- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-16
- Bylos Nr.
- A-492-1383-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01996-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virgilijus Valančius, Virginija Volskienė (pran.)
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo
- Pareiškėjas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui, Trakų rajono vartotojų kooperatyvui, S. K., V. S., G. N.
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-840-281/2013 pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, Trakų rajono vartotojų kooperatyvui, S. K., V. S., G. N. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. RS-1242, kuriuo atsisakyta įregistruoti nuosavybės teises į ¼ dalį pastato–sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo eksplikacijoje pažymėto indeksu 2I1m, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sandėlis); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 174, kuriuo paliktas galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. RS-1242; 3) įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą pareiškėjos vardu įregistruoti nuosavybės teises į ¼ dalį pastato –sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo eksplikacijoje pažymėto indeksu 2I1m, esančio (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Namų valdos techninė apskaitos kortelė patvirtina, jog butas yra gyvenamajame name, kurio indeksas pagal planą – 1A1/m. Šio namo priklausiniu nurodytas Sandėlis, kuriam pagal planą suteiktas indeksas 2I1m. Nuosavybės teisės į minėtą priklausinį yra įregistruotos trijų savininkų – trečiųjų suinteresuotų asmenų S. K., V. S., G. N. vardu (po ¼ dalį). Nuosavybės teises į likusią ¼ dalį Sandėlio pareiškėja prašė įregistruoti jos vardu, tačiau atsakovas 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. RS-1242 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Sprendime atsakovas nurodė, jog pareiškėja nepateikė nuosavybės teisės į Sandėlį patvirtinančių dokumentų. Šį atsakovo sprendimą paliko galioti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, kuri 2012 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 174 atmetė pareiškėjos skundą. Pareiškėja nurodė esanti pagrindinio daikto, t. y. dalies gyvenamojo namo savininkė, todėl remiantis nuosavybės teisių įgijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 153 straipsniu, įtvirtinusiu nuostatą, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, nuosavybės teisės į atitinkamą Sandėlio dalį perėjo pareiškėjai. Tai, jog pareiškėja turi nuosavybės teises į Sandėlio dalį, pasak jos, patvirtina ir ankstesniam jos namo dalies savininkui įgyjant šią namo dalį 1994 m. rugsėjo 30 d. pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria Trakų rajono vartotojų kooperatyvas perleido jam Sandėlio dalį. Atitinkamos Sandėlio dalys nuosavybės teise buvo perduotos ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims – gyvenamojo namo bendraturčiams.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą (b. l. 34–36), kuriame nurodė su pareiškėjos skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog atsisakė registruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ¼ dalį Sandėlio, nes pareiškėja nepateikė jos nuosavybės teises į šį statinį patvirtinančių dokumentų. Nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini) patvirtinančiuose dokumentuose (1994 m. rugsėjo 30 d. sutartyje, registracijos Nr. 2-2135, Trakų rajono apylinkės teismo 1997 m. birželio 11 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2/2-662/97, 1998 m. gegužės 11 d. sutartyje, registracijos Nr. 1405) nėra duomenų, jog pareiškėja šių dokumentų pagrindu įgijo nuosavybės teises į ¼ dalį Sandėlio. Daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti 7 atskiri turtiniai vienetai (butai). Trijų butų savininkų nuosavybės teisės į atitinkamas Sandėlio dalis yra įregistruotos pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. Kitiems butų savininkams nuosavybės teisės į likusią ¼ dalį Sandėlio nėra įregistruotos. Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, registro tvarkytojas atsako už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių jos nuosavybės teisę į ¼ dalį Sandėlio, pagrįstai atsisakyta registruoti jos nuosavybės teises į šį statinį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu (b. l. 91–95) pareiškėjos skundą patenkino: panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. RS-1242 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 174 bei įpareigojo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti V. B. daiktines teises į ¼ dalį pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo eksplikacijoje pažymėto indeksu 2I1m, esančio (duomenys neskelbtini).
Teismas nustatė, kad Sandėlis, dėl kurio ¼ dalies įregistravimo vyksta ginčas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys ir jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 1964 m. Civilinio kodekso, galiojusio sudarant butų pirkimo–pardavimo sutartis 1994 m., 153 straipsnis nustatė, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Iš esmės tapatus teisinis reglamentavimas įtvirtintas nuo 2000 m. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse, kurio 4.14 ir 4.19 straipsniuose nustatyta, kad pagal įstatymą priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Priklausinį, kaip antraeilį daiktą, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Aiškindamas CK 4.14 str. normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai tai nenurodoma turto perleidimo sutartyje (jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2005; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009).
Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad tik trijose pirkimo–pardavimo sutartyse, t. y. sutartyse, sudarytose su V. S., G. N. ir S. K., buvo nurodyta, kad yra parduodamos ¾ dalys pastato–sandėlio. Kitų butų pirkimo–pardavimo sutartyse tokių nuorodų nėra, taip pat nėra išlygų, nurodančių, kad daiktinės teisės į ¼ pagrindinio daikto priklausinį nėra perleidžiamos. Remiantis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-3197-764/2012, kurioje buvo nagrinėjamas Trakų rajono vartotojo kooperatyvo skundas dėl atsisakymo įregistruoti daiktines teises į ¼ dalį pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad: „<...>Trakų rajono vartotojų kooperatyvas, parduodamas butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir sutartyse nenustatydamas, kad nėra perduodamos daiktinės teisės į priklausinius, perleido savo daiktines teises į likusią ¼ dalį pastato–sandėlio. Antraeilį daiktą ištiko pagrindinio daikto likimas“.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas sprendžiamas dėl daiktinių teisių įregistravimo į to paties pastato–sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį. Faktas, kad daiktinės teisės į antraeilį daiktą – sandėlį buvo perleistos pardavus pagrindinį daiktą – butus gyvenamajame name, nustatytas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3197-764/2012. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nuosavybės teise 1998 m. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklauso viena pagrindinio daikto, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, t. y. butas Nr. 7, kurį Trakų rajono vartotojų kooperatyvas (buvusi Trakų rajkoopsąjunga) 1994 m. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleido M. B., vadovaudamasis CK 4.14 straipsnio nuostatomis, teismas nusprendė, kad pareiškėja turi teisę į antraeilį daiktą – gyvenamojo namo priklausinį.
III.
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas padavė apeliacinį skundą (b. l. 109–112), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Pažymi, kad teritorinis registratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, turi tik tuos įgaliojimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005). Teritorinis administratorius teisės aktų nustatytus juridinius faktus ir daiktines teises turi įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, vadovaudamasis šių faktų registravimą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas turėjo vertinti, ar atsakovas pagrįstai atsisakė registruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ¼ dalį Sandėlio jos pateiktų dokumentų pagrindu. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nekilnojamojo daikto registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis ar pakeisdamas esamus, neturi teisės savarankiškai aiškinti, interpretuoti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą, vertinti jų teisėtumo. Atsakovo manymu, teismas, nustatęs, kad keturiose iš septynių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų pirkimo–pardavimo sutarčių nebuvo duomenų apie nuosavybės teisių į Sandėlį perleidimą, turėjo įtraukti į procesą visus asmenis, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos teismo sprendimas, t. y. visų šiame name esančių butų savininkus. Pripažindamas pareiškėjos nuosavybės teises į dalį Sandėlio, teismas neatsižvelgė į tai, kad dar du asmenys (V. Z. ir R. V., įgijusi du butus) yra įgijusios butus analogiškų kaip ir sudarytos pareiškėjos pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. Be to, sprendimas, kuriuo teismas rėmėsi byloje, yra priimtas vėliau nei skundžiami aktai, todėl jis negali turėti įtakos atsakovo ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos priimtų sprendimų teisėtumui. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai sprendė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3197-764/2012 nustatyti faktai turi prejudicinę galią, kadangi minėtos bylos nagrinėjime nedalyvavo pareiškėja. Apibendrindamas atsakovas pažymėjo, jog teismas išplėtė Nekilnojamojo turto registro įstatymo apibrėžtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencijos ribas ir išsprendė bendrosios kompetencijos teismui priskiriamą ginčą dėl daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą.
Atsiliepimas
Pareiškėja V. B. pateikė atsiliepimą (b. l. 119–120), kuriame nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog remiantis namų valdos techninės apskaitos kortelės duomenimis gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), iki pertvarkymo buvo keturi butai, kurių gyventojai naudojosi po ¼ dalimi Sandėlio. Tik vėliau gyvenamasis namas buvo pertvarkytas į septynis butus, tačiau Sandėlis nebuvo pertvarkytas ar padidintas, todėl jis lygiomis dalimis priklauso buvusių keturių butų naudotojams. Teismui buvo svarbu įvertinti byloje esančius duomenis ir nustatyti, ar teritoriniam registratoriui pakako duomenų ir buvo pakankamas pagrindas įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į Sandėlio dalį. Kiti atsakovo nurodyti butų savininkai Sandėliu nesinaudoja ir pretenzijų dėl jo neturi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog su 2012 m. gegužės 8 d. prašymu, kuris VĮ Registrų centro Vilniaus filiale gautas 2012 m. gegužės 11 d. (b. l. 53), pareiškėja V. B. kreipėsi į atsakovą, prašydama jos vardu įregistruoti nuosavybes teises į ¼ Sandėlio, tačiau atsakovas 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. RS-1242 (b. l. 26, 54), motyvuodamas tuo, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisių į minėtą nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, o nuosavybės teisę į V. B. priklausantį butą patvirtinančiuose dokumentuose tokių duomenų taip pat nėra, atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į ¼ nekilnojamojo daikto – Sandėlio. 2012 m. birželio 4 d. skundu pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją (b. l. 10), prašydama minėtą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti, tačiau Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 174 pareiškėjos skundo netenkino ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą paliko galioti. Nesutikdama su minėtais sprendimais, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2013 m. vasario 7 d. sprendimu jos skundą patenkino: panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. RS-1242 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 174, taip pat įpareigojo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti V. B. daiktines teises į ¼ dalį Sandėlio.
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, todėl pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti, o pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, atsakovo apeliacinį skundą tenkina remdamasi žemiau pateikiamais argumentais.
Daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, jog nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Pažymėtina, kad įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu. Minėto įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Registro duomenų teisingumas būtent ir užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Šios nuostatos reiškia, jog Nekilnojamojo turto registro įstaigoms nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą (žr., pvz., LVAT 2004 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–938/04; 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011).
Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, be to, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (LVAT 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011). Šiuo aspektu paminėtina ir tai, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą.
Vadinasi, nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (LVAT 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012).
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsisakymo įregistruoti pareiškėjos V. B. nuosavybės teisę į ¼ dalį pastato, t. y. Sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris žemės sklypo eksploatacijoje žymimas indeksu 2I1m (b. l. 53). Sandėlis yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausinys. Nuosavybės teisės į šio Sandėlio ¾ dalis (po ¼ dalį) Nekilnojamo turto registre įregistruotos trečiųjų suinteresuotų asmenų S. K., V. S. ir G. N. vardu (įregistravimo pagrindas – butų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartys (b. l. 17, 18, 19)). Pareiškėja V. B. savo nuosavybės teisę į likusią ¼ dalį Sandėlio grindžia tuo, kad ji yra pagrindinio nekilnojamojo daikto, t. y. gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dalies savininkė. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog pareiškėja turi teisę į antraeilį daiktą, t. y. gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausinį (Sandėlį), nes jai nuosavybės teise 1998 m. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklauso viena pagrindinio daikto (minėto gyvenamojo namo) dalis, t. y. butas Nr. 7, rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3197-764/2012. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytos aplinkybės bei padarytos išvados nepagrindžia pareiškėjos teisės į ¼ dalį Sandėlio.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3197-764/2012 nustatyta, jog Sandėlis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys, o daikto priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl Trakų rajono vartotojų kooperatyvas (pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-3197-764/2012), parduodamas butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir sutartyse nenustatydamas, kad nėra perduodamos daiktinės teisės į priklausinius, perleido savo daiktines teises į likusią ¼ dalį pastato-sandėlio. Kaip matyti iš bylos duomenų, šiame gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra septynios gyvenamosios paskirties patalpos, suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai (Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2012 m. rugpjūčio 24 d. išrašas, b. l. 50–52). Trijų butų pirkimo-pardavimo sutartyse (sudarytose su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis S. K., V. S. ir G. N.) nurodyta, jog perleidžiamos ir daiktinės teisės į ¼ dalį priklausinio, t. y. Sandėlio. Minėta, šių pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės į po ¼ dalį Sandėlio. Tačiau kitose keturiose butų, esančių gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutartyse, sudarytose su R. V., įsigijusia du butus (b. l. 64, 65–66), bei V. Z. (b. l. 62), taip pat kaip ir su pareiškėja V. B. (b. l. 6), tokių nuorodų nėra. Nagrinėti klausimą, kuriam iš šių butų savininkų priklauso nuosavybės teisės į likusią ¼ Sandėlio dalį, priskiriama ne administraciniam, o bendrosios kompetencijos teismui.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria apelianto teiginiui, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar atsakovas pagrįstai atsisakė registruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ¼ dalį Sandėlio jos pateiktų dokumentų pagrindu, o ne spręsti bendrosios kompetencijos teismui priskiriamą ginčą dėl daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą. Kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, kartu su 2012 m. gegužės 8 d. prašymu teritoriniam registratoriui pareiškėjos pateiktuose dokumentuose (1998 m. gegužės 12 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą statinį Nr. NTR 254845 (b. l. 7), 1998 m. gegužės 11 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 6), Namų valdos techninės apskaitos kortelė (b. l. 12–16), 2008 m. rugpjūčio 12 d. VĮ Registrų centro išrašo kopija (b. l. 8) bei 2012 m. balandžio 4 d. Centrinio registratoriaus sprendimas Nr. 97) esantys duomenys nebuvo pakankami tam, kad teritoriniam registratoriui atsirastų teisinis pagrindas įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į ¼ Sandėlio, o šiuose dokumentuose pateikta informacija taip pat nepagrindė fakto, kad nuosavybės teisės į ¼ Sandėlį buvo perleistos pareiškėjai, atsakovas 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. RS-1242 pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ¼ dalį pastato–sandėlio, o Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 174 pagrįstai bei motyvuotai šį sprendimą paliko galioti.
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjos skundą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimas naikinamas, o atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinis skundas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos V. B. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.