- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-01
- Bylos Nr.
- 1A-171-487/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-51139-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Jolanta Čepukėnienė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- M. D., K. S.
- Advokatai
- Linas Belevičius, Raimundas Jurka
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Kęstučio Jucio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir nuteistojo K. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d.
K. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2017 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto apylinkės tesimo nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktąja dalimi ir K. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metam, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir pardavė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos:
1.1. Jis nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2017 m. spalio 3 d., (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje neteisėtai iš tyrimo metu nenustatyto asmens per kelis kartus įgijo labai didelį kiekį, ne mažiau kaip 123,153 g narkotinės medžiagos – kokaino, kurį iki 2017 m. spalio 3 d., (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje neteisėtai pardavė po 43 Eur už gramą K. S..
1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis ne vėliau kaip 2017 m. spalio 23 d., (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje neteisėtai, iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurio bendroji masė yra 164,399 g, ir, turint tikslą platinti, didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurių bendroji masė yra 911,08 g. Nurodytą kiekį kanapių M. D. laikė automobilyje BMW X1 „sDrive“, v. n. (duomenys neskelbtini). 2017 m. spalio 23 d. apie 14 val. prie (duomenys neskelbtini) nurodytą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurio bendroji masė yra 164,399 g, neteisėtai pardavė po 45 Eur už gramą K. S., veikusiam pagal 2017 m. spalio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ir atlikusiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurių bendroji masė yra 911,08 g, 2017 m. spalio 23 d. apie 16.05 val. atliktos automobilio BMW X1 „sDrive“, v. n. (duomenys neskelbtini) kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
2. K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos:
2.1. Jis nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2017 m. spalio 3 d. Vilniuje, tiksliau nenustatytoje vietoje neteisėtai iš M. D. įsigijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurią laikė iki 2017 m. spalio 3 d. 15.50 val., kuomet gabenat ją, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie atliktos kratos jo automobilyje „Cadilac Eldorado“, v. n. (duomenys neskelbtini) metu rado ir paėmė dalį, t. y. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurio bendroji masė yra 122,065 g, o apie 19 val. atliktos kratos jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), metu policijos pareigūnai rado ir paėmė likusią dalį narkotinės medžiagos – kokaino, kurio bendroji masė 1,088 g.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. D. prašoma pakeisti 2018 m. gruodžio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Išdėstydamas pirmosios instancijos teismo vertinimą ir motyvus dėl jam (M. D.) skiriamos bausmės, apeliantas nurodo, kad teismas, parinkdamas bausmės dydį, nors ir atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes apibūdinančias tiek veikos, tiek nuteistojo pavojingumą bei, vadovaudamasis BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos bausmės mediana, skyrė bausmę, atitinkančią pusę straipsnyje nurodytos, tačiau galutinę bausmę skyrė, pasiremdamas formaliu paskaičiavimu, o ne įvertindamas tai, kokio dydžio laisvės atėmimo bausmė iš tiesų būtų teisinga – užtikrintų bausmės tikslų įgyvendinimą bei kartu būtų proporcinga, tinkamai individualizuota ir nesukeltų jam ir jo šeimai daugiau neigiamų pasekmių, nei tai reikalinga bausmės tikslams pasiekti.
2.2. Apeliantas pažymi, kad jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir priešingumas BK 260 straipsnyje saugomoms vertybėms yra mažesnis nei tipinis šio straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų – narkotinės medžiagos abiem atvejais buvo paimtos pareigūnų, t. y. nebuvo realizuotos, tokiu būdu nebuvo sukeltas realus pavojus gyventojų sveikatai, kaip minėtos įstatymo nuostatos saugomai vertybei. Padaryta veika yra atsitiktinio pobūdžio, buvo padaryta nuteistajam veikiant vienam, neįtraukiant kitų bendrininkų, nekuriant kokių nors sudėtingų veikos įgyvendinimo mechanizmų ir pan. Veikos padarytos K. S. iniciatyva, be kita ko, abiem atvejais, kokaino kiekis tik nedaug viršijo nustatytą formalią labai didelio kiekio minimalią ribą (100 g).
2.3. Kitas, anot apelianto, labai svarbus aspektas teisingos bausmės paskyrimui, kuris vertinamas tik teismo nuožiūra yra kaltininko asmenybė. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Taip pat bausmė turi būti vertinama ir per visuomenės intereso prizmę, įvertinant nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Šiuo atveju, apelianto nuomone, nors teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, iš dalies įvertino formaliai neapibrėžtas apelianto asmenybę, jo socialinius ryšius apibūdinančias aplinkybes, tačiau į dalį jų – kad jis yra keturių vaikų tėvas, iš kurių du nepilnamečiai, turi legalų darbą (yra įmonės direktorius), susituokęs, turi eilę sveikatos problemų, atsižvelgė nepakankamai, todėl, paskirdamas šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, pažeidė teisingumo principo reikalavimą. Paskirtoji bausmė, nors ir yra žymiai mažesnė, nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumas, tačiau ilgalaikė bausmė, sukelianti neigiamas pasekmes tiek jam, tiek jo šeimai, o ypatingai nepilnamečiams vaikams, apribotų jo sėkmingos resocializacijos galimybes. Ji ne tik itin neigiamai paveiktų finansinį jo šeimos gyvenimą, bet ir iš esmės apsunkintų jo galimybes ir toliau vykdyti ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą baudą, kurią jis moka dalimis.
2.4. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimą palaikęs prokuroras paprašė, skiriant bausmę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam (M. D.) paskirti laisvės atėmimo 4 metams bausmę. Baigiamųjų kalbų metu šią savo poziciją dėl bausmės dydžio prokuroras argumentavo, paaiškindamas, jog M. D. procesinė pozicija tiek šioje byloje, tiek kituose tyrimuose sąlygojo eilę sėkmingų teisėsaugos operacijų, apie kurias dėl tam tikrų priežasčių informacijos šioje baudžiamojoje byloje formaliai nėra. Taigi, prokuroro prašymas dėl bausmės dydžio nebuvo tik subjektyvaus pobūdžio nuomonė. Gi, apygardos teismas, nustatydamas bausmės dydį, vadovavosi iš esmės vieninteliu kriterijumi, t. y. inkriminuotos veikos straipsnyje numatytos bausmės mediana, ją dalydamas pusiau. Taigi, apelianto nuomone, šis laisvės atėmimo bausmės dydžio parinkimo metodas rodo, kad nustatytas bausmės dydis yra daugiau formalus nei atitinkantis realią bylos situaciją, t. y. veikos bei nuteistojo pavojingumą.
2.5. Be kita ko, atkreipiamas dėmesys į tai, kad, nors vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies, o tai priklauso tiek nuo veikos aplinkybių, tiek nuo kaltininką visapusiškai apibūdinančių aplinkybių, tačiau teismas, skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, negali ignoruoti teisminės praktikos. Šiuo gi atveju, anot apelianto, paskirtos bausmės dydis, lyginant jį su aukštesniosios instancijos teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tik patvirtina jam paskirtos bausmės griežtumą ir neteisingumą. Išdėstydamas teisminę praktiką baudžiamosiose bylose – Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiai Nr. 1-123-190/2018, Nr. 1-20-211/2018; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1A-400-487/2018, Nr. 1A-482-483/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-479-222/2015, 2K-436-489/2016, 2K-195-677/2016 – pažymi, kad, nepaisant skirtingo veikų kvalifikavimo, jų aplinkybės, realizuojant psichotropines medžiagas asmeniui, atliekančiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, yra itin panašios, kaip šioje baudžiamojoje byloje. Dar daugiau, nurodytoje byloje nebuvo nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nenustatyta, kaip jo atveju, aplinkybių, susijusių su vaikų skaičiumi, jų išlaikymu, sveikatos būkle ir pan. Visose šiose bylose, nagrinėtose pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, aplinkybės, reikšmingos bausmės skyrimui, iš esmės buvo nepalankesnės nei jo (apelianto) atveju, o paskirtos laisvės atėmimo bausmės buvo mažesnės, nei jam paskirta bausmė. Tai, apelianto nuomone, patvirtina jo argumentą, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, netinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl paskyrė jam akivaizdžiai per griežtą ir neteisingą laisvės atėmimo bausmę.
2.6. Apibendrinant išdėstyta, mano, kad paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, nors ir yra švelnesnė, nei numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje minimali laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į veikos aplinkybes, realų jos pavojingumą bei kaltininko poziciją dėl padaryto nusikaltimo, jo asmenybės pavojingumą, jo socialinius ryšius, jo šeimos interesus, o taip pat į teisminę praktiką panašaus pobūdžio bylose, turėtų būti vertinama kaip per griežta. Jam paskirta dydžio bausmė leidžia ne pasiekti visus BK 41 straipsnio 2 dalyje bausmei keliamus tikslus, o realizuoti tik nubaudimą, kaip vieną iš bausmės tikslų, tuo tarpu kiti bausmės tikslai šia bausme nebus pasiekti.
2.7. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantas mano, kad skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė jam yra keistina, skiriant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei buvo paskirta.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. S. prašoma pakeisti 2018 m. gruodžio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, o šią bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, skirti švelnesnę, nei paskirtoji laisvės atėmimo bausmė.
3.1. Apelianto numone, teismas, individualizuodamas jo baudžiamąją atsakomybę, nepakankamai atsižvelgė į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, taip pat BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, neįsigilino į jo (K. S.) vaidmenį, siekiant išsamiai, visapusiškai ir operatyviai atlikti ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėti bylą teisme. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK bendrosios dalies nuostatas, dėl ko buvo paskirta aiškiai per griežta kriminalinė sankcija.
3.2. Apeliaciniame skunde išdėstydamas skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir skiriamos jam bausmės, apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nepaaiškino, kodėl skiria griežtesnę bausmę, nei to prašė valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras. Gi, prokuroras, siūlydamas apeliantui už minėtą veiką skirti laisvės atėmimo 4 metams bausmę, ypač akcentavo, kad 2017 m. spalio 3 d. iš karto po sulaikymo K. S. kratos metu pats parodė vietas automobilyje, kur yra padėtos narkotinės medžiagos (t. 1, b. l. 12–18); kitą dieną 2017 m. spalio 4 d., tyrėjas savo tarnybiniame pranešime pastebėjo, kad jis (K. S.) labai gailisi ir nori padėti teisėsaugos institucijoms, siekiant nustatyti, iš kur gavo šias narkotines medžiagas (t. 1, b. l. 74); vykstant ikiteisminiam tyrimui, K. S. aktyviai dalyvavo, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. 2017 m. spalio 10 d., 2017 m. spalio 17 d. ir 2017 m. spalio 24 d. (t. 1, b. l. 116–134, 137). Be to, nuo pirmosios apklausos jis pripažino savo kaltę (t. 3, b. l. 72), parodymo atpažinti metu atpažino kitą nuteistąjį M. D. (t. 3, b. l. 73–74); 2017 m. spalio 5 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, davė nuoseklius bei išsamius parodymus, pilnai pripažino savo kaltę (t. 3, b. l. 78–80); vėlesnių apklausų (2017 m. spalio 10 d., 2017 m. spalio 24 d. ir 2018 m. birželio 25 d.) (t. 3, b. l. 82–83, 85–86, 88–89) taip pat laikėsi nuoseklios pozicijos. Deja, to negalima pasakyti apie kitą nuteistąjį, t. y. M. D., kuris, būdamas sulaikytas, t. y. 2017 m. spalio 24 d. pozicijos dėl kaltės neišsakė ir tai padarė tik 2017 m. lapkričio 8 d. apklausos metu (t. 3, b. l. 137–138). Šie argumentai, kurie buvo trumpai paminėti teismo nuosprendyje, anot apelianto, parodo, kad būtent jo (K. S.) veiksmai buvo esminė ir lemtinga sąlyga, siekiant skundžiamame teismo nuosprendyje aprašytas nusikalstamas veikas atskleisti ir išsamiai, visapusiškai bei operatyviai ištirti. Apelianto įsitikinimu, jo bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis laipsnis šiuo atveju yra itin didelis ir svarbus, kadangi leido „karštais pėdsakais“ nustatyti ikiteisminiam tyrimui ir teisminiam nagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes.
3.3. Apeliaciniu skundu prašoma teismo įvertinti aktyvų apelianto bendradarbiavimą su ikiteisminio tyrimo institucijomis, siekį ir pastangas gydytis nuo priklausomybės narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms, sėkmingą šių medžiagų vartojimo nutraukimą. Taip pat prašoma įvertinti jo šeiminės aplinkos duomenis – mažametis vaikas, dirbamas darbas, teisėtos pajamos, šeiminė padėtis ir kiti su šeima susiję aspektai. Tai, apelianto įsitikinimu, leidžia svarstyti klausimą dėl švelnesnės, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, bausmės skyrimo klausimą.
3.4. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam (K. S.) bausmę, artimą kitam nuteistajam – M. D. paskirtai bausmei, neproporcingai sugriežtino jam prokuroro siūlytą 4 metų laisvės atėmimo bausmę, nors jis iš esmės žymiai daugiau prisidėjo prie sėkmingos baudžiamojo proceso baigties šioje byloje nei nuteistasis M. D.. Taigi apeliantas, nekvestionuodamas M. D. paskirtos bausmės teisingumo ir proporcingumo, kelia klausimą, kodėl teismas už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką jam paskyrė net 1 metais griežtesnę bausmę, nei to prašė valstybinis kaltintojas.
3.5. Apeliaciniame skunde išdėstydamas teisminę praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nusikalstamai veikai, numatytai BK 260 straipsnio 3 dalyje, apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismai, atsižvelgdami į nuteistojo asmenybę, nusikalstamų veikų pavojingumą, nuteistojo procesinį elgesį vykstant baudžiamajam procesui, vadovaudamiesi proporcingumo ir teisingumo principais gali skirti netgi švelnesnę bausmę nei pusė minimalios bausmės, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje.
3.6. Remiantis išdėstytu, apeliantas prašo įvertinti, kad ne tik Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės, reikšmingos individualizuojant jo baudžiamąją atsakomybę, bet ir visuma kitų duomenų, atskleidžiančių jo socialinį ryšį su šeima, vaiku, jo, kaip tėvo, vaidmeniu vaiko gyvenime, leidžia nustatyti ir skirti švelnesnę galutinę subendrintą bausmę.
4. Teismo posėdyje nuteistasis K. S. ir jo gynėjas, nuteistasis M. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistųjų M. D. ir K. S. apeliaciniai skundai atmetami.
6. Nuteistieji M. D. ir K. S. neneigia ir neskundžia nustatytų bylos faktinių aplinkybių – įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, taip pat jų pagrindu padarytų išvadų dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su paskirta bausme. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose analizuoja bausmės skyrimo nuteistiesiems klausimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Įvertinusi, kad nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai iš esmės yra panašūs, teisėjų kolegija dėl pasikartojančių skundų teiginių taip pat pasisakys bendrai.
7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistuosius charakterizuojančius ir jų padarytas veikas apibūdinančius duomenis, konstatavo, kad tiek M. D., tiek K. S. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, net ir minimalios šio straipsnio dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas bus neproporcingas padarytai veikai ir jų asmenybėms, prieštaraus teisingumo principui ir neužtikrins bausmės paskirties. Darydamas šią išvadą, teismas nurodė, kad nuteistųjų ilgalaikis (10 metų) izoliavimas nuo visuomenės nėra tikslingas, gali itin neigiamai paveikti jų turimus socialinius ryšius, darbo santykius ir resocializacijos galimybes, taip pat turėti neigiamos įtakos ne tik patiems nuteistiesiems, bet ir jų vaikams. Todėl teismas pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, paskyrė švelnesnes bausmes, atitinkamai M. D. - šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, o K. S. - penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.
8. Nuteistieji, prašydami pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl paskirtų bausmių, iš esmės neginčija jiems parinktos bausmės rūšies, tačiau nesutinka su nustatytu jos dydžiu. Apeliaciniuose skunduose nurodo aplinkybes, į kurias, jų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė, t. y. teigia, kad nebuvo tinkamai įvertintos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, todėl siūlo teismo paskirtas bausmes laikyti aiškiai per griežtomis ir neteisingomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį paduoto apeliacinio skundo ribose, tokius nuteistųjų argumentus laiko nepagrįstais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo M. D. ir K. S. motyvais.
9. Pažymėtina, kad teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tokiu atveju, t. y. taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
10. Nagrinėjamoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. D. ir nuteistajam K. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtos bausmės neteisingos, neproporcingos, neatitinka kaltininkų padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio ir pavojingumo laipsnio, bei yra per griežtos. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytų nusikaltimų bei bausmės proporcingumą ir nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes. Atsižvelgta tiek į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, motyvą ir tikslą, kaltininkų asmenybes, į nustatytą jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių nebuvimą, tiek į kitas aplinkybes, susijusias su tiek su M. D., tiek su K. S. padarytų nusikalstamų veikų ir jų asmenybių pavojingumą apibūdinančių duomenų vertinimu bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.
11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog tiek M. D. tiek K. S. veiksmais buvo padaryti tyčiniai, labai sunkūs nusikaltimai, susiję su neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu. Atitinkamai M. D. pripažintas kaltu už šių medžiagų neteisėtą įgijimą, laikymą ir pardavimą, o K. S. – už neteisėtą įgijimą, laikymą ir gabenimą. Vertinant nuteistųjų atliktų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, teismas atsižvelgė ir tai, kad iš nuteistųjų paimtas labai didelis narkotinių medžiagų kiekis nepateko į apyvartą ir jų nusikalstami veiksmai neigiamų padarinių kitiems asmenims nesukėlė. Taip pat teismas, nesant byloje duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų ilgą laiką užsiėmę narkotinių medžiagų prekyba, jų padarytas veikas laikė atsitiktinėmis, o K. S. atveju - dar nulemta ir buvusia jo paties priklausomybe nuo narkotinių medžiagų. Byloje buvo nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė - jie pripažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi. Atsižvelgta į tai, kad tiek M. D., tiek K. S. visiškai pripažino savo kaltę, įtikino teismą nuoširdžiai besigailintys dėl tokio savo elgesio, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, davė detalius parodymus apie savo padarytą veiką, kas turėjo reikšmės ir bylos nagrinėjimo teisme trukmei, išnagrinėjimo operatyvumui. Vertinta ir tai, kad K. S. sutiko dalyvauti, imituojant nusikalstamą veiką, dėl ko buvo sulaikytas M. D.. Nėra pagrindo teigti, kad minėta aplinkybė nustatyta neteisingai. Byloje nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo konstatuota. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, kad teismas, individualizuodamas skirtinas bausmes, įvertino ir nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek M. D., tiek K. S. buvo bausti administracinėmis nuobaudomis, teisti ir jiems inkriminuotas veikas padarė, turėdami neišnykusį teistumą, t. y. M. D. - iki galo neįvykdęs jam paskirtos bausmės ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, o K. S. - paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu. Nors šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistuosius, pažymėtina ir tai, jog jų padarytos veikos ir asmenybės vertinimas, remiantis vien tik šiais jų asmenybę apibūdinančiais duomenimis, nebūtų laikomas pakankamu. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad be šių nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas vertino ir tai, kad administracinės nuobaudos nuteistiesiems iš esmės buvo skirtos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kas pastaruosius apibūdina daugiau kaip nedrausmingus eismo dalyvius; kad M. D. siekia sumokėti ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą baudą, o K. S. – iš jo priteistą žalą nukentėjusiajam; kad nebuvo pateikta duomenų, jog veikų šioje byloje padarymo metu asmenys būtų padarę naujas nusikalstamas veikas. Baudžiamojoje byloje taip pat įvertinti duomenys, susiję su nuteistųjų šeimine padėtimi, socialiniais ryšiais ir sveikatos būkle. Antai, M. D. narkotinių medžiagų nevartoja, dirba, vedęs, turi keturis vaikus, iš kurių du nepilnamečiai, turi sveikatos problemų - (duomenys neskelbtini). K. S. – narkotinių medžiagų nebevartoja, dirba pagal individualią veiklą, vedęs, turi mažametį vaiką.
12. Taigi, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – tiek kaltininkų padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, tiek tai, kad nusikaltimai - tyčiniai, baigti, taip pat ir kiekvieno nuteistojo veiksmus, asmenybes, jų elgesį ir gyvenimo būdą po nusikalstamų veikų padarymo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes, ilgalaikis M. D. ir K. S. izoliavimas nuo visuomenės nebūtų tikslingas, dėl ko tikslinga taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir nuteistiesiems paskirti mažesnės, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytas bausmės minimumas, trukmės laisvės atėmimo bausmes. Nors apeliantai teigia, kad ir tokios jiems pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės yra neteisingos, teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Nenustatyta pagrindų dar labiau švelninti nuteistiesiems paskirtąsias bausmes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste ir nuteistiesiems motyvuotai paskirtos bausmės paskirtį atitinkančios bausmės. Priešingai, nei apeliuojama, tiek M. D., tiek K. S. bausmės paskirtos, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, jų rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį pagal BK 41 straipsnio 2 dalį ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Byloje buvo tinkamai atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistuosius charakterizuojančius duomenis ir kitų svarbių aplinkybių visumą.
13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, gi apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tačiau tokių aplinkybių šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė.
14. Apeliaciniuose skunduose, kaip pagrindas mažinti paskirtas bausmes, nuteistųjų akcentuojamos aplinkybės, susiję su jų padarytų veikų pobūdžiu, jų asmenybių vertinimu, kaltės pripažinimu, bendradarbiavimu su teisėsaugos pareigūnais, gyvenimo būdo pakeitimu, jau buvo vertintos pirmosios instancijos teismo, t. y. teismas į jas atsižvelgė, individualizuodamas bausmę, todėl nėra teisinio pagrindo dar kartą į jas atsižvelgti ir keisti paskirtąsias bausmes. Nurodomos aplinkybės, susijusios su apeliantų šeimine situacija ir kilsiančiomis pasekmėmis, yra reikšmingos, tačiau taip pat nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą šioje dalyje. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui buvo žinomos ir jos taip pat vertintos kitų reikšmingų aplinkybių visumoje. Tuo pačiu pažymėtina, kad tokių aplinkybių reikšmė skiriamai bausmei negali būti suabsoliutinama, t. y. jos turi būti vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste. Vien galimos neigiamos pasekmės negali atsverti ir būti prioritetas, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei kaltininkų įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek M. D., tiek K. S. buvo nuteisti už labai sunkių nusikaltimų padarymą, t. y. patys savo veiksmais pablogino savo ir savo šeimos padėtį, tai lėmė jų pačių netinkamas elgesys ir nenoras laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, todėl natūralu, kad jiems kilo atitinkamos pasekmės. Pažymėtina ir tai, kad šios nuteistųjų akcentuojamos aplinkybės nesulaikė jų nuo nusikaltimų darymo.
15. Argumentai, susiję su paskirtų bausmių dydžio neteisingumu, įvertinus kiekvieno iš apelianto indėlį, darant nusikalstamą veiką bei ją atskleidžiant, taip pat dėl prokuroro siūlymo skirti mažesnes bausmes, nei buvo paskirtos pirmosios instancijos teismo, nepagrįsti. Pažymėtina, kad kiekvienoje konkrečioje byloje kiekvienam nuteistajam bausmės rūšis parenkamas ir jos dydis nustatomas individualiai, įvertinus visas šių klausimų sprendimui reikšmingas aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad bausmių dydžiai apeliantams buvo individualizuojami, remiantis skirtingais pagrindais, kuriuos lėmė skirtingos nustatytos aplinkybės. Taigi priešingai, nei nurodoma, teismas tinkamai atsižvelgė ir į kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus, darant jiems inkriminuojamas veikas, indėlį, jas ištiriant, o tuo pačiu ir jų asmenybes apibūdinančius duomenis. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo išimtinė teisė. Gi, pagrindinė valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro funkcija – kaltinimo palaikymas teisminio nagrinėjimo metu (kaltinimo pateikimas asmeniui ir jo grindimas konkrečiais vykdyto tyrimo metu surinktais duomenimis). Todėl bausmės skyrimo klausimas nėra išimtinė prokuroro teisė. Jis gali teismui tik pateikti savo nuomonę dėl bausmės rūšies bei jos dydžio, tačiau šis siūlymas, kaip ir bet kurios kitos proceso šalies pozicija, teismui nėra privaloma. Bausmės skyrimas yra viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis teismo uždavinys yra visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą bei, remiantis įstatymu, priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų bausmės paskirtį. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistiesiems paskirtas bausmes, tinkamai nustatė pusiausvyrą tarp tikslo kaltininkus nubausti ir kitų bausmės paskirčių, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
16. Kadangi, kaip jau minėta, bausmė už padarytą nusikalstamą veiką baudžiamojoje byloje asmeniui yra skiriama individualiai, atsižvelgus į toje byloje nustatytas konkrečias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisinga bausme už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti pripažįstama visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies bausmė. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu skirdamas M. D. ir K. S. tokio dydžio bausmes, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos.
17. Nuteistiesiems taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jų įvykdytoms nusikalstamoms veikoms, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai atsižvelgta ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmę kiekvienam iš nuteistųjų skundžiamu nuosprendžiu yra išsamiai motyvuotas. Dar labiau švelninti paskirtas bausmes, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo, taip pat ir dėl kokių nors naujų paaiškėjusių aplinkybių, nėra pagrindo, į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir į padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, jau buvo atsižvelgta.
18. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistųjų M. D. ir K. S. apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą minėtų aplinkybių, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos švelnesnės, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali bausmė, bausmės nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja teisingumo principui, atitinka tiek nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, tiek jų asmenybes. Kitokia apeliantų nuomonė dėl bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių vertinimo negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistojo M. D. ir nuteistojo K. S. apeliacinius skundus atmesti.