- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-31
- Bylos Nr.
- 1A-54-648-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00602-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- I. B.
- Nukentėjusysis
- A. D.
- Advokatai
- Jūratė Juodienė, Renata Janušytė
- Kategorijos
- 1.1.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-54-648/2013
Teisėjas Mindaugas Striaukas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00602-2012-6
Žemesnės instancijos teismas
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. sausio 31 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,
nukentėjusiosios A. D. ir jos įstatyminės atstovės G. A. atstovei advokatei Renatai Janušytei,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. gynėjos advokatės Jūratės Juodienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda.
I. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams.
G. A. iš I. B. priteista 2 062,51 Lt proceso išlaidoms atlyginti.
Iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista G. A. jos naudai 864,53 Lt turtinei žalai atlyginti ir A. D. naudai 6 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
I. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. už tai, kad ji 2012-05-15, apie 17.06 val., Vilniuje, vairuodama automobilį „Opel Astra“, v/n (duomenys neskelbtini), važiuodama juo Plytinės g. kryptimi Dvarčionių g. link, ties Plytinės g. namu Nr. 21, nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 9 ir 37 p. reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido automobilio atžvilgiu iš kairės į dešinę pėsčiųjų perėja judančios pėsčiosios A. D., g. (duomenys neskelbtini), partrenkė ją, taip sukeldama jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistosios I. B. gynėja advokatė J. Juodienė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-31 nuosprendį sumažinant paskirtą baudą iki 1 MGL dydžio, panaikinant baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams ir sumažinant proceso išlaidas iki 542,51 Lt.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog I. B. nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, važiavo per pėsčiųjų perėją nerūpestingai ir klaidingai įsitikinusi, kad tai daryti yra saugu, taip pažeisdama KET 9 ir 37 p. reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai aiškino KET 37 p. ir taikė jį, kas turėjo įtakos neteisingam I. B. bausmės paskyrimui. Pagal KET 37 p., vairuotojui neatsiranda pareiga sustoti priešais pėsčiųjų perėją tais atvejais, kai į eismo juostą neįeina pėsčiasis ir/ar prie pėsčiųjų perėjos nestovi pėstieji. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistajai automobiliu artėjant prie pėsčiųjų perėjos, nukentėjusioji nebuvo įžengusi į ją ir net nestovėjo prie pėsčiųjų perėjos. I. B. parodė, kad ji, važiuodama maždaug 50 km/h greičiu, artėjo prie pėsčiųjų perėjos, pasižiūrėjusi į visas puses nieko nematė prie pėsčiųjų perėjos. Liudytojas T. Š. parodė, kad iki A. D. partrenkimo jis nematė nukentėjusiosios, nors važiavo paskui nuteistosios automobilį. Tai patvirtina, kad I. B. tinkamai laikėsi KET 37 p. reikalavimų, nes artėdama prie pėsčiųjų perėjos įvertino, kad prie jos nestovi pėstieji. Liudytoja J. S. parodė, kad nukentėjusioji buvo apsirengusi rožinės spalvos drabužiais. Tai leidžia daryti prielaidą, kad nuteistoji ir kiti byloje apklausti liudytojai būtų pastebėję prie pėsčiųjų perėjos stovinčią ir ryškios spalvos drabužiais apsirengusią A. D.. Kadangi nei I. B., nei liudytojai nematė nukentėjusiosios, laikytina, jog pastaroji nestovėjo prie pėsčiųjų perėjos ir nelaukė, kol eismo sąlygos leis jai kirsti važiuojamąją kelio dalį.
Pasak nuteistosios gynėjos, teismas nenustatinėjo nukentėjusiosios kaltės, jos neteisėtų veiksmų bei jų įtakos priežastiniam ryšiui dėl atsiradusių padarinių, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, jog teismas turi vertinti KET pažeidimus kaip visumą su kitomis eismo įvykio aplinkybėmis, įvertinant, ar kiti eismo dalyviai nepažeidė KET reikalavimų bei ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir išvengti jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 apžvalga „Dėl teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose“).
Teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. D. ne ėjo, bet bėgo per pėsčiųjų perėją. Byloje liudytojų parodymais nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo intensyvus eismas, transporto priemonės, įskaitant nuteistosios vairuojamą transporto priemonę, važiavo sraute. Teismas neanalizavo versijos, kad A. D. galimai išlipo iš transporto priemonės, liudytojų apibūdintos kaip „didelė mašina“, kuri sustojo pėsčiųjų perėjoje ar arti jos, ir nukentėjusioji staiga išbėgo į važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėjoje. Tokias aplinkybes nurodė ne tik I. B., bet ir liudytojai J. J. bei T. Š.. Taigi, laikytina įrodyta, jog A. D. pažeidė KET 51, 52 ir 55.4 p. numatytas pėsčiųjų pareigas. Teismas privalėjo įvertinti, kad šioje situacijoje nukentėjusiajai pažeidus minėtus KET punktų reikalavimus, iš nuteistosios nebuvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, nes ji neturėjo realios galimybės išvengti kilusių nusikalstamų padarinių.
Skiriant I. B. bausmę, nebuvo įvertinta tai, kad nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytinas veikos padarymui įtakos turėjęs rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.). Kadangi A. D. elgėsi rizikingai staiga išbėgdama į važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėjoje, tai buvo pagrindas nuteistajai sušvelninti bausmę, baudos dydį nustatant artimą minimaliam.
Nurodo, kad teismas, skirdamas I. B. baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams, negalėjo atsižvelgti į su nusikalstamos veikos padarymu nesusijusias aplinkybes, buvusias praeityje. I. B. praeityje nėra padariusi administracinių teisės pažeidimų, susijusių su pareigų pėsčiųjų atžvilgiu pažeidimu. Be to, jos praeityje padaryti administraciniai teisės pažeidimai negali turėti įtakos skiriant baudžiamojo poveikio priemonę už padarytą nusikalstamą veiką, nes pagal Lietuvos Respublikos ATPK 36 str., jeigu asmuo, kuriam paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad svarstant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, teismai turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įvertinant ne tik eismo įvykio aplinkybes, bet ir nuteistojo elgesį po eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-51/2008). Iš to darytina išvada, kad anksčiau nuteistosios padaryti administraciniai teisės pažeidimai nelaikytini eismo įvykio aplinkybėmis ir negali būti vertinami skiriant baudžiamojo poveikio priemonę.
Šioje byloje nėra nustatyta, kad I. B. sistemingai pažeidinėtų KET, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji padarė Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką šiurkščiai ir sąmoningai pažeisdama KET. Nenustačius tokių aplinkybių, baudžiamojo poveikio priemonė neturėjo nuteistajai būti skirta. Be to, I. B. gyvena Vilniaus rajone, studijuoja ir dirba Vilniaus mieste. Nuteistajai teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga laiku ir patogiai nuvykti į studijas bei darbą, o netekus šios specialios teisės, yra tikimybė, kad ji gali netekti darbo, dėl ko pasunkės ar pasidarys neįmanoma sumokėti paskirtą baudą ir priteistas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas priteisė tik dalį, t. y. 24 procentus, pareikšto civilinio ieškinio reikalavimų sumos, kita vertus, priteisė iš nuteistosios G. A. naudai visas jos patirtas 2 000 Lt dydžio išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, nesumažindamas jų proporcingai tenkintų civilinio ieškinio reikalavimų daliai. Lietuvos Respublikos BPK detaliai nereglamentuoja išlaidų advokato paslaugoms apmokėti paskirstymo tuo atveju, jeigu civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje tenkintas iš dalies. Todėl teismas turėjo remtis civilinio proceso teisės normomis, o būtent Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 2 d., kuri numato, kad jeigu civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos civiliniam ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Kadangi teismo patenkintų civilinio ieškinio reikalavimų dalis sudaro 24 procentus, teismas privalėjo sumažinti priteistinas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti iki 480 Lt (2 000 Lt × 24 procentai).
Teismas taip pat galėjo sumažinti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atsižvelgdamas į nuteistosios turtinę padėtį. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad I. B. turtinė padėtis yra sunki. Ji yra jauno amžiaus, studentė, mokosi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre, o pagal šios įstaigos 2012-09-12 pažymą Nr. 299 apie gautas pajamas, jai per 2011 m. rugsėjo mėn. - 2012 m. liepos mėn. laikotarpį iš viso buvo išmokėta 696 Lt stipendija. I. B. 2012-10-19 sudarė Laikino darbo terminuotą sutartį, pagal kurią darbdavys įsipareigoja mokėti darbo užmokestį, kuris yra 6,63 Lt/val. Nuteistoji negauna jokių kitų pajamų, neturi nekilnojamojo turto ar kito vertingo kilnojamojo turto. Todėl priteistos 2 000 Lt dydžio išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra I. B. per didelė našta. Dėl nurodytų motyvų teismo priteistos proceso išlaidos iš nuteistosios mažintinos iki 542,54 Lt (480 Lt išlaidos advokato paslaugoms apmokėti + 62,51 Lt dėl G. A. patirtų kuro išlaidų).
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras bei nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą atstovė - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios I. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl priežastinio ryšio
I. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei byloje surinktų įrodymų vertinimu teigdama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jos veiksmų ir eismo įvykio metu kilusių padarinių, kas turi reikšmės skiriant jai bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl I. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d., kuri įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
I. B. inkriminuotame KET 37 p. numatyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Šis KET reikalavimas įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam, pasirengusiam pėsčiųjų išėjimui į gatvę ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamojoje dalyje. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar jis mato pėsčiųjų perėjoje žmogų. Pamatęs pėsčiųjų perėjoje žmogų, vairuotojas privalo stabdyti automobilį, sustoti ir praleisti pėsčiąjį. Juk gali būti, kaip šioje situacijoje, kai pėsčiasis įeina į pėsčiųjų perėją, o vairuotojas jo dėl įvairių priežasčių dar nemato. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-158/2009, 2K-127/2010, 2K-185/2012).
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad I. B. vairuojamas automobilis „Opel Astra“ nepraleido automobilio atžvilgiu iš kairės į dešinę pėsčiųjų perėja judančios pėsčiosios A. D. ir partrenkė ją. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pėsčiųjų perėja buvo pažymėta atitinkamu kelio ženklu ir horizontaliu žymėjimu važiuojamojoje kelio dalyje, be to, nagrinėjamas įvykis buvo pavasarį pavakario metu esant šviesiam paros metui ir geroms oro sąlygoms, kas patvirtina, kad pėsčiųjų perėja vizualiai aiškiai buvo matoma. Artėdama prie jos, apeliantė turėjo numatyti, kad į važiuojamąją kelio dalį gali išeiti pėstieji. I. B. nurodo, kad ji neturėjo realios galimybės išvengti kilusių nusikalstamų padarinių, nes ji nematė nukentėjusiosios, kuri staiga bėgo per pėsčiųjų perėją. Šiuo atveju nustatant priežastinį ryšį tarp I. B. neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nusikalstamų padarinių neturi reikšmės, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog A. D. ne ėjo, o bėgo per pėsčiųjų perėją, nes pagal KET apeliantė tokiu atveju privalėjo būti atidi, t. y. prieš perėją sustoti arba tiek sumažinti greitį, kad prireikus sugebėtų laiku sustabdyti transporto priemonę. Kita vertus, teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas T. Š. parodė, kad artėjant prie pėsčiųjų perėjos jis matė, kad automobilis „Opel Astra“ pradėjo tolti nuo jo po truputį. Jis važiavo 50-60 km/h greičiu, o automobilis „Opel Astra“, jo manymu, važiavo didesniu greičiu (b.l. 233). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojas T. Š. būdų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti I. B., todėl jo parodymai laikytini patikimais. Šiuo atveju taip pat būtina įvertinti ir tai, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog transporto priemonių eismas abiejose eismo juostose buvo intensyvus. Nenustatyta, kad I. B. buvo pristabdžiusi savo automobilį prieš pėsčiųjų perėją. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamo įvykio metu apeliantė, automobiliu artėdama prie pėsčiųjų perėjos, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, o priešingai - elgėsi itin neatsargiai didindama transporto priemonės greitį esant intensyviam eismui. Minėtos išvados nepaneigia tai, kad už apeliantės važiavęs T. Š. nematė A. D. iki pastarosios partrenkimo, o nukentėjusioji buvo apsirengusi ryškios spalvos drabužiais, dėl ko, pasak I. B., ji būtų pastebėjusi mergaitę.
I. B. teigia, kad A. D. staiga išbėgo iš priešinga eismo juosta važiuojančio automobilio, taip pažeisdama KET 51, 52 ir 55.4. p. numatytas pėsčiųjų pareigas. Visų pirma pasakytina, kad nukentėjusioji pradėjo judėti per perėją iš kitos eismo juostos nei važiavo apeliantės automobilis. A. D. buvo partrenka jai esant jau kitoje eismo juostoje, t. y. ji buvo prabėgusi daugiau kaip pusę pėsčiųjų perėjos. Tą patvirtino pati I. B. (b.l. 232). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė proceso metu nebuvo nuosekli nurodydama, kada ji pastebėjo automobilį priešingoje eismo juostoje. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad privažiavus prie pėsčiųjų perėjos ji matė, kad priešpriešais važiavęs džipas pravažiavo pėsčiųjų perėjos ženklinimo ribas ir tik ją pravažiavus ji pamatė bėgančią mergaitę (b.l. 42). Kita vertus, teisiamajame posėdyje I. B. jau parodė, kad kai jos vairuojamo automobilio ratai buvo pėsčiųjų perėjoje, priešingoje eismo juostoje važiavo didelė mašina. Jai pravažiavus, iš karto išbėgo mergaitė (b.l. 232). Be to, I. B. nebuvo nuosekli ir dėl tos aplinkybės, kada ji pamatė mergaitę pėsčiųjų perėjoje. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad ji pastebėjo nukentėjusiąją, kai pastaroji dar buvo priešingoje apeliantės važiavimo krypties atžvilgiu eismo juostoje ir bėgo jai iš kairės į dešinę (b.l. 42), tuo tarpu teisiamajame posėdyje ji tvirtino, kad ji pamatė mergaitę savo eismo juostoje, kai ši atsitrenkė į automobilio žibintą (b.l. 232). Tokie I. B. nenuoseklūs parodymai pripažintini kaip jos siekis sušvelninti savo kaltę dėl atsiradusių padarinių. Šiuo atveju akivaizdu, kad I. B. laikantis KET 37 p. reikalavimų, ji galėjo išvengti A. D. partrenkimo, nors pastaroji ir išbėgo iš priešinga eismo juosta važiuojančio automobilio, o nukentėjusiosios veiksmai neatleido I. B. nuo pareigos vairuoti saugiai, sumažinti greitį artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kad galėtų sustabdyti automobilį, kaip to reikalaujama KET 37 p. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. D. veiksmai nenulėmė eismo įvykio su atsiradusiomis pasekmėmis, o I. B. veiksmai buvo tinkamai įvertinti kaip nusikalstami Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. prasme.
Dėl paskirtos bausmės dydžio
Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistosios teiginiu, kad jai paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
I. B. padarė neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui veikdama nusikalstamai nerūpestingai, dėl jos veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta mažametės sveikata. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantės atsakomybę lengvina ta aplinkybė, kad ji pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsižvelgė į jos asmenybę (praeityje neteista, bausta administracine tvarka, tačiau neturi galiojančių administracinių nuobaudų, negydyta psichiatrinėje ligoninėje ir neįrašyta į priklausomybių ligų įskaitą, mokosi ir dirba, yra jauno amžiaus). Negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad jos atsakomybę lengvina ta aplinkybė, jog jos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys, nes eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjos zonoje, kur pirmenybė teikiama pėstiesiems, o ne vairuotojui, todėl nėra pagrindo A. D. elgesio laikyti tiek rizikingu, kad būtų galima jį traktuoti kaip nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Įvertinus visas aplinkybes, I. B. paskirta bauda, mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 5 p. įtvirtintas baudos vidurkis už šios rūšies nusikaltimų padarymą, nėra aiškiai per griežta ir atitinka teisingumo principą.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos BK 68 str. 1 d. nurodyta tik viena privaloma uždraudimo naudotis specialia teise, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemonę, taikymo sąlyga – kai asmuo, naudodamasis ta specialia teise, padaro nusikalstamą veiką. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą uždraudimas naudotis specialia teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nors Lietuvos Respublikos BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Teismų praktikoje ši baudžiamojo poveikio priemonė paprastai skiriama, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vien tai, kad Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti Lietuvos Respublikos BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas iš esmės reikštų atėmimą dirbti šį darbą). Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-366/2008, 2K-353/2009, 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Respublikos BK 281 str.) baudžiamosiose bylose, Teismų praktika Nr. 30).
Pirmosios teismas paskyrė I. B. už Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams.
I. B. padarė nusikaltimą naudodamasi specialia teise, t. y. turėdama teisę vairuoti kelių transporto priemones. Apeliantė, ignoruodama KET, artėjo prie pėsčiųjų perėjos didindama automobilio greitį ir nesiėmė atsargumo priemonių siekiant praleisti per pėsčiųjų perėją pėsčiąją, dėl ko vėliau sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pažyma apie asmens baustumą patvirtina, kad I. B. praeityje buvo bausta iš viso keturis kartus, tris kartus iš jų - už KET pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė praeityje buvo bausta vieną kartą už šiurkštų KET pažeidimą, t. y. vairavimą esant neblaiviai, už kurį jai buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones 1 metams (b.l. 44). Nors administracinės nuobaudos negalioja, tačiau šie duomenys yra reikšmingi vertinant nuteistosios asmenybę naudojantis specialia teise. Apeliantė neteisi, kad anksčiau jos padaryti administraciniai teisės pažeidimai negali būti vertinami skiriant baudžiamojo poveikio priemonę. Šį teiginį paneigia teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-85/2010, 2K-20/2011), o apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-51/2008 nėra aktuali šioje byloje, nes joje nurodytos reikšmingos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo aplinkybės neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių.
Iš I. B. asmens duomenų matyti, kad jai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas 2008-02-22 (proceso dalyvių asmens duomenų b.l. 2). Taigi, apeliantė, būdama jauno amžiaus, nusikaltimo padarymo metu realiai turėjo nedidelį, t. y. šiek tiek didesnį nei trejų metų, vairavimo stažą.
Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, I. B. padarytus KET pažeidimus naudojantis specialia teise, darytina išvada, kad tik apeliantei atėmus teisę vairuoti kelių transporto priemones, bus pasiekti bausmės tikslai. Tai, kad ji gyvena Vilniaus rajone, o studijuoja ir dirba Vilniaus mieste, jai teisė vairuoti kelių transporto priemones yra reikalinga laiku ir patogiai nuvykti į studijas bei darbą, nelaikytina pakankamu pagrindu apeliantei neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Nei baudžiamasis kodeksas, nei kiti įstatymai nenumato išimčių, susijusių su asmens profesine ar moksline veikla, taikant uždraudimą naudotis specialia teise asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. Be to, pastebėtina, kad I. B. pradėjo dirbti tik nuo 2012-10-19, t. y. jau po nusikaltimo padarymo.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
Nuteistoji nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas G. A. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos CPK 93 str. normomis. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 113 str. 1 d. įtvirtinta, jog civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. Šio straipsnio 2 d. numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Baudžiamojo proceso įstatymo VIII skyriuje detaliai reglamentuojama baudžiamojo proceso išlaidos ir jų atlyginimo tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimas nukentėjusiajam ar civiliniam ieškovui iš kaltinamojo yra sietinas su nusikalstamos veikos padarymu ir šią veiką padariusio asmens kalte. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, kad išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra proporcingai mažinamos atsižvelgiant į tenkintą pareikšto civilinio ieškinio reikalavimų sumą. Todėl remiantis Lietuvos Respublikos BPK 113 str. 2 d., Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 2 d. nuostatos netaikytinos sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese. Įvertinus šias aplinkybes, G. A. priteistinų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydžiui nustatyti neturi reikšmės, kad skundžiamu nuosprendžiu pareikštas civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti buvo tenkintas iš dalies.
Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas taip pat galėjo sumažinti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atsižvelgdamas į jos turtinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, bet ne pareigą kaltinamajam, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, sumažinti išlaidas nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo - advokato - paslaugoms apmokėti. Iš 2012-10-29 pinigų priėmimo akto Serija LAT Nr. 473623 matyti, kad G. A. sumokėjo advokatės R. Janušytės kontorai 2 000 Lt (b.l. 225). Tos pačios dienos sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. 29/10/2012 nurodyta, kad minėta pinigų suma yra skirta už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą pirmosios instancijos teisme dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 226). Advokatė R. Janušonytė, vykdydama įsipareigojimus, parengė civilinį ieškinį su priedais ir dalyvavo dviejuose teisiamuosiuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant baudžiamosios bylos pobūdį, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, advokatės darbo ir laiko sąnaudas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad iš I. B. priteista atlyginti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma yra aiškiai didelė ir neatitinka proporcingumo principo reikalavimų. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad, pasak nuteistosios, jos turtinė padėtis yra sunki. Priešingai, visų pirma, I. B. pati pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog ji dirba pagal laikinojo darbo sutartį (b.l. 221). Taigi, ji gauna darbo užmokestį. Antra, skundžiamu nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą atitinkamai G. A. ir A. D. buvo įpareigota atlyginti tik AB „Lietuvos draudimas“. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, nepripažintina, kad I. B. priteista atlyginti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma pernelyg suvaržytų jos turtinę padėtį. Todėl apeliacinio skundo prašymas sumažinti I. B. priteistas proceso išlaidas yra atmetamas.
Remiantis tuo, kas nustatyta, keisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-31 nuosprendį nuteistosios I. B. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistosios I. B. apeliacinį skundą.