Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus 1/3 (vienu trečdaliu), paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Į bausmės laiką nutarta įskaityti sulaikymo laiką nuo 2020 m. lapkričio 23 d. 14.47 val. iki 2020 m. lapkričio 24 d. 15.25 val., 2 dienas. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. K. R. nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 21 d. laikotarpiu nuo 11.23 val. iki 11.58 val., būdamas savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), iš savo stacionaraus kompiuterio, per susirašinėjimų ir pokalbių programėlę „Messenger“ savo motinai V. R. parašydamas bauginančio turinio žinutes: „audeginau iki pamatu tau pc ir mn vus isgamas“, „iskersu kap kiaulis jumis ciaus“ ir „zertva zertva nupjausu galva as tau“, po ko toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2020 m. lapkričio 23 d. apie 9.30 val. būdamas savo namuose minėtu adresu, atėjęs į motinos V. R. miegamąjį, šiai matant ne mažiau trijų kartų spyrė į miegamojo duris ir ne mažiau trijų kartų į jas trenkė kumščiais, taip išlauždamas durų vyrius ir įskeldamas pačias duris, paėmęs V. R. spintelę, buvusią prie lovos, ją metė ant lovos, ant kurios ši sėdėjo, V. R. vadindamas necenzūriniais žodžiais „suka“, „žertva“ ir sakydamas, kad ši dabar kentės taip, kaip jis kenčia, pastarajai grasindamas žodžiais: „nupjausiu tau galvą“, „išdarinėsiu tave organams, pririšęs sklepe prie grandinių“, po ko, paėmęs ant lovos šalia V. R. buvusį šios mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir mesdamas jį į grindis taip, kad jis išsiaižė, taip V. R. suteikė pakankamą pagrindą manyti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti, t. y., tokiu būdu terorizavo savo motiną V. R..

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. R. savo kaltės neneigia, pripažįsta įvykdęs nusikaltimą, tačiau nesutinka su jo kvalifikacija, mano, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

6. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Grasinimu yra laikomas pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-131-1073/2018, 2K-203-489/2018). Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi, pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-553-942/2015, 2K-172-788/2017).

7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad K. R. iš tiesų išsakė nukentėjusiajai grasinančio pobūdžio teiginius pirmosios teismo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. 2020 m. lapkričio 21 d. laikotarpiu nuo 11.23 val. iki 11.58 val. per „Messenger“ programėlę rašė bauginančio turinio žinutes (apie sudeginimą, išskerdimą, galvos nupjovimą), 2020 m. lapkričio 23 d. apie 9.30 val. ne mažiau trijų kartų spyrė į miegamojo duris ir ne mažiau trijų kartų į jas trenkė kumščiais, taip išlauždamas durų vyrius ir įskeldamas pačias duris, paėmęs V. R. spintelę metė ant lovos, ant kurios ši sėdėjo, vadindamas nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais ir grasindamas nupjauti galvą ir kt., po ko, paėmęs V. R. mobiliojo ryšio telefoną metė jį į grindis taip, kad jis išsiaižė. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje yra aktualus žmogaus terorizavimo grasinant nužudyti ar kitaip sutrikdyti sveikatą požymis.

8. Šiuo atveju nustatyti du K. R. neteisėti veiksmai V. R. atžvilgiu: pirma, 2021 m. lapkričio 21 d. programėle „Messenger“ parašė grasinančio pobūdžio žinutes, antra, 2021 m. lapkričio 23 d. grasino, vartojo necenzūrinius žodžius ir tuo pat metu naudojo fizinius veiksmus mėtydamas daiktus, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, to negalima laikyti terorizavimu, ką patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustos nukentėjusiosios V. R. parodymai, kad ne visai taip buvo, kaip prirašyta byloje. Sūnus serga, gydosi pas psichiatrus, nori su juo susitaikyti. Mato, kad sūnui yra blogai su psichika, susinervuoja ir tampa visai kitas žmogus. Nepaisant to, kad V. R. pirmosios instancijos teisme pretenzijų sūnui nebeturėjo, tyrimo metu nustatyti K. R. neteisėti veiksmai negali būti eliminuojami, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, K. R. veiksmai prieš nukentėjusiąją nebuvo tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, t. y. nuteistojo išsakyti teiginiai buvo emocinio pobūdžio, juos galima vertinti tik kaip realius grasinimus nukentėjusiosios atžvilgiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tačiau ne terorizavimu, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo.

9. Kaip minėta, sprendžiant dėl asmens kaltės pagal BK 145 straipsnį itin svarbu tai, kaip išsakytus grasinimus (bauginimą) suprato nukentėjusysis, tačiau nukentėjusiojo subjektyvus situacijos vertinimas (patirtas išgąstis, emocinis diskomfortas) nėra besąlyginė prielaida baudžiamajai atsakomybei kilti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo ne tik konstatuoti kaltininko veiksmų poveikį nukentėjusiajam, tačiau ir įvertinti kaltininko grasinimų ar kitokio bauginimo turinį bendrąja (socialine) prasme. Byloje nustatyta (to neginčija ir apeliantas), kad K. R. nukentėjusiajai grasino tuo, jog nupjaus galvą, išskers, kankins, vadino necenzūriniais žodžiais, spardė duris, metė spintelę ir telefoną. Tokio pobūdžio veiksmai pagrįstai įvertinti kaip nepriimtini ir sukeliantys emocinius išgyvenimus, o jų atlikimas nelaikytinas normaliu, įprastu socialiniu bendravimu, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji yra šeimos nariai, kas reiškia, kad vienas kitą gerai pažįsta ir gali vertinti veiksmus pagal susiklosčiusius jų santykius, o ne pavienius pykčius.

10. Neginčytina, kad kaltinime nurodyti nuteistojo K. R. veiksmai sukėlė neigiamas emocijas ir baimę V. R., tą patvirtina ir byloje esanti medžiaga. Pats nuteistasis K. R. apklausiamas pirmosios instancijos teisme pripažino kaltinimą visa apimti ir gailėjosi. Nurodė, kad susipyko su mama, siuntė žinutes per telefoną, jam reikalinga psichologo pagalba. 2020 m. lapkričio 23 d. pareiškime V. R. nurodė, kad maždaug prieš savaitę laiko pradėjo konfliktuoti su sūnumi K. R.. 2020 m. lapkričio 21 d. į „Facebook“ paskyrą parašė grasinančių žinučių, teigė, jog su ja susidoros, nužudys, taip pat 2020 m. lapkričio 23 d. pradėjo elgtis agresyviai, pradėjo mėtyti daiktus, savo galvą pradėjo daužyti į sieną, sulaužė duris, neišleido išeiti iš namų, paėmė telefoną bei jį sudaužė, teigė, jog dabar kentės taip, kaip jis kenčia nuo „kirminų“. Kad jo kėsinimai realūs, nebuvo sudvejojusi, nes galimai jam yra pakrikusi psichika. Dėl jo išsakytų žodžių labai išsigando, bei labai bijo dėl savo gyvybės ir sveikatos (1 t. b. l. 24-27). Tyrimo metu apklausiama V. R. parodė, kad išsigandusi sūnaus grasinimų, kurie mano, kad tikrai gali būti realūs, paskambino seseriai V. S. ir paprašė, kad atvažiuotų, nes bijojo su sūnumi likti viena. 2020 m. lapkričio 23 d. iš pat ryto sūnus elgėsi agresyviai. Tuo metu buvo miegamajame, jis atėjo pas ją ir įeidamas į kambarį ne mažiau kaip tris kartus spyrė į duris iš kojos ir ne mažiau kaip tris kartus į tas duris trenkė iš kumščių. Durims išlūžo vyriai, skilo pačios durys per vidurį, kadangi yra medinės. Po to, įėjo į miegamąjį ir ėmė mėtyti jos daiktus, pakėlė spintelę ir metė ant lovos. Vadino necenzūriniais žodžiais, grasino, užsidengė galvą rankomis ir sėdėjo ant lovos, bijojo sūnaus, tikėjo ir dabar tiki, kad savo grasinimus gali įvykdyti ir jie yra realūs. Paskui paėmė ant lovos šalia jos buvusį mobiliojo ryšio telefoną ir metė jį į grindis (1 t. b. l. 33-35).

11. Faktą, kad V. R. buvo išsigandusi dėl K. R. veiksmų, patvirtina ir: liudytoja V. S., kuri tyrimo metu parodė, kad 2020 m. lapkričio 21 d. paskambino sesuo ir pasakė, kad sūnus jai grasina, kad ji bijo grįžti į namus. Tada sesuo telefoninio pokalbio metu paprašė, kad atvažiuotų pas ją. Namuose buvo K. R., tačiau su jais nebendravo, buvo savo kambaryje. Matėsi, kad ji jo tikrai labai bijo (1 t. b. l. 49-50); pareigūno tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad nuvykus nurodytu adresu niekas buto durų nedarė, tačiau po kurio laiko prie lango atėjo K. R., kuris teigė, jog į namą nieko neįleis bei durų nedarys. Po kurio laiko prie lango priėjo V. R., kuri matėsi, jog yra labai įbauginta, nenoriai kalbėjo, buvo susijaudinusi, paprašius jos atidaryti namo duris, ši nurodė, jog sūnus K. R. jai neleidžia durų atidaryti. Apie 12.00 val. į Telšių apskr. VPK atvyko V. R., kuri nurodė, jog bijojo prie sūnaus kalbėti apie tai, jog jai visą laiką jos sūnus grasina, taip pat ir šiandiena jiems atvykus moteris buvusi streso būsenoje, bei negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybių, tiesiog teigė, jog jo sūnui K. R. yra reikalinga psichiatro pagalba (1 t. b. l. 53-54).

12. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog 2020 m. lapkričio 21 d. K. R. parašytos grasinančio pobūdžio žinutės nesukėlė tokio intensyvumo V. R. baimės, dėl kurios ji būtų kreipųsis į teisėsaugos institucijas, o pabuvimo kartu, nes bijojo, paprašė sesers. Duomenų apie nuteistojo elgesį 2020 m. lapkričio 22 d. byloje nėra, to nenurodė ir V. R., ir jau 2020 m. lapkričio 23 d. jusdama realų pavojų dėl savo gyvybės, po K. R. jau ne tik žodinių veiksmų jos atžvilgiu, kreipėsi pagalbos į giminaičius, po ko, buvo iškviesta policijos pareigūnų pagalba. Tokie duomenys leidžia teigti, kad 2020 m. lapkričio 23 d. nuteistojo K. R. grasinimą, atsižvelgiant ir į 2020 m. lapkričio 21 d. jau išsakytus grasinimus žinutėmis, nukentėjusioji galėjo suprasti kaip realų.

13. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus esant pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Tiek grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, tiek žmogaus terorizavimas yra tyčiniai nusikaltimai, padaromi tiesiogine tyčia. Remiantis pateikta formuluote ir įvardytais bauginimo būdais (susprogdinti) galima numatyti pavojų ne tik turtui, bet ir asmens gyvybei ar sveikatai (Kasacinio teismo nutartis, baudžiamojoje byloje 2K-259-693/2018).

14. Iš nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad konfliktai dėl nuteistojo sveikatos, tarp jų vyko apie savaitę. Bendras gyvenimas buvo įtemptas, neigiamos emocijos sunkiai tvardomos. Iš nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų galima daryti išvadą, kad dėl pablogėjusios sveikatos, nuteistojo elgesys buvo neprognozuojamas ir nevaldomas. Tai patvirtina nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusiąją, pradžioje grasinančių žinučių rašymas, vėliau durų spardymas, daiktų mėtymas, neleidimas atidaryti durų pareigūnams esant tiesioginiame kontakte su nukentėjusiąja. Visa tai rodo, jog nuteistojo elgesys buvo pakankamas, kad nukentėjusiajai sukeltų baimės ir nerimo, nesaugumo jausmą ir lemtų pagrįstą nukentėjusiosios manymą, kad grasinimai gali būti iš tikrųjų įvykdyti, t. y., kad jai gali būti atimta gyvybė ar sužalota sveikata, sunaikintas turtas. Tačiau kaip ir minėta anksčiau, teisėjų kolegija negali sutikti su apylinkės teismo išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamos veikos požymį – terorizavimą. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad paprastai terorizavimui būdingas sistemiškumas. Praktikoje galimi terorizavimo atvejai ir esant vienam, tačiau išreikštam aktyviais ir ilgesnį laiką trunkančiais veiksmais kartui (kasacinio teismo nutartis, baudžiamojoje byloje 2K-259-693/2018). Taigi, žmogaus terorizavimas pasireiškia tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar priverstų atlikti tam tikrus kaltininko interesus tenkinančius veiksmus, ir trunka tam tikrą ilgesnį laiko tarpą, kas įrodo terorizavimo arba sistemiškumo požymį. Šiuo gi atveju, kaltinime nurodyta konfliktinė situacija truko neilgai, realiai du veiksmai, pradžioje žinučių rašymas, vėliau aktyvūs veiksmai.

15. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad anksčiau nuteistasis nėra smurtavęs nukentėjusiosios atžvilgiu, tai buvo pirmas atvejis, kai jų konfliktas baigėsi nuteistojo fiziniais veiksmais, kurie sukėlė nukentėjusiajai realią baimę. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog kaltinime nurodytus įvykius yra pagrindas vertinti kaip spontaniškus, iššauktus eilinio konflikto, nuteistojo psichikos sutrikimo – emocijų ne valdymo, o ne kaip terorizavimą. Nesant nustatyto nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, numatyto nuteistajam inkriminuoto požymio – terorizavimo, nėra pagrindo pripažinti jį kaltu pagal šį straipsnį. Tačiau, aplinkybės, kurioms esant buvo išsakyti grasinimai nukentėjusiajai, davė pakankamą pagrindą jai manyti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas, kad ji gali netekti gyvybės. Kaip minėta, dėl kaltinime nurodyto bauginimo būdo (nupjauti galvą, padegti), galima numatyti pavojų ne tik turtui, bet ir asmens gyvybei ar sveikatai, todėl teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas nuteistojo nusikalstamą veiką, perkvalifikuoti iš BK 145 straipsnio 2 dalies į BK 145 straipsnio 1 dalį. Pagal nustatytas faktines aplinkybes K. R. pripažįstamas kaltu dėl grasinimo nužudyti nukentėjusiają, todėl jo nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl bausmės

16. Perkvalifikavus nusikalstamą veiką, atitinkamai turi būti peržiūrimas ir bausmės paskyrimo už ją klausimas.

17. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

18. BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

19. Bausmė K. R. skiriama atsižvelgus į apylinkės teismo nustatytas jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. K. R. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs (anksčiau teistas ir už smurtinius nusikaltimus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį) (1 t. b. l. 94-100), baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (1 t. b. l. 136-141), nedirbantis. Apylinkės teismo tinkamai pažymėta ir tai, kad grįžęs iš įkalinimo įstaigos, K. R. nekoregavo savo elgesio, sistemingai darė administracinius nusižengimus, jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Konstatuotas nuteistojo elgesys leidžia teismui spręsti, jog jis nėra linkęs kritiškai vertinti savo elgesį, nesiekia įsilieti į sociumą ir savo pavyzdingu elgesiu, sąžiningu darbu pateisinti jam rodomą pasitikėjimą, yra linkęs daryti teisės pažeidimus, keldamas grėsmę tiek savo artimiesiems, tiek kitiems visuomenės nariams. Teisėjų kolegijos nuomone, K. R. turi būti skiriama BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, artima BK 50 straipsnio 2 dalyje numatytam šios bausmės vidurkiui. Būtent ši bausmės rūšis ir jos trukmė turės teigiamą įtaką nusikaltimą padariusio asmens resocializacijai ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nuteistasis K. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, nuteistajam paskirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu.

20. Nors pirmosios instancijos teismas ir nematė pagrindų nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę atidėti, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, apysunkę nusikalstamą veiką perkvalifikavus į nesunkią, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji nuteistajam atleido, jam pretenzijų neturi, tiki, kad nuteistojo lankymasis pas specialistus jam padės, taip pat į nusikalstamos veikos pobūdį, nulemtą emocijų ir kad ji įvykdyta iš esmės dėl nepalankiai susiklosčiusių nuteistojo sveikatos aplinkybių, kad realių padarinių nebuvo, smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo pavartotas, bei kitus duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimui, aukštesnysis teismas mano, kad K. R. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Įvertinus nuteistojo santykį su nukentėjusiąja, kad tai yra sūnus ir mama, tai, kad po šios nusikalstamos veikos V. R. nusiskundimų sūnaus elgesiu nepateikė, o atvirkščiai, jam atleido, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad pritaikius bausmės vykdymo institutą nuteistojo atžvilgiu bei paskyrus įpareigojimus, numatytus BK 75 straipsnio 5 dalies 6, 8 punktuose, dar galima pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus nuteistojo atžvilgiu. Tokiu būdu nuteistajam suteikiama galimybė įrodyti, kad jis gali pasitaisyti, pasirinkdamas tinkamą bendravimo būdą su nukentėjusiąja – mama V. R..

21. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas tenkintinas ir apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo K. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. birželio 28 d. nuosprendį.

Nuteistojo K. R. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę paskirti 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 6 ir 8 punktais, K. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir dalyvauti elgesio pataisos programose, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Šiaulių apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.