Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-224-449/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-13
Bylos Nr.: 1A-224-449/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-04-5-00003-2020-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjai: Linas Šiukšta (pirm.), Justas Namavičius, Vitalija Norkūnaitė
Nuteistasis: Z. T., R. B., L. P.

Kategorijos

1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-224-449/2021Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00003-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.1.; 1.1.10.1.; 1.2.17.3.; 2.4.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Vitalijos Norkūnaitės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,gynėjui Edgarui Dereškevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. T. (Z. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo Z. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, Z. T. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie šios bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė Z. T. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti R. B. ir L. P., dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžiu Z. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

1.1. Z. T., R. B. ir L. P., veikdami bendrininkų grupe, iki 2020 m. sausio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 4 000 pakelių cigarečių „X“ su B. R. banderolėmis ir, pažeisdami nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1 p., kuris numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, nuostatas, 3.2 p., kuris numato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, informavę apie tai teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka, nuostatas, 3.4 p., kuris numato, kad fiziniams asmenims leidžiama gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, turėdami importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, nuostatas, neturėdami cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, jas gabeno automobiliu „H. S. F.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jį vairuojant Z. T. pakaitomis su R. B., o L. P. vykstant keleivio vietoje, Lietuvos Respublikos teritorija, tiksliai nenustatytu keliu iki garažo, esančio garažų bendrijoje „Y“, (duomenys neskelbtini), ir jas laikė minėtame garaže iki 2020 m. sausio 20 d., apie 16 val. 40 min., kur juos, aukščiau paminėtą transporto priemonę ir neteisėtai laikytas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Tokiu būdu Z. T. neteisėtai disponavo 250 MGL dydžio sumą viršijančios vertės akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 p. nustatyta tvarka ir kurių vertė yra 14 006 Eur, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis Z. T. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti. Panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė bendrininkų grupė, ir paskirti jam švelnesnės rūšies bausmę, skirti ne realią laisvės atėmimo bausmę, o taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti arba iš dalies atidėti.

2.1. Skunde nurodama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduoti visų proceso dalyvių teises. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai įpareigoja teismą nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Teismas turi glaustai ir tiksliai išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2008). Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduoti visų proceso dalyvių teises.

2.2. Skunde dėstomos BK 24 ir 25 straipsnių nuostatos apie bendrininkavimą ir nurodoma, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006,2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

2.4. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios teismas nenurodė konkrečių įrodymų, kuriais vadovaudamasis nustatė, jog jis, veikdamas bendrai su kitais asmenimis, buvo susitaręs daryti nusikalstamą veiką, kad jie buvo pasiskirstę vaidmenimis ir funkcijomis. Teismo motyvai apie bendrininkavimą neatitinka tikrovės, šių prielaidų nepatvirtina objektyvūs duomenys. Šie motyvai perrašyti iš kaltinamojo akto.

2.5. Skunde nurodoma, kad byloje būtinosios įrodyti bendrininkavimo aplinkybės nenustatytos, konkretūs duomenys nuosprendyje neišanalizuoti, veiksmai nesukonkretinti bei nepagrįsti konkrečia bylos medžiaga. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad teisėjo vidinis įsitikinimas privalėjo būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P- 89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusiu pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. O bendrininkavimą, kaip ir bet kurią kitą nusikalstamos veikos padarymo formą, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Kelių asmenų padarytos veikos bendrumas galimas keliomis formomis, viena iš jų – sudėtinga bendrininkavimo forma, kai, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pavyzdžiui, organizatorius), kurie neatlieka veikų (nors kartais gali atlikti), aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas nusikalstamai veikai padaryti ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą.

2.5.1. Nuteistasis nurodo, kad iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kuriais teismas vadovavosi visa apimtimi, matosi, jog jis nei organizavo nusikalstamos veikos, nei buvo aktyviausias vykdytojas. Iš jo parodymų matosi, jog jis tik padėjo savo seseriai L. P. ir jos sugyventiniui R. B. atlikti jų sugalvotus veiksmus – neteisėtai nugabenti akcizais apmokestinamas prekes į jų suderintą ir numatytą vietą bei fiziškai cigaretes pakrauti, nugabenti ir iškrauti reikiamoje vietoje. Visa informacija, tiek apie sąlygas, tiek apie veiksmų apimtį, disponavo L. P. ir R. B..

2.5.2. Nuteistasis Z. T. nurodo, kad nuosprendyje teismas turėjo nurodyti kiekvieno nuteistojo atliktus neteisėtus veiksmus, jų indėlį į nusikalstamą veiką. To teismas nepadarė, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 3.1.10. punktą nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai privalo būti išdėstyti ir dėl bendrininkavimo formos, ir dėl bendrininkų rūšies. Todėl, nuteistojo nuomone, turi būti panaikinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog veiką padarė bendrininkų grupė.

2.6. Nuteistasis Z. T. nurodo, kad, įvertinus išdėstytus argumentus, jis nėra padaręs nusikalstamos veikos, jo kaltė nėra įrodyta.

2.7. Skunde dėstoma apie bausmę ir jos paskirtį bei tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje, nurodoma, kad teisingumo principo realizavimas suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai.

2.7.1. Nuteistojo nuomone, atsižvelgus į tai, kad panaikinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, įvertinus, jog už ankstesnes padarytas nusikalstamas veikas jo teistumas išnykęs, jis charakterizuojamas teigiamai, užsiima individualia veikla, gauna teisėtas pajamas, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jo neizoliuojant nuo visuomenės nėra galimybių jį pataisyti, nepagrįstai ir nemotyvuotai jam paskyrė bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu.

2.7.2. Nuteistasis nurodo, jog išvadą, ar atidėjus bausmės vykdymą bus pasiekti tikslai, teismas gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Teisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yra nekvestionuojama.

2.7.3. Skunde taip pat nurodoma, kad asmuo negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu ir kriminalinė bausmė niekam negali būti paskirta be tinkamos teisminės procedūros, leidžiančios kaltinamajam žinoti viską, kas jam inkriminuojama ir kuo pagrįsti reiškiami kaltinimai, taip pat parengti ir pateikti įrodymus gynybai. Įgyvendinant BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į teisingą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą, o taip pat ir garantuojant asmens teisių apsaugą ir įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atžvilgiu, būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, kurie reikalauja, kad teismai, kurie vieninteliai Lietuvoje vykdo teisingumą, būtų nešališki ir nepriklausomi, siektų nustatyti tik objektyvią tiesą ir sprendimą priimtų tik teisėtu pagrindu. Tai įmanoma padaryti tik jei baudžiamasis procesas vyksta baudžiamojo proceso įstatymų nustatytuose rėmuose ir nei trupučio nenukrypsta į žmogiškąjį subjektyvumą, ypač tų proceso dalyvių, kuriems įstatymų leidėjas patikėjo išimtinę – teisingumo vykdymo pareigą.

Teismo posėdyje nuteistojo Z. T. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo Z. T. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje yra paduotas tik nuteistojo Z. T. apeliacinis skundas. Nuteistasis Z. T. skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą dėl bendrininkavimo ir tuo pačiu nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bei nepagrįstai paskyrė jam bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu. Todėl nuteistasis prašo panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė bendrininkų grupė, ir jam paskirti švelnesnės rūšies bausmę, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija apeliacine tvarka bylą ir nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą patikrino tiek, kiek to prašoma nuteistojo Z. T. apeliaciniame skunde.

5. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimtas skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai. Be to, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino Z. T. kaltu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį.

5.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės be jokių argumentų nurodo, kad jo kaltė padarius BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nėra įrodyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. BPK 273 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Iš bylos matosi, kad nors ir ne iš karto po kaltinamojo akto perskaitymo, tačiau jau kito teisiamojo posėdžio metu Z. T. pareiškė, jog prisipažįsta kaltu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir davė parodymus bei sutiko, kad byla būtų išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Todėl teismas po visiškai kaltais prisipažinusių visų kaltinamųjų apklausų, vadovaudamasis BPK 291 straipsnio nuostatomis, tik išvardino kitus baudžiamosios bylos duomenis. Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo Z. T. kaltę padarius nusikalstamą veiką teismas pagrindė paties nuteistojo parodymais ir kitais įrodymais (kitų nuteistųjų R. B. ir L. P. parodymais, liudytojų E. B. ir A. L. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, Z. T. ir L. P. kratos protokolais, mobiliųjų telefonų apžiūrų protokolais, cigarečių ir automobilio „H. S. F.“ apžiūros protokolais, tarnybiniais pranešimais ir Vilniaus teritorinės muitinės tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus raštu dėl cigarečių muitinio įvertinimo). Todėl tik deklaratyvūs ir visiškai neišsamūs nuteistojo argumentai, kad jo kaltė padarius BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nėra įrodyta, prieštarauja skundžiamame nuosprendyje išnagrinėtų bei įvertintų įrodymų visumai.

6. Esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad Z. T. nesutinka su teismo išvada, jog BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Nurodo, kad teismas nenustatė bendrininkavimo aplinkybių, nenurodė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis su kitais asmenimis buvo susitaręs daryti nusikalstamą veiką, jog jie buvo pasiskirstę vaidmenimis ir tai sieja su BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų pažeidimu.

6.1. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimus nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Skundžiamame nuosprendyje, aprašydamas Z. T. nusikalstamos veikos aplinkybes, teismas nurodė, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, išdėstė kitas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvus dėl nuteistojo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas tikrai neišdėstė motyvų dėl bendrininkavimo.

6.2. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais šio kodekso pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, nors nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta pažeidžiant aptartus BPK 305 straipsnio nuostatų reikalavimus, tačiau tokio pažeidimo nėra pagrindo vertinti esminiu BPK normų pažeidimu. Šį nuosprendžio trūkumą galima ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir šį klausimą aptariant šioje teismo nutartyje.

6.3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinamajame akte, aprašant Z. T. nusikalstamą veiką, nurodoma tik apie tai, jog jis kaltinamas tuo, kad veikė kartu su kartu su R. B. ir L. P.. Tuo tarpu, kaip jau buvo nurodyta, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog nuteistasis veikė bendrininkų grupe. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių bylos aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką nustato BPK 256 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis prašymus dėl tokių kaltinimo pakeitimų iki įrodymų tyrimo pabaigos turi teisę pareikšti prokuroras ir nukentėjusysis pateikdami rašytinius prašymus. Tas pats baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pakeisti kaltinimus ir pačiam teismui savo iniciatyva. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad apie kaltinime nurodytų veikų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo pakeitimų galimybę Z. T. teisiamajame posėdyje pranešta nebuvo. Kita vertus, nors kaltinamajame akte aprašant nuteistojo nusikalstamą veiką nenurodytas veikimas bendrininkų grupe, tačiau aplinkybė, jog Z. T. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, nurodyta kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Tai reiškia, kad bendrininkų grupės nurodymas nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką nuteistajam nebuvo netikėtas. Z. T. turėjo galimybę nuo šios kaltinimo dalies gintis ir jo teisė į gynybą pažeista nebuvo.

6.3. Skunde nurodoma ir apie BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, apie teismo nešališkumą ir nepriklausomumą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka nenustatė jokio pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Kaip jau buvo nurodyta, nuosprendžio trūkumas, susijęs su tuo, kad teismas nenurodė motyvų dėl bendrininkavimo, nėra esminis BPK pažeidimas ir jis taip pat nerodo jokio teismo šališkumo.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia šių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

7.1. Viena iš bendrininkavimo formų – bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Taigi būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

7.2. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

8. Apeliaciniame skunde iš esmės plačiai nurodoma ta pati teismų praktika apie bendrininkavimą, apie bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Su šia teismų praktika teisėjų kolegija sutinka, tačiau nėra pagrindo sutikti su tuo, jog šioje byloje teismas nenustatė bendrininkavimo aplinkybių ir nenustatė bendrininkavimo formos. Kaip jau buvo nurodyta, teismas neišdėstė motyvų dėl bendrininkavimo, tačiau iš nuosprendžio matosi, kad nuteistasis Z. T. nusikalstamą veiką tikrai padarė veikdamas bendrininkų grupe. Tai patvirtina nuosprendyje išdėstyti įrodymai, o pirmiausia pačių nuteistųjų parodymai.

9. Pats nuteistasis Z. T., prisipažinęs kaltu padaręs BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teisme parodė, kad L. P. susipažino su vyru, kuris pasiūlė užsidirbti vežant kontrabandines cigaretes ir pasiūlė tame cigarečių gabenime dalyvauti ir jam (Z. T.). Su šiuo pasiūlymu jis sutiko. Jis sutiko vežti po 4 dėžes su cigaretėmis. Su L. P. nuvažiavo pas tą vyrą, kuris aprodė garažą, į kurį reikėjo atvežti cigaretes. Tas vyras jiems parodė ir miškelyje vietą, iš kurios reikėjo paimti paslėptas cigaretes. Jis su L. P. nuvažiavo į tą miškelį, į automobilio slėptuves sukrovė cigaretes ir nuvežė į garažą. Jis paėmė raktą nuo garažo ir įvairavo tą automobilį. Jiems padėjo R. B.. Kitą kartą taip pat kartu su L. P. nurodytoje vietoje į automobilį pakrovė cigaretes ir jas nuvežė į tą garažą. Garaže cigaretes iškrovė R. B., o jis išėjo į lauką pasivaikščioti. Tada juos sulaikė pareigūnai.

9.1. Tokius nuteistojo Z. T. parodymus apie jo atliktus neteisėtus veiksmus veikiant bendrininkų grupe patvirtina kitų nuteistųjų parodymai. Nuteistoji L. P. teisme parodė, kad susipažino su vyru, kuris pasiūlė užsidirbti pervežant kontrabandines cigaretes. Apie tai pasakė broliui Z. T., kuris sutiko su tokiu pasiūlymu. Tas vyras jiems parodė vietą miške, kur bus paslėptos cigaretės, ir garažą, į kurį turėjo nuvežti cigaretes. Cigaretes vežė du kartus po 4 dėžes. Ji su Z. T. ir R. B. į automobilio slėptuvę sukrovė cigaretes su B. R. banderolėmis, kurios buvo paslėptos miške, ir jas nuvežė į garažą. Nuteistasis R. B. teisme taip pat parodė, kad dėl cigarečių su kažkokiu žmogumi tarėsi L. P.. Su Z. T. ir L. P. vežė kontrabandines cigaretes per du kartus po 4 dėžes. Šias cigaretes paėmė iš miškelio ir paslėptas automobilyje nuvežė į garažą. Automobilį vairavo Z. T.. Jis su L. P. krovė cigaretes, kai juos sulaikė pareigūnai.

9.2. Z. T. atliktus veiksmus patvirtina ir liudytojų E. B. ir A. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šie pareigūnai parodė, kad gavus informaciją apie neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, jie stebėjo garažą X miestelyje. Prie šio garažo sustojo automobilis, iš kurio išlipo Z. T. ir atrakino garažą. Į garažą įvažiavo tas automobilis, o Z. T. užrakinęs garažą stebėjo aplinką. Kai Z. T. ketino atrakinti garažą, jie jį sulaikė. Garaže sulaikė ir L. P. su R. B.. Tame garaže buvo sudėti maišai su kontrabandinėmis cigaretėmis.

9.3. Iš įvykio vietos ir daiktų (cigarečių „X“ ir automobilio „H. S. F.“) apžiūrų protokolų matosi, kad X miestelyje esančiame garaže rastas automobilis, kuriame įrengtos slėptuvės, kuriose buvo gabenamos kontrabandines cigaretės, rasti ir 4 000 pakeliai cigarečių su B. R. banderolėmis. Iš Vilniaus teritorinės muitinės rašto matosi, kad šių automobiliu atgabentų ir garaže laikytų cigarečių su B. R. banderolėmis vertė yra 14 006 Eur.

10. Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad veikdamas bendrininkų grupe Z. T. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis su B. R. banderolėmis. Išdėstytų įrodymų visuma ir konkretūs nuteistojo Z. T. atlikti veiksmai patvirtina jo su kitais nuteistaisiais susitarimą neteisėtai gabenti ir laikyti akcizais apmokestinamas prekes – 4 000 pakelių cigarečių „X“ su B. R. banderolėmis. Pats nuteistasis Z. T. parodė, kad sutiko su L. P. pasiūlymu neteisėtai disponuoti kontrabandinėmis cigaretėmis. Tokį jų susitarimą patvirtino ir pati nuteistoji L. P.. Įgyvendindamas šį susitarimą, nuteistasis Z. T. apžiūrėjo vietą, kurioje turėjo būti paliktos kontrabandinės cigaretės, taip pat ir garažą, į kurį turėjo būti vežamos šios cigaretės. Jis pats vairavo automobilį, kuriame buvo įrengtos slėptuvės šioms cigaretėms slėpti. Su kitais nuteistaisiais šiuo automobiliu jis vyko į mišką, kuriame buvo paliktos cigaretės, jas krovė į automobilį ir gabeno į garažą, kuriame ir buvo rasti 4 000 pakelių cigarečių su B. R. banderolėmis. Kol kiti nuteistieji iš automobilio slėptuvių krovė šias cigaretes, jis, užrakinęs garažą, stebėjo aplinką. Visi šie veiksmai patvirtina ne tik nuteistojo Z. T. su kitais nuteistaisiais susitarimą veikti bendrai, bet tokie vieningi veiksmai patvirtina ir jų bendrą tyčią gabenant ir laikant kontrabandines cigaretes.

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis Z. T. nurodo, kad jis tik padėjo savo seseriai L. P. ir jos sugyventiniui R. B. neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis su B. R. banderolėmis. Šiuos argumentus dėl jo vaidmens darant nusikalstamą veiką paneigia jau aptarti įrodymai.

11.1. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Tuo tarpu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).

11.2. Nors galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pats Z. T. neorganizavo nusikalstamos veikos, o iš esmės visa informacija, susijusia su kontrabandinėmis cigaretėmis, disponavo kiti nuteistieji, tačiau jau aptarti jo atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip padėjėjo. Jis neatliko tokių veiksmų, kurie būtų vertinami kaip padėjėjo, o atliko veiksmus, kuriais tiesiogiai dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Pats vairuodamas automobilį Z. T. gabeno cigaretes su B. R. banderolėmis iš miškelio į garažą, kuriame šias cigaretes ir laikė. Pažymėtina, kad kiti nuteistieji L. P. ir R. B. taip pat tiesiogiai atliko veiksmus, susijusius su neteisėtu disponavimu cigaretėmis su B. R. banderolėmis. Kaip minėta, būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius. Aptartais veiksmais su kitais nuteistaisiais Z. T. įgyvendino BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Tai reiškia, kad su kitais nuteistaisiais Z. T. veikė ne kaip padėjėjas, o kaip bendravykdytojas.

12. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, suteikia pagrindo išvadai, kad neteisėtai disponuodamas akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis su B. R. banderolėmis nuteistasis Z. T. veikė bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais L. P. ir R. B.. Nėra abejonių, kad su šiais nuteistaisiais Z. T. susitarė veikti bendrai, nėra abejonių, jog turėdamas bendrą tyčią gabenti ir laikyti kontrabandines cigaretes nuteistasis suvokė, jog nusikaltimą daro ne vienas, o kartu su kitais nuteistaisiais, t. y. veikia bendrininku grupe. Su kitais nuteistaisiais jis veikė kaip bendravykdytojas. Todėl Z. T. pagrįstai pripažintas kaltu BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padaręs veikdamas bendrininku grupe. Nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe pagrįstai tai nurodęs nuosprendžio nustatomojoje dalyje, po to teismas tą pačią aplinkybę pagrįstai pripažino ir sunkinančia Z. T. atsakomybę aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Jau buvo paminėta, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nurodyta ir kaltinamajame akte.

13. Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

13.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.

13.2. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

13.3. Pagal teismų praktiką skiriant bausmes BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

13.4. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos tesimo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

13.5. BK 199² straipsnio 2 dalies sankcija numato baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę, teismas nustatė nuteistojo Z. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismas nustatė ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Jau buvo pasisakyta, kad nusikalstamą veiką Z. T. padarė veikdamas bendrininkų grupe, todėl teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Panaikinti šią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę nėra pagrindo. Teismas įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Nuteistasis Z. T. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Dėl šio nusikaltimo sunkių pasekmių nekilo, nes jį nutraukė policijos pareigūnai. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad šias aplinkybes teismas įvertino ir skirdamas bausmes kitiems nuteistiesiems, tačiau bausmės individualizavimui svarbią reikšmę turėjo nuteistųjų asmenybės. Teismas nurodė, kad L. P. ir R. B. anksčiau neteisti, todėl jie nelaikytini itin pavojingais visuomenei bei padarė išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti jiems paskiriant BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą švelnesnės rūšies bausmę – baudą. Tuo tarpu įvertinęs Z. T. ankstesnius teistumus, tai, kad paskutinį kartą jis nuteistas Vilniaus apygardos 2019 m. lapkričio 15 d. teismo nuosprendžiu, teismas padarė išvadą, kad šis nuteistasis gali būti pataisomas jam paskiriant tik laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, toks teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas didesnį dėmesį skyrė tik Z. T. atžvilgiu priimtam paskutiniam įsiteisėjusiam nuosprendžiui, tačiau iš bylos matosi, kad šis nuteistasis anksčiau teistas ne vieną, o keletą kartų. Išnykęs tik pirmasis teistumas, o visi kiti trys vėlesni teistumai dėl 2012 m. spalio 25 d., 2015 m. kovo 18 d. ir 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžių yra neišnykę ir nepanaikinti. Z. T. du kartus teistas ir už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Paskutiniu įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos 2019 m. lapkričio 15 d. teismo nuosprendžiu Z. T. nuteistas taip pat pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, šią nusikalstamą veiką jis padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamą veiką Z. T. padarė po Vilniaus apygardos 2019 m. lapkričio 15 d. teismo nuosprendžio paskelbimo. Pažymėtina, kad praeityje jis teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, ankstesniais nuosprendžiais jam buvo paskirta ir bauda, ir laisvės atėmimo bausmė. Todėl paskutinė jo nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, tai jau jo gyvenimo būdo pasekmė, o anksčiau už kitas nusikalstamas veikas skirtos bausmės nepasiekė savo tikslų ir teigiamo poveikio jo elgesiui. Nuo nusikalstamo elgesio Z. T. neatgrasė nei ankstesniais nuosprendžiais paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Be to, iš bylos matosi, kad Z. T. baustas ir administracinėmis nuobaudomis.

13.6. Įvertinus šias aplinkybes, ypatingai jo ankstesnius teistumus, jo daromų nusikalstamų veikų pobūdį, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai Z. T. paskyrė ne BK 199² straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą baudą, o laisvės atėmimo bausmę. Teismas nuteistajam paskyrė teisingą ir proporcingą bausmę, kuri atitinka tiek nusikaltimo pavojingumą, tiek ir paties nuteistojo pavojingumą. Z. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat teisinga ir ne per griežta. Tokios bausmės užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą.

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis Z. T. prašo taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Šioje dalyje jo skundas irgi nepagrįstas ir atmetamas.

14.1. Z. T. nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Šios nusikalstamos veikos metu galiojusios 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcijos BK 75 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad tuo metu galiojusios redakcijos BK 75 straipsnis galimybės atidėti už sunkų nusikaltimą paskirtos bausmės vykdymą iš viso nenumatė. Tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio ir šiuo metu galiojančios redakcijos BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Šio BK straipsnio 4 dalyje pažymėta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

14.2. Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 straipsnis) išreiškia humanizmo ir bausmės individualizacijos principus. Jis suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai.

14.3. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas ir galiojančią teismų praktiką, taikyti BK 75 straipsnį yra teismo teisė ir bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik esant šiame baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms: 1) asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas už atitinkamo sunkumo nusikaltimą; 2) jis turi būti nuteistas atitinkamos trukmės laisvės atėmimo bausme; 3) teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ir atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra būtent teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

14.4. Kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde, teismų praktikoje yra pažymėta, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu, paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę, užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

14.5. Atsižvelgiant į Z. T. padarytos nusikalstamos veikos kategoriją ir jam paskirtos bausmės dydį, BK 75 straipsnis numato galimybę iš dalies atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, tačiau taikyti šį įstatymą vien tik formalaus pagrindo, teisėjų kolegijos nuomone, nepakanka. Kaip minėta, BK 75 straipsnio taikymo esminė sąlyga yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai (pirmiausia tai, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų) bus pasiekti realiai atlikus tik bausmės dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, manyti, jog Z. T. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti jam atlikus tik jos dalį, nėra pakankamo pagrindo. Aptartos aplinkybės, kad nuteistasis Z. T. teistas jau ne kartą, naujas nusikalstamas veikas daro neišnykus ankstesniems teistumams, už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės, tiek bauda, tiek laisvės atėmimo, nesulaikė nuo tolimesnio nusikalstamo elgesio, rodo nuteistojo polinkį nepaisyti visuotinai priimtų elgesio normų bei taisyklių ir jo polinkį pažeisti įstatymus. BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininku grupe. Jis buvo bendravykdytojas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo Z. T. iš dalies atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taikant BK 75 straipsnio nuostatas nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas Z. T. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, nuteistajam suformuos nebaudžiamumo jausmą ir neatliks bausmės paskirties bei nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

14.6. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną aplinkybę, dėl kurios šioje konkrečioje situacijoje BK 75 straipsnio nuostatos Z. T. negali būti taikomos. Galutinė subendrinta bausmė šiam nuteistajam paskirta vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis ir pridėjus dalį neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu. Tuo nuosprendžiu Z. T. paskirta realaus laisvės atėmimo bausmė. Taigi ir dėl šios aplinkybės skundžiamu nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymą atidėti galimybės nėra.

15. Apibendrinant tai, kas jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas ne tik teisingai kvalifikavo Z. T. nusikalstamą veiką ir pagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet ir paskyrė jam teisingas bausmes. Ir pagal BK 199² straipsnio 2 dalį jam paskirta bausmė, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, ne per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo. Dėl jau išdėstytų aplinkybių taikyti Z. T. BK 75 straipsnio nuostatas taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo Z. T. (Z. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Justas NamavičiusVitalija NorkūnaitėLinas Šiukšta