Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje E. N., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenanti ir deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), profesinio išsilavinimo, netekėjusi, dirbanti (duomenys neskelbtini) pardavimų vadybininke, neteista,

kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės

E. N. 2022 m. rugsėjo 10 d., apie 21.20 val., aikštėje, adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš pažįstamą A. Ž., tai yra dešinės rankos delnu tyčia sudavė jam vieną smūgį į kairės pusės smilkinį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam A. Ž. sukeldama fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir jų vertinimas

Kaltinamoji E. N. kalta prisipažino visiškai. Parodė, kad 2022 m. rugsėjo 10 d. nukentėjusysis – jos vaiko tėvas, buvęs draugas – pagal pasirašytą taikos sutartį, turėjo pasiimti sūnų, bet, teigdamas, kad serga, jo nepasiėmė. Vakare ji išėjo į miesto šventę, kurioje apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini) netoli scenos sutiko A. Ž. ir jo draugus. Priėjusi jo paklausė kaip sveikata, ar neserga. Jis, pasipiktinęs, ją pavadino nepadoriu žodžiu „kurva“, paklausė ką ji čia veikia. Tada ji įsižeidė ir trenkė laisva ranka jam antausį, pataikė į skruostą. Šalia buvo jo draugai. Po antausio A. Ž. ją sučiupo už rankos ir vedėsi pasikalbėti, ji išsisuko ir nuėjo. Su A. Ž. dabar bendrauja tik dėl vaiko. Pagal taikos susitarimą, tą savaitgalį jis turėjo vaiką pasiimti prižiūrėti, bet ją apgavo. Žino, jog dieną prieš tai, A. Ž. buvo klube, ji jam pati pasiūlė vaiką pasiimti vėliau, tačiau jis pasakė, kad serga, turi temperatūros ir vaiko nepasiėmė iš viso. Smūgis buvo iš delno, žymių neliko. Nemano, kad jis jautė didelį skausmą ar patyrė didelę žalą. Ji buvo pervedusi A. Ž. 100 Eur, nes manė, kad tokia suma yra pakankama žalos atlyginimui. Jo prašoma 1500 Eur yra tikrai per didelė. Prašo ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Ji nurodė, kad L. K. jau nuo seno yra artima jos tėvų ir šeimos draugė, jos labai dažnai susitinka, švenčia kartu šventes. Jos vaikas ir L. K. anūkas bendrauja. Ištikus bėdai, ji kreipiasi į L. K., kadangi jos tėvai gyvena užsienyje. Ji pati labai gerbia L. K.. Jos pajamos stabilios, nuolatinės, atskaičius visus mokesčius, jai lieka apie 200 eurų, galėtų civilinį ieškinį sumokėti dalimis. Jos vaikui yra 2 metai. Šiuo metu ji yra emociškai palūžusi, tačiau specialistų pagalbos neieškojo. Ji iš savo elgesio pasimokė, supranta, jog netinkamai pasielgė.

Įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąją nutrauktas, nes kaltinamoji prisipažino esanti kalta, pageidavo tuojau pat duoti parodymus bei sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko prokurorė ir kaltinamoji bei jos gynėjas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnis).

Kaltinamosios kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktais ir sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka ištirtais įrodymais: BPK 291 straipsnio 2 dalies tvarka išvardinti: pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (b. l. 1-4), A. Ž. protokolas – pareiškimas (b. l. 7-9), įvykio vietos ir vietovės apžiūros protokolas (b. l. 12-16), pareiškimas dėl civilinio ieškinio (b. l. 39), specialisto išvada (b. l. 46), M. K. tarnybinis pranešimas (b. l. 47-48).

Be kaltinamosios visiško prisipažinimo ir teisme duotų parodymų, visi šie įrodymai įrodo, kad kaltinamoji panaudojo fizinį smurtą prieš buvusį draugą ir vaiko tėvą A. Ž., tai yra dešinės rankos delnu tyčia sudavė jam vieną smūgį į kairės pusės smilkinį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam A. Ž. sukeldama fizinį skausmą, todėl jos veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį.

Dėl kaltinamosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji prašė atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti laiduotojai L. K.. Baigiamųjų kalbų metu kaltinamosios gynėjas advokato padėjėjas Dainius Mažylis prašė teismo apsvarstyti ir jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, nes padariniai – fizinio skausmo sukėlimas, byloje nėra įrodyti, jei ir buvo sukeltas fizinis skausmas jis turėjo būti trumpalaikis

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008).

Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, Nr. 2K-427/2010, Nr. 2K-500/2010, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-153-942/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamoji E. N. neteista (b. l. 63-64), nebausta (b. l. 65-66), dirba (b. l. 67), augina 2 metų amžiaus mažametį vaiką. Ji kaltinama tuo, kad sukėlė nukentėjusiajam A. Ž. fizinį skausmą. Matyti, kad nukentėjusysis į specialistus dėl sužalojimų nustatymo kreipėsi po trijų dienų. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. G 987/2022 (5) matyti, kad išoriškai sužalojimo žymių A. Ž. veide nerasta. Išvadoje nurodyta, kad A. Ž. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, tokia išvada padaryta remiantis nurodytomis įvykio aplinkybėmis. 2022 m. rugsėjo 13 d. atliktos apžiūros metu objektyvūs duomenys apie A. Ž. patirtus sužalojimus nenustatyti.

Taigi, aukščiau nurodyti byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nepatyrė jokių sužalojimų ant jo nesimatė ir jokių fizinio smurto panaudojimo žymių. Iš pateiktų kaltinamosios paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu bei nukentėjusiojo apklausos protokolų matyti, kad E. N. dešinės rankos delnu jam sudavė vieną smūgį dėl ko jis ir patyrė fizinį skausmą.

E. N. sutinka, jog A. Ž. galėjo patirti fizinį skausmą, mano, kad skausmas galėjo būti nebent trumpalaikis. Byloje surinkti duomenis nesuteikia duomenų apie fizinio skausmo trukmę ir intensyvumą.

Taigi, teismo vertinimu, nukentėjusiajam galėjo būti sukeltas tik momentinis, trumpalaikis fizinis skausmas. Byloje nurodytos aplinkybės patvirtina, jog tiek kaltinamąją, tiek nukentėjusįjį anksčiau siejo artimi santykiai, jie turi bendrą vaiką. Šiuo metu bendravimas tarp jų vyksta tik dėl vaiko. Kaltinamoji pripažįsta, jog yra emociškai palūžusi.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į visas įvykio metu susiklosčiusias aplinkybes, konstatuotina, jog kaltinamoji nesusitvardė būtent dėl emocinio protrūkio sąlygoto tarpusavio santykių ir, pasak kaltinamosios, nukentėjusiojo veiksmų ją įžeidžiant, nesilaikant teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, jai meluojant. Nors E. N. neteisėti veiksmai suduodant antausį nukentėjusiajam nepateisinami, tačiau pirmiau aptartos aplinkybės rodo, jog ji nukentėjusiajam sudavė dėl įvykio situacijos ir ją įžeidžiančio bei nuviliančio nukentėjusiojo elgesio.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, jog nukentėjusiajam A. Ž. sukeltas fizinis skausmas buvo momentinis, jokių liekamųjų reiškinių E. N. nukentėjusiojo sveikatai nesukėlė, teismas daro išvadą, kad E. N. nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, būtų pagrįstas represinių ir kraštutinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas.

Teismas pažymi, kad valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė, nesutiko su atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, nes įvykis įvyko viešoje vietoje, šalia buvo nukentėjusiojo draugai, vyko miesto šventė.

Atkreiptinas dėmesys, kad sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo sukėlimas viešoje vietoje savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, kadangi pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka. Šiuo atveju kaltinamajai kaltinimas pagal BK 284 straipsnį nėra reiškiamas. Taigi, valstybinis kaltintojas kaltinamosios veiksmuose neįžvelgė viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymo. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių priešingas aplinkybes. Tai leidžia daryti išvadą, kad nors ir E. N. ir A. Ž. konfliktavo viešoje vietoje, toks jų elgesys BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė – viešoji rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Tokios pozicijos laikomasi ir aukštesniųjų instancijų teismuose (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendis byloje Nr. 1A-159-462/2019, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 17 d. nuosprendis byloje Nr. 1A-3-491/2020). Remiantis išdėstytu, prokurorės pozicija, kad BK 37 straipsnis netaikytinas tik dėl to, kad įvykis įvyko viešoje vietoje, vertintinas kaip neturintis teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką viešoje vietoje ar net nusikalstamą veiką numatytą BK 284 straipsnyje tai neužkerta kelio atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (Panevėžio apygardos teismo nutartis Nr. 1A-3-491/2020; Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. 1A-159-462/2019; Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-243-908/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. Nr. 2K-154/2013).

Remiantis aukščiau išdėstytu ir byloje esančiais duomenimis, teismas sprendžia, kad yra pagrindas E. N. vadovaujantis BK 37 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją byla nutraukti (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodyta, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje, remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, yra nurodyta, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustačius teisinio reguliavimo spragą, ją galima užpildyti taikant teisę (be kita ko, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-429/2007). Taigi ir civilinio ieškinio klausimas baudžiamosios bylos nutraukimo atveju turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo nurodytais kriterijais. Taigi, remiantis šiais kriterijais, kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BPK 115 straipsnio 1 dalį, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnį asmeniui, dėl kurio veiksmų ar neveikimo atsirado žala, kyla pareiga ją atlyginti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje išsprendžiamas laikantis pirmiausia BPK nuostatų (BPK 113 straipsnio 1 dalis). Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos (BPK 113 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusysis A. Ž. byloje pareiškė 1500 Eur dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, pažeminta jo garbė ir orumas viešoje vietoje (b. l. 39).

Pagal CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove: Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad psichikos sveikata – natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Taigi, vadovaujantis minėtų įstatymų bei kitų teisės aktų, kuriuose apibrėžiamos ligos ir kiti sveikatos sutrikimai, nuostatomis, teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove.

Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio ar (ir) dvasinio pobūdžio. Dvasinio pobūdžio pakenkimai – tai dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Fizinio pobūdžio pasekmės – tai fizinis skausmas, kūno sužalojimas ar susargdinimas, dėl jų atsirandantys nepatogumai ir pan.

Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017, 2K-135-693/2019). Panašiose bylose priteisiamos piniginės sumos nuo 150 iki 350 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-895/2016, 2K-284-648/2016, 2K-316-222/2016; 2K-393-489/2017).

Teismas pažymi, jog CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad iš esmės A. Ž. ilgai besitęsiančio skausmo nepatyrė, šios aplinkybės nenurodė ir pats nukentėjusysis. Specialisto išvadoje Nr. G 98/2022 (05) nurodytos aplinkybės patvirtina, jog A. Ž. nenustatyti jokie sužalojimai. Teismo posėdyje, tiek kaltinamoji ir jos gynėjas, tiek valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė sutiko, jog prašoma priteisti iš E. N. 1500 Eur suma yra akivaizdžiai per didelė ir nepagrįsta. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad A. Ž. galėjo jausti trumpalaikį skausmą sudavimo vietoje, todėl atliko jam bankinį pavedimą 100 Eur sumai (b. l. 133), kuri, jos vertinimu, yra pakankama nukentėjusiojo neturtinei žalai atlyginti. Nepaisant to, A. Ž. pinigus jai grąžino nurodydamas, kad žalos atlyginimas teismo dar nepriteistas (b. l. 134). E. N. sutinka nukentėjusiajam atlyginti 100 Eur dydžio civilinį ieškinį.

Teismas vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, t. y., kad E. N. antausio sudavimas A. Ž. buvo sąlygotas tarp šių asmenų susiklosčiusių konfliktiškų santykių, į tai, jog nukentėjusiajam nebuvo padarytas joks sužalojimas ir net žymės po panaudoto fizinio smurto prieš jį neliko, į tai, jog kaltinamoji neprieštaravo atlyginti nukentėjusiajam 100 Eur neturtinę žalą, į tai, jog nukentėjusiojo veiksmai galimai išprovokavo tokį kaltinamosios elgesį – kaltinamoji nurodė, kad jis pavadino ją necenzūriniu žodžiu, nesilaikė bendravimo su vaiku tvarkos ir jai melavo, į kaltinamosios turtinę padėtį – ji augina bendrą jos ir nukentėjusiojo 2 metų amžiaus vaiką, todėl priteisus didesnį žalos atlyginimą dėl to galėt nukentėti ir mažametis vaikas, neturtinės žalos dydis mažintinas ir civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies A. Ž. iš E. N. priteisiant 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, kuris nagrinėjimu atveju, teismo įsitikinimu, atitinka padarytą žalą ir yra teisingas.

Kaltinamajai E. N. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina (b. l. 86-89).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 303 straipsnio 4 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsniu 4 dalimi, 307 straipsnio 5 dalimi, 308 straipsniu, teismas

nusprendžia:

atleisti E. N. nuo baudžiamosios atsakomybės numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

A. Ž. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš E. N. 100 Eur (vieną šimtą eurų ir 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo.

E. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose.