- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-06
- Bylos Nr.
- eI2-1653-426/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04212-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja patikslintame skunde skundžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV, Valdyba, atsakovė) 2019 m lapkričio mėn. raštą Nr. (6.5E)I– (tiksli data ir numeris nenurodomi; toliau – Raštas). Nurodo, jog pareiškėjos atstovei jis buvo įteiktas 2019 m. lapkričio 12 d. el. laišku. Taip pat skundžia ir VSDFV Vilniaus skyriaus (toliau – Vilniaus skyrius) neveikimą, nepateikus atsakymo į pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą priimti sprendimą dalyje dėl paskirtos pensijos apskaičiavimo patikslinimo ir nepriemokos sumokėjimo (toliau – 2019-09-13 prašymas), neteisėtai ir nepagrįstai prašymą persiuntus VSDF, apie tai neinformuojant pareiškėjos.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, jog senatvės pensija pareiškėjai buvo paskirta 1998 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimu (toliau – Sprendimas). Į Vilniaus skyrių 2019 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi su prašymu perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją nuo 2001 m. gegužės 29, įskaičiuoti darbo stažą, dirbtą AB „Rostselmaš" sporto kombinate (?? ??????????? ?????????? ????????) nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d., išmokėti skirtumą, susidariusį tarp perskaičiuotos ir faktiškai mokėtos pensijos bei pateikti tikslius apskaičiavimus, tame tarpe apskaičiavimą priedo už stažo metus.
Minimame prašyme pareiškėja nurodė, jog priimant Sprendimą, neatsižvelgta į darbo Rusijoje laiką nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. Pareiškėjai buvo žodžiu paaiškinta, jog laikotarpio, dirbto Rusijoje po 1991 m. birželio 1 d., įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą nenumato Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Pareiškėja 2015 m. atsitiktinai sužinojo, jog kitiems asmenims darbo Rusijoje laikas po 1991 m. birželio 1 d., buvo įskaitytas į stažą, todėl 2015 m. rugsėjo 18 d. ji vėl kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu perskaičiuoti skirtą senatvės pensiją.
Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. raštu atsisakė prašymą tenkinti. Rėmėsi tuo, kad tarpvalstybinis susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybes ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo, sudarytas 1999 m. birželio 29 d., įsigaliojo 2001 m. gegužės 29 d., t.y. vėliau, nei pareiškėjai buvo paskirta senatvės pensija.
Pareiškėjos atstovei susipažinus su Vilniaus skyriaus raštu, paaiškėjo, jog jame išdėstyta pozicija ne tik yra diskriminacinio pobūdžio, bet ir prieštaraujanti administracinių teismų išaiškinimams nagrinėtose bylose iki Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. rašto parengimo.
Vilniaus skyriaus rašte išdėstyta oficiali pozicija, pagal kurią, tą patį darbo stažą turintys asmenys (LR piliečiai), traktuojami skirtingai vien tuo pagrindu, ar jie kreipėsi dėl pensijos skyrimo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybes dėl pensinio aprūpinimo susitarimo įsigaliojimo, ar po jo.
Skunde pareiškėja akcentuoja, jog yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi Lietuvos Respublikoje ir grįžusi gyventi. Pareiškėja aiškina, kad neturi jokios teisinės galimybės už dalį faktinio stažo gauti kokią nors dalinę senatvės pensiją, kurią mokėtų Rusijos Federacijos socialinio draudimo institucijos, todėl minėto faktinio darbo stažo neįskaitymas į Lietuvoje mokamos senatvės pensijos socialinio draudimo stažą reiškia apskritai šio laikotarpio eliminavimą iš pensijos socialinio draudimo stažo ir jo visiško neapmokėjimo faktiškai dirbusiam asmeniui.
Skunde pastebi, jog nesant aiškiam tam tikrų teisinių santykių reglamentavimui, priimant Sprendimą, galėjo ir turėjo būti atsižvelgta inter alia į tai, jog jau 1995 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublika pasirašė sutartį, steigiančią asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (toliau – Asociacijos sutartis) (įsigaliojo 1998-02-01, t. y. iki Sprendimo skirti pareiškėjai senatvės pensiją priėmimo). Pareiškėjos manymu, atsižvelgiant į šias bei kitas Asociacijos sutarties nuostatas ir tikslus, priimant Sprendimą dėl pensijos skyrimo, galėjo ir turėjo būti atsižvelgta į tai, kokiais principais grindžiamas Europos Bendrijos bei Rusijos Federacijos bendradarbiavimas socialinės apsaugos srityje. Remiantis Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, nustatančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Rusijos Federacijos partnerystę, pasirašyto 1994 m. birželio 24 d. Korfu, 24 straipsnio nuostatomis, numatytas taikyti abipusiškumo principas dėl visų draudimo laikotarpių įskaičiavimo, skiriant pensijas dėl senatvės, nepriklausomai nuo to, kurioje susitariančioje šalyje darbuotojas dirbo ir kad šiuo tikslu šalys sudarys susitarimus. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ši socialinės apsaugos koordinavimo nuostata įtvirtino tam tikras gaires, standartą bei siekį, jog teisėtas ir gintinas tikslas turėtų būti tokia darbuotojo apsauga, jog skiriant senatvės pensiją, būtų įskaičiuojami visi draudimo laikotarpiai, nepriklausomai nuo to, ar jis dirbo Europos Sąjungos valstybėje, ar Rusijos Federacijoje. Pareiškėjos manymu, tai suponuoja išvadą, jog nesant aiškiam pozityviosios teisės reglamentavimui, inter alia dvišalės tarptautinės sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusiios Federaciios, tačiau Lietuvai jau sudarius Asociacijos sutartį su Europos Bendrijomis bei įsipareigojus siekti integracijos į Europos Sąjungą, jau priimant Sprendimą, turėjo būti atsižvelgta į tai, kaip šie ir/ar panašūs teisiniai santykiai reglamentuojami Europos Bendrijos bei Rusijos Federacijos susitarimais, kokiais principais vadovaujantis siekiama užtikrinti žmogaus teises socialinių teisinių santykiu srityje.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nuomone, sprendžiant jos prašymą dėl pensijos perskaičiavimo, atsakovė privalėjo vadovautis Europos socialinės chartijos, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2001 m. gegužės 15 d., nuostatomis. Pareiškėjai akivaizdus Vilniaus skyriaus neveikimas ir atsisakymas nagrinėti 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą bei perskaičiuoti 1998 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimu paskirtą senatvės pensiją, į pensijos socialinio draudimo stažą įtraukiant visą faktinį darbo stažą.
Skunde remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, pareiškėja daro išvadą, kad tarpvalstybinio susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybes ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo sudarymas vėliau, nei jai buvo paskirta senatvės pensija, traktuotinas kaip pagrindas svarstyti ginčijamą klausimą iš naujo, taikant palankesnes normas ir priimant naują sprendimą.
Pareiškėja daro išvadą, jog iki tarpvalstybinio susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo, pareiškėjos darbo stažo nuo 1991 m. birželio 1d. iki 1998 m. kovo 2 d. įskaitymas į pensijų socialinio draudimo stažą galėjo būti sprendžiamas vadovaujantis bendraisiais teisės principais bei Europos Bendrijos ir Rusijos Federacijos pripažįstamu abipusiškumo principu dėl visų draudimo laikotarpių įskaičiavimo, skiriant pensijas dėl senatvės, nepriklausomai nuo to, kurioje susitariančioje šalyje darbuotojas dirbo.
Pareiškėjos nuomone, remiantis LVAT 2013 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1180/2013 pateiktu išaiškinimu, minėtam tarpvalstybiniam susitarimui tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl pensinio aprūpinimo įsigaliojus 2001 m. gegužės 29 d., viešojo administravimo subjektas nuo tos dienos privalėjo svarstyti palankesnių normų taikymą ir peržiūrėti 1998 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimą, tačiau šios pareigos nevykdė.
Pareiškėja laikosi pozicijos, jog Vilniaus skyriaus neveikimas, nesiimant veiksmų peržiūrėti 1998 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimą tuo pagrindu, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, turėjo būti svarstomas palankesnių normų taikymas jos atžvilgiu, yra neteisėtas bei nepagrįstas. Mano, kad negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu Vilniaus skyriaus suklaidinimas 2015 m. spalio 12 d. raštu, kuriame nurodyta, jog tarpvalstybinio susitarimo su Rusijos Federacija nuostatos jos atžvilgiu apskritai netaikomos.
Pareiškėja pabrėžia, jog dėl neteisėto neveikimo 2019 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi su prašymu į Vilniaus skyrių priimti administracinį sprendimą ir atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atkreipia dėmesį, jog prašymas nebuvo ir nėra skundas LR viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme. Tačiau jis nebuvo nagrinėjamas iš esmės ir neišnagrinėtas iki šiol. 2019 m. spalio 10 d. gavo VSDFV 2019 m. spalio 7 d. raštą, kuriuo buvo siūloma pateikti paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius, jog Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (10.1)3-113742 nebuvo apskųstas per Valstybinio socialinio draudimo įstatyme 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjos nuomone, šis prašymas nebuvo ir nėra skundas LR viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme, todėl nepagrįstai ir pažeidžiant administracinę procedūrą buvo persiųstas nagrinėti VSDFV. Atkreipia dėmesį, kad remiantis LR socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi bei LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 2 punktu, būtent teritorinio skyriaus kompetencijai priskirtinas prašymo perskaičiuoti senatvės pensiją nagrinėjimas. Pareiškėjos manymu, Vilniaus skyrius nepagrįstai šį prašymą persiuntė Valdybai, nes pastaroji neturi kompetencijos jį nagrinėti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymui, atsižvelgiant į turinį bei pagrindus, pateikimo terminas nėra ribojamas atsakovės 2019 m. spalio 7 d. rašte Nr. (6.5)1-7118 nurodytu Valstybinio socialinio draudimo įstatyme 41 straipsnio 2 dalyje nustatytu 6 mėnesių terminu.
Skunde aiškina, jog 2019 m. lapkričio 12 d. gavo skundžiamą VSDFV Raštą, kuriame formaliai nurodoma, jog atsisakoma atnaujinti praleistą terminą Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. raštui apskųsti ir nagrinėti jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos manymu, atsisakydama nagrinėti prašymą, atsakovė privalėjo pasisakyti dėl LR socialinio draudimo pensijų įstatymo 4.5 straipsnio 1 dalies, išanalizuoti ir vadovautis administracinio teismo išaiškinimais, jog dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo viešojo administravimo subjektas privalo svarstyti palankesnių normų taikymo klausimą bei motyvuotai pasisakyti dėl Vilniaus skyriaus neveikimo, nesiimant jokių veiksmų, peržiūrėti 1998 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimą. Pabrėžia, kad motyvų, paaiškinimų, argumentų minėtais klausimais skundžiamame sprendime VSDFV nepateikė. Pareiškėja mano, jog atsakovė pažeidė Viešojo administravimo įstatymu garantuotą teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų jos prašymo išnagrinėjimą.
Pareiškėja aiškina, kad jai susidaro įspūdis, jog atsakovė 2019 m. spalio 7 d. raštą pateikė siekdama pratęsti terminą, per kurį turėjo būti pateiktas atsakymas į jos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą, tačiau neketinant šį prašymą nagrinėti iš esmės.
Skunde pareiškėja pažymi, jog senatvės pensija buvo paskirta kaip LR pilietei ir Lietuvos valstybė yra vienintelė valstybė, kurios sprendimu jai mokama socialinio draudimo pensija.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Teismo prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti sprendimą dėl 2019 m. rugsėjo 13 d. jos prašymo. Panaikinti 2019 m. lapkričio 12 d. VSDFV sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė su skundu nesutinka.
Atsiliepime nurodo, jog iki 2017 m. gruodžio 31 d. socialinio draudimo pensijos (toliau – pensija) buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – Pensijų įstatymas) ir iki tos dienos galiojusiais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156.
2016 m. birželio 29 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymu Nr. 2512 (toliau – Pakeitimo įstatymas) Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549 nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo išdėstytas nauja redakcija. Nuo tos dienos senatvės pensijos skiriamos ir mokamos pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymą ir įsigaliojusius Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, patvirtintus socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – Nuostatai).
Skundų nagrinėjimo Fondo valdyboje tvarką reglamentuoja Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, patvirtintos VSDF direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės).
Faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai senatvės pensiją paskyrė VSDFV Šiaulių skyrius 1998 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 3053400. Pareiškėja 2015 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama „perskaičiuoti man pensiją ir užskaičiuoti mano atidirbtus metus Rusijos federacijoje Roselmašo sporto kombinate nuo 1991 m. iki 1998-03-01. Prašau atsiųsti atsakymą raštu“. Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendime Nr. (10.1) 3-113742 nurodė, jog nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įvertinant darbo Rusijoje laiką po 1991 m. birželio 1 d., remiantis 1999 m. birželio 29 d. sudarytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimu dėl pensinio aprūpinimo (toliau – ir Susitarimas). Buvo nurodyta, kad šis sprendimas gali būti apskųstas Valdybai, vadovaujantis Taisyklėmis. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, jeigu nesutiko su Vilniaus skyriaus atsisakymu tenkinti jos prašymą, galėjo teikti skundą VSDFV.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, jog 2019 m. rugsėjo 20 d. gavo Vilniaus skyriaus raštu persiųstą advokatės R. M., pareiškėjos atstovės, 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą, kuriame ji nesutiko su trečiojo suinteresuotojo asmens 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 ir prašė perskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensiją, įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį.
Valdyba 2019 m. spalio 7 d. sprendime Nr. (6.5) I-7188 informavo pareiškėjos atstovę, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį, Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai dėl pensijų skyrimo ir mokėjimo gali būti apskųsti VSDFV per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Valdyba nustatė, jog Vilniaus skyriuje buvo gautas pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 18 d. prašymas perskaičiuoti senatvės pensiją, įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 atsisakė įskaityti minėtą laikotarpį į pareiškėjos stažą ir perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją. Sprendimą pareiškėjai išsiuntė 2015 m. spalio 12 d. registruotu laišku. Atsakovė pabrėžia, kad apie šį sprendimą pareiškėja sužinojo 2015 m. spalio mėnesį ir galėjo apskųsti Valdybai per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią sužinojo apie priimtą sprendimą, t. y. iki 2016 m. balandžio mėnesio (įskaitytinai). Atsakovė 2019 m. spalio 7 d. raštu nurodė, jog pareiškėjos atstovės prašymas VSDFV pateiktas praleidus nustatytą apskundimo terminą. Prašymas Valdyboje galėtų būti nagrinėjamas, jei iki 2019 m. lapkričio 6 d. pareiškėjos atstovė pateiktų paaiškinimus ir įrodymus, sudarančius pagrindą šį terminą atnaujinti.
Pareiškėjos atstovė, atsakydama į atsakovės 2019 m. spalio 7 d. sprendimą, 2019 m. spalio 10 d. pateikė paaiškinimą, kad į Vilniaus skyrių ji kreipėsi su prašymu, o ne su skundu, todėl atsakyti į jį turėtų Vilniaus skyrius.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad iš 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymo turinio padariusi išvadą, jog, akivaizdu, kad pareiškėjos atstovė nesutiko su Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu. Atsiliepime paaiškina, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai ir veiksmai (neveikimas) gali būti skundžiami Fondo valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, tad Fondo valdybos Vilniaus skyrius nėra įgaliotas nagrinėti skundus dėl savo paties priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo. Todėl atsakovė nusprendė, kad Vilniaus skyrius pareiškėjos atstovės prašymą pagrįstai persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Išsiaiškinusi, jog Vilniaus skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (10.34E) DV_S-66274 pareiškėjai neišsiuntė, dėl to atsiprašė ir išsiuntė jai šio rašto elektroninio dokumento nuorašą.
Fondo valdyba nustatė, jog 2019 m. spalio 10 d. paaiškinimo 2 punkte pareiškėjos atstovė iš esmės išdėstė motyvus, kuriais siekia įrodyti, jog Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (10.1) 3-113742 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovė pažymėjo, kad Valdyboje šiuo metu sprendžiama, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir priimti nagrinėti jos, kaip pareiškėjos atstovės, 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-113742 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas. Atsakovės nuomone, ji pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos atstovės 2019 m. spalio 10 d. paaiškinimo 2 punkte nurodyti motyvai nesusiję ir neturi įtakos sprendžiant dėl praleisto apskundimo termino atnaujinimo (neatnaujinimo).
Valdyba taip pat nustatė, kad kiti pareiškėjos atstovės 2019 m. spalio 10 d. prašyme nurodyti motyvai nesudaro pagrindo sprendimo apskundimo terminui atnaujinti. Teiginiai, kad pareiškėjos atstovė advokato veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2016 m., kad pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo ir specialių žinių, negali būti pripažįstama termino praleidimą pateisinančia priežastimi, nes tai nėra individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai galėjo sukliudyti kreiptis su skundu į atsakovę per įstatymo nustatytą terminą. VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (6.5E) I-7960, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Fondo valdyba, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nenagrinėjo (ir neturėjo nagrinėti) iš esmės pareiškėjos atstovės skundo dėl Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo. Pareiškėjos atstovės skundo Teismui argumentai ir motyvai, susiję su laikotarpio nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. įskaitymu į stažą ir pensijos perskaičiavimu, bei nurodyta LVAT praktika, atsakovės nuomone, nereikšmingi šiam ginčui ir su juo nesusiję.
Pasak atsakovės, pareiškėjos atstovės skunde nurodyti argumentai dėl praleisto Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo apskundimo Valdybai termino negali būti laikomi pateisinančiais pareiškėjos delsimą ir neįrodo, kad apskundimo termino praleidimas nepriklausė nuo jos valios, todėl turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.
Šioje byloje skundžiamas ir prašomas panaikinti atsakovės 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. (6.5E) I-7960, Valdybos tvirtinimu, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
Fondo valdyba neprieštarauja dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas buvo paliktas nenagrinėtu, teisėtumas ir pagrįstumas.
Remiantis rašytine bylos medžiaga, nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti nuo 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją, įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d.
VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3¬113742 atsisakė įtraukti minėtą laikotarpį į pareiškėjos stažą ir perskaičiuoti nuo 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją.
Minėtas Sprendimas 2015 m. spalio 12 d. pareiškėjai išsiųstas registruotu laišku.
Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti senatvės pensiją, į pensijos apskaičiavimą įtraukiant darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį. Prašyme nurodė, kad nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo pareiškėjos prašymą 2019 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (10.34E) DV_S-66274 persiuntė nagrinėti VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.
VSDFV 2019 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7118 pareiškėjai pasiūlė iki 2019 m. lapkričio 6 d. pateikti paaiškinimus ir įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti.
Pareiškėja 2019 m. spalio 10 d. paaiškinime (gautas 2019 m. spalio 11 d. registracijos Nr. G-8009) nurodė, kad į Fondo valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi su prašymu, o ne su skundu, todėl atsakyti į jį turėtų Fondo valdybos Vilniaus skyrius. Taip pat nurodė, kad negalėjo apskųsti Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. rašto, kadangi ji buvo suklaidinta oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu dėl teisės aiškinimo (ne dėl faktinių aplinkybių interpretavimo). Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja, pasitikėdama oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu, nesuabejojo šio atsakymo ir jame išdėstytos pozicijos pagrįstumu, kadangi neturi teisinio išsilavinimo ir specialių žinių.
VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (6.5E) I-7960 atsisakė nagrinėti 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą kuriuo pareiškėja nesutiko su Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742 dėl atsisakymo įskaityti į pareiškėjos stažą darbo Rusijos Federacijoje laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d. ir perskaičiuoti nuo 1998 m. gegužės 3 d. paskirtą senatvės pensiją, kaip pateiktą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Socialinio draudimo pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – Valstybinio socialinio draudimo įstatymas).
Vadovaujantis Socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, pensijas skiria ir moka VSDFV administravimo įstaigos, vadovaudamosi šiuo įstatymu ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos tvirtinamais Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 6 punktą, skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Pagal Taisyklių 20 punktą, skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujintas. Jei esant praleistam skundo padavimo terminui pareiškėjas nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą skundo padavimo terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas (Taisyklių 31 punktas).
LVAT savo jurisprudencijoje taip pat nuosekliai laikosi nuostatos, kad sprendžiant klausimą, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, turi būti įvertinta, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios (LVAT 2012-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2064/2012, 2014-03-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-728/2014, 2016-06-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2203-520/2016).
Pareiškėjos teigimu, trečiojo suinteresuotojo asmens 2015 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (10.1)3-113742 nebuvo apskųstas per Valstybinio socialinio draudimo istatyme 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą dėl svarbių priežasčių: pareiškėja buvo suklaidinta oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu dėl teisės aiškinimo (ne dėl faktinių aplinkybių interpretavimo); pareiškėja, pasitikėdama oficialiu rašytiniu valstybės institucijos atsakymu, nesuabejojo šio atsakymo ir jame išdėstytos pozicijos pagrįstumu; pareiškėjos atstovė, advokato veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2016 m. ginčo klausimu neturi teisinės patirties ir dirba visiškai kitose teisės srityse, todėl anksčiau pareiškėja patarimo į ją nesikreipė; pareiškėja neturėdama teisinio išsilavinimo ir specialių žinių buvo akivaizdžiai suklaidinta.
Pažymėtina, jog iš pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 18 d. prašymo „perskaičiuoti pareiškėjai pensiją ir užskaičiuoti atidirbtus metus Rusijos federacijoje Roselmašo sporto kombinate nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1998 m. kovo 2 d.“ turinio akivaizdžiai matyti, kad jai buvo žinoma apie Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-113742 turinį sudarančius elementus – sprendimo priėmimo datą, pagrindus ir sprendimu nustatytas teises bei pareigas. Pareiškėja teiktame 2019 m. spalio 10 d. paaiškinime neginčija fakto (to neginčijo ir teisminio nagrinėjimo metu) dėl trečiojo suinteresuotojo asmens 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-113742 gavimo ir pripažįsta, jog minėtą sprendimą gavo. Nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėja ginčo sprendimą gavo 2015 m. spalio mėnesį t. y. sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2015 m. spalio 12 d. registruotu laišku. Taigi, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostata, šis sprendimas galėjo būti skundžiamas VSDFV per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo apie priimtą sprendimą, t. y. iki 2016 m. balandžio mėnesio (įskaitytinai). Tuo tarpu pareiškėja skundą (prašymą) pateikė po daugiau nei 3 metų t. y. 2019 m. rugsėjo 13 d.
Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar priešingai – savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2018-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018, 2019-04-17 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019).
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vien pareiškėjos subjektyvus vertinimas dėl nepagrįsto suklaidinimo dėl teisinių žinių neturėjimo, nėra laikytinos aplinkybėmis, kurios objektyviai trukdė pateikti skundą dėl ginčijamo sprendimo ir nėra pagrindas pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių.
LVAT yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-858-36/2012). Teismas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (LVAT 2006-06-15 nutartis administrac. byloje Nr. AS6-219/2006, 2012-11-21 nutartis administrac. byloje Nr. AS492-605/2012, 2015-02-24 nutartis administrac. byloje Nr. A-628-520/2015).
Pareiškėja teigia, kad ji kreipėsi ne su skundu, bet su prašymu dėl paskirtos pensijos apskaičiavimo patikslinimo ir nepriemokos sumokėjimo, kurį turėjo išnagrinėti Fondo valdybos Vilniaus skyrius, todėl minėta institucija neveikė taip kaip turėjo, kadangi neteisėtai ir nepagrįstai prašymą persiuntus VSDF, apie tai net neinformavo pareiškėjos.
Teismo vertinimu, iš prašymo turinio akivaizdžiai matyti, kad pareiškėja nesutinka būtent su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-113742, kuris privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo apskųstas, todėl laikydamasis įstatymo normų, pagrįstai prašymą persiuntė nagrinėti VSDFV.
Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administrac. byloje Nr. A525-2247/2012).
Sprendžiant valdžios institucijos veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma, kokios jos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pažymėtina, kad neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (žr. pvz. LVAT 2010 m. kovo 2 d. nutartis administrac. byloje Nr. A502-321/2010).
Teismo vertinimu, nors trečiasis suinteresuotasis asmuo, persiųsdamas pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymą atsakovei, neišsiuntė 2019 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (10.34E) DV_S-66274 pareiškėjai, tačiau pažymėtina, kad vėliau minėtas raštas, atsiprašius dėl klaidos, pareiškėjai buvo įteiktas, todėl šis pareiškėjos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
LVAT yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (LVAT 2012-04-02 sprendimas administrac. byloje Nr. A662-1230/2012, 2015-03-31 nutartis administrac. byloje Nr. A-1536-662/2015). Teismas pabrėžia, kad VAĮ įtvirtina individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklę, kuri yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai. Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (LVAT 2013-07-09 nutartis administrac. byloje Nr. A556-1334/2013). LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimas administrac. byloje Nr. A556-336/2011, 2010-08-24 sprendimas administrac. byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 sprendimas administrac. byloje Nr. A556-15/2010).
Teismo vertinimu, pareiškėjos ginčijamas 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek specialųjį teisinį reglamentavimą – Valstybinio socialinio draudimo įstatymą bei Taisykles. Teismas pabrėžia, kad savo sprendimą atsakovas pagrindė nustatytomis faktinėms aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas VSDFV 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. (6.5E) I-7960, kuriuo 2019 m. rugsėjo 13 d. prašymas buvo paliktas nenagrinėtu, pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjos R. M. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.