- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- e2-48-516/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00424-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Profileksas“
- Atsakovas
- Švedijoje registruotam
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Profileksas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1342-642/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Profileksas“ ieškinį atsakovui Švedijoje registruotam juridiniam asmeniui U-LEAD AB, dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Profileksas“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo, Švedijoje registruoto juridinio asmens, U-LEAD AB priteisti 69 842 Eur skolą, 4 671,76 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad atsakovo skola ieškovei susidarė pagal 2017 m. kovo 10 d. sutartį Nr. RK-04, sudarytą Lietuvoje, Šilalėje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Profileksas“ ieškinį.
3. Teismas pažymėjo, kad kadangi atsakovo buveinė yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje (Švedijos Karalystėje), ginčo teisiniams santykiams taikytinos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas) nuostatos.
4. Teismas nurodė, kad iš 2017 m. kovo 10 d. Pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog ieškovė įsipareigojo pagaminti ir parduoti atsakovui specializuotus modulinius namelius. Tos pačios sutarties 3.1 punkte šalys susitarė, kad prekės pristatymo vieta – (duomenys neskelbtini), o sutarties 3.3 punkte šalys sulygo, jog už prekių transportavimą atsakinga pardavėja, t. y. ieškovė. Taigi, ieškovė turėjo pareigą pristatyti prekes į pristatymo vietą Švedijos Karalystėje.
5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016, aiškindamas Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio nuostatas, t. y. kad iš pirkimo–pardavimo sutarties santykių kildinamas reikalavimas gali būti alternatyviai pareikštas toje valstybėje narėje, kurioje yra prievolės įvykdymo vieta, yra išaiškinęs, jog prievolės vykdymo vieta laikytina vieta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos. Todėl sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios sutarties vykdymo vietos, lemiamą reikšmę turi fizinio prekių perdavimo, vykdant sutartį, vietos nustatymas. Fizinio prekių perdavimo vieta galėtų būti pripažinta galutinė prekių pristatymo paskirties vieta, kurioje pirkėjas asmeniškai pasiėmė prekes iš pardavėjo.
6. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju prekių pristatymo vietą Švedijos Karalystėje patvirtina ne tik 2017 m. kovo 10 d. Pirkimo–pardavimo sutartis, bet ir CMR važtaraščiai. Iš ieškovės pateiktų sąskaitos išrašų matyti, kad atsakovas ieškovei už prekes mokėjo iš Švedijos Karalystės banko, o iš Pirkimo–pardavimo sutarties, teismo teigimu, nenustatyta, jog šalys būtų susitarusios mokėjimo operacijas už prekes vykdyti Lietuvos Respublikoje.
7. Teismo vertinimu, tai, kad šalys sudarė sutartį lietuvių kalba, Šilalėje; prekės pagamintos Lietuvoje; atsakovo vadovas yra R. S., su kuriuo buvo susirašinėjam lietuvių kalba, nekeičia bylos teismingumo taisyklių.
8. Įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, vadovaudamasis nurodytais teisės aktais bei suformuota teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškinį atsisakytina priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Ieškovė UAB „Profileksas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
9.1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esanti prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Ginčo dalykas yra atsakovo prievolė sumokėti skolą ir delspinigius ieškovei, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.52 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus (ieškovės) verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu, t. y. Lietuvoje.
9.2. Ginčo atveju bylos iškėlimas atsakovui Lietuvos Respublikos teisme yra pagrįstas glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu, todėl ieškinio pareiškimas Klaipėdos apygardos teisme visiškai atitinka teismo nutartyje minėtą Reglamento II skyriaus 2 skirsnio 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio nuostatą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad nors atsakovas yra Švedijoje registruotas juridinis asmuo, tačiau šalys sutartį sudarė lietuvių kalba, Lietuvoje, Šilalėje, taip pat susitarė, jog ginčai būtų sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Atsakovo vadovas yra R. S., su kuriuo dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo buvo susirašinėjama el. paštu lietuviškai, todėl bylos nagrinėjimas Lietuvoje nepažeistų nei vienos iš šalių interesų, atitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Ieškovė, pareikšdama ieškinį Klaipėdos apygardos teisme, vadovavosi Reglamento II skyriaus 2 skirsnio 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio nuostata, taip pat ir CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, nes ginčo dalykas yra Lietuvoje esanti prievolė, kuri atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje.
9.3. Teismas, spręsdamas dėl ginčo teismingumo, nepagrįstai vadovavosi Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio nuostata. Ginčo dalykas yra ne dėl ieškovės prievolės įvykdymo – nėra jokio ginčo dėl namelių gamybos ir jų pristatymo į Švediją. Ieškovė savo sutartinę prievolę yra įvykdžiusi – specializuoti moduliniai nameliai pagaminti ir pristatyti, atsakovas savo parašu yra patvirtinęs, kad juos gavo, taigi, dėl to nėra jokio ginčo. Ginčas yra kilęs dėl netinkamo atsakovo piniginės prievolės įvykdymo pagal sutartį, o CK 6.52 straipsnio 4 dalyje aiškiai nustatyta, kad piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus (ieškovės) verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Atsakovo prievolė sumokėti skolą ieškovei atsirado nuo to momento, kai ieškovė išrašė sąskaitas atsakovui, t. y. atsakovo prievolė bus įvykdyta, kai ieškovė gaus pinigus į savo bendrovės sąskaitą Lietuvoje, t. y. prievolė atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje. Šiuo atveju reikšminga yra ne aplinkybė, kurioje vietoje ar kuriose vietose šalys vykdo atskiras sutartines prievoles, o esminę reikšmę turi būtent ginčo prievolės įvykdymo vieta. Sutarties 10.3 punkte šalys susitarė, kad nepavykus taikiai susitarti, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, todėl ginčui taikytinos nurodytos CK nuostatos dėl piniginės prievolės įvykdymo vietos. Skundžiamos teismo nutarties išvada, kad neva šalys nebuvo susitarusios mokėjimo operacijas už prekes vykdyti Lietuvos Respublikoje, prieštarauja šalių sutarčiai ir CK 6.52 straipsnio 4 daliai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti UAB „Profileksas“ ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
12. Apeliantės įsitikinimu, teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, nors ginčo dalykas yra ne dėl ieškovės prievolės pagal sutartį pagaminti namelius ir pristatyti juos į Švediją atsakovui įvykdymo, bet dėl atsakovo piniginės prievolės (prievolės sumokėti ieškovei už namelius) įvykdymo, o tokia piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus (ieškovės) verslo vietoje, todėl, apeliantės nuomone, tiek pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tiek ir pagal Reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktį, byla teisminga būtent Lietuvos Respublikos teismams.
13. Nesutikdamas su ieškovės pozicija, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad kadangi ginčas sieja dviejose skirtingose ES valstybėse narėse (Lietuvos Respublikoje ir Švedijos Karalystėje) buveines turinčius juridinius asmenis, šių šalių tarpusavio ginčų jurisdikcijos klausimui išspręsti taikytinas ES teisinis reguliavimas, konkrečiai pirmosios instancijos teismo analizuotas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Ieškovės atskirajame skunde minima CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata šiuo atveju nėra aktuali, nes jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos būtent tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis).
14. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir neginčija apeliantė, bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, kuri šiuo konkrečiu atveju yra Švedija.
15. Tačiau kartu Reglamento 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos specialiosios (alternatyvios 4 straipsnio 1 daliai) jurisdikcijos taisyklės, numatančios, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta parduodant prekes – yra vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos, o teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos (7 straipsnio 1 punkto b papunktis). Kaip išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), atsižvelgiant į Reglamento 7 straipsnio 1 punkto c papunktyje nustatytą a ir b papunkčių hierarchiją, a papunktyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (žr. ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendimą byloje Granarolo, C?196/15, EU:C:2016:559).
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis ESTT išaiškinimais, yra nurodęs (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018), kad Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b papunktis yra specialioji norma a papunkčio atžvilgiu ir taikoma daugumai tarptautinių sutarčių, susijusių su prekių pirkimu ir pardavimu bei paslaugų teikimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas kiekvienu atveju turi įvertinti, ar ginčas vyksta dėl sutartinės prievolės, jei taip, ar ši prievolė susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu ar paslaugų teikimu. Tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad ginčas yra kilęs dėl prievolės, nesusijusios su prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo teisiniais santykiais, gali būti taikomas Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a papunktis.
17. Be to, ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad ši specialiosios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė nustato pristatymo vietą kaip atskirą susiejimo kriterijų, kurį reikia taikyti visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262).
18. Kitaip tariant, jeigu ginčas kilęs dėl sutartinės prievolės, kuri yra kilusi iš prekių pirkimo–pardavimo sutarties, prekių pristatymo vietos kriterijus, įtvirtintas Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje, priešingai nei savo skunde interpretuoja apeliantė, taikytinas nepriklausomai nuo to, ar ginčas tiesiogiai susijęs konkrečiai su pačia prekių pristatymo pagal sutartį prievole, ar ne.
19. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą priteisti iš atsakovo skolą grindžia tarp šalių 2017 m. kovo 10 d. sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RK-04, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pagaminti ir perduoti modulinius namelius (pristatant juos į Švediją) pirkėjui (atsakovui), o pirkėjas įsipareigojo sumokėti už prekes sutartyje nustatytą kainą sutartyje numatytais terminais ir tvarka. Ieškovės teigimu, ji savo pareigas įvykdė – pagamino ir pristatė modulinius namelius į Švediją atsakovui, ir dėl ieškovės prievolės, jos tvirtinimu, ginčo nėra, nes atsakovas savo parašu patvirtino namelių gavimą, savo ruožtu atsakovas vengia įvykdyti savo prievolę – visiškai atsiskaityti su ieškove už gautas prekes.
20. Nors, kaip akcentuoja ieškovė atskirajame skunde, jos nurodomas ginčo dalykas tiesiogiai nėra susijęs su pačia prekių pagal minėtą sutartį pagaminimo ir (ar) perdavimo prievole, tačiau, akivaizdu, jog ieškovės reikalavimas priteisti skolą iš atsakovo kilęs būtent iš toje pat pirkimo–pardavimo sutartyje atsakovo prisiimtos prievolės sumokėti už gautas prekes, o pagal pirmiau nurodytą Reglamento reguliavimą bei šį reguliavimą paaiškinančią ESTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčui kilusiam dėl sutartinių teisinių santykių, susijusių su prekių pardavimu, taikytina būtent Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio, o ne a papunkčio, nuostata. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunktyje nurodytomis taisyklėmis, visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovės ieškinyje nurodytas ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes tiek atsakovo buveinės valstybė, tiek ir prekių pristatymo vieta pagal Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punktą yra Švedijoje.
21. Šiuo atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės akcentuojamos aplinkybės, kad šalys minėtą Pirkimo–pardavimo sutartį sudarė lietuvių kalba, sutartis sudaryta Lietuvoje, Šilalėje, nedaro jokios įtakos teismingumo nustatymui pagal Reglamento nuostatas, kaip ir aplinkybė, jog šalys sutartyje susitarė, kad ginčai bus sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, nes Reglamento, kuris, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, privalomai turi būti taikomas sprendžiant ginčo jurisdikcijos klausimą, sąvokos ir taisyklės aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į paties Reglamento sistemą ir tikslus, o ne vadovaujantis nacionalinėje teisėje įtvirtintomis teisės normomis bei sąvokų reikšmėmis, be kita ko, apeliantės akcentuojamais CPK 787 straipsniu ir CK 6.52 straipsnio 4 dalimi.
22. Apibendrindamas pirmiau išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti UAB „Profileksas“ ieškinį, paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.