Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei UAB „Degarda“, dėl darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdžio datą ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinio panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą pateikimo teismui termino

Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisija 2015-03-26 sprendimu Nr. DGKS-1328 darbo byloje Nr. APS-110-2709/2015 ieškovo M. Š. prašymo atsakovei UAB „Degarda“ dėl darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymo netenkino. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 296 straipsnį, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis. Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2015-04-30, todėl atsakovė nurodė, kad minėtas darbo ginčų komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs, t. y. ieškovas yra praleidęs terminą jam skųsti. Atsakovės nuomone, teismas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktą turėtų nutraukti bylą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 296 straipsnyje nustatyto vieno mėnesio termino kreiptis į teismą dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo teisinės prigimties ir paskirties yra nurodęs, kad šioje teisės normoje aiškiai nustatytas ne darbo bylos nagrinėjimo procesinis terminas, o ieškinio dėl pažeistos teisės gynimo pateikimo teismui terminas, todėl, pateikiant teismui ieškinį pažeidus nustatytą vieno mėnesio terminą, jo priėmimui ir nagrinėjimui taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (DK 27 str. 5 d.), t. y. reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, ir ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 str. 1 ir 2 d.).

Atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 287 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Todėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2015-03-26 sprendimas Nr. DGKS-1328 darbo byloje Nr. APS-110-2709/2015 yra priimtas ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka ir nėra laikytinas teismo sprendimu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punkto prasme. Vadinasi, nutraukti šią civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. ieškinį vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktu nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neprašo taikyti ieškinio senaties termino, o prašo bylą nutraukti tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bylą atsisakytina nutraukti, o ieškovo reikalavimas apginti pažeistą teisę spręstinas iš esmės.

Dėl reikalavimo priteisti neišmokėtas išmokas pagal darbo sutartį

Atsakovė nurodė, kad nepažeisdama su ieškovu 2013-06-11 sudarytos darbo sutarties 3 punkto nuostatų skaičiavo ir išmokėjo ieškovui visą priklausantį darbo užmokestį. Nuo 2013-06-12 ieškovui pradėjus vykdyti darbines funkcijas iki 2014-10-01 už faktiškai dirbtą laiką buvo skaičiuojamas darbo užmokestis pagal formulę 1 000,00 Lt x 1,3 + 5,00 Lt, o nuo 2014-10-01 Lietuvos Respublikos vyriausybei nustačius minimalios mėnesinės algos dydį – 1 035,00 Lt, ieškovui buvo skaičiuojamas darbo užmokestis 1 035,00 Lt x 1,3 + 5,00 Lt, o 2015-01-01 pasikeitus nacionalinei valiutai – 300,00 Eur x 1,3 + 1,45 Eur. Iš byloje esančių dokumentų teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės nurodytomis aplinkybėmis dėl darbo užmokesčio ieškovui skaičiavimo pagal tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos darbo sutarties 3 punktą.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.

Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatyta, kad ieškovas per visą darbo sutarties laikotarpį dirbo 3 val. darbą 2013-06-24 Rasos ir Joninių dieną, 8 val. darbą 2013-07-06 Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, 9 val. darbą 2013-12-24 Kūčių dieną, 9 val. darbą 2014-06-24 Rasos ir Joninių dieną ir 2 val. darbą 2014-08-15 Žolinės dieną. Bylos duomenimis nustatyta, kad skaičiuojant ieškovui darbo užmokestį už minėtomis švenčių dienomis dirbtą darbą atsakovė teisingai apskaičiavo mokėtiną darbo užmokestį, t. y. už dirbtas valandas priskaičiuotą atlyginimą padidindama 100 %. Ieškovo ieškinyje nurodytos poilsio dienos, kuriomis jis faktiškai dirbo ir už kurias, ieškovo nuomone, jam nebuvo skaičiuojamas darbo užmokestis, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nenurodytos kaip ieškovo dirbtos dienos. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovė už ieškovo faktiškai dirbtą laiką švenčių dienomis skaičiavo darbo užmokestį nepažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso 194 straipsnio nuostatų.

Iš byloje esančių ieškovo atlyginimų suvestinės, pažymų dėl priemokų prie darbo užmokesčio paskaičiavimo, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kompensacijos dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų skaičiavimo, buhalterinių pažymų dėl atostoginių skaičiavimo, ieškovo prašymų dėl kasmetinių atostogų suteikimo, UAB „Degarda“ direktoriaus įsakymų dėl kasmetinių atostogų suteikimo, antstolio M. A. 2013-10-29 patvarkymo dėl skolos išieškojimo ir „Swedbank“, AB sąskaitos išrašų matyti, kad ieškovui darbo užmokestis buvo apskaičiuotas teisingai bei visiškai išmokėtas, pinigus pervedant į ieškovo asmeninę sąskaitą.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 220 straipsnyje įtvirtintos garantijos ir kompensacijos darbuotojams tarnybinių komandiruočių atveju. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką jiems paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis ir mokami dienpinigiai bei kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Pažymėtina, kad dienpinigių mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimas Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis dydžio ir mokėjimo tvarkos“, pagal kurio 5 punkto pirmąją pastraipą darbdaviai išlaidas, susijusias su tarnybine komandiruote, darbuotojams atlygina pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-28 nutarimu Nr. 99 (toliau – Taisyklės), o pagal to paties punkto antrąją pastraipą grįžęs iš komandiruotės, darbuotojas per 3 darbo dienas pateikia darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui pagal vidaus darbo tvarką nustatytą ataskaitą ir atitinkamus dokumentus apie komandiruotėje patirtas faktines išlaidas, o jeigu išmokėtas avansas, grąžina nepanaudotą avanso likutį ir darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su darbuotoju, grįžusiu iš komandiruotės, ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Pagal Taisyklių 3 punkto nuostatas dienpinigiai paskaičiuojami už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienas), taikant finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Dienpinigių normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“.

Iš byloje esančių UAB „Degarda“ direktoriaus įsakymų dėl tarnybinių komandiruočių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, „Swedbank“, AB sąskaitos išrašų, kasos išlaidų orderių, vairuotojų pareiginių nuostatų ir dienpinigių paskaičiavimo teismas nustatė, kad atsakovė už faktiškai ieškovo komandiruotėje išbūtą laiką skaičiavo 100 % dienpinigių, taikydama Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ nustatytas normas. Per laikotarpį nuo 2013-06-13 iki 2014-08-22 už komandiruotėse faktiškai išbūtą laiką ieškovui buvo priskaičiuota 14 376,02 Eur dienpinigių. Mokėjimo pavedimais į ieškovo asmeninę banko sąskaitą pervesta 11 918,73 Eur, ieškovui pasirašytinai kasos išlaidų orderiais išmokėta 2 316,96 Eur, o 140,34 Eur, vadovaujantis vairuotojų pareiginių nuostatų 8.1.4 punkto nuostatomis UAB „Degarda“ vadybininkei leidus ieškovui pasinaudoti kreditine kortele, ieškovo panaudoti asmeninėms reikmėms, minėtą sumą užskaitant kaip dienpinigius. Todėl ieškovas neturi teisės į daugiau dienpinigių nei jam buvo išmokėta.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį, neatsižvelgiant į jos terminą, o kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičiui.

Iš buhalterinių pažymų dėl atostoginių skaičiavimo bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad už visą darbo sutarties laikotarpį, t. y. nuo 2013-06-12 iki 2015-01-28, ieškovui priklausė 33 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, o buvo suteiktos 32 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų: nuo 2014-06-16 iki 2014-06-20 suteiktos – 5 kalendorinės dienos, nuo 2014-08-26 iki 2014-08-31 – 6 kalendorinės dienos ir nuo 2014-09-01 iki 2014-09-21 – 21 kalendorinė diena. Nutraukiant darbo teisinius santykius atsakovė ieškovui priskaičiavo ir išmokėjo 17,11 Eur kompensaciją už 1 nepanaudotų kasmetinių atostogų dieną. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti 587,17392 Eur kompensaciją už nepanaudotas 45 kasmetinių atostogų dienas yra aiškiai nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 210 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas darbuotojams, kurie mokosi, laiko stojamuosius egzaminus į aukštesniąsias mokyklas, už suteikiamas mokymosi atostogas darbdavys moka ne mažesnį kaip vidutinį darbo užmokestį tik tuo atveju, kai yra darbdavio siuntimas arba kai darbuotojas mokosi savo iniciatyva, tačiau dėl mokėjimo už mokymosi laiką klausimas yra išspręstas kolektyvinėse sutartyse arba šalių susitarimu.

Teismas nustatė, kad atsakovė, atsižvelgdama į ieškovo prašymus ir Mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto pažymas, pagal kurias ieškovas M. Š. studijuoja Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete teisės programą, 2014-11-17, 2014-10-06, 2014-05-12, 2014-03-03 ir 2014-01-20 įsakymais Nr. 14-11-03, Nr. 14-10-01, Nr. 14-05-03, Nr. 14-03-01 ir Nr. 14-01-03 suteikė ieškovui mokymosi atostogas, nurodant, kad darbo užmokestis ieškovui mokymosi atostogų metu nebus mokamas. Atsakovė nurodė, kad ieškovas studijuoja ne atsakovės siuntimu, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete teisės programą studijuoja darbdavio siuntimu. Kaip nurodė atsakovė, ieškovas per visą darbo sutarties laikotarpį pretenzijų dėl mokėjimo už mokymosi laiką nereiškė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neturėjo darbdavio siuntimo mokytis bei per visą darbo sutarties laikotarpį ieškovui ne vieną kartą pasinaudojus suteiktomis nemokamomis mokymosi atostogomis, konstatuotina, kad ieškovas ir atsakovė susitarė, kad mokymosi atostogų laiku ieškovui nebus mokamas darbo užmokestis. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti uždarbį ne mažesnį už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, jo mokymosi atostogų metu taip pat yra nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 219 straipsnis reglamentuoja kompensacijų už darbuotojams priklausančių įrankių, darbo drabužių nusidėvėjimą mokėjimą. Pagal šio straipsnio nuostatas įmonė garantuoja, kad darbuotojams bus nemokamai duodami darbui reikalingi įrankiai, prietaisai, specialūs drabužiai ir kitos individualios ir kolektyvinės apsaugos priemonės, o jei įmonės reikalams naudojamas darbuotojams priklausantis turtas, įmonė privalo kompensuoti to turto nusidėvėjimo sumas.

Iš UAB „Degarda“ 2013-06-11 darbuotojo asmeninių apsaugos priemonių apskaitos kortelės Nr. 190 nustatyta, kad atsakovė ieškovui išdavė: darbo kostiumą, darbo avalynę, darbo pirštines, apsauginį šalmą su dirželiu, apsauginius akinius, liemenę ir krepšį, o ieškovas, priimdamas minėtą turtą, pasirašė. Kadangi ieškovas savo ieškinyje apskritai nenurodė, kokį ieškovui priklausantį turtą atsakovė naudojo įmonės reikalams, bei nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė įmonės reikalams naudojo kažkokį ieškovui priklausantį turtą, todėl ieškovo reikalavimas dėl 998,00 Eur kompensacijos priteisimo taip pat netenkintinas.

Ieškovas ieškinyje, remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad nutraukus darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Todėl jis iš atsakovės prašo, atsižvelgiant į jo išdirbtą stažą atsakovės įmonėje, priteisti 782,89856 Eur ieškovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Teismas nustatė, kad atsakovės 2015-01-28 įsakymu Nr. 15-01-02 ieškovui už neatvykimą be svarbios priežasties nuo 2014-12-22 iki 2015-01-27 į darbą ir nepateikus raštiško paaiškinimo dėl neatvykimo, paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo šiurkščiai pažeidus darbo drausmę, o 2015-01-28 įsakymu Nr. 15-01-03 ieškovas atleistas iš darbo nuo 2015-01-28 šiurkščiai pažeidus darbo drausmę pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas negarantuoja išeitinės išmokos mokėjimo nutraukus darbo teisinius santykius už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, todėl ieškovo reikalavimas dėl 782,89856 Eur išeitinės išmokos netenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui darbo užmokestis, dienpinigiai už komandiruotes buvo apskaičiuoti teisingai bei buvo ieškovui išmokėti, o ieškovas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes neturi teisės į kompensaciją už nepanaudotas 45 kasmetines atostogų dienas, kompensaciją už atsakovės naudai naudotą ieškovui priklausantį turtą bei išeitinę išmoką, todėl ieškovo ieškinys įpareigoti atsakovę UAB „Degarda“ atsiskaityti su juo kaip darbuotoju, sumokant 16 816,96551 Eur sumą, kuri jam iki šiol nėra išmokėta, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, jog į bylą I. Š. prašymu pateiktos dvi kalendorinės knygos su rankraštiniais įrašais negali būti laikomi faktiniais duomenimis, kuriais teismas galėtų remtis LR CPK 177 str. prasme, todėl teismas šių pateiktų duomenų nevertina ir jais nesiremia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 181,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 4,02 Eur ir yra didesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos priteisiamos iš ieškovo valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 269–270, 410 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei UAB „Degarda“ atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei UAB „Degarda“, kodas 145264176, 181,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą 50 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo M. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 4,02 Eur (keturių eurų 2 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, įrodymą pateikiant teismui.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį Šiaulių apylinkės teismą.