- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-216-516/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01892-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Prenta“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės Šiaulių banko
- Kategorijos
- 2.6.2.2Laidavimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Prenta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1130-467/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Prenta“, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Ecolink Baltic“, dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Prenta“ priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei Šiaulių bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė Šiaulių bankas (toliau – ir Šiaulių bankas, bankas) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Prenta“ 57 924 Eur skolos, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. Šiaulių bankas ir trečiasis asmuo UAB „Ecolink Baltic“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. FLPG-2012-028-00 (toliau – ir Kreditavimo sutartis), pagal kurią šiai bendrovei bankas suteikė 500 000 Lt (144 810 Eur) kreditą. Kredito gavėja įsipareigojo kreditą grąžinti dalimis pagal grafiką, mokėti palūkanas ir delspinigius bei atlikti kitus mokėjimus. Tinkamam prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti 2012 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Prenta“ sudarė juridinio asmens laidavimo sutartį (toliau – ir Laidavimo sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti bankui visu savo esamu ir būsimu turtu, jeigu kredito gavėja neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal sutartį. Šalys susitarė apriboti atsakovės, kaip laiduotojos, atsakomybę 200 000 Lt (57 924 Eur) suma.
3. Ieškovė paaiškino, kad kredito gavėja UAB „Ecolink Baltic“ nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų ir nustatytu terminu negrąžino kredito dalių, nesumokėjo palūkanų ir delspinigių. Šiuo metu negrąžinta skola ieškovei pagal Kreditavimo sutartį sudaro 164 722,15 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5265-866/2016 UAB „Ecolink Baltic“ buvo iškelta bankroto byla. Bankas bankroto byloje yra pateikęs 2 012 530,74 Eur finansinį reikalavimą (patvirtintą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi), įskaitant 164 722,15 Eur sumos neįvykdytus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį. Ieškovės teigimu, ji ne kartą raštu reikalavo, kad atsakovė įvykdytų savo įsipareigojimus bankui pagal Laidavimo sutartį ir iš dalies padengtų BUAB „Ecolink Baltic“ įsiskolinimą – 57 924 Eur, tačiau atsakovė šių savo įsipareigojimų nėra įvykdžiusi ir įsiskolinimo nėra padengusi.
4. Atsakovė UAB „Prenta“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė 2012 m. rugpjūčio 8 d. juridinio asmens laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes atsirado laiduotojai nepalankios pasekmės, kurios lėmė jos, kaip laiduotojos, atsakomybės padidėjimą, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
5. Atsakovė paaiškino, kad 2013 m. kovo 14 d. buvo pakeistas Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13 punktas, kuriame nurodytos užtikrinimo priemonės, ir šis punktas išdėstytas nauja redakcija: EIF 80 proc. kredito dydžio garantija, atsakovės laidavimas už 200 000 Lt sumą ir iš varžytynių perkamos BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos, esančios (duomenys neskelbtini), pirmos eilės hipoteka. Tačiau sandorį tvirtinęs notaras vietoje sutartyje nurodytos pirmos eilės hipotekos įregistravo antros eilės hipoteką, o bankas šį notaro veiksmą pateisino, paaiškindamas, kad Kreditavimo sutarties 13.3 punkte nurodytas turtas turėjo būti ir yra įkeistas antros eilės hipoteka, o sutarties pakeitime, dėstant 13.3 punktą nauja redakcija, buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, t. y. vietoje „antros eilės hipoteka“ buvo įrašyta „pirmos eilės hipoteka“. Atsakovė akcentavo, kad Kreditavimo sutarties 13.2 punkte (prieš sudarant sutarties pakeitimą) viena iš užtikrinimo priemonių buvo – 80 000 Lt dydžio terminuoto indėlio, esančio banke, pirmos eilės įkeitimas, todėl nesutiktina, jog, pasirašius sutarties pakeitimą bei pakeitus pirmiau paminėtą prievolės užtikrinimo priemonę kita (iš varžytynių perkamos BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos, esančios (duomenys neskelbtini), pirmos eilės hipoteka), buvo suklysta dėl hipotekos eiliškumo. Atsakovė pažymėjo, kad sutarties pakeitimas buvo sudarytas 2013 m. kovo 14 d., t. y. prieš daugiau nei 4 metus, bankas į laiduotoją dėl įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartį pirmą kartą kreipėsi dar 2016 m. balandžio 26 d., tačiau iki 2017 m. kovo 10 d. neužsiminė bei neinformavo nei kredito gavėjos, nei laiduotojos apie tariamą rašymo apsirikimo klaidą, sudarant sutarties pakeitimą, nors, akivaizdu, kad tariamas banko suklydimas yra tiesiogiai susijęs su laiduotojos turtiniais interesais.
6. Atsakovė nurodė ir tai, kad ieškovė ir trečiasis asmuo 2013 m. kovo 14 d. sudarė dar vieną Kreditavimo sutartį Nr. FLPG-2013-013-00, kurioje viena iš prievolės užtikrinimo priemonių buvo nurodyta BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos pirmos eilės hipoteka. Taigi, ginčo Kreditavimo sutarčiai užtikrinti bankui savavališkai pasirinkus BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos antros eilės hipoteką, buvo iš esmės apribota laiduotojo galimybė, įvykdžius Laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, pasinaudoti subrogacijos teise, nukreipiant savo reikalavimą į BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos pirmos eilės hipoteką, nes bankas neteisėtai įregistravo antros eilės hipoteką ir taip padidino laiduotojo atsakomybę. Atsakovės įsitikinimu, sudarius sutarties pakeitimą bei realiai įgyvendinamą terminuoto indėlio pirmos eilės įkeitimą pakeitus BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos antros eilės hipoteka, kuri, vadovaujantis įkeitimo eiliškumu tiek bankui, tiek atsakovei yra praktiškai neįgyvendinama, nes BUAB „Ertra“ gamybinė bazė ir įranga yra įkeista pirma eile bankui, užtikrinant kitos trečiojo asmens kreditavimo sutarties įvykdymą, o trečiojo asmens negrąžintas kredito dydis viršija pirma eile įkeisto turto vertę, atsakovės UAB „Prenta“, kaip laiduotojos, prievolė pasibaigė, nes bankui atsisakius 80 000 Lt I. L. terminuoto indėlio pirmos eilės įkeitimo, buvo pažeisti laiduotojos turtiniai interesai ir dėl banko kaltės padidėjo laiduotojos atsakomybė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė, priteisdamas iš atsakovės UAB „Prenta“ ieškovei AB Šiaulių bankui 57 924 Eur skolą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad Laidavimo sutartimi šalys nustatė aiškias atsakovės atsakomybės ieškovei ribas, t. y. šalys susitarė, jog atsakovės prievolės dydis bankui yra ribojamas 200 000 Lt (57 924 Eur) suma ir nebuvo susitarusios dėl prievolės dydžio mažinimo galimybių ar sąlygų, kurioms esant, mažėtų atsakovės prievolės ieškovei apimtis, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovės prievolės dydis ieškovei pagal Laidavimo sutartį būtų galėjęs sumažėti tik tuo atveju, jei skolininkės BUAB „Ecolink Baltic“ prievolė pagal Kreditavimo sutartį būtų mažesnė nei 57 924 Eur, tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, sudarydama Laidavimo sutartį, sutiko, jog visos Kreditavimo sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro atsakovės (laiduotojos) sutikimo. Atsakovė užtikrino, kad pirmiau nurodyti pakeitimai neturės įtakos jos Laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui (Laidavimo sutarties 2.4 punktas). Vadinasi, nepaisant to, kad Kreditavimo sutartis buvo keičiama, šie pakeitimai nebuvo esminiai ir neturėjo jokios įtakos atsakovės atsakomybės ieškovei riboms, nes laidavimo suma nepasikeitė (nepadidėjo) ir išliko ta pati – 57 924 Eur.
10. Teismas akcentavo, kad tam, jog laidavimas pasibaigtų CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas turi būti nepalankus laiduotojui. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, atsakovė nenurodo jokių esminių pagrindinės prievolės pasikeitimo sąlygų, todėl atsakovės prievolė bankui CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu teisiniu pagrindu baigtis negali. Teismas pastebėjo, kad atsakovės argumentai, susiję su įkeisto turto pakeitimu kreditavimo procese, hipotekos įregistravimu ne pirmos, o antros eilės hipoteka, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes turto įkeitimas atsakovei jokių teisinių padarinių nesukelia ir jos padėties nepablogina. Teismas paaiškino, kad tam, jog laiduotojas būtų atleistas nuo atsakomybės, jis turėtų įrodyti, kad šalys buvo susitarusios, jog kreditoriaus (ieškovės) nepasinaudojimas teise patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto, prieš reiškiant reikalavimą laiduotojui, reiškia tokios teisės atsisakymą laiduotojo atžvilgiu. Teismo vertinimu, tokių įrodymų byloje nėra pateikta. Priešingai, nagrinėjamose kreditavimo ir laidavimo sutartyse yra nustatyta kreditorės teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Ši sąlyga atsakovei buvo žinoma, taigi atsakovė, pasirašydama Laidavimo sutartį, sutiko su prievolių bankui įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimo tvarka.
11. Teismas pažymėjo ir tai, kad Laidavimo sutarties šalys susitarė, jog ieškovė neprivalo informuoti laiduotojos, ir Laidavimo sutartis toliau galioja, jei yra keičiamos bet kurios Kreditavimo sutarties nuostatos, įskaitant, bet neapsiribojant: jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to padidėja laiduotojos atsakomybė; pratęsiamas prievolės įvykdymo terminas; atsiranda kitos laiduotojai nepalankios sąlygos, kaip tai numatyta CK 6.87 straipsnyje. Taigi, atsakovė įsipareigojo nereikalauti jokios informacijos apie prievolės ir jos užtikrinimo priemonių pasikeitimą.
12. Konstatavęs, kad byloje nėra ginčo, jog trečiasis asmuo neįvykdė savo įsipareigojimų bankui pagal Kreditavimo sutartį, teismas sprendė, jog atsakovei kilo pareiga vykdyti savo įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį, tačiau atsakovė nesilaiko savo įsipareigojimų ir pažeidžia Laidavimo sutarties sąlygas. Teismas atsakovės atsiliepime nurodytus ir į bylą pateiktus raštus ieškovei vertino, kaip vengimą įvykdyti jos, kaip laiduotojos, prievolę ir siekį perkelti savo prievolės įvykdymą kitiems asmenimis, nes atsakovės raštai bankui, kuriuose atsakovė kelia klausimus, susijusius su garantijomis, kitiems asmenims priklausančiu įkeistu turtu ir pan., esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi ir nepaneigia atsakovės prievolės bankui sumokėti Laidavimo sutartyje nurodytą sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovė UAB „Prenta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Bylos metu surinkti duomenys įrodo, kad ieškovė nepaisė Kreditavimo sutarties pakeitimo nuostatų, įregistravo ne pirmos, o antros eilės hipoteką, o minimas pakeitimo nuostatų pažeidimas būtent ir lėmė esminį laiduotojos padėties pablogėjimą. Tokia situacija susiklostė todėl, kad bankas ir trečiasis asmuo 2013 m. kovo 14 d. sudarė kitą kreditavimo sutartį Nr. FLPG-2013-013-00, kurios įvykdymas buvo užtikrintas BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos pirmos eilės hipoteka, taigi, šioje byloje nagrinėjamai Kreditavimo sutarčiai užtikrinti galėjo būti ir buvo įregistruota tik antros eilės hipoteka. Dėl šių aplinkybių skundžiamame sprendime teismas nepasisakė. Teismo išvada, kad šalys vadovavosi tiek Kreditavimo sutarties, tiek Laidavimo sutarties nuostatomis, jų nepažeidė ir nepablogino atsakovės padėties, yra neteisinga bei neparemta bylos metu surinktais duomenimis, kurie pagrindžia atvirkštinę išvadą – Kreditavimo sutarties pakeitimo nuostatos buvo pažeistos įregistravus ne pirmos, o antros eilės hipoteką.
13.2. Atsakovė neginčija Laidavimo sutarties 2.4 punkto nuostatos bei neteigia, kad pats Kreditavimo sutarties pakeitimas pažeidė jos, kaip laiduotojos, teises ar turtinius interesus. Laidavimo sutarties 2.4 punkto pagrindu laiduotoja prisiėmė riziką dėl Kreditavimo sutarties pakeitimų metu galinčio atsirasti laiduotojos atsakomybės padidėjimo, tačiau Laidavimo sutarties 2.4 punkto pagrindu laiduotoja neprisiėmė rizikos dėl Kreditavimo sutarties pažeidimo atveju galinčių atsirasti nepalankių pasekmių atsakovei, o šiuo atveju laiduotojai nepalankios pasekmės kyla dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo vykdymo metu atsiradusių sutarties pažeidimų.
13.3. Teismas netinkamai vertino laiduotojai kilusius neigiamus padarinius. Susiklosčiusi situacija, kuomet bankas pažeidė Kreditavimo sutarties pakeitimą, įregistruodamas ne pirmos, o antros eilės UAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos hipoteką, lemia tai, kad įvykdžius Laidavimo sutartį, atsakovė, realizavusi proporcingai pagal įvykdytos prievolės dydį perimtą banko teisę į gamybinės bazės ir įrangos antros eilės hipoteką, jokia apimtimi nepadengtų savo atgręžtinio reikalavimo, nes BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos pirmos eilės hipoteka banko iniciatyva yra užtikrinta kita prievolė – kreditavimo sutarties Nr. FLPG-2013-013-00 įvykdymas. Akivaizdu, kad dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo nuostatų pažeidimo iš esmės pasikeitė prievolė ir atsirado laiduotojai nepalankūs padariniai, kurie yra susiję ne su Laidavimo sutartyje apibrėžta laiduotojo atsakomybės suma, kaip kad nurodė teismas, o su atsakovės eliminuota teise realizuoti atgręžtinį reikalavimą į pirmos eilės hipoteką.
Atsiliepimas
14. Ieškovė AB Šiaulių bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Tam, kad laidavimas pasibaigtų CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu būtinos dvi sąlygos: laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir šio pasikeitimo rezultatas turi būti nepalankus laiduotojui. Pagal kasacinio teismo praktiką aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką ar būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Ginčo atveju šalys tiksliai apibrėžė atsakovės, kaip laiduotojos, atsakomybės ribas konkrečia suma. Keičiant Kreditavimo sutartį, minėta suma (57 924 Eur), už kurią laidavo atsakovė, padidinta nebuvo ir bankas nereikalauja sumokėti didesnę sumą. Taigi, atsakovės padėtis nėra pasikeitusi ar pabloginta.
14.2. Atsakovė žinojo, kad tuo atveju, jei kredito gavėja neįvykdys sutarties, ieškovė turės teisę pasirinkti iš ko reikalauti prievolių įvykdymo (iš kredito gavėjos ar iš laiduotojos, kaip solidarios skolininkės). Be to, pasirašydama Laidavimo sutartį, atsakovė sutiko, kad visos Kreditavimo sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro atsakovės sutikimo bei patvirtino, jog nurodytas pakeitimas neturės įtakos atsakovės, kaip laiduotojos, Laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui. Taigi, atsakovė prisiėmė su būsimu Kreditavimo sutarties ir jos sąlygų pakeitimu susijusią riziką ir atsakomybę. Be to, atsakovė išreiškė sutikimą, kad bankas neprivalo informuoti jos, ir Laidavimo sutartis toliau galios, jei yra keičiamos bet kurios Kreditavimo sutarties nuostatos (Laidavimo sutarties 2.4.1–2.4.3 punktai).
14.3. Atsakovės argumentas, kad jei turtas bankui būtų buvęs įkeistas pirmos, o ne antros eilės hipoteka, tai atsakovė, kaip laiduotoja, būtų galėjusi perimti reikalavimo teisę į pirmos eilės hipoteką ir taip patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto, yra nepagrįstas ir laikytinas neteisinga prielaida. Trečiojo asmens bendra įsiskolinimo bankui pagal sutartis suma sudaro 2 012 530,74 Eur, taigi, nepaisant to, kokios eilės hipoteka įkeistas nekilnojamas turtas, pirmiausia būtų dengiami įsiskolinimai bankui, o šiuo atveju įkeisto turto vertė yra kur kas mažesnė negu kredito gavėjos įsiskolinimas. Taigi, jokių reikalavimo teisių atsakovei į įkeistą turtą net teoriškai bankas negalėtų perduoti, nes visas įkeistas turtas bus realizuotas BUAB „Ecolink Baltic“ bankroto procese. Todėl visiškai teisiškai nereikšmingi apeliacinio skundo argumentai, kad bankas nepagrįstai, be atsakovės sutikimo, keitė Kreditavimo sutarties sąlygas ir pablogino atsakovės padėtį. Pažymėtina, kad šalys Laidavimo sutartimi nesusitarė dėl hipotekos teisių perleidimo atsakovei tvarkos ir sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal UAB „Prenta“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
16. Apeliantės UAB „Prenta“ įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip neįrodytus atsakovės argumentus dėl laidavimo sutarties pasibaigimo CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Apeliantės teigimu, priešingai nei nurodė teismas skundžiamame sprendime, bylos duomenys įrodo, kad ieškovė nepaisė Kreditavimo sutarties pakeitimo nuostatų, įregistruodama ne pirmos, o antros eilės turto hipoteką, o šis Kreditavimo sutarties pakeitimo nuostatų pažeidimas lėmė esminį laiduotojos padėties pablogėjimą, pasireiškusį atsakovės eliminuota galimybe realizuoti atgręžtinį reikalavimą būtent į pirmos eilės hipoteka įkeistą turtą, todėl, atsakovės įsitikinimu, yra pagrindas pripažinti laidavimą pasibaigusiu.
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su apeliantės skunde dėstoma pozicija.
18. Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.
19. Kaip pripažįsta pati apeliantė ir ne kartą nurodyta kasacinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-916/2018; 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-578-378/2015 ir kt.) tam, kad laidavimas pasibaigtų šioje teisės normoje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas turi būti nepalankus laiduotojui.
20. Kita vertus, iš CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos formuluotės aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad ši norma dispozityvi, t. y. suteikia galimybę sutarties šalims sutartyje sulygti dėl šio laidavimo pagrindo pabaigos netaikymo arba dėl jo taikymo apribojimų.
21. Nagrinėjamu atveju Laidavimo sutarties 2.4 punkte šalys (ieškovė AB Šiaulių bankas ir atsakovė UAB „Prenta“) sulygo, kad laiduotoja (atsakovė) sutinka, jog visos Kreditavimo sutarties sąlygos (įskaitant, bet neapsiribojant prievolės, palūkanų dydis, paskutinis kredito grąžinimo terminas, kredito grąžinimo grafikas, prievolės užtikrinimo priemonės ir kt.) būtų keičiamos be atskiro laiduotojos sutikimo ir toks Kreditavimo sutarties pakeitimas neturės įtakos laiduotojos šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Šalys susitaria, kad bankas neprivalo informuoti laiduotojos ir sutartis toliau galioja, jei yra keičiamos bet kurios Kreditavimo sutarties sąlygos, įskaitant, bet neapsiribojant: jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to padidėja laiduotojos atsakomybė; pratęsiamas prievolės įvykdymo terminas; atsiranda kitos laiduotojui nepalankios sąlygos, kaip tai numatyta CK 6.87 straipsnio 4 dalyje; kai skola pagal Kreditavimo sutartį perkeliama kitam asmeniui, nors laiduotoja ir nebūtų davusi sutikimo bankui laiduoti ir už naująjį skolininką.
22. Taigi, kaip matyti iš ieškovės ir atsakovės sudarytos Laidavimo sutarties sąlygų turinio, šalys iš anksto sutarė pasinaudoti pačioje CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta šios normos taikymo išimtimi – laiduotoja davė išankstinį sutikimą kredito davėjai be atskiro laiduotojos įspėjimo ir sutikimo keisti Kreditavimo sutarties sąlygas net tokia apimtimi, kuri faktiškai reikštų laiduotojos atsakomybės padidėjimą, ir apeliantė savo parašu patvirtino, kad joks atlikto pakeitimo rezultatas (net jei jis bus nepalankus laiduotojai) nedarys įtakos Laidavimo sutarties galiojimui. Todėl nesant abiejų sąlygų CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatai taikyti, t. y. esant laiduotojos (apeliantės) išankstiniam sutikimui dėl laidavimo prievolės pasikeitimo, jos atsakomybės padidėjimo bei Laidavimo sutartyje sulygus, kad toks pasikeitimas neturės įtakos laiduotojos prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, nėra pagrindo laidavimo pabaigai bei laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis), o ginčo dėl to, jog kredito gavėja neįvykdė savo prievolių pagal Kreditavimo sutartį ir neįvykdytų prievolių suma viršija Laidavimo sutartyje sutartą laidavimo sumą, nėra, be to, ieškovė šioje byloje neprašo priteisti iš atsakovės didesnės sumos, nei atsakovė įsipareigojo laiduoti jos pasirašytoje Laidavimo sutartyje.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas Laidavimo sutarties nuostatas, pagal kurias atsakovė sutiko, kad bet kokios Kreditavimo sutarties sąlygos, be kita ko, susijusios ir su pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, pakeitimas be atskiro laiduotojos sutikimo neturės įtakos laiduotojos prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, taip pat atsižvelgdama ir į Kreditavimo sutarties 7.8 punktą, kuriame šalys sulygo, kad jei kredito gavėja tinkamai nevykdys prievolių pagal sutartį, bankui nutraukus sutartį sutarties bendrosios dalies 9.6 punkte nustatyta tvarka, bankas turi teisę pasirinkti kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti priverstine tvarka (analogiška nuostata įtvirtinta ir Laidavimo sutarties 4.6 punkte), sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad atsakovės detaliai dėstomos aplinkybės apie vienos iš prievolių užtikrinimo priemonių pakeitimą kita priemone Kreditavimo sutarties vykdymo laikotarpiu, nepranešus laiduotojai, ir apie šios naujos užtikrinimo priemonės netinkamą įregistravimą, t. y. turto hipotekos įregistravimą ne pirma, kaip buvo nurodyta Kreditavimo sutarties pakeitime, bet antra eile, faktiškai neturi reikšmės šios bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.
24. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės akcentuojamas aspektas, kad jai nepalankios pasekmės kilo ne dėl paties 2013 m. kovo 14 d. Kreditavimo sutarties pakeitimo, kaip tokio, kurį pagal jau minėtą Laidavimo sutarties 2.4 punktą, bankas galėjo sudaryti su kredito gavėja be atskiro apeliantės sutikimo, o dėl neva padaryto sulygto pakeitimo pažeidimo, bankui įregistruojant antros eilės turto hipoteką, vietoje pakeitime įrašytos pirmos eilės hipotekos, niekaip nepaneigia pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados teisingumo, nes pagal šalių susitarimą bankas turėjo teisę be laiduotojos sutikimo susitarti su kredito gavėja bei pakeitime įtvirtinti ir antros eilės turto hipoteką (ar apskritai atsisakyti trečios užtikrinimo priemonės), o, kaip pripažįsta ir pati apeliantė savo skunde, bankui ir trečiajam asmeniui (kredito gavėjai) 2013 m. kovo 14 d. sudarius kitą Kreditavimo sutartį, kurios įvykdymas buvo užtikrintas to paties turto (BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos) pirmos eilės hipoteka, šioje byloje nagrinėjamai Kreditavimo sutarčiai užtikrinti, pasirašant 2013 m. kovo 14 d. pakeitimą, galėjo būti įregistruota tik antros eilės hipoteka, tačiau, kaip paaiškino bankas, dėl rašymo apsirikimo klaidos, tos pačios datos, kaip kita Kreditavimo sutartis, ginčo pakeitime neteisingai buvo įrašyta pirmos (vietoje antros) eilės hipoteka. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovė, davusi išankstinį sutikimą dėl bet kokios Kreditavimo sutarties nuostatos (taip pat ir dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių) pakeitimo be atskiro jos, kaip laiduotojos, sutikimo, suprasdama ir neginčydama, kad tokiu susitarimu ji faktiškai prisiėmė su galimu Kreditavimo sutarties (jos sąlygų) pasikeitimu susijusią riziką, inter alia, riziką dėl nepalankių pačiai laiduotojai padarinių atsiradimo, šioje byloje nesąžiningai bando išvengti Laidavimo sutarties 2.4 punkto nuostatų taikymo, dirbtinai išskirdama ir akcentuodama aplinkybę, kad esminis jos padėties pablogėjimas įvyko ne dėl paties Kreditavimo sutarties pakeitimo, o dėl neva įvykusio šio pakeitimo nuostatų pažeidimo, bankui nepaisant Kreditavimo sutarties pakeitimo nuostatų ir įregistravus BUAB „Ertra“ gamybinės bazės ir įrangos antros eilės hipoteką, nors ir pati pripažindama, jog šio atveju kitokia, nei antros eilės hipoteka, faktiškai, įvertinus tuo metu susiklosčiusią situaciją, negalėjo būti įregistruota. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentas dėl galimybės šioje byloje taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalį ir pripažinti laidavimą pasibaigusiu.
25. Kadangi, kaip minėta, Laidavimo sutartimi atsakovė prisiėmė su Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimu susijusių galimų nepalankių laiduotojai padarinių atsiradimo riziką ir neįrodė Laidavimo sutarties 2.4 punkto šiai situacijai netaikymo galimybės, nėra pagrindo plačiau pasisakyti apie konkrečius laiduotojai dėl ginčo pakeitimo įregistravimo atsiradusius padarinius, nes atsakovės aprašomų padarinių atsiradimas nedaro jokios įtakos jos prievolių pagal Laidavimo sutartį galiojimui.
26. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir pritardama kitiems skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nurodytiems bei šioje nutartyje nebekartojamiems motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovei AB Šiaulių bankui iš atsakovės UAB „Prenta“ priteistinas 360 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato pagalbos, parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėjimo, atlyginimas (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei Šiaulių bankui (juridinio asmens kodas 112025254) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Prenta“ (juridinio asmens kodas 124107079) 360 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.