- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-15
- Bylos Nr.
- A-525-1010-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01849-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- I. S., M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybei, atstovaujamai Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. S. (M. S.) (teisių perėmėjas I. S. (I. S.)) ir I. S. (I. S.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, ir Klaipėdos rajono savivaldybei, atstovaujamai Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai M. S. ir I. S. su skundu (I t., b. l. 1−11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:
1) priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjo M. S. naudai 34 000 Lt turtinės ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;
2) priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjo I. S. naudai 20 000 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 4-7270-(1.3) patvirtino (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) rengimo laisvoje valstybinėje žemėje, pradžią ir apie tai informavo Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos rajono skyrių, Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono agentūrą bei valstybės įmones VĮ Kretingos ir Rietavo miškų urėdijas. Parengus projektą, visos minėtos institucijos jį suderino be pastabų. Žemėtvarkos projekte pretendentui M. S. buvo suprojektuotas perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas), kurio plotas 0,61 ha. Tačiau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo pirmininkas 2009 m. birželio 28 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas panaikinti suprojektuotą perduoti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime buvusiame durpyne 1945−1953 metais buvo užkasami NKVD nukankintų ir nužudytų kelių dešimčių Lietuvos partizanų ir nekaltų žmonių kūnai, todėl ši vieta turi būti prilyginta kapinėms. Atsakovo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2009 m. birželio 28 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją dėl Žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (bloko Nr. 0001) tvirtinimo sustabdymo. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. spalio 28 d. posėdyje nutarta Lietuvos partizanų kapams, esantiems (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., suteikti teisinę apsaugą, įrašyti juos į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygmenį. M. S. 2009 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, prašydamas sustabdyti Žemėtvarkos projekto vykdymą ir suteikti jam galimybę pasirinkti kitą žemės sklypą pagal eiliškumą. Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2010 m. vasario 4 d. raštu M. S. informavo, kad Žemėtvarkos projekto tvirtinimas stabdomas nebus, jis bus patvirtintas be sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (bloko Nr. 0001), kuris kito projekto metu bus patvirtintas kaip valstybės išperkama ir neprivatizuotina žemė. Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. kovo 17 d. priėmė įsakymą Nr. 4-1334-(1.3) „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Klaipėdos rajone“. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis Kultūros paveldo departamento funkcijas ir uždavinius, ir teigė, kad Kultūros paveldo departamentas nevykdė pareigos operatyviai inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą valstybės saugomu. Pareiškėjų vertinimu, aplinkybė, jog ginčo sklype yra rezistencinės kovos aukų kapavietės, Kultūros paveldo departamentui buvo žinoma dar 1993 metais, tačiau Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba šį kultūros paveldo objektą Kultūros paveldo registre įregistravo tik 2009 m. spalio 28 d. aktu Nr. KPD-RM-1287. Dėl tokio Kultūros paveldo departamento neveikimo pareiškėjams padaryta turtinė ir neturtinė žala. Teigė, kad, dar Žemėtvarkos projekto rengimo stadijoje Kultūros paveldo departamentas ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija privalėjo prieštarauti projekto tvirtinimui, nurodydami, kad vienas iš jame formuojamų žemės sklypų apima ir objektą, įrašytiną į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Dėl turtinės žalos paaiškino, kad nesant atsakovų neteisėtų veiksmų, pareiškėjui M. S. būtų atkurtos nuosavybės teisės į vertingesnį žemės sklypą, negu tas, kurį pareiškėjas privalėjo pasirinkti dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Pagal pareiškėjų užsakymu atliktą nekilnojamojo turto vertinimą ir ekspertų konsultacijas, ginčo sklypo ir pareiškėjui M. S. neatlygintinai nuosavybėn suteiktų žemės sklypų vertės skirtumas sudaro 34 000 Lt. Būtent šią sumą laikė turtine žala, kurią pareiškėjui M. S. privalo atlyginti atsakovai. Pasisakydami dėl neturtinės žalos pažymėjo, jog jų patirta neturtinė žala pasireiškia dvasiniais išgyvenimais ir pažeminimu, patirtais dėl nuosavybės praradimo ir dėl bejėgiškumo pasipriešinti neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams. I. S., būdamas vienintelis M. S. įpėdinis, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų prarado galimybę paveldėti vertingą turtą. Pareiškėjai M. S. neturtinę žalą vertino 30 000 Lt, I. S. – 20 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės atstovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 40−41) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 14 d. sprendimu kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo M. S. skundus dėl Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. spalio 28 d. akto Nr. KPD-RM-1287 ir 2009 m. spalio 28 d. protokolinio sprendimo Nr. VT-74 3 punkto, kuriuo vietovė, esanti (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., įrašyta į Kultūros vertybių registrą, panaikinimo. Teismas nenustatė, jog Departamentas, ar kitos valdžios institucijos, taip pat ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teigė, jog nurodytų institucijų veiksmai nepažeidė bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, laiku užkirto kelią pasekmėms, kurios galėjo atsirasti pareiškėjui suteikus ginčo sklypą. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog teisinių pagrindų iš Klaipėdos rajono savivaldybės pareiškėjų naudai priteisti turtinę ir neturtinę žalą nėra.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 38−43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui apie Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus užsakymu istorikės J. V. atliktus istorinius tyrimus tapo žinoma 2009 n. rugpjūčio 28 d., kai iš Klaipėdos rajono savivaldybės faksu gavo minėtų tyrimų medžiagą. Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys į šią informaciją reagavo operatyviai − tą pačią dieną raštais dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (bloko Nr. 0001) tvirtinimo sustabdymo kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, Klaipėdos apskrities viršininko administraciją bei Departamentą. Vykdydamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau − ir NKPAĮ) 5 straipsnio 10 dalies 5 punkte įtvirtintą funkciją organizuoti ir koordinuoti nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą išaiškinimą ir stebėseną, Departamentas 2009 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (14.12)2-2435 „Dėl rezistentų palaikų palaidojimo vietos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Klaipėdos r.“ kreipėsi į Kultūros paveldo centrą, prašydamas skubos tvarka atlikti trūkstamus tyrimus ir parengti apskaitos dokumentus dėl paminėtos palaidojimo vietos įrašymo į Kultūros vertybių registrą. Kultūros paveldo centras 2009 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (6.2)-2-470 „Dėl partizanų kapų įrašymo į Kultūros vertybių registrą“ Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai pateikė Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektą dėl Lietuvos partizanų kapų. Teigė, jog nei Departamento, nei jo teritorinio padalinio neveikimo nagrinėjamoje situacijoje nėra. Dėl Departamento kompetencijos paaiškino, kad NKPAĮ įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei, šios vertybės reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, o Departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją. Jokie teisės aktai Departamentui nenustato teisės ir pareigos kontroliuoti ir revizuoti nekilnojamųjų kultūros paveldo vertinimo tarybų priimtų sprendimų. Prašė atsižvelgti ir į tai, kad pats pareiškėjas M. S. 2009 m. lapkričio 30 d. raštu dėl žemėtvarkos projekto vykdymo sustabdymo kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją ir, tuo atveju, jei teismas nepanaikins Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto, prašė suteikti jam galimybę pasirinkti kitą žemės sklypą pagal eiliškumą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-2411 „Dėl pil. M. S. žemės sklypų suteikimo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Klaipėdos rajone“ pareiškėjui M. S. neatlygintinai nuosavybėn suteikti du žemės ūkio paskirties žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime. Dėl skunde nurodomos žalos atsiradimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nesant Departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo), civilinė atsakomybė nekyla. Dėl neturtinės žalos nurodė, kad prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis neadekvatus, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjų skundo teiginys, jog pareiškėjas I. S. yra vienintelis M. S. įpėdinis ir dėl atsakovų veiksmų prarado galimybę paveldėti vertingesnį turtą atmestinas, nes nesant paveldėjimo fakto tokia žala nėra kilusi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą (II t., b. l. 76−79) nurodė, kad pareiškėjų reikalavimai nepagrįsti ir atmestini.
Teigė, kad pareiškėjai įrodymais nepagrindė, kokią įtaką atsakovų veiksmai (neveikimas) turėjo žalos atsiradimui ir kaip žala padaryta. Tai, kad žemė, kurią buvo pasirinkę pareiškėjai, pripažinta Kultūros paveldo vertybe, negali būti vertinama kaip neteisėti atsakovų veiksmai, sukeliantys asmeniui žalą. Įvertinęs skunde nurodytas turtinės žalos atsiradimo priežastis, darė išvadą, jog nurodyta suma nėra laikytina turtine žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, nes pareiškėjui M. S. suteikti neatlygintinai nuosavybėn kiti žemės sklypai, todėl skundas šioje dalyje atmestinas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-689/2010) ir pažymėjo, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Atsižvelgiant į tai darė išvadą, jog pareiškėjų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu (II t., b. l. 150−158) administracinę bylą dalyje dėl M. S. skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, ir Klaipėdos rajono savivaldybės, atstovaujamos Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, solidariai 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimo nutraukė. Kitoje dalyje pareiškėjų M. S. ir I. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010). Nurodė, kad skunde reiškiamas reikalavimas priteisti M. S. naudai iš atsakovų neturtinės žalos atlyginimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. S. mirė. Pagal Klaipėdos m. 13-ojo notarų biuro notarės 2012 m. spalio 19 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, M. S. teisių perėmėjas ir turto paveldėtojas yra pareiškėjas I. S.. Teismas remdamasis CK 5.1 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, iš proceso pasitraukus pareiškėjui, turinčiam turtinio pobūdžio reikalavimo teisę, kuri neatsiejamai susijusi su jo asmeniu, procesinių teisių perėmimas kitam asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio prasme negalimas, jeigu kitaip nebus numatyta įstatymo. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2008), kurioje išaiškinta, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos atlyginimo funkcija – ne turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė – tai asmens patirtų fizinių ir dvasinių išgyvenimų „sušvelninimas“, santykinis pažeistos psichinės ir fizinės gerovės atkūrimas, satisfakcijos nuskriaustajam suteikimas. Atsižvelgiant į tai pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, mirus pareiškėjui M. S., reikalavusiam neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų Departamento ir Savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo), procesinių teisių perėmimas negalimas jo įpėdiniui I. S., nes ši reikalavimo teisė neatskiriamai susijusi su neturtinę žalą patyrusiu asmeniu. Pažymėta, kad teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą yra prievolių teisė, turinti turtinį (piniginį) pobūdį, ir priskiriama prie neatsiejamai susijusių su asmeniu teisių. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 4 dalimi, teismas bylą dėl skundo reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai M. S. naudai 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nutraukė.
Taip pat pažymėta, jog skundo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad pareiškėjas I. S. prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą, tačiau iš skundo motyvuojamosios dalies ir paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad pareiškėjas I. S. siekia neturtinės žalos atlyginimo. Dėl patirtos neturtinės žalos I. S. nurodė, kad pagal įgaliojimą atstovaudamas tėvą M. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese dėl Departamento ir Savivaldybės administracijos neveikimo patyrė stiprius išgyvenimus, negalėjo paveldėti žymiai vertingesnio turto. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad nei Departamentas, nei Savivaldybės administracija jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) suderindami Žemėtvarkos projektą neatliko. Nesant nustatytų vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės ar savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, teisinio pagrindo priteisti I. S. naudai neturtinės žalos atlyginimo nėra, todėl šioje dalyje skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas I. S. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 165−170), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3775-484/2012 ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti apelianto I. S. skundą.
Taip pat pateiktas prašymas priteisti apelianto I. S. turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodo:
Atsiliepimas
1. nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų pagrindžiančių institucijų neveikimo faktą, teigia, jog teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų. Pats teismas sprendime nurodė, „atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad Departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui apie Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus užsakymu istorikės J. V. atliktus tyrimus tapo žinoma 2009-08-28“. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimas, kuriame nurodyta, kad „1999 pagal Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus užsakymą istorikė J. V. atliko istorinius tyrimus, kuriuose spėjo, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje buvusiame durpyne yra Lietuvos partizanų kapavietė“. Neįvertintas ir pats J. V. tyrimas ir jo išvados, kur nurodyta, kad tyrimas atliktas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus užsakymu. Taip pat neįvertintas teismo posėdžio, kurio metu parodymus davęs Departamento teritorinio padalinio darbuotojas, protokolas, kuriame minėtas asmuo nurodė, kad žinojo apie partizanų kapavietę bei kad teritoriniame padalinyje buvo daromos klaidos, nebuvo išnagrinėtos detalės, buvo padaryti pažeidimai. Neįvertintas Kultūros paveldo centro duomenų skyriaus vietų poskyrio dokumentas „Paminklo partizanams duomenys“, įrodantis, kad Kultūros paveldo centras žinojo apie kapavietę, bet jokių veiksmų nesiėmė.
2) Esami įrodymai vertinti netinkamai. Teismo išvada, jog Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos rinktinės kuopos vado pareiškimas rodo, kad apie (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) - (duomenys neskelbtini) kaimų dabartinio šiukšlyno teritorijoje 1940−1953 metais užkastus NKVD nukankintus ir nužudytus Lietuvos partizanų kūnus buvo informuotas tik Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis ir Klaipėdos rajono rezistentų palaikų perlaidojimo komisija, kuriuos prašyta sutvarkyti šią teritoriją, nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos duomenų. Minėtas raštas adresuotas (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičiui bei Klaipėdos rajono rezistentų perlaidojimo komisijai. Šias aplinkybes, kad apie kapus buvo pranešta (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičiui, kuris minėtą raštą persiuntė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, kad apie kapus žinojo ir Klaipėdos rajono rezistentų perlaidojimo komisijai, konstatavo pats teismas. Teigia, kad minėtos komisijos informavimas reiškia ir Klaipėdos rajono savivaldybės informavimą.
3) Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos valdžios institucijų atsakomybei atsirasti. Neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Departamentas tinkamai nevykdė savo pareigos operatyviai inicijuoti kultūros paveldo vertybių paskelbimą valstybės saugomais, be to, suderinus Žemėtvarkos projektą visos institucijos jį suderinome pastabų, kas taip pat laikytina neteisėtu veiksmu. Dėl turtinės žalos pažymėjo, kad ji pasireiškė tuo, kad M. S., nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, būtų atstatyta nuosavybė į vertingesnį žemės sklypą, nei tas, kurį pasirinko neteisė atsakovo veiksmų pasakoje. Šių sklypų vertės skirtumas – 34 000 Lt. Ši suma laikytina I. S. patirtais nuostoliai, kuriuos apeliantas ir prašo priteisti iš atsakovo. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų apeliantas patyrė ir neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, patirtais dėl nuosavybės praradimo ir dėl bejėgiškumo pasipriešinti neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams. Apeliantui ypač skaudu dėl to, jog jo tėvas mirė, taip ir nesulaukęs teisingumo.
4) Dėl pirmosios instancijos teismo ignoruotų byloje esančių įrodymų, byloje priimtas neteisėtas sprendimas pažeidė fundamentalią apelianto teisę į teisingą teismą. Ši teisė buvo pažeista ir Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2010 m. kovo 10 d. nutartimi atsisakius priimti apelianto tėvo M. S. skundą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 174−176) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:
1) teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėjo pagrįstų išvadų. Pažymi, jog Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio atstovo parodymai nepagrįsti objektyviais įrodymais, kurie tokius teiginius pagrįstų.
2) Apeliaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, susijusių su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tik perrašytos teisės aktų nuostatos ir skunde išdėstyti argumentai.
3) Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų dėl sprendimo dalies, kuria administracinė byla dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo nutraukta, tačiau pirmosios instancijos sprendimą prašoma panaikinti visa apimtimi.
Atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės atstovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 182) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog palaiko savo argumentus išdėstytus atsiliepime į skundą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais, kurių pagrindu pareiškėjo I. S. skundas atmestas kaip nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 178−181) nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.
Atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi iš esmės analogiškais argumentais, kuriuos išdėstė atsiliepime į skundą. Teigia, kad teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde apeliantas kelia naują reikalavimą – prašo priteisti 34 000 Lt patirtų nuostolių, nors apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus draudžiama.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjai į teismą kreipėsi, prašydami iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, ir Klaipėdos rajono savivaldybės, atstovaujamos Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Žalos atsiradimą pareiškėjai kildino iš atsakovų veiksmų, kurių pasekoje pareiškėjui M. S. buvo suteiktas ne vienas Žemėtvarkos projekte suprojektuotas sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, o du žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime, kurių vertė, kaip teigiama skunde ir apeliaciniame skunde. Skiriasi 34 000 Lt (turtinė žala) ir dėl tokių atsakovo veiksmų pasireiškusiais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, patirtais dėl nuosavybės praradimo ir bejėgiškumo pasipriešinti neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams, neturtinę žalą įvertinant M. S. – 30 000 Lt, o I. S. – 20 000 Lt.
Atsižvelgiant į tai, jog reikalavimai kildinami iš valstybės ir savivaldybės pareigos atlyginti žalą, t. y. viešosios deliktinės atsakomybės, nagrinėjamu atveju, pirmiausia analizuotina šios atsakomybės samprata ir sąlygos jai atsirasti.
Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina, užtenka nustatyti esant tris sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjų nurodytų valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011), tad nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija tiria šių sąlygų buvimo klausimą.
Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas ir administracinių teismų praktiką, pirmiausia aptartina, ar nagrinėjamu atveju Departamentas atliko neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. A17-499/2007).
Pareiškėjai nurodė, kad Departamento neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis be pastabų suderino Žemėtvarkos projektą ir nevykdė pareigos operatyviai inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimo valstybės saugomu.
Patikrinusi bylą ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog žemėtvarkos projekto derinimo proceso metu Departamentas neturėjo duomenų apie tai, kad M. S. suprojektuotame sklype galimai yra partizanų kapai, tad Departamento veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog apie Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus užsakymu istorikės J. V. atliktus istorinius tyrimus, kurie, kaip teigiama skunde, patvirtina, kad apie sklype esančią rezistencinių kovų aukų kapavietę buvo žinoma anksčiau, Departamento teritorinis padalinys sužinojo 2009 m. rugpjūčio 28 d. juos faksu gavęs iš Klaipėdos rajono savivaldybės (II t., b. l. 51−55). Įrodymų suponuojančių kitokią išvadą, byloje nėra.
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo pirmininko rašto sužinojęs apie tai, kad nepatvirtintame Žemėtvarkos projekte suprojektuotame M. S. perduoti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklype galimai yra rezistencinės kovos aukų kapavietė, tą pačią dieną kai gavo minėtų istorinių tyrimų medžiagą, siekdamas sustabdyti žemėtvarkos projekto tvirtinimą, kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, Klaipėdos apskrities viršininko administraciją bei Departamentą (II t., b. l. 45−47). Departamentas savo ruožtu, įgyvendindamas jam NKPAĮ numatytas funkcijas, 2009 m. rugsėjo 2 d. raštu kreipėsi į Kultūros paveldo centrą, informuodamas apie tai, kad galimoje rezistentų laidojimo vietoje yra formuojamas žemės sklypas ir nurodė skubos tvarka atlikti trūkstamus tyrimus ir parengti dokumentus dėl palaidojimo vietos įrašymo į Kultūros vertybių registrą (II t., b. l. 44). Atitinkamai Kultūros paveldo centras, 2009 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (6.2)-2-470 Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybai pateikė Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektą dėl Lietuvos partizanų kapų (II t., b. l. 56−73). 2009 m. spalio 28 d. Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnyba nusprendė įrašyti Lietuvos partizanų kapus, esančius (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti jos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygmenį (II t., b. l. 74).
Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Departamentas aptariamoje situacijoje laiku ir tinkamai įgyvendino savo funkcijas Lietuvos partizanų kapavietę įrašant į Kultūros vertybių registrą, bei siekdamas išvengti pasekmių, kurios būtų kilusios tuo atveju, jei M. S. butų neatlygintinai perduotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, tad jo veiksmuose konstatuoti esant neteisėtumą nėra teisinio pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju Departamento atžvilgiu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo). Vien šios aplinkybės pakanka konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Departamento atsakomybė nekyla, o prašymas priteisti iš jo veiksmų kildinamą žalą nepagrįstas.
Kito atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės civilinę atsakomybę pareiškėjai taip pat kildina iš to, jog ji suderino žemėtvarkos projektą be pastabų, nors žinojo, kad vienas iš juo formuojamų žemės sklypų apima objektą, įrašytiną į Kultūros vertybių registrą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantas nesutina, su teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracija žemėtvarkos projekto derinimo procese žinojo apie tai, kad aptariamame sklype yra objektas, įrašytinas į Kultūros vertybių registrą. Apeliantas teigia, kad tokia išvada padaryta ištyrus ne visus byloje esančius įrodymus, įrodymus tyrus neteisingai.
Atsakant į šiuos argumentus, pirmiausia pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006), proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012). Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir, ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė. Todėl tai, jog teismas neįvertino įrodymų taip, kaip apeliantas manė esant teisinga, nėra pagrindas pripažinti, kad konkretūs įrodymai nebuvo vertinti ar vertinti neteisingai ir dėl to priimtas neteisingas, naikintinas teismo sprendimas.
Vis dėlto iš dalies sutiktina su argumentu, jog atsižvelgiant į tai, kad minėti istoriniai tyrimai, kurie ir buvo vienas iš pagrindų, remiantis kuriais aptariama Lietuvos partizanų kapavietė buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą, buvo atlikti Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus užsakymu 1999 metais ir Departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui jie buvo atsiųsti Klaipėdos rajono Kultūros skyriaus (II t., b. l. 51−55), darytina išvada, kad apie ginčo teritorijoje galimai esančią partizanų kapavietę Klaipėdos rajono savivaldybė žinojo ir anksčiau, iki Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo primininko rašto gavimo. Tačiau vien tai, jog gavusi minėtus tyrimus, kuriose autorė spėjo, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje buvusiame durpyne yra Lietuvos partizanų kapavietė, Klaipėdos rajono savivaldybė nepranešė Departamentui, kuris galėjo inicijuoti tolimesnius tyrimus ir operatyviai imtis veiksmų, kad kapavietė būtų įrašyta į Kultūros vertybių registrą, taip pažeisdamas operatyvumo principą, savaime nesuponuoja, kad tokiais Klaipėdos rajono savivaldybės veiksmais pareiškėjams buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala. Ginčo sklypas pareiškėjui M. S. dar nebuvo perduotas neatlygintinai, M. S. į jį dar nebuvo įgijęs nuosavybės teisių, sklypas tik buvo suprojektuotas dar nepatvirtintame Žemėtvarkos projekte. Todėl aplinkybės, kad Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo pirmininkui 2009 m. birželio 28 d. raštu kreipusis į Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, Departamentui ėmusis atitinkamų veiksmų dėl žemėtvarkos projekto tvirtinimo sustabdymo, kapavietės įrašymo į Kultūros vertybių registrą, savivaldybei pateikus jos turimą istorinių tyrimų medžiagą, atlikus papildomus tyrimus, patvirtinus Žemėtvarkos projektą be ginčo žemės sklypo, M. S. buvo neatlygintinai perduoti kiti lygiaverčiai žemės sklypai, suponuoja išvadą, jog realiai turtinė žala nebuvo patirta.
Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje Lietuvos nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai), tad įvertinus viešąjį interesą išsaugoti tokį objektą kaip Lietuvos partizanų kapavietė, bei tai, kad M. S. vietoj minėto sklypo buvo suteikti kiti lygiaverčiai sklypai, darytina išvada, jog atsakovo veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo procese jokia turtinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta.
Dėl I. S. neturtinės žalos, pažymėtina, jog, teisėjų kolegijos vertinimu tokia žala nebuvo patirta, nes pretendentu atkurti nuosavybės teises buvo ne I. S., o jo tėvas, apeliantas neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais, apeliaciniame skunde nurodyti dvasiniai išgyvenimai ir pažeminimas dėl nuosavybės teisių praradimo ir bejėgiškumo pasipriešinti neteisėtiems valdžios veiksmams, negalėjo pasireikšti, nes, kaip minėta, nuosavybė nebuvo prarasta, M. S. suteikti kiti lygiaverčiai žemės sklypai, o institucijų veiksmai, kuriais Lietuvos partizanų kapavietei (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone suteikta teisinė apsauga ją įrašant į Kultūros vertybių registrą pripažinti teisėtais įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-707-437/2010.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Klaipėdos rajono savivaldybės atsakomybė nagrinėjamu atveju nekyla nesant kitos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos − žalos.
Dėl reikalavimo priteisti 34 000 Lt turtinę žalą, kuri, kaip teigia apeliantas, lygi verčių tarp žemės sklypo, kuris buvo suprojektuotas teritorijoje vėliau įrašytoje į Kultūros vertybių registrą, ir dviejų sklypų, kurie M. S. Tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-2411 (I t., b. l. 87) M. S. buvo suteikti (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Klaipėdos rajone, skirtumas, papildomai pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, jog 2009 m. lapkričio 30 d. raštu Klaipėdos apskrities viršininko administracijai M. S. prašė tuo atveju, jei 2009 m. spalio 28 d. Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos aktas Nr. KPD-RM-1287 nebus panaikintas, suteikti pareiškėjui galimybę pasirinkti kitą žemės sklypą pagal eiliškumą (I t., b. l. 27), šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas, M. S. pasirinko žemės sklypus, kurie jam suteikti minėtu 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-2411, darytina išvada, jog nurodyta turtinė žala nebuvo patirta, todėl reikalavimas ją atlyginti atmestinas. Taip pat įvertintina tai, jog pats nuosavybės teisių atkūrimo būdas − perduodant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą − lemia, kad M. S. perduoti du žemės sklypai pagal 1999 m. vasario 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, laikytini lygiaverčiais ir pagrindo konstatuoti, kad jų vertė skiriasi ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą nėra. Kartu su skundu pateikta uždarosios akcinės bendrovės „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaitos ištrauka – turto vertės nustatymo pažyma (I t., b. l. 25) nėra iki galo užpildyta, neatitinka turto vertinimo ataskaitai keliamų reikalavimų, o kartu pateiktoje pažymoje nurodyta, kad ji yra tik informacinio pobūdžio dokumentas (neturintis juridinės galios ir skirtas tik užsakovui), kuris neatitinka turto vertinimo dokumento (turto vertinimo atskaitos turinio) (I t., b. l. 26), tad šie dokumentai negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais sklypų verčių skirtumą.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl bylos, dalyje dėl neturtinės žalos M. S. atlyginimo nutraukimo, atsižvelgiant į tai, jog mirus pareiškėjui M. S., jo neturtinės žalos reikalavimo teisė, kuri yra neatsiejamai susijusi su neturtinę žalą patyrusiu asmeniu, negali būti perimama jo sūnaus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje atmestas kaip nepagrįstas, o dalyje dėl nuturtinės žalos priteisimo M. S. byla nutraukta, o apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs teismo sprendimo neteisėtumo neturi pagrindo jo naikinti ar keisti, I. S. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria
pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.