Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018-07-05 iki 2018-08-07 sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Remiantis byloje esančia medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN 2018-07-05 (b. l. 13). Vilniaus PN Drausmės komisija 2018-07-11 vykusio posėdžio protokoliniu sprendimu nutarė perkelti pareiškėją iš karantino patalpos į būrį (į gyvenamąją patalpą) Nr. 2-201-07 (b. l. 16). Vilniaus PN direktorius 2018-07-11 įsakymu, vadovaudamasis nurodytu Drausmės komisijos sprendimu, paskyrė pareiškėją į gyvenamąją patalpą Nr. 2-201-07 (b. l. 18). Nustatyta, kad ant šio įsakymo yra žyma, jog pareiškėjas pasirašyti tokį įsakymą atsisakė. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniojo specialisto 2018-07-11 tarnybinis pranešimas patvirtina, kad pareiškėjas raštu pareiškė, jog atsisako eiti į jam paskirtą 2-ąjį būrį, nuteistajam buvo duotas nurodymas, tačiau jis kategoriškai atsisakė vykdyti pareigūno nurodymą, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus bei įsakymą dėl nuteistųjų skirstymo į būrius (b. l. 21). Pareiškėjo 2018-07-11 paaiškinime nurodyta, kad bausmės atlikti neatsisakė, bet dėl kylančių konfliktų ir sveikatos negalėjo eiti į paskirtą būrį (b. l. 22). Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2018-07-12 pažyma Nr. 63-172 patvirtina, kad nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui 2-ame būryje grėstų pavojus jo sveikatai ar gyvybei, todėl mano, kad nuteistasis gali saugiai atlikti laisvės atėmimo bausmę 2-ame nuteistųjų būryje (b. l. 23). Vilniaus PN direktorius 2018-07-12 nutarimu dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28-411 pareiškėjui paskyrė 15 parų į kamerų tipo patalpas, pareiškėjas su nutarimu supažindintas, įteikta nutarimo kopija, pasirašyti atsisakė (b. l. 19). Pareiškėjas į kamerų tipo patalpą Nr. 5K faktiškai perkeltas 2018-07-12, išleistas iš jos 2018-07-26 (b. l. 20). Vilniaus PN direktoriaus 2018-07-27 įsakymu Nr. 7-239 pareiškėjas iš gyvenamosios patalpos Nr. 2-201-07 perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 11D-03 (b. l. 24).

Pareiškėjo argumentus, kad jis nepagrįstai laikomas Vilniaus PN su kitais asmenimis paneigia aplinkybė, kad į šiuos pataisos namus pareiškėjas paskirtas vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus 2018-06-21 rekomendacija Nr. 440. Dėl pareiškėjo perkėlimo į konkretų būrį, pažymėtina, kad kalinami asmenys į būrius skirstomi vadovaujantis tvarka, įtvirtinta teisės aktuose, o ne pagal kalinamo asmens pasirinkimą. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalį, nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Bausmių vykdymo kodekso 101 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Tuo tarpu už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos (Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats pripažįsta, jog nevykdė nurodymo eiti į jam paskirtą korpusą / būrį, taigi Vilniaus PN direktorius turėjo teisę pareiškėją už tai nubausti, paskirdamas atitinkamas nuobaudas, kurių, pažymėtina, pareiškėjas nustatyta tvarka neskundė. Nors pareiškėjas teisinasi, kad teisėto Vilniaus PN administracijos nurodymų eiti į paskirtą gyvenamąją vietą nevykdė dėl pateisinamos priežasties – kylančių konfliktų bei sveikatos, pastebėtina, kad pagal Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2018-07-12 pažymą duomenų apie tai, kad pareiškėjui 2-ame būryje grėstų pavojus jo sveikatai ar gyvybei nebuvo (b. l. 23).

Be to, administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Pažymėtina, kad nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (2012-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nustatyta tvarka neteikė prašymo perkelti jį į atitinkamą būrį, be to, nenustačius objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų būtinybė perkelti jį į kitą būrį, laikytina, kad pareiškėjas be pagrindo nevykdė pareigūnų reikalavimų. Taigi pareiškėjo argumentai dėl neteisėto paskirstymo į būrius atmestini kaip nepagrįsti.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017-11-29), 11¹.1–11¹.4 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga bei atsakovo pateiktais paaiškinimais, nustatyta, kad kamerų tipo patalpos Nr. 5K plotas yra 14,08 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi kameroje laikant 3 asmenims, vienam tenkantis plotas yra 4,69. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 11D plotas yra 19,45 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl laikant 4 asmenis šioje kameroje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra 4,86. Taigi nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti.

Nors pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų, jis tokio teiginio visiškai nedetalizuoja. Pažymėtina, kad pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, pagal kurių 4 punktą, pasivaikščiojimo kiemas – tai specialiai įrengta teritorija nuteistiesiems pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore. Pareiškėjas nedetalizavo kokie konkretūs jo atžvilgiu pažeidimai pasireiškė naudojantis pasivaikščiojimo kiemeliu, todėl tokie argumentai laikytini tik deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose drėgna, trūksta oro, tamsu, lubos byrėdavo. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nurodė bendro pobūdžio teiginius, kurie nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus pataisos namų administracijai. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, todėl reikalavimus atitinka, esant reikalui yra remontuojamos. Netikėti tokiais atsakovo nurodomais teiginiais teismas neturi pagrindo. Be to, pareiškėjas nepateikė tokios informacijos ir negrindė savo skundo, kad jo nurodyti galimi pažeidimai būtų turėję įtakos jo sveikatai ar kitaip sukėlę reikšmingą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, nesant konkrečių pareiškėjo skunde nurodomų argumentų dėl kamerų neatitikties higienos normų reikalavimams, skundo argumentas dėl sąlygų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, prieš jį pareigūnai panaudojo fizinį smurtą, į kamerų tipo patalpas buvo iškviesti ginkluoti pareigūnai su guminėmis lazdomis, elektrošokais ir skydais, jie viršijo savo įgaliojimus sužeisdami pareiškėją.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362, 185 punkte įtvirtinta, kad panaudoję specialiąsias priemones, elektroimpulsinius prietaisus ar šaunamuosius ginklus, pareigūnai laisvės atėmimo vietos direktoriui rašo tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodo, kada, kur, prieš ką, kokiomis aplinkybėmis specialiosios priemonės, elektroimpulsiniai prietaisai ar šaunamieji ginklai buvo panaudoti. Dėl specialiųjų priemonių ar šaunamojo ginklo panaudojimo atliekamas tarnybinis tyrimas (išskyrus atvejus, kai konvojavimo metu antrankiai naudojami kaip prevencinė priemonė, konvojuojamajam nesipriešinant ir neatsisakant konvojavimo).

Atsakovės atstovo paaiškinimu, pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes matyti, kad jis kalba apie Kalėjimų departamento prevencinės grupės pareigūnus, kurie pasitelkiami pataisos įstaigose atliekant planines kratas. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu iš tiesų Vilniaus PN buvo organizuota bendroji krata, kurios metu dalyvavo Kalėjimų departamento prevencinės grupės pareigūnai. Teismas nustatė, kad pagal Tarnybinių pranešimų apie budėjimo žurnalą duomenis (b. l. 32–33), Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas V. J. pateikė tarnybinį pranešimą apie budėjimą nuo 2018-07-18 8.00 val. iki 2018-07-19 8.00 val. Šiame pranešime nurodoma, kad nuo 16.30 val. iki 19.50 val. kartu su Kalėjimų departamento prevencine grupe buvo atliekama bendra krata uždaroje zonoje (atsakovo paaiškinimu tai drausmės grupės gyvenamos patalpos ir kamerų tipo patalpos). Pastebėtina, kad pranešime nėra nurodoma, kad kratų metų pareigūnai būtų panaudoję specialiąsias priemones. Teismas pažymi, kad pareiškėjo medicinos knygelės įrašai nepatvirtina, kad pareiškėjui šiuo laikotarpiu būtų užfiksuoti kokie nors sužalojimai. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo nurodomo įvykio metu būtų panaudotos specialiosios priemonės, o pareiškėjas kitų įvykių, kurių metu tokios priemonės būtų panaudotos nenurodė, taip pat įvertinant aplinkybę, kad pareiškėjo medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie patirtus sužeidimus, pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad atsakovės atstovų veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.