Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Arūno Paštuolio ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam Z. M., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, nuteistajam V. S., jo gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Z. M. ir V. S. apeliacinius skundus dėl 2014 m. gegužės 22 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. S., Z. M. ir A. S. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. – 1 metams 3 mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistuosius nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. nuteistas ir A. S., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Iš visų nuteistųjų solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 86,78 Lt bei solidariai priteista nukentėjusiajam V. K. 5000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. ir Z. M. nuteisti už tai, jog veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. S., 2011m. balandžio 24 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini) g. pargriovė V. K., surišo jam rankas ir kojas bei sudavė kojomis ir rankomis nukentėjusiajam ne mažiau 15 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, viršugalvio dešinės pusės kaktos ribose, dešinėje ausyje, apatinėje lūpoje, gilius nubrozdinimus kairės alkūnės sąnaryje, blauzdose, kairio pakinklio duobėje, kelių sąnariuose, poodines kraujosruvas krūtinėje, dešinės pusės XI-o šonkaulio lūžimą, tai yra tuo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės pusės XI-o šonkaulio lūžimo sveikata sutrikdoma ilgiau nei dešimt dienų.

Apeliaciniais skundais Z. M. ir V. S. prašo panaikinti 2014 m. gegužės 22 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendį ir juos išteisinti.

S. Z. M. nurodo, jog teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė prieštaringas išvadas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteisė už veiką, kurios jis nepadarė. Teismas netyrė aplinkybės, kad V. K. buvo surištas tik todėl, kad kėlė pavojų kitiems, t.y. pirmas sudavė smūgius V. S., grasino padegti pastatą. Teismas nustatė, kad buvo ne taip kaip nurodyta kaltinime, t. y. pirmą kartą V. K. buvo surištas po grumtynių, kad nekeltų pavojaus ir būtų galima sulaukti artimųjų, antrą kartą V. K. buvo surištas jo artimųjų prašymu, kad jie galėtų nukentėjusįjį išgabenti iš įvykio vietos. Byloje nustatytos objektyvios aplinkybės, kad nuteistieji iškvietė V. K. artimuosius ir policijos pareigūnus, o jiems atvykus 2011-04-24 pareiškė, kad pretenzijų dėl V. K. elgesio neturi ir pareiškimo nerašys, kadangi nesureikšmino jo grasinimų ir nežinojo, jog būtina reikalauti iš policijos priimti pareiškimą. Po konflikto pats V. K. į teisėsaugos institucijas nesikreipė, tai padarė tik po 2 dienų, o šonkauliai sulūžti galėjo ir nuo nukentėjusiojo sūnaus M. K. jam suduoto smūgio bei galėjo tą pačią dieną susimušti su kitais asmenimis ar susilaužyti šonkaulius griūdamas dėl girtumo, tačiau teismas tokios galimybės nesvarstė. Teismas negalėjo remtis ir tikėti vien nukentėjusiojo parodymais, kadangi kiekvienos apklausos metu jis pateikdavo prieštaringas detales. Nėra nei vieno asmens, kuris būtų tiesiogiai matęs patį įvykį, V. K. pirmas pradėjo ieškoti priekabių, atėjo į svetimą kiemą, sukėlė konfliktą, muštynes, todėl buvo tramdomas, nuteistieji gynėsi nuo užpuolimo, apie įvykį pranešė policijai ir V. K. artimiesiems. Nei Z. M., V. S., nei A. S. nesudavė smūgių nukentėjusiajam nuo kurio galėjo sulūžti šonkauliai. Nukentėjusysis susistumdė su jį pasiimti atvažiavusiu sūnumi, todėl nesuprantama, kodėl teismas tikėjo nukentėjusiojo parodymais, jog tarp tėvo ir sūnaus jokių muštynių nebuvo, nors būtent M. K. prašymu jie nukentėjusįjį surišo. Įvykio metu V. K. buvo visiškai girtas, todėl kyla klausimų dėl jo parodymų teisingumo. Skunde teigiama, jog teismui nesukėlė abejonių aplinkybė, jog nukentėjusiajam 2011-04-26 buvo padaryta rentgenograma ir nenustatyta jokių šonkaulių lūžimų, lūžimas nustatytas tik 2011-05-03, o per tą laikotarpį V. K. važinėjo dviračiu, kilnojo įvairius svorius, t. y. galėjo susižeisti. Be to ekspertas teigė, jog kai kurie sužalojimai galėjo gautis tiek griūnant, tiek ginantis, dengiantis nuo smūgio, t. y. šonkauliai lūžti galėjo, kai jie norėjo surišti nukentėjusįjį, tačiau tikrai tyčia to niekas nenorėjo padaryti. Skundo autorius teigia, jog jis ir kiti nuteistieji gynėsi nuo agresyviai ir piktybiškai nusiteikusio V. K.. Jokio bendro veikimo siekiant sužaloti V. K. tarp nuteistųjų nebuvo, Z. M. stengėsi, kad nukentėjusysis niekam nesuduotų, negalėtų įgyvendinti savo grasinimų padegti ir kuo greičiau būtų išvežtas iš įvykio vietos.

V. S. skunde nurodo, jog teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei nepaisė išsakytų argumentuotų paaiškinimų, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė prieštaringas išvadas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteisė už veiką, kurios V. S. nepadarė. Nurodė, jog kaltės niekada nepripažino, nukentėjusysis, būdamas neblaivus, atėjo į V. S. uošvės sodybą, sukėlė konfliktą, sudavė apeliantui į veidą ranka, grasino sukelti gaisrą. Grasinimas pasirodė rimtas ir realus, tarp jų įvyko susistumdymas ir abu pargriuvo. V. K. niekaip nenorėjo nusiraminti, todėl jį teko surišti. Vėliau V. S. pastangomis buvo pranešta V. K. šeimai, kad jį pasiimtų. Atvykus jo sūnui, nukentėjusysis nenorėjo su juo važiuoti jie taip pat susimušė, susistumdė, todėl jo sūnaus M. K. prašymu V. K. vėl buvo surištas. Nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo parodymais. Konfliktas prasidėjo dėl V. K. veiksmų – ketinimo vesti elektros kabelį per svetimą privataus asmens teritoriją, neturint leidimo. Fizinis smurtas taip pat prasidėjo nuo V. K. veiksmų – jis pirmas pastūmė V. S., po ko jie susikibo. Tai, jog V. K. buvo agresyvus patvirtina ir jo sūnaus parodymai – jis prašė tėvą surišti, nes su juo nebuvo galimybės susitvarkyti. Po konflikto V. K. į teisėsaugos institucijas nesikraipė, tai padarė tik po dviejų dienų. Nėra nei vieno liudytojo, kuris būtų tiesiogiai matęs patį įvykį. Nukentėjusysis specialisto apžiūrėtas tik 2011 04 28, balandžio 26 d. jam buvo padaryta rentgenograma, tačiau šonkaulių lūžių nekonstatuota. Jie nurodyti tik po 2011 m. gegužės 3 d. padarytos rentgenogramos. Per šį laikotarpį, jis važinėjo dviračiu, kilnojo svorius, todėl galėjo pats susižaloti. Apeliantas nurodo, jog pagal ekspertą V. K. sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, tačiau tai yra tik prielaida. Ekspertas teigia ir tai, kad kai kurie sužalojimai galėjo gautis tiek griūnant, tiek ginantis, dengiantis nuo smūgio, tiek atsitrenkiant į kokį tai pagrindą ar daiktą, tiek ir smūgio pasėkoje. Apeliantas neneigia, jog prieš nukentėjusįjį buvo naudojama jėga, tačiau tik turint tikslą jį sutramdyti, tikslo jį sužaloti nebuvo. Tarp nukentėjusiojo ir jo sūnaus M. K. irgi buvo fizinis kontaktas, todėl nepaneigta galimybė, jog būtent šio kontakto metu galėjo lūžti šonkaulis. Teismas apelianto kaltę grindė liudytojų A. K., M. K., V. S., K. R., R. P., L. A., R. J., E. O. J., J. S. parodymais, kurie nusikaltimo padarymo metu ir vietoje nebuvo ir nei vienas iš jų negalėjo patvirtinti ir parodyti teisme, kad apeliantas ir kiti kaltinamieji mušė nukentėjusįjį. Nors liudytojas M. K. neigė, kad jis mušė tėvą, tačiau J. S. parodė, kad įėjusi į namo vidų per langą pamatė, kaip tarp V. K. sūnaus ir V. K. kilo konfliktas, jie stumdėsi grūmėsi, sūnus sakė, tėvui, jog prieš jį nekeltų rankos, buvo pargriuvę ant žemės. Prieštaravimų tarp liudytojų teismui nepavyko pašalinti, o apeliantas ir kiti nuteistieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, jog gynėsi nuo konfliktą inicijavusio V. K. pavartoto smurto bei grasinimų, todėl prieš jį panaudojo fizinę jėgą – surišo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­das dėl ape­lia­ci­nio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiek­vie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. S. ir Z. M. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas V. S. ir Z. M. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje išdėstė, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl kaltinamųjų kaltės, todėl apeliacinio skundo motyvai, jog teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė prieštaringas išvadas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – atmetami.

Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas neturėjo įstatyminio pagrindo remtis nukentėjusiojo parodymais dėl jų nenuoseklumo, tačiau su tokiais skundų argumentais sutikti nėra pagrindo. Protokole pareiškime V. K. nurodė, jog 2011-04-24 apie 19 val. nuvažiavo į savo kolektyvinį sodą, nes norėjo iki sodo atsivesti elektrą. Nuėjus prie sklypo, nuo kurio ruošėsi atsivesti elektrą, prie jo priėjo V. S. ir dar pora asmenų, kurie jį sumušė (1 t., 2 b. l.). Apklausiamas liudytoju 2011-04-26 V. K. nurodė, jog jam matuojant kiek kabelio reikės, šalia gyvenantis V. S. paklausė, ką jis daro, o šiam atsakius, kad ruošiasi vesti elektrą, pasakė, kad stulpas yra jo žemėje, o pro šalį einantis kelias taip pat priklauso jam. V. K. atsakius, jog turi visus tam reikalingus leidimus, V. S. užpyko, pasikvietė dar pora asmenų, visi trys pargriovė ant žemės, rankas ir kojas surišo virve ir spardė. Kiek smūgių kas sudavė pasakyti negali, bet teigia, jog gavo apie 15 smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą (1 t., 82 b. l.). Papildomos apklausos metu (2011-06-29) V. K. nurodė, jog pirmiausia buvo mušamas, po to surištas ir tada dar mušamas bei surištas paliktas. Maždaug po 1 val. 30 min. jam pavyko atsirišti, tačiau atsikelti negalėjo, tuo metu priėjo V. S. ir pradėjo grasinti, jog susidoros. Tada V. K., atsikėlęs nuo žemės, jį pastūmė ir pradėjo bėgti, tačiau kelią užstojo jo draugai ir tuo metu atvažiavo K. sūnus M., kuriam S. paaiškino, kad V. K. pats parvirto. Atvažiavus V. K. žmonai visi išvyko į namus (1 t., 84-85 b. l.). Dar vienos papildomos apklausos metu (2011-11-07) V. K. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir 2011-06-29 apklausoje, tik jas šiek tiek daugiau detalizavo (1 t., 86-87 b. l.). 2013-02-14, 2013-02-19 apklausų metu V. K. vėl detalizavo ankstesnėse apklausose nurodytas aplinkybes (1 t., 89-90 b. l.), papildomai nurodydamas, jog buvo surištas antrą kartą, sūnaus leidimu, kadangi V. K. buvo labai įpykęs ant V. S., kad šis melavo apie V. K. sužalojimo aplinkybes (1 t., 91-92 b. l.). Įvertinus nukentėjusiojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, jog dėl elektros kabelio tiesimo su V. S. kilo žodinis konfliktas, kurio metu V. S. pasikvietęs į pagalbą netoliese buvusius A. S. ir Z. M., nukentėjusįjį sumušė, po to surišo, vilko žeme jam gulint ant šono, vėl keletą kartų spyrė, teigti, jog parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi – nėra jokio pagrindo. Priešingai, kaip matyti iš apklausų, kiekvienos apklausos metu nukentėjusysis detaliau, plačiau ir išsamiau nurodydavo įvykio aplinkybes, o neesminiai skirtumai tarp šių apklausų rodo, jog nukentėjusysis parodymų nekartojo mechaniškai, o kiekvienu atveju, atsižvelgiant į tyrėjo užduodamus klausimus, aiškino įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausinėjamas 7 kartus, tiek iš karto po įvykio, tiek ir praėjus nuo jo beveik dvejiems metams, todėl jeigu šios apklausos būtų identiškos – tai keltų natūralų klausimą, ar jos nebuvo išmoktos, perrašytos ar pan. Todėl įvertinus išdėstytą, kolegija laikosi nuomonės, jog nėra pagrindo daryti išvadai, jog teismas neturėjo pagrindo remtis nukentėjusiojo parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu dėl jų nenuoseklumo.

Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, jog sužalojimų mechanizmas, nurodytas specialisto išvadoje, yra tikėtino pobūdžio, tačiau ir šis skundo argumentas atmetamas. Kaip matyti iš specialisto išvados, tiriamasis nurodė, jog jam buvo suduodami smūgiai rankomis ir kojomis, pargriautas ant žemės, vėliau surištas ir numestas ant žemės (1 t., 5-6 b. l.). Specialistas konstatavo odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, viršugalvio dešinės pusės - kaktos riboje, dešinėje ausyje, apatinėje lūpoje, gilius odos nubrozdinimus kairės alkūnės sąnaryje, blauzdoje, kairio pakinklio duobėje, kelių sąnariuose, poodines kraujosruvas krūtinėje, dešinės pusės XI šonkaulio lūžimą. Nurodė, jog sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais pvz. ranka, kumščiu, koja, kokiais tai aplinkos daiktais, galimai ir nurodomu laiku mažiausia 15 smūgių ar trauminių poveikių pasėkoje. Kairės alkūnės sąnario odos nubrozdinimas galėjo būti padarytas tiek ginantis, dengiantis nuo smūgio, tiek ir griūnant, atsitrenkiant į kokį tai pagrindą ar daiktą, tiek ir smūgio pasėkoje. Odos nubrozdinimai nosyje-kaktoje, kelių sąnariuose galėjo gautis ir griūnant. Neatmetama galimybė, kad odos nubrozdinimai dešinėje blauzdoje ir kairio pakinklio duoboje galėjo būti padaryti surišimo metu. Pirmosios instancijos išsamiai ištyrė ir išanalizavo bei išdėstė nuosprendyje nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamus klausimus dėl sužalojimo mechanizmo, įvertino teismo medicinos eksperto A. J. apklausą, kur jis nurodė, kad labiausiai tikėtina, jog V. K. šonkaulis buvo sulaužytas tiesiogiai suduodant nukentėjusiajam smūgius ar smūgį į šią kūno vietą, kad dalis ant nukentėjusiojo rastų sužalojimų – nubrozdinimai dešinėje ausyje, kelių sąnariuose ir kairės blauzdos priekiniuose paviršiuose galėjo būti padaryti velkant nukentėjusįjį. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog remiantis A. J. apklausa teismo posėdžio metu, paneigta kaltinamųjų iškelta versija apie tai, kad nukentėjusiajam šonkaulį galėjo sulaužyti sūnus M. K. susistumdymo metu, kai nukentėjusysis nenorėjo lipti į automobilį, kadangi, kaip nurodo ekspertas, XI-as šonkaulis yra pakankamai tvirtas ir jį sulaužyti galima tik tiesiogiai suduodant smūgius į šią kūno vietą. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl sužalojimų padarymo laiko. Remiantis eksperto A. J. parodymais, teigti, jog nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti ne 2011 m. balandžio 24 d., o vėliau, nėra pagrindo. Ekspertas išsamiai paaiškino, jog 2011 m. balandžio 26 d. padarius rentgenogramą XI-o šonkaulio lūžis nebuvo užfiksuotas todėl, kad dėl iš karto po sumušimo buvusios kraujosruvos, rentgenograma lūžio galėjo nerodyti. Tik 2011-05-03 padaryta rentgenograma, kai buvusi kraujosruva išnyko, XI-o šonkaulio lūžį parodė, kad teismo medicinos praktikoje tai gana dažnai pasitaikantis įvykis. Tai, jog V. K. 2011 m. balandžio 25 d. važinėjo dviračiu, rideno sunkius daiktus, pasak eksperto A. J., neprieštarauja sužalojimo pobūdžiui, kadangi esant tokiems sužalojimams, neatidėliotina medikų pagalba nėra būtina.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis apklausiamas pirmą kartą, t. y. 2011 m. balandžio 26 d. (1 t., 82 b. l.) nurodė, jog jam buvo suduota apie 15 smūgių ir būtent toks smūgių skaičius konstatuotas specialisto išvadoje, kuri pradėta atlikti 2011-04-28, t. y. jau po nukentėjusiojo pirminės apklausos.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, jog nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, pats pradėjo konfliktą, grasino sukelti gaisrą, todėl, siekiant apsaugoti save ir savo turtą prieš jį buvo vartojamas smurtas – buvo surištas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2008 yra nurodęs, jog būtinoji gintis įmanoma tik atremiant pradėtą ar tiesiogiai gresiantį ir besiginančiajam akivaizdų kėsinimąsi, pavojingą asmeniui, nuosavybei, būsto neliečiamybei ar kitoms teisėms, kėsinimasis turi būti realus, egzistuojantis objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Išanalizavus pirmosios instancijos teismo ištirtas ir nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog teismas teisingai nekonstatavo būtinosios ginties sąlygų. Sutiktina su išvada, jog kaltinamųjų aiškinimas, kad pats V. K. užpuolė tris kaltinamuosius ir šie, norėdami išvengti jo smurto bei grasinimų, veikdami būtinosios ginties sąlygomis, surišo nukentėjusįjį – prieštarauja sveikai logikai. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis yra neįgalus, neišsiskiriantis nei fizine jėga, nei išskirtiniais fiziniais duomenimis (yra normalaus kūno sudėjimo, vidutinio ūgio ir amžiaus), be to, nuteistieji teigia, jog nukentėjusysis buvo visiškai girtas, pats griuvinėjo dėl girtumo, todėl teigti, jog jis būtų kėlęs kokią nors grėsmę – nėra jokio pagrindo. Nuteistųjų parodymus apie tai, kad V. K. sudavė smūgius į veidą V. S. ir Z. M. patvirtino tik patys kaltinamieji bei liudytoja V. Ž., kuri yra Z. M. sugyventinė ir V. S. sesuo. Liudytojai R. P., K. R., S. E., dirbantys Šakių policijos komisariate, ir po įvykio bendravę su V. S. ant jo veido nepastebėjo jokių sužalojimų.

Nuteistieji skunduose teigia, jog jų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo yra nuoseklūs. Su šiuo teiginiu kolegija sutinka, tačiau nėra pagrindo teigti, jog šie kaltinamųjų nuoseklūs parodymai atitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. teigė, jog skambino į policiją dėl V. K. veiksmų iki atvykstant pastarojo sūnui, Z. M. teigė, jog girdėjo, kaip konflikto metu V. S. skambino į policiją, tačiau pareigūnai atvyko, kai konfliktas jau buvo pasibaigęs. Teisme V. S. irgi tvirtino į policiją skambinęs apie 19 val. Taigi, pagal nuteistųjų parodymus į policiją buvo skambinta konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo metu. Teismo nuosprendyje konstatuota, jog konfliktas prasidėjo apie 18 val., nors nukentėjusiojo parodymais jis prasidėjo vėliau, tačiau akivaizdu, jog iki 21 val. konfliktas jau buvo pasibaigęs, kadangi S. kategoriškai patvirtino, jog į įvykio vietą atvyko po darbo (dirbo iki 21 val.) ir netrukus atvažiavo nukentėjusiojo sūnus (3 t., 11 b. l.). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl V. S. siekio jau po įvykio skambinant į policiją, apsunkinti tyrimą. Iš įvykio suvestinės matyti, jog policijoje informacija gauta 2011-04-24 21 val. 41 min. (1 t., 14 b. l.) ir jeigu V. S. iš tiesų būtų norėjęs pranešti policijai apie incidentą, tai būtų padaręs arba incidento metu, arba iš karto po incidento, o ne tuomet, kai įvykio dalyviai jau buvo išsiskirstę, o V. K. išvykęs namo. Be to, pranešime V. S. nenurodė, jog būtų sužalotas, o tik teigė, jog neblaivus pažįstamas vyriškis atėjo į namus, konfliktuoja, agresyvus, negalima išprašyti išeiti. Asmens pavardės nenurodė, nors žinojo, su kuo įvyko konfliktas, kadangi tuo metu jau buvo pranešta nukentėjusiojo artimiesiems. Nesant nurodytos ,,konfliktuotojo“ pavardės, ir V. S. nepareiškus pretenzijų, natūralu, jog pareigūnai neieškojo V. K.. Nukentėjusiojo artimiesiems taip pat buvo skambinta jau po to, kai V. K. buvo sužalotas ir mėginta paaiškinti, jog nukentėjusysis susižalojo pats, kuo nukentėjusiojo sūnus M. iš pradžių net buvo patikėjęs. Akivaizdu, jog V. S. suprato, jog V. K. papasakos artimiesiems tikrąsias įvykio aplinkybes, todėl, po V. K. išvežimo namo, paskambino policijai ir nurodė nukentėjusįjį kaltinančius faktus. Nustačius, jog policijai buvo skambinta po to, kai konfliktas buvo pasibaigęs, teismas neturėjo pagrindo tikėti nuteistųjų parodymais, jog dėl V. K. veiksmų nuteistiesiems galėjo kilti kokia nors grėsmė ir jie ėmėsi priemonių šiai grėsmei išvengti – kviesdami policiją bei surišdami nukentėjusįjį.

Įvertinus tai, jog 2011-04-26 diena buvo pirmoji darbo dieną po Velykų, ta aplinkybė, kad V. K. į teisėsaugos pareigūnus kreipėsi praėjus dviem dienom po įvykio, nesuteikia pagrindo kritiškai vertinti jo parodymus.

Skundo teiginiai, jog sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti susimušęs su kitais asmenimis ar griūdamas yra nepagrįsti, kadangi tokios aplinkybės nenustatytos. Priešingai, nukentėjusiojo sūnus ir žmona, neigė, jog V. K. būtų su kuo nors mušęsis ar griuvinėjęs, o tai, jog nukentėjusysis buvo mušamas jo sūnaus M. K. nurodė tik nuteistieji bei nuteistojo V. S. buvusi sutuoktinė, teigdami, jog nukentėjusysis su sūnumi grūmėsi, stumdėsi, pargriuvo ant žemės, tačiau nei vienas nenurodė, jog nukentėjusiajam jo sūnus būtų sudavęs smūgius. Tiek M. K., tiek nukentėjusysis bei nuteistieji patvirtina, jog V. K. buvo antrą kartą surištas jo sūnaus sutikimu, kadangi, kaip nurodo visi minėti asmenys, nukentėjusysis buvo nusiteikęs agresyviai – nenorėjo sėsti į mašiną ir važiuoti namo, muistėsi, stumdėsi, spardėsi, norėjo išsiaiškinti santykius su nuteistaisiais. J. S. ir V. S. parodymais nenustatyta, jog M. K. būtų mušęs tėvą, jos tik nurodė, jog girdėjo, kaip sūnus tėvui sakė, kad prieš jį nekeltų rankos, t. y. ne M. K. mušė tėvą, o V. K. buvo agresyviai nusiteikęs sūnaus atžvilgiu. Nors neginčijamai nustatyta, jog sūnui atvykus V. K. buvo agresyvus: nenorėjo važiuoti namo, bandė aiškintis santykius su nuteistaisiais, tačiau tai visiškai nesuteikia pagrindo daryti išvadai, jog ir prieš patirtą smurtą jis buvo įpykęs ant nuteistųjų.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kolegija priėjo išvados, kad skundžiamu nuosprendžiu V. S. ir Z. M. pagrįstai inkriminuota, jog jie, veikdami bendrininkų grupėje su A. S., nustatytomis aplinkybėmis mušdami nukentėjusįjį, nesunkiai jį sužalojo, t. y. jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d. Todėl daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jį naikinti nuteistųjų V. S. ir Z. M. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Byloje gauti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. S. ir Z. M., išlaidas iki 2014-09-16 sudaro atitinkamai 320 litų (92,68 EUR) ir 120 litų (34,75 EUR) dydžio advokato užmokestis. 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014-06-13 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014-06-17 Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų netenkintini.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

N. V. S. ir Z. M. apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti iš nuteistųjų V. S. ir Z. M. išlaidų už jiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą.