- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-15
- Bylos Nr.
- 2A-964-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03532-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- UAB „Degarda“
susidedanti iš teisėjų: Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4794-776/2015 pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovui UAB „Degarda“ dėl darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. M. Š. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą UAB „Degarda“ atsiskaityti su juo kaip darbuotoju, sumokant 16 816,96551 Eur sumą, kuri jam iki šiol nėra išmokėta.
Nurodė, kad 2013 m. birželio 11 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurios 3 p. darbdavys įsipareigojo mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų atlyginimą, padaugintą iš koeficiento 1,3 ir pridėjus 5,00 Lt, ir dienpinigius komandiruočių metu išmokant du kartus per mėnesį 10 ir 25 dienomis. Ieškovas pažymėjo, kad 50 proc. dienpinigiai nebuvo numatyti, o numatyti tiesiog dienpinigiai. Ieškovas taip pat nurodė, kad darbo sutartis truko nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2015 m. sausio 28 d. ir buvo nutraukta DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Ieškovas savo reikalavimą priteisti iš atsakovo nurodytą sumą grindė jam priklausančio darbo užmokesčio ir kitų išmokų skaičiavimais, pagal kuriuos, ieškovo nuomone, jam priklauso 7647,57201 Eur darbo užmokesčio, 6118,47987 Eur darbo užmokesčio už švenčių ir poilsio dienas, 15198,70 Eur dienpinigių už komandiruotes, 587,17392 Eur kompensacijos už nepanaudotas 45 kasmetinių atostogų dienas, 998,00 Eur kompensacijos už atsakovo naudai naudotą ieškovui priklausantį turtą bei 782,89856 Eur išeitinės išmokos. Ieškovas pateikė išrašą iš elektroninės bankininkystės ir nurodė, kad atsakovas, su juo nutraukęs darbo santykius, visiškai neatsiskaitė, nes atsakovas pervedė 14 515,82029 Eur, o neatsiskaitymo suma sudaro 16 816,96551 Eur. Taip pat ieškovas nurodė, kad jam turėjo būti mokamas uždarbis, ne mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, jo mokymosi atostogų metu.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Degarda“ su ieškiniu nesutiko.
Nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2015-03-26 sprendimu Nr. DGKS-1328 darbo byloje Nr. APS-110-2709/2015 ieškovo M. Š. prašymo atsakovui UAB „Degarda“ dėl darbdavio įsipareigojimo pagal darbo sutartį nevykdymo netenkino kaip nepagrįsto. Atsakovas nurodė, kad per laikotarpį nuo 2013-06-13 iki 2014-08-22 už komandiruotėse faktiškai išbūtą laiką ieškovui buvo priskaičiuota 14 376,02 Eur dienpinigių, iš kurių 11 918,73 Eur mokėjimo pavedimais pervesta į ieškovo asmeninę banko sąskaitą, 2 316,96 Eur išmokėta ieškovui pasirašytinai kasos išlaidų orderiais, o 140,34 Eur, vadovaujantis vairuotojų pareiginių nuostatų 8.1.4 p. nuostatomis UAB „Degarda“ vadybininkei leidus ieškovui pasinaudoti kreditine kortele, panaudoti asmeninėms reikmėms, minėtą sumą užskaitant kaip dienpinigius. Pažymėjo, kad bendrovės reikalams nenaudojo ieškovui priklausančio turto, todėl ieškovui nepriklauso kompensacija už to turto nusidėvėjimą. Su ieškovu darbo sutartis nutraukta 2015-01-28 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p. ieškovui šiurkščiai pažeidus darbo drausmę, už pravaikštas, todėl jis neturi teisės į išeitinę išmoką. Atsakovas nurodė, kad suteikė ieškovui mokymosi atostogas, nurodant, kad darbo užmokestis ieškovui mokymosi atostogų metu nebus mokamas, o ieškovas studijuoja ne atsakovo siuntimu. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2013-06-11 iki 2015-01-28 ieškovui mokymosi atostogas suteikė ne vieną kartą, pretenzijų atsakovui dėl mokėjimo už mokymosi laiką ieškovas anksčiau nereiškė, todėl atsakovo nuomone, buvo susitarta, kad mokymosi atostogų laiku ieškovui darbo užmokestis nebus mokamas. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neapskundė Darbo ginčų komisijos sprendimo per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos, o šis sprendimas yra įsiteisėjęs, nurodė, kad pagal CPK 293 str. 3 p. teismas turėtų civilinę bylą nutraukti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo M. Š. atsakovui UAB „Degarda“ 181,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovo M. Š. į valstybės biudžetą 4,02 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, atsakovas neprašo taikyti ieškinio senaties termino, o prašo bylą nutraukti tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl teismas bylą atsisakė nutraukti, o ieškovo reikalavimą apginti pažeistą teisę sprendė iš esmės.
Teismas iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatė, kad ieškovas per visą darbo sutarties laikotarpį dirbo 3 val. darbą 2013-06-24 Rasos ir Joninių dieną, 8 val. darbą 2013-07-06 Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, 9 val. darbą 2013-12-24 Kūčių dieną, 9 val. darbą 2014-06-24 Rasos ir Joninių dieną ir 2 val. darbą 2014-08-15 Žolinės dieną. Pažymėjo, kad skaičiuojant ieškovui darbo užmokestį už minėtomis švenčių dienomis dirbtą darbą atsakovas teisingai apskaičiavo mokėtiną darbo užmokestį, t. y. už dirbtas valandas priskaičiuotą atlyginimą padidindamas 100 proc.. Teismas nurodė, kad ieškovo ieškinyje nurodytos poilsio dienos, kuriomis jis faktiškai dirbo ir už kurias, ieškovo nuomone, jam nebuvo skaičiuojamas darbo užmokestis, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nenurodytos kaip ieškovo dirbtos dienos. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas už ieškovo faktiškai dirbtą laiką švenčių dienomis skaičiavo darbo užmokestį, nepažeisdamas DK 194 str. nuostatų.
Teismas nustatė, kad atsakovas už faktiškai ieškovo komandiruotėje išbūtą laiką skaičiavo 100 proc. dienpinigių, taikydamas Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ nustatytas normas. Per laikotarpį nuo 2013-06-13 iki 2014-08-22 už komandiruotėse faktiškai išbūtą laiką ieškovui buvo priskaičiuota 14 376,02 Eur dienpinigių. Mokėjimo pavedimais į ieškovo asmeninę banko sąskaitą pervesta 11 918,73 Eur, ieškovui pasirašytinai kasos išlaidų orderiais išmokėta 2 316,96 Eur, o 140,34 Eur, vadovaujantis vairuotojų pareiginių nuostatų 8.1.4 punkto nuostatomis UAB „Degarda“ vadybininkei leidus ieškovui pasinaudoti kreditine kortele, ieškovo panaudoti asmeninėms reikmėms, minėtą sumą užskaitant kaip dienpinigius. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas neturi teisės į daugiau dienpinigių nei jam buvo išmokėta.
Teismas iš buhalterinių pažymų dėl atostoginių skaičiavimo bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatė, kad už visą darbo sutarties laikotarpį, t. y. nuo 2013-06-12 iki 2015-01-28, ieškovui priklausė 33 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, o buvo suteiktos 32 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų: nuo 2014-06-16 iki 2014-06-20 suteiktos – 5 kalendorinės dienos, nuo 2014-08-26 iki 2014-08-31 – 6 kalendorinės dienos ir nuo 2014-09-01 iki 2014-09-21 – 21 kalendorinė diena. Nutraukiant darbo teisinius santykius atsakovas ieškovui priskaičiavo ir išmokėjo 17,11 Eur kompensaciją už 1 nepanaudotų kasmetinių atostogų dieną. Todėl teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti 587,17392 Eur kompensaciją už nepanaudotas 45 kasmetinių atostogų dienas yra aiškiai nepagrįstas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neturėjo darbdavio siuntimo mokytis bei per visą darbo sutarties laikotarpį ieškovui ne vieną kartą pasinaudojus suteiktomis nemokamomis mokymosi atostogomis, konstatavo, kad ieškovas ir atsakovas susitarė, kad mokymosi atostogų laiku ieškovui nebus mokamas darbo užmokestis. Todėl sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti uždarbį ne mažesnį už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, jo mokymosi atostogų metu taip pat yra nepagrįstas.
Teismas iš UAB „Degarda“ 2013-06-11 darbuotojo asmeninių apsaugos priemonių apskaitos kortelės Nr. 190 nustatė, kad atsakovas ieškovui išdavė: darbo kostiumą, darbo avalynę, darbo pirštines, apsauginį šalmą su dirželiu, apsauginius akinius, liemenę ir krepšį, o ieškovas, priimdamas minėtą turtą, pasirašė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo ieškinyje apskritai nenurodė, kokį ieškovui priklausantį turtą atsakovas naudojo įmonės reikalams, bei nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovas įmonės reikalams naudojo kažkokį ieškovui priklausantį turtą, todėl ieškovo reikalavimą dėl 998,00 Eur kompensacijos priteisimo taip pat netenkino.
Atsižvelgdamas į tai, kad DK negarantuoja išeitinės išmokos mokėjimo nutraukus darbo teisinius santykius už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, teismas ieškovo reikalavimo dėl 782,89856 Eur išeitinės išmokos netenkintino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teisme pateikti atsakovo argumentai turėtų būti vertintini kaip vengimas atsiskaityti su darbuotoju, sukuriant menamus faktus, išsigalvojimus. Ieškovas palaiko savo ieškinio argumentus, nurodydamas, kad išdėstytos aplinkybės nepasikeitusios.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Degarda“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš ieškovo atsakovui 181,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
1. CPK 306 str. 1 d. nustato, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Susipažinus su ieškovo pateiktu dokumentu, įvardintu kaip apeliaciniu skundu, matyti, kad jame nėra išdėstyta aplinkybių ir/ar teisinių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas butų ką nors konkrečiai netinkamai įvertinęs, į ką nors neatkreipęs dėmesio, netinkamai taikęs materialines ir/ar proceso normas, ir toks konkretus pažeidimas būtų lėmęs ieškovo nuomone nepagristo sprendimo ar jo dalies priėmimą.
2. Lietuvos civilinio proceso įstatymas įtvirtinu ribotos apeliacijos modeli, pagal kurį apeliacija laikoma byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, o ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat aiškiai nurodyta, kad apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).
CPK 306 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad susipažinus su ieškovo apeliaciniu skundu matyti, kad ieškovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės atkartoja savo ieškinio (skundo) argumentus ir motyvus, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui (b. l. 35-53, 111-130), tik papildomai nurodo, kad, neva, atsakovo argumentai pirmosios instancijos teisme turėtų būti vertintini kaip vengimas atsiskaityti su darbuotoju, sukuriant menamus faktus, išsigalvojimus. Tačiau ieškovas (apeliantas) nepateikia jokių argumentų ir įrodymų tokiems savo teiginiams pagrįsti. Maža to, ieškovas gindamas savo teises, į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimą jam buvo pranešta, ką patvirtina jo motinos I. Š. prašymas (b. l. 96). Pažymėtina, kad ir nagrinėjant ieškovo skundą Darbo ginčų komisijoje, ieškovas nedalyvavo (b. l. 22-27).
Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu.
Rašytiniai įrodymai, esantys Darbo ginčų komisijoje nagrinėtoje darbo byloje Nr. APS-110-2709/2015, patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, kad M. Š. per visą darbo sutarties laikotarpį dirbo 3 val. darbą 2013-06-24 Rasos ir Joninių dieną, 8 val. darbą 2013-07-06 Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, 9 val. darbą 2013-12-24 Kūčių dieną, 9 val. darbą 2014-06-24 Rasos ir Joninių dieną ir 2 val. darbą 2014-08-15 Žolinės dieną (Darbo bylos Nr. APS-110-2709/2015 b. l. 65-84). Skaičiuojant ieškovui darbo užmokestį už minėtomis švenčių dienomis dirbtą darbą atsakovas teisingai apskaičiavo mokėtiną darbo užmokestį, t. y. už dirbtas valandas priskaičiuotą atlyginimą padidindamas 100 proc. (Darbo bylos Nr. APS-110-2709/2015 b. l. 49-59, 61-62, 210). Jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2013-06-13 iki 2014-08-22 už komandiruotėse faktiškai išbūtą laiką ieškovui buvo priskaičiuota 14 376,02 Eur dienpinigių, mokėjimo pavedimais į ieškovo asmeninę banko sąskaitą pervesta 11 918,73 Eur, ieškovui pasirašytinai kasos išlaidų orderiais išmokėta 2 316,96 Eur, o 140,34 Eur, vadovaujantis vairuotojų pareiginių nuostatų 8.1.4 punkto nuostatomis UAB „Degarda“ vadybininkei leidus ieškovui pasinaudoti kreditine kortele, ieškovo panaudoti asmeninėms reikmėms, minėtą sumą užskaitant kaip dienpinigius (Darbo bylos Nr. APS-110-2709/2015 b. l. 48, 65-84,109-149, 210). Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas neturi teisės į daugiau dienpinigių, nei jam buvo išmokėta. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad už visą darbo sutarties laikotarpį, t. y. nuo 2013-06-12 iki 2015-01-28, jam būtų priklausę daugiau nei 33 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, ar, kad būtų buvę nesuteiktos 32 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, t. y. nuo 2014-06-16 iki 2014-06-20 suteiktos – 5 kalendorinės dienos, nuo 2014-08-26 iki 2014-08-31 – 6 kalendorinės dienos ir nuo 2014-09-01 iki 2014-09-21 – 21 kalendorinė diena (Darbo bylos Nr. APS-110-2709/2015 b. l. 210-216). Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nutraukiant darbo santykius atsakovas ieškovui pagrįstai priskaičiavo ir išmokėjo 17,11 Eur kompensaciją už 1 nepanaudotų kasmetinių atostogų dieną.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepaneigė atsakovo argumentų apie tai, kad ieškovui ne vieną kartą pasinaudojus suteiktomis nemokamomis mokymosi atostogomis, mokymosi atostogų laiku ieškovui nebuvo mokamas darbo užmokestis. Byloje nėra įrodymų, kad tokiam jo ir darbdavio susitarimui ieškovas būtų prieštaravęs, juolab, kad ieškovas mokėsi savo iniciatyva, jis darbdavio mokytis nebuvo siųstas, jo studijos M. R. universiteto Teisės fakultete tiesiogiai nėra susijusios su ieškovo, kaip vairuotojo, darbu (Darbo bylos Nr. APS-110-2709/2015 b. l. 30-31, 97, 102-104, 106-108).
Byloje nėra ginčo, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p. (Darbo bylos Nr. APS-110-2709/2015 b. l. 39). DK 140 str. nurodyta, kad išeitinė išmoka darbuotojui priklauso tik nutraukus darbo sutartį pagal DK 129 str. ir 136 str. 1 d. 6 p., t. y. kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuoto kaltės (DK 129 str.) ir, kai darbo sutartis nutraukiama likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas įvykdyti kitas asmuo (DK 136 str. 1 d. 6 p.). Nagrinėjamu atveju ieškovas nepatenka į darbuotojų kategoriją, kuriai darbdavys turėtų pareigą išmokėti išeitinę kompensaciją.
Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovas, kaip darbdavys, būtų naudojęsis ieškovo (darbuotojo) turtu, t. y. įmonės reikalams būtų buvę naudojami paties ieškovo jo darbui reikalingi įrankiai, prietaisai, specialūs drabužiai (DK 219 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl kompensacijos ieškovui už tokio turto nusidėvėjimą priteisimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas (apeliantas) M. Š. nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, ar kuriais remiantis būtų galima teigti, kad atsakovo pateikti įrodymai yra neatitinkantys tikrovės (CPK 178, 185 str.).
Dėl išdėstyto, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Atsakovas UAB „Degarda“ pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra patyręs 181,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 138, 139), kurių dydis, atsižvelgiant į CPK 98 str. nuostatas, pripažintinas adekvačiu nagrinėtos bylos sudėtingumui, advokato ruoštų procesinių dokumentų apimčiai, todėl jos priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 98 str.1 d., 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Degarda“ (juridinio asmens kodas 145264176) 181,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą ir 80 euro centų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.