. D. solidariai 2 446,88 Lt (2 368,05 Lt sudaro skola, 78,83 Lt – delspinigiai) ir priteisti iš atsakovių lygiomis dalimis 65,00 Lt žyminio mokesčio ieškovo naudai. Nurodė, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Šio buto administravimas ir prižiūrėjimas yra pavestas ieškovui. Šiame bute nuo 1988-10-24 gyvena atsakovės I. D. bei A. D., su kuriomis buto nuomos sutartis nėra sudaryta, tačiau, ieškovo įsitikinimu, tarp administruojančios įmonės UAB „Senamiesčio ūkis“ ir atsakovų susiklostė faktiniai nuomos santykiai (CK 1.71 straipsnio 2 dalis), todėl remiantis CK 6.477 str., 6.577 str. 1 d., 6.583 str. 1 pagrindu atsakovėms tenka mokėti nuomos mokestį. Įsiskolinimas už buto nuomą nuo 2008-08-01 iki 2010-02-28 sudaro 2 446,88 Lt. Nuomos mokestis yra skaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės 2007-03-21 sprendimu Nr. 1-1570 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos tvirtinimo“. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. nuomos mokestis yra skaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-01 sprendimu Nr. 1-1120 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Delspinigiai skaičiuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1161.

Atsiliepimas

Atsakovė A. D. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodo, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas atsakovės seneliui P. B. kartu su močiute O. B. ir motina I. D. (buvusi B.) kaip vienai šeimai orderio pagrindu dar iki atsakovės gimimo. Senelis orderio pagrindu sudarė neterminuotą nuomos sutartį su butą eksploatuojančia tarnyba. Seneliui mirus, jo teisės ir pareigos perėjo įpėdiniams, todėl tarp I. D., A. D. ir administruojančios įmonės UAB „Senamiesčio ūkis“ yra galiojanti neterminuota nuomos sutartis, kuri nenutrūko P. B. mirus. Ieškovas to neginčija. Atsakovė nurodo, jog kaip P. B. įpėdinės ir pagrindinės buto nuomininkės I. D. dukra ginčo bute gyvena legaliai ir turi visas teises ir pareigas, išplaukiančias iš nuomos sutarties. Pažymėjo, kad įstatymas neleidžia keisti būsto statuso kartu su gyventojais, gyvenančiais bute pagal orderio pagrindu sudarytas nuomos sutartis. Todėl butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nei pagal kilmę, nei pagal paskirtį nėra socialinis būstas ir, nepažeidžiant įstatymo, negalėjo būti perduotas administruoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ paverčiant jį socialiniu būstu. Pažymi, kad joks savivaldybės tarybos sprendimas (taip pat ir politinis) negali prieštarauti įstatymui (valstybės paramos būstui įsigyti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymui), kurio viršenybė neginčijama. Todėl atsakovė daro išvadą, jog ieškovas neturi jokios įstatymu pagrįstos teisės per prievartą piršti jai ir jos motinai savo paslaugas ir reikalauti už jas mokėti, nes tarp ieškovo ir atsakovių nėra jokių teisinių santykių. Nurodo, jog pagal CK 6.1 ir 6.2 straipsnius įsiskolinimas gali atsirasti tik iš prievolės, o prievolės atsiranda tik iš sandorių ar juridinių faktų. Pažymi, kad nei vienas ieškinyje nurodytas neva juridinis faktas nėra įregistruotas viešajame registre, todėl pagal CK 6.960 straipsnį negali būti panaudotas prieš atsakoves.

Atsakovė I. D. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Atsiliepime išdėstė aplinkybes analogiškas atsakovės A. D. atsiliepime išdėstytiems argumentams. Teigė, kad butas negalėjo būti perduotas ieškovui, kadangi ginčo butas nėra socialinis būstas nei pagal paskirtį, nei pagal kilmę, ir tuo labiau nėra bendrabutis.

Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo pašė jį patenkinti. Nurodė, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 p. savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma yra savivaldybės savarankiška funkcija. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė savivaldybės įmonei Vilniaus miesto būstas patikėjimo teise valdyti visas Savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, o 2009 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1291 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise buvo perduotos naudoti ir valdyti įstatymų nustatyta tvarka visos Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos (skirtos gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis), socialinio būsto, bendrabučių gyvenamosios patalpos šio nekilnojamojo turto administravimo funkcijoms, nustatytoms įmonės įstatuose, vykdyti. Pažymėjo, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pagrindinė paskirtis yra Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimas ir priežiūra. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pagal įstatų 10.5 punktą, gali reikšti civilinius ieškinius socialinio būsto nuomininkams dėl įsiskolinimų už gyvenamųjų patalpų nuomą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-02-01 sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovių I. D. bei A. D. solidariai ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ naudai 2 446,88 Lt skolą ir po 36,50 Lt bylinėjimosi išlaidas. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovų I. D. ir A. D. po 28,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčo butas 1969 m. liepos 17 d. Tarybų rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 161 paskirtas atsakovės I. D. tėvo P. B. trijų asmenų šeimai. Šiuo sprendimu taip pat išduotas ir gyvenamosios patalpos orderis ir atidaryta asmeninė sąskaita. Iš I. D. paaiškinimų matyti, jog ji su savo šeima gyveno ginčo bute nuo 1969 metų, vėliau santuokos metu išsikėlė gyventi į R. gatvę, o 1988 m. grįžo gyventi pas tėvus ir nuo to laiko visada faktiškai gyvena Pylimo g. 61-42. Iš atsakovės A. D. paaiškinimų matyti, jog ji ginčo bute gyvena nuo vaikystės, t. y. irgi nuo 1988 metų. Kadangi remiantis tuo metu galiojusio LTSR butų kodekso 52 straipsniu gyvenamosios patalpos orderis buvo juridinis pagrindas nuomos sutarčiai sudaryti, kad faktiškai minėtame bute gyveno P. B. šeima (b. l. 58-59, 149-150), teismas padarė išvadą, jog tarp P. B., kaip nuomininko, ir tuometinės butų fondą eksploatuojančios organizacijos, kaip nuomotojo, susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai remiantis LTSR butų kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, kuri nurodo, jog prie nuomininko šeimos narių priskiriami nuomininko sutuoktinis, jų vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir tėvai (įtėviai), atsakovė I. D. yra buvusio pagrindinio buto nuomininko P. B., kuris mirė 1997 metais, šeimos narė ir ginčo bute apsigyveno ir gyvena nuomininko teisėmis. Remiantis LTSR butų kodekso 55 straipsniu A. D. ginčo patalpoje taip pat apsigyveno kaip I. D. šeimos narys ir bute gyvena nuomininko teisėmis. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog nuomos teisiniai santykiai tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovių I. D. bei A. D. susiklostė ne rašytinės sutarties, bet apsigyvenimo pagrindu. Teismas sutiko su atsakovių motyvais, kad tarp ieškovo ir atsakovių nuomos santykiai nėra susiklostę, kadangi ginčo butas ieškovui nuosavybės teise nepriklauso, tačiau remiantis byloje pateiktais Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais ieškovas ginčo butą, nuosavybės teise priklausantį Vilniaus miesto savivaldybei, naudoja ir valdo patikėjimo teise bei yra įgaliotas įgyvendinti visas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų bei negyvenamųjų patalpų savininko teises ir pareigas ir atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės interesus visų instancijų bendros kompetencijos bei administraciniuose teismuose (Vilniaus miesto tarybos 2010-05-12 sprendimas Nr. 1-1538, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-05-20 įsakymu Nr. 30-1167 patvirtinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatai). Ieškovas turi teisę tiek skaičiuoti ir rinkti nuomos mokestį už Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių butų nuomą, tiek reikšti teisme tokio pobūdžio ieškinius. Taip pat teismas priėjo išvados, kad remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2002-11-12 iki 2003-04-28) 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis ginčo būstas, kaip teisėtu būdu Vilniaus miesto savivaldybės įgytas būstas (neprivatizuotas būstas Valstybės perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas) ), priklauso Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondui. Kadangi atsakovės nuomos pagrindais gyvena Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute, todėl privalo mokėti nuomos mokestį. Dėl šių aplinkybių teismas priėjo išvados, kad ieškinys pagrįstas ir tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė I. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-02-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas, bei priimti atskirąją nutartį CPK 299 ir 300 str. nustatyta tvarka. Nurodo, kad nuomos santykiai pagal LR CK nuostatas turi būti sprendžiami pagal prievolių teisę. Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis daiktine teise, kas, pasak apeliantės, neatitinka CK 6.494 str. 2, 3 d. nuostatų, kur numatyta, kad, nepriklausomai nuo to kaip pasikeičia daikto perėmėjas, visais atvejais lieka galioti nuomos sutartis, sudaryta su nuomotoju sutarties pasirašymo metu; be to, įstatymų leidėjas nesuteikia teisės pasikeitusiems daikto turėtojams sutartį nutraukti ar savavališkai pakeisti sutarties sąlygas ar šalis, nes tokią teisę turi tik nuomininkas. Skunde pažymima, kad bylos įrodymai patvirtina, kad apeliantė yra įrašyta į orderį dėl ginčo buto nuomos. Šio buto pagrindinis nuomininkas buvo velionis apeliantės tėvas, o ji yra vienintelė įpėdinė (duktė) ir pagal LR CK 6.494 str. 4 d. po tėvo mirties pagal įstatymą tapo pagrindine nuomininke ir gyvena minėtame bute pagal galiojančią, tęstinę, rašytinę nuomos sutartį su valstybę atstovaujančia įmone - nuomotoju UAB „Senamiesčio ūkiu“, kuris ir dabar teikia komunalines paslaugas pagal nuomos sutartyje numatytus įsipareigojimus. Nuomos sutartis buvo atnaujinta 1988 m. pagal LR CK 6.591 str.5 dalį. Tuo tarpu byloje nėra jokio dokumento ar kito įrodymo, liudijančio, kad 1969 m. sudaryta neterminuota nuomos sutartis buvo nutraukta ar kaip nors pakeista. Be to, byloje nepateikta jokio dokumento, įrodančio atsakovių tariamą prievolę ieškovui mokėti deklaruojamą nuomos mokestį. Atsakovės niekuomet nepripažino pareigos ieškovui mokėti nuomos mokestį, net iš dalies nėra sumokėjusios reikalaujamos sumos. Tuo tarpu teismas, pripažindamas atsakovių prievolę mokėti nuomos mokestį, nenurodė nei vieno prievolių santykius reglamentuojančio teisės akto ir taip pažeidė LR CPK 270 str. 4 d. 4 p. reikalavimus. Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamame sprendime teismas be teisinio pagrindo ginčo butą priskiria socialinio būsto fondui. Tuo atveju, jei bus paliktas galioti šis neteisėtas teismo sprendimas, apeliantės teigimu, susidarys tokia situacija, kad apeliantės šeima privalės ne tik sumokėti be teisinio pagrindo reikalaujamas pinigines sumas, bet kartu neteks teisės gyventi minimame bute, kadangi pagal LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą socialiniame būste turi teisę gyventi tik socialiai remiami asmenys, o apeliantės šeima nėra socialiai remtina. Tokiu būdu yra pažeidžiamos ne tik atsakovių, bet ir apeliantės nepilnamečio vaiko interesai.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė, remiantis LR CPK 300 str. nuostatomis, surašyti atskirąją nutartį prokuratūrai dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, kurią neabejotinai patvirtina bylos eigoje atsakovių pateikta pakankamai išsami informacija. Pažymima, kad ginčo butas nei pagal kilmę, nei pagal paskirtį negali būti pripažintas socialiniu būstu ir neegzistuoja jokio nei įstatymo, nei savivaldybės tarybos sprendimo, teigiančio, kad visų neprivatizuotų butų statusas keičiamas į socialinį. Pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme 3 str. 3 d. 1 p., visos neprivatizuotos patalpos perduotos ne privačion nuosavybėn, o tik valdyti patikėjimo teise, t.y. savivaldybė ne savininkė, o tik patikėtinė ir neturi teisės valstybės patikėto turto perpatikėti kitam juridiniam asmeniui, t.y. ieškovui. Taigi, savivaldybė nėra minėto turto savininkė, o tik patikėtinė. Kadangi turtas perduotas ne sandoriu, o įstatymu, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. 2 dalį įstatymu nustatytos daiktinės teisės neregistruojamos. Dėl šių aplinkybių, apeliantė daro išvadą, kad savivaldybė neteisėtai yra nurodyta ginčo buto savininke. Taip pat apeliantės teigimu, savivaldybė pagal buhalterinius dokumentus nelaiko neprivatizuotų gyvenamųjų patalpų, tokių kaip ginčo butas, socialiniu būstu ir neįtraukia jų į socialinio būsto fondą pilna apimtimi, o įtraukia juos tam tikromis dalimis, kaip įsigytus, atnaujintus, modernizuotus ar pritaikytus socialiniam būstui už vyriausybės skirtas lėšas pagal LR valstybės paramos įstatymo 7 str. 1 dalį, tačiau realiai neatlikus jokių modernizavimo, nekilnojamojo turto įsigijo veiksmų. Tokiu būdu yra pasisavinamos valstybės skirtos lėšos.

Atsiliepimas

Atsakovė A. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su kuriuo sutiko ir prašė jį tenkinti.

Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašymas priteisti iš atsakovių I. D. ir A. D. solidariai ieškovo naudai 2446,88 Lt skolą ir po 36,50 Lt bylinėjimosi išlaidų yra protingas, pagrįstas, teisingas ir tenkintinas. Atsiliepime pakartojama, kad ginčo butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)e, nuosavybes teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Šiame bute nuo 1988-10-24 savo gyvenamąją vietą yra deklaravusios ir faktiškai gyvena I. D. bei A. D.. Su atsakovėmis buto nuomos sutartis nėra sudaryta (CK 1.71 straipsnio 2 dalis), tačiau, kadangi jos faktiškai naudojasi butu, jos turi pareigą mokėti nuomos mokestį, apskaičiuotą Vyriausybės nustatyta tvarka. Taip pat ieškovas pažymėjo, kad remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2002-11-12 iki 2003-04-28) 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis ginčo būstas priklauso Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondui.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė nepateikė į bylą nuomos sutarties sudarytos su UAB „Senamiesčio būstas“, t.y. nepagrindė jokiais įrodymais savo argumentų, jog apeliantė gyvena minėtame bute pagal galiojančią, tęstinę, rašytinę nuomos sutartį su valstybę atstovaujančia įmone - nuomotoju UAB „Senamiesčio ūkis“. Tuo tarpu, byloje surinkta pakankamai įrodymų (nuomos mokesčio skaičiuoklė atsakovėms, pažyma apie gyvenamosios vietos deklaravimą bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) ir kt.), patvirtinančių, kad tarp Vilniaus miesto savivaldybės bei atsakovių I. D. ir A. D. yra susiklostę nuomos faktiniai santykiai, t. y. atsakovės naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis ir už tai joms yra skaičiuojamas nuomos mokestis (CK 6.576 str.), o atsakovėms tenka pareiga sumokėti apskaičiuotą nuomos mokestį (CK 6.577 str., 6.487 str.), tačiau šių savo įsipareigojimų atsakovės neįvykdė, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškinį. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas tinkamai išsiaiškino bylos aplinkybes ir pritaikė CK ir CPK nuostatas (CK 6.477 str. 1 d., 6.487 str. 1 d., 6.583, 6.584 str., CPK 259 str., 265 str., 269 str., 270 str. nuostatas). Taip pat atsiliepime pažymima, kad, priešingai nei teigia apeliantė, ginčo butas LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 ir 1999 m. birželio 10 d. priėmimo - perdavimo akto Nr. 1548-01 pagrindu nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Tai patvirtina byloje pateiktas VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas (registro Nr. 10/323762). Šį butą apskaito savo balanse SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuris patikėjimo teise naudoja ir valdo šį turtą. Tuo tarpu atsakovės bylai nepateikė jokių įrodymų, kad šis butas buvo privatizuotas. Taigi, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių atsakovės turėjo pareigą mokėti buto nuomos mokesčius būtent SĮ „Vilniaus miesto būstas“, o Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai byloje patraukta trečiuoju asmeniu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 1969 m. liepos 17 d. Tarybų rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 161 butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), paskirtas atsakovės I. D. tėvo P. B. trijų asmenų šeimai (t.1 b. l. 60, 79). Šiuo sprendimu taip pat išduotas ir gyvenamosios patalpos orderis ir atidaryta asmeninė sąskaita. P. B. šeima bute gyveno nuo 1959 m. Atsakovė I. D. santuokos metu buvo laikinai išsikėlusi gyventi kitą gyvenamąją vietą, o nuo 1988 grįžo gyventi kartu su dukterimi (atsakove A. D.) pas tėvus ir nuo to laiko visada faktiškai gyvena ginčo bute – (duomenys neskelbtini). Čia atsakovės yra deklaravusios savo nuolatinę gyvenamąją vietą (t.1 b.l. 12). Bylos įrodymais taip pat nustatyta, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (t. 1 b.l. 14-15, 95-96). 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1536 „Dėl turto perdavimo patikėjimo teise viešajai įstaigai „Vilniaus butai“ buvo nuspręsta perduoti VĮ „Vilniaus butai“ patikėjimo teise naudoti ir valdyti įstatymų nustatyta tvarka visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias socialinio būsto bei bendrabučių gyvenamąsias patalpas, šio turto administravimo funkcijoms, nustatytoms įstaigos įstatuose, vykdyti (t. 1 b. l. 89). 2008 m. kovo 21 d. aktu Nr. A305-21 (8.1-ŪK3) Dėl turto perdavimo – priėmimo remiantis minėtu 2007-02-14 Vilniaus miesto tarybos sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas perdavė, o VĮ „Vilniaus butai“ priėmė savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą patikėjimo teise naudoti ir valdyti, t. y. 278 neprivatizuotus butus, tame tarpe ir butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1 b. l. 28-29). VšĮ „Vilniaus butai“ buvo perduota savivaldybės tarybai nuosavybės teise priklausančių butų nuomos sutarčių kopijos, butų apskaitos kortelių kopijos, nuomininkų sąrašas, skolininkų sąrašas ir laisvų butų raktai, taip pat ir ginčo buto, esančio Pylimo g. 61-42, Vilniuje, dokumentai (t.1 b. l. 16-17). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 nusprendė pertvarkyti UAB „Bendruva“ į savivaldybės įmonę „Vilniaus miesto būstas“ ir perduoti jai patikėjimo teise valdyti visas Savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas (t.1 b. l. 23). 2008 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-766 dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo buvo nuspręsta likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“ (t.1 b. l. 22). 2008 m. gruodžio 18 d. aktu dėl VŠĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo ir priėmimo VŠĮ „Vilniaus butai“ perdavė, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius perėmė ir perdavė, o ieškovas savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ priėmė ilgalaikį ir trumpalaikį turtą valdyti patikėjimo teise, tame tarpe ir per vienerius metus gautinas sumas (gyventojų įsiskolinimą už butų nuomą) (t.1 b. l. 99-100). 2009 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1291 Vilniaus miesto taryba nusprendė perduoti Savivaldybės įmonei ,,Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise naudoti ir valdyti įstatymų nustatyta tvarka visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas (skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis), socialinio būsto, bendrabučių gyvenamąsias patalpas šio nekilnojamojo turto administravimo funkcijoms, nustatytoms įstaigos įstatuose, vykdyti. Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė teismui ieškinį dėl 2 446,88 Lt dydžio įsiskolinimo priteisimo iš atsakovių I. D. ir A. D. . Teismas skundžiamu 2011-02-01 spendimu ieškinį patenkino visiškai. Atsakovė, nesutikdama su šiuo sprendimu, jį apskundė apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų nuomą, pareigą mokėti nuomos mokestį bei prievolių nevykdymo teisinius padarinius. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 326 str. 1 p. 1 d.).

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad butas, esantis Pylimo g. 61-42, Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso nuosavybės teise, o šį turtą ji valdo tik patikėjimo teise. Tokius apeliantės teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (t. 1 b.l. 14-15, 95-96) patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini). V. N. turto registro įstatymo (Žin., 1996, Nr. 100-2261; aktuali redakcija: I-1539,2007-06-28) 4 str. visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, šie bylos įrodymai laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (LR CPK 197 str. 2 d., CK 2.71 str. 3 d.) Kaip seka iš šių bylos įrodymų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo butą įregistravimo pagrindas - 1998-07-13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 870 bei 1999-06-10 Priėmimo – perdavimo aktas Nr. 1548-01. Minimi teisės aktai buvo priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nuostatomis. Iš aukščiau nurodytų duomenų seka, kad ginčo butas dar 1999 metais buvo perduotas nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei. Šią išvadą paneigiančių įrodymų byloje nėra. Ta aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo butą buvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre tik 2007-06-13, taip pat nepaneigia padarytos išvados dėl Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo butą įgijimo dar 1999 metais, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisės įregistravimas ir jos atsiradimo laikas nėra tas pats. LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2002-11-12 iki 2003-04-28, 7 str. 1 d. numatyta, kad savivaldybių socialinio būsto fondo plėtra finansuojama iš valstybės biudžeto tikslinių asignavimų ir savivaldybių lėšų, statant naujus arba rekonstruojant ir pritaikant būsto paskirčiai esamus pastatus, taip pat perkant ar kitokiu būdu teisėtai įsigyjant gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Taigi aukščiau išdėstyti įrodymai patvirtina, kad ginčo butas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn įgytas teisėtu būdu dar 1999 metais, t.y. neprivatizuotas būstas Valstybės perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Atsakovės nepateikė teismui jokių įrodymų, kad butas yra privatizuotas ar kad įstatymo nustatyta tvarka buto privatizavimo procedūra buvo pradėta, tačiau dėl objektyvių priežasčių iki šiol nėra baigta. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, remiantis Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pagrįsta išvada, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), turi socialinio būsto statusą ir priskiriamas Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondui. Nors apeliantė nesutinka su šia teismo išvada, tačiau ją paneigiančių objektyvių įrodymų teismui nepateikė. Aukščiau paminėtos teismo išvados nepaneigia nei atsakovių byloje pateiktos pažymos (b.l. 149-150), nei apeliantės klaidingas įstatymo nuostatų aiškinimas bei jokio objektyvaus pagrindo neturintys išvedžiojimai dėl savivaldybės nuosavybės teisių registravimo nekilnojamojo turto registre.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovės ginčo bute gyvena pagal galiojančią, tęstinę, rašytinę nuomos sutartį su valstybę atstovaujančia įmone – nuomotoju UAB „Senamiesčio ūkis“. Tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei skundžiant sprendimą apeliacine tvarka atsakovės teismui nepateikė jokios jų argumentus patvirtinančios rašytinės sutarties. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ perduodant VšĮ „Vilniaus butai“ savivaldybės tarybai nuosavybės teise priklausančių butų pasirašytas su nuomininkais gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, butų apskaitos kortelių kopijas, nuomininkų sąrašą ir nuomininkų skolas, buvo perduota informacija ir apie butą, esantį (duomenys neskelbtini) (2007-10-04 raštas Nr. R2-495, t.1 b.l. 16-17). Iš pateiktos informacijos matyti, kad butas yra išnuomotas, tačiau nėra duomenų dėl nuomininko (t.y. nėra nuomos sutarties bei nenurodytas pagrindinis nuomininkas). Tai paneigia apeliantės teiginius, jog ji bei jos šeimos nariai ginčo bute gyvena pagal sudarytą rašytinę nuomos sutartį.

Byloje pateikti įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad butas, kuriame gyvena atsakovės, 1969-07-17 Tarybų rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 161 buvo paskirtas atsakovės I. D. tėvo P. B. trijų asmenų šeimai, kuri šiame bute gyveno nuo 1959 m.. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad remiantis galiojusio LTSR butų kodekso 52 straipsniu, atsakovės tėvui P. B. išduotas gyvenamosios patalpos orderis buvo juridinis pagrindas nuomos sutarčiai sudaryti, todėl, kartu įvertinus tai, jog P. B. šeima ilgą laiką gyveno šiame bute, darytina išvada, jog P. B. butu naudojosi nuomininko teisėmis. Kaip minėta, atsakovės I. D. ir A. D. nuolatos ginčo bute gyvena nuo 1988 metų. I. D. tėvas P. B. mirė 1997-06-22, todėl remiantis tuo metu galiojusio LTSR 54 str. 3 d. nuostatomis, pripažintina, kad nuomos teisiniai santykiai su P. B. pilnamečiais šeimos nariais nenutrūko, o I. D., kaip pilnametė buvusio pagrindinio buto nuomininko P. B. šeimos narė, bute apsigyveno ir gyvena nuomininko teisėmis. Taip pat nuomininko teisėmis bute gyvena ir I. D. pilnametė duktė – atsakovė A. D.. Be to, atsakovės pačios pripažino, kad ginčo bute gyvena nuomos pagrindu, t.y. nuomininkų teisėmis. Todėl, įvertinus aukščiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovėms, bute apsigyvenus kaip buvusio pagrindinio buto nuomininko P. B. šeimos narėms, susiformavo nuomos santykiai ne rašytinės sutarties, bet apsigyvendinimo pagrindu. Priešingai nei teigia apeliantė, tokia išvada neprieštarauja nei byloje surinktiems įrodymams, nei LR CK 6.494 str. 2 d. nuostatoms, nes, Valstybei nuosavybės teises butą perdavus Vilniaus miesto savivaldybei, susiklostę faktiniai nuomos santykiai nenutrūko. Nors pagal LR CK 6.579 str. nuostatas gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė ar savivaldybė, turi būti sudaroma raštu, tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai numatytas įstatymuose (CK 1.93 str. 1 d.). Minėtas CK 6.579 str., reglamentuojantis gyvenamosios patalpos sutarties formą, tokių pasekmių nenumato. Paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę įrodinėti sutarties sudarymo faktą remiantis liudytojų parodymais, tačiau įstatymas nedraudžia įrodinėti tokio sandorio sudarymo faktą rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija, remiantis aukščiau išdėstytu, laiko įrodytu, kad tarp Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos ieškovo, ir atsakovių susiformavo faktiniai buto nuomos santykiai. Esant gyvenamosios patalpos nuomos santykiams nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (LR CK 6.576 str.). Kaip minėta, atsakovės ginčo bute gyvena bei juo naudojasi nuomininkių teisėmis, čia yra deklaravusios gyvenamąją vietą, todėl privalo mokėti mokesčius ir už buto nuomą.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatyminio pagrindo priteisti iš atsakovių reikalaujamą įsiskolinimą už buto nuomą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas, konstatavęs, kad atsakovės butu naudojasi nuomininkių teisėmis, tenkindamas ieškinį, vadovavosi LR CK 5.576 str. bei 6.589 str. nuostatomis, įpareigojančiomis nuomininkus už naudojimąsi gyvenamąja patalpa bendrai sumokėti nuomos mokestį. Atsakovės neginčijo fakto, kad nuomos mokesčio ieškovui nėra sumokėjusios. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu jos patvirtino, kad nuomos mokesčio nemoka nuo 2007 metų. Atsakovės neginčijo prašomo priteisti įsiskolinimo už nuomą dydžio ar paskaičiavimo pagrįstumo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės ieškovui nėra sumokėjusios už buto nuomą nuo 2008-08-01 iki 2010-02-28. Įsiskolinimas sudaro 2 446,88 Lt (t. 1 b.l. 18-21). Teismui nėra pateikta jokių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti įsiskolinimo paskaičiavimo pagrįstumu. Skola už nesumokėtą nuomos mokestį paskaičiuota remiantis 2007-03-21 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr. 1-1570 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos tvirtinimo“, o nuo 2009-08-01 mokestis apskaičiuotas remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-01 sprendimu Nr. 1-1120 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, delspinigiai apskaičiuoti remiantis Lietuvos Respublikos 1996 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1160, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad prašomas priteisti skolos dydis yra įrodytas.

Kaip minėta, bylos įrodymais nustatyta, jog 2007-02-14 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1536 buvo perduota VĮ „Vilniaus butai“ patikėjimo teise naudoti ir valdyti įstatymų nustatyta tvarka visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias socialinio būsto bei bendrabučių gyvenamąsias patalpas, šio turto administravimo funkcijoms, nustatytoms įstaigos įstatuose, vykdyti. Likvidavus VšĮ „Vilniaus butai“ savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo „Dėl UAB „Bendruva“ pertvarkymo“ pagrindu buvo perduotos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuri, kaip matyti iš LR juridinių asmenų registro išrašo (b.l. 24-27) bei šalių paaiškinimų, įgaliota įgyvendinti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų bei negyvenamųjų patalpų savininko teises (tame tarpe paskaičiuoti ir rinkti iš nuomininkų nuomos mokesčius ir kt.) bei pareigas ir atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės interesus visų instancijų LR bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose nagrinėjamose bylose, susijusiose su savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ veiklos sritimi. Iš išdėstyto seka, kad byloje ieškinį dėl įsiskolinimo už nuomą priteisimo pareiškė tinkamas, turintis tam teisinius įgaliojimus asmuo – SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais bei bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino pareikštą ieškinį bei iš atsakovių I. D. bei A. D. solidariai ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ naudai priteisė 2 446,88 Lt skolą bei po 36,50 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 96 str.). Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamas klausimas dėl įsiskolinimo už nuomą priteisimo, o ne dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl atsakovės ir jos šeimos iškeldinimo, dėl jos teisės naudotis socialiniu būstu nėra susiję su nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Kiti apeliantės I. D. apeliaciniame skunde išdėstyti paaiškinimai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas netenkina apeliantės prašymo priimti atskirąją nutartį LR CPK 299 str., 300 str. nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsakovės I. D. byloje pateikto 2010-11-03 rašto (t.1 b.l. 134-142) argumentus bei bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjant bylą nepaaiškėjo byloje dalyvaujančių ar kitų asmenų veiksmuose nusikalstamų veikų požymiai. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teises į butą, esantį Pylimo g. 61-42, Vilniuje, Valstybė perdavė Vilniaus miesto savivaldybei, t.y. Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai įgijo nuosavybės teises į šį butą, todėl gali įgyvendinti visas savininko teises įstatymų nustatyta tvarka. Savivaldybės nuosavybės teise valdomos gyvenamosios patalpos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatomis, priskiriamos Savivaldybių socialinio būsto fondui ir visi butai turi socialinio būsto statusą. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise naudoti ir valdyti įstatymų nustatyta tvarka visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas (taip pat ir ginčo butą) turto administravimo funkcijoms, numatytoms įstatuose, vykdyti. Kaip teigiama atsiliepime į apeliacinį skundą, šis būstas yra apskaitomas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ balanse. Šiuo būtu atsakovės naudojasi nuomininkių teisėmis, todėl ieškovas pagrįstai ir teisėtai reikalauja iš atsakovių priteisti susidariusį įsiskolinimą už buto nuomą. Tuo tarpu pagrįstų duomenų, patvirtinančių apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius dėl, apeliantės teigimu, padarytų bei daromų nusikalstamų veikų, byloje nebuvo surinkta, todėl nėra pagrindo, remiantis LR CPK 299 str., 300 str. nuostatomis, kreiptis į prokurorą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovės I. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Dainius RinkevičiusTeisėjai Rūta BurdulienėNatalja Cikoto