- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-17
- Bylos Nr.
- e2S-864-777/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Atsakovas
- S. J., uždarajai akcinei bendrovei „Dirtesa“, A. Ž.
- Ieškovas
- D. P.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Dirtesa“, S. J. ir A. Ž..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia tarp atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dirtesa“ ir S. J. sudarytą 2024 m. spalio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją, grąžinant atsakovei UAB „Dirtesa“ nuosavybės teise žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui S. J. priteisiant iš UAB „Dirtesa“ 100,00 Eur ir iš A. Ž. 78 900,00 Eur.
2. Ieškovas ieškinio reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Ieškovas nurodė, kad Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovui S. J.. Tuo atveju, jei atsakovas S. J. perleistų žemės sklypą trečiajam asmeniui, ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas taptų neįvykdomas, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neareštavus Žemės sklypo ir atsakovui S. J. perleidus žemės sklypą trečiajam asmeniui ieškovas būtų priverstas iškelti naują teisminį procesą dėl sudaryto žemės sklypo perleidimo sandorio ginčijimo. Taip pat atsakovui apsunkinus Žemės sklypą trečiųjų asmenų teisėmis, kai jo realizavimas taptų negalimas, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi prašymą tenkino, ieškovo D. P. ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo S. J. atžvilgiu – areštą nekilnojamajam turtui – Žemės sklypui, leido šiuo turtu naudotis, tačiau uždraudė juo disponuoti, apsunkinti hipoteka ar kitais sandoriais.
4. Teismas nustatė, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Taip pat, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, teismas padarė išvadą, jog ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, nes savo reikalavimams įrodyti jis pateikė juos grindžiančius dokumentus.
5. Teismas pažymėjo, kad, nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins. Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas gali tapti sunkiai įmanomas arba gali pasunkėti dėl būtinybės ginčyti sandorius, įtraukti į bylos procesą kitus asmenis, reikšti jiems reikalavimus ir pan. Teismas vertino esant tikslinga byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto areštą. Teismas pažymėjo tai, kad taikoma laikinoji apsaugos priemonė yra mažiausiai varžanti atsakovo teises, nes riboja tik jo teisę šiuo turtu disponuoti, tačiau nedraudžia atsakovui šio turto valdyti ir juo naudotis, iš esmės nesukelia atsakovui neigiamų pasekmių ir nepažeidžia jo teisių bei teisėtų interesų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovas S. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
6.1. Apelianto įsitikinimu, ieškovo reikalavimas nėra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Ieškovo reikalavimo teisė į atsakovę UAB „Dirtesa“ yra tik 10 000 Eur, o ieškovas ginčija sandorį, kuriuo perleisto turto vertė yra 79 000 Eur, t. y. perleisto turto vertė 8 kartus viršija ieškovo kreditinio reikalavimo į atsakovę UAB „Dirtesa“ sumą. Ieškinys yra grindžiamas tuo, kad atsakovas S. J. dalį turto kainos – 78 900 Eur nepagrįstai pervedė ne į pardavėjos UAB „Dirtesa“ atsiskaitomąją sąskaitą, o į kito asmens – kito atsakovo A. Ž. atsiskaitomąją sąskaitą. Šiuo faktu yra grindžiamas tariamas ginčo sandorio neteisėtumas ir įrodinėjamas atsakovo S. J. nesąžiningumas. Apeliantas paaiškina, kad Žemės sklypas buvo įkeistas hipotekos kreditoriui A. Ž., o įsiskolinimo suma buvo 78 900 Eur, būtent todėl pagal 2024 m. spalio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį dalis turto kainos, t. y. 78 900 Eur, buvo pervesta hipotekos kreditoriui A. Ž.. Hipotekos kreditorius turi pirmenybės teisę į savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus skolininkės UAB „Dirtesa“ kreditorius, įskaitant ieškovą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.192 straipsnis). Ginčo sandorio sudarymo metu turtas nebuvo areštuotas. Sandorį tvirtinęs notaras nenustatė jokių kliūčių, trukdančių sudaryti ginčo sutartį. Todėl ieškinys preliminariai nėra pagrįstas, nes ginčo sandoris yra teisėtas. Nėra pagrindo taikyti actio Pauliana (Pauliano ieškinio), nes ieškovas, kaip atsakovės UAB „Dirtesa“ kreditorius, neturi pirmenybės teisės prieš hipotekos kreditorių A. Ž., kuriam buvo įkeistas turtas ir kuris turėjo pirmenybės teisę gauti ir pagrįstai gavo ginčo turto hipoteka užtikrintą reikalavimo sumą – 78 900 Eur.
6.2. Taikant laikinąsias apsaugos priemones pažeistas proporcingumo principas. Ieškovo reikalavimo teisė į atsakovę UAB „Dirtesa“ yra tik 10 000 Eur, o ieškovas ginčija sandorį, kuriuo perleisto turto vertė yra 79 000 Eur. Taikyto arešto vertė aštuonis kartus viršija ieškovo kreditinio reikalavimo, kurį siekiant apginti pareikštas actio Pauliana ieškinys, sumą. Be to, pripažinus sandorį negaliojančiu, byloje apskritai neturėtų būti taikoma restitucija natūra tiek dėl to, kad ieškovo kreditinio reikalavimo suma yra aštuonis kartus mažesnė nei ginčijamo turto vertė, tiek dėl to, kad ginčo turtas buvo įkeistas. Todėl šioje byloje, jeigu ir būtų nuginčytas sandoris, jis galėtų būti nuginčytas tik iš dalies (nors tam nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo), o restitucija turėtų būti taikoma tik piniginėmis lėšomis ir ne didesnei nei 10 000 Eur sumai. Tokiam reikalavimui užtikrinti ginčo turto areštas yra neproporcinga priemonė.
6.3. Neegzistuoja grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba negalimumo. Neįrodytas atsakovo S. J. nesąžiningumas. Prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikus įrodymų, nepakanka vien samprotavimų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje nesąžiningus veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės laikytinos neproporcingai suvaržančiomis atsakovo interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste atsakovo sąžiningumas preziumuojamas, o jo sąžiningumą turi paneigti ieškovas, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, atsakovo S. J. sąžiningumą akivaizdžiai įrodo aptartos aplinkybės, kad atsakovas yra sąžiningas įgijėjas, o dalį turto kainos (78 900 Eur) atsakovas sumokėjo hipotekos kreditoriui, kuriam buvo įkeistas ginčo sutartimi parduotas turtas, ir šio turto pardavimas buvo galimas tik atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi. Ieškovo reikalavimo suma yra tik 10 000 Eur, tokia suma nėra didelė. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl 10 000 Eur sumos išieškojimo užtikrinimo reikia areštuoti atsakovo S. J. turtą. Apeliantas pateikia įrodymus, kad jis turi itin daug turto, dėl to nėra pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes būsimas teismo sprendimas (jeigu jis būtų palankus ieškovui) galės būti be problemų įvykdytas.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovo S. J. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
7.1. Ieškovo ieškinio paskirtis yra ta, jog Marijampolės apylinkės teisme 2024 m. liepos 9 d. buvo priimtas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-6734-670/2024, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininkės UAB „Dirtesa“ 10 000 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą ir 791 Eur, šis teismo įsakymas įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 6 d. ir tą pačią dieną buvo pateiktas antstoliui priverstinai vykdyti. Po ginčijamos 2024 m. spalio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovė UAB „Dirtesa“ nebeturėjo jokio turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą. Ieškinio paskirtis yra grąžinti ginčijamo sandorio šalis į pradinę padėtį, sudaryti sąlygas rinkos kaina realizuoti Žemės sklypą ir padengti UAB „Dirtesa“ įsiskolinimą kreditoriams, tarp jų ir ieškovui.
7.2. Pažymi tai, kad hipotekos kreditorius A. Ž. nesikreipė į notarą dėl notaro vykdomojo įrašo atlikimo ir notaro vykdomasis dokumentas nebuvo pateiktas vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka, todėl jis CK 6.930¹ straipsnio 1 ir 2 dalių nustatyta tvarka nėra UAB „Dirtesa“ kreditorių eilėje aukščiau už ieškovą.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, jeigu teismo nutartimi būtų areštuota tik dalis Žemės sklypo, nes tai sudarytų prielaidas atsakovui S. J. parduoti likusią dalį žemės sklypo ir restitucija taptų negalima dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąžiningo įgijėjo apsaugos.
Atsiliepimas
7.4. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2024 m. spalio 16 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymą, tačiau ieškovui kilo įtarimų dėl šio dokumento tikrumo (jame gavėjas nurodytas kilmininko linksniu, nors gavėjas turi būti nurodomas vardininko linksniu). Todėl ieškovas pateikė 2025 m. balandžio 24 d. prašymą AB „Swedbank“ dėl informacijos, ar minėtas mokėjimo nurodymas yra originalus dokumentas, pateikimo ir dėl mokėjimo atlikimo, tačiau nėra gavęs AB „Swedbank“ atsakymo. Kartu su atskiruoju skundu atsakovas nepateikė 2023 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutarties, notarinio registro Nr. 6989, sudarytos tarp UAB „Dirtesa“ ir A. Ž., todėl ieškovas teikia šią sutartį, kurią gavo po skundžiamos nutarties priėmimo. Nurodo, kad UAB „Dirtesa“ yra praleidusi Paskolos sutartyje nustatytą terminą grąžinti skolą A. Ž., tačiau A. Ž. vykdomojo rašto nebuvo išėmęs ir nebuvo pateikęs vykdyti antstoliui. S. J. galbūt pinigines lėšas pervedė į kitą A. Ž. sąskaitą nei nurodytą Paskolos sutartyje, jei apskritai jos buvo pervestos. Nors S. J. galbūt pervedė 78 900,00 Eur į A. Ž. sąskaitą, t. y. 18 900,00 Eur daugiau, nei numatyta Paskolos sutartyje, tačiau po ginčijamo sandorio sudarymo Žemės sklypas liko hipoteka įkeistas A. Ž. ir hipoteka nebuvo išregistruota. Visų šių aplinkybių atsakovas neatskleidė ir jų nepaaiškino, tai leidžia abejoti atsakovų sąžiningumu tiek sudarant ginčijamą sandorį, tiek ir rengiant atskirąjį skundą.
7.5. Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinys vertintinas kaip prima facie (tikėtinai) pagrįstas. Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovui S. J.. Tuo atveju, jei minėtas atsakovas perleistų Žemės sklypą trečiajam asmeniui ar apsunkintų Žemės sklypą trečiųjų asmenų teisėmis, kai jo realizavimas taptų negalimas, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovo nuomone, ginčo turtui, Žemės sklypui, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą. Atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kurie leistų abejoti nutarties pagrįstumu ir teisėtumu, neįrodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių mastas būtų per didelis, neįrodė, kad tokiomis priemonėmis būtų sukeliama pernelyg didelė našta ginčijamo sandorio šalims.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).
9. Atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų įrodymų
10. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – 2024 m. spalio 16 d. sutikimą dėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo, 2024 m. spalio 16 d. mokėjimo nurodymą, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenis apie atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė papildomus rašytinius įrodymus – 2025 m. balandžio 3 d. notarės lydraštį kartu su 2023 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartimi ir 2025 m. balandžio 24 d. ieškovo prašymą bankui dėl informacijos pateikimo.
11. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, numatant tokias šios taisyklės išimtis: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šios taisyklės taikytinos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).
12. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pradinėje bylos proceso stadijoje, tą pačią dieną priėmus ir ieškovo ieškinį (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Taigi yra pagrindas vertinti, kad įrodymų pateikimo būtinybė šalims iškilo po skundžiamos teismo nutarties priėmimo. Nagrinėjamu atveju papildomus rašytinius įrodymus pateikė tiek apeliantas kartu su atskiruoju skundu, tiek ir ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą. Dalyvaujantys byloje asmenys su įrodymais turėjo galimybę susipažinti, todėl vertintina, kad pateiktų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgdamas į tai, kad apelianto ir ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai yra siejami su byloje nagrinėjamu klausimu ir atskirojo skundo argumentais dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, į šalių procesinio lygiateisiškumo principą, nustatęs pagrindą apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nutaria pateiktus rašytinius įrodymus priimti ir pridėti prie bylos ir vertina juos kartu su kitais įrodymais tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti (CPK 17, 314 straipsniai).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu yra dvi būtinos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė ieškovo prašyme nurodytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo S. J. atžvilgiu – areštą nekilnojamajam turtui (Žemės sklypui), konstatavęs, kad yra abi minėtos įstatyme keliamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia argumentais, kad skundžiama teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai – nesant jų taikymui būtinų sąlygų, be to, laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo atsakovo interesus ir pažeidžia proporcingumo principą.
15. Pirmoji prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo stadija yra ieškovo reikalavimo preliminaraus (lot. prima facie (iš pirmo žvilgsnio)) pagrįstumo vertinimas. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikštų reikalavimų vertinimas nereiškia bylos ir ieškinio nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro prielaidą įvertinti, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Teismų praktikoje tikėtino ieškinio pagrįstumo, kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, sąvoka reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2‑1194/2014; 2018 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018 ir kt.).
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017 ir kt.).
17. Apeliantas nurodo, kad ieškinys preliminariai nėra pagrįstas, nes ginčo sandoris yra teisėtas. Apeliantas remiasi argumentais, kad ieškovas, kaip atsakovės UAB „Dirtesa“ kreditorius, neturi pirmenybės teisės prieš hipotekos kreditorių A. Ž., kuriam buvo įkeistas turtas ir kuris, apelianto vertinimu, turėjo pirmenybės teisę gauti ir pagrįstai gavo ginčo turto hipoteka užtikrintą reikalavimo sumą – 78 900 Eur. Iš atskirojo skundo argumentų visumos matyti, kad apeliantas iš esmės remiasi argumentais, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovo pareikšto Pauliano ieškinio (actio Pauliana).
18. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto argumentus dėl nurodomų ginčo 2024 m. spalio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir sutarties kainos pervedimo aplinkybių, pažymi tai, kad tokie argumentai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje poreikio klausimą, nenagrinėja šalių ginčo iš esmės, netiria ir nevertina šalių įvardytų faktinių bei teisinių argumentų, susijusių su ginčo išsprendimu, juos patvirtinančių arba paneigiančių įrodymų, o tik preliminariai įvertina ieškinio pagrįstumą. Teismas, spręsdamas procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šiame kontekste vertindamas ieškinio preliminarų pagrįstumą, nustato preliminarią tikimybę dėl ieškinio tenkinimo perspektyvos.
19. Šioje byloje ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia tarp atsakovų UAB „Dirtesa“ ir S. J. sudarytą 2024 m. spalio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją, grąžinant atsakovei UAB „Dirtesa“ nuosavybės teise Žemės sklypą, atsakovui S. J. priteisiant iš UAB „Dirtesa“ 100 Eur ir iš A. Ž. 78 900 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus, nenustatė, kad ieškovo ieškinys būtų akivaizdžiai net tikėtinai nepagrįstas ar kad ieškovas savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan. Pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluoti reikalavimai, ieškinys pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovo poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ieškovas pasirinko galimą savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, ieškinio reikalavimų pagrindu išdėstytoms aplinkybėms pagrįsti pateikė įrodymus, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su siekiamu užtikrinti ieškinio reikalavimu. Pažymėtina tai, kad dėl ieškiniu pareikštų materialinių reikalavimų pagrįstumo ir su jais susijusių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pasisakys galutiniame teismo sprendime, išnagrinėjęs bylą iš esmės.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto argumentus, daro išvadą, kad šioje proceso stadijoje, nenustačius akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo, apelianto nurodomos vertinamojo pobūdžio aplinkybės nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog ieškovui palankus teismo sprendimas net tikėtinai negalėtų būti priimtas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) egzistavimą nustatė pagrįstai.
21. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos egzistavimo ir nurodo, kad byloje neegzistuoja aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo. Apeliantas nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste atsakovo sąžiningumas preziumuojamas, jo sąžiningumą turi paneigti ieškovas, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o apelianto nesąžiningumas neįrodytas.
22. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo, be kita ko, turi pagrįsti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto atskirajame skunde ir ieškovo atsiliepime atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, pažymi tai, kad, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių apelianto atžvilgiu taikymo būtinumo, tikslinga įvertinti nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinyje pareikštus reikalavimus.
23. Šioje byloje ieškovo ieškinio reikalavimų tikslas yra ginčo sandorio – Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties – pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas, sugrąžinant atsakovei UAB „Dirtesa“ nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – ginčijamu sandoriu perleistą Žemės sklypą. Ieškovo ieškiniu ginčijamas sandoris, kurio objektas yra konkretus nekilnojamasis daiktas, ir prašoma taikyti restituciją natūra, dėl to pripažintina, kad ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčui aktualaus nekilnojamojo turto teisiniu režimu, jo tolesnio teisinio statuso pasikeitimu. Perleidus ginčo objektu tapusį turtą sąžiningiems įgijėjams, restitucijos natūra taikymas gali tapti negalimas, o toks sprendimas – neįvykdomas (CK 6.66 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje kilus ginčui dėl sandorio, susijusio su konkrečiu nekilnojamuoju turtu, teisėtumo ir restitucijos taikymo, tai sudaro pagrindą vertinti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių dėl konkretaus ginčui aktualaus turto, egzistuoja jo perleidimo tretiesiems asmenims (sąžiningiems įgijėjams) grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba taptų neįmanomas.
24. Apeliantas nurodo, kad jo sąžiningumą akivaizdžiai įrodo aplinkybės, jog atsakovas yra sąžiningas įgijėjas, o dalis turto kainos (78 900 Eur) sumokėta hipotekos kreditoriui, kuriam buvo įkeistas ginčo sutartimi parduotas turtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti apelianto argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi šie argumentai sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką.
25. Apeliantas taip pat remiasi argumentais, kad ieškovo reikalavimo suma yra 10 000 Eur, tokia suma nėra didelė, byloje pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija natūra neturėtų būti taikoma, o apeliantas turi daug turto ir būsimas teismo sprendimas, jeigu jis būtų palankus ieškovui, galės būti įvykdytas. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė VĮ Registrų centro interneto svetainės paieškos pagal fizinį asmenį išrašo duomenis apie apelianto vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą.
26. Pirma, pažymėtina tai, kad nors minėti apelianto pateikti VĮ Registrų centro duomenys pagrindžia tai, jog apelianto vardu yra įregistruota nekilnojamojo turto objektų, tačiau nurodyti duomenys nėra informatyvūs ir nepagrindžia, kad nekilnojamojo turto objektai nėra įkeisti hipoteka, jiems nėra taikomi kiti apribojimai, nėra įregistruota ir kitų bendraturčių nuosavybės teisė į juos ar pan. Antra, nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad ieškiniu ginčijamas sandoris dėl konkretaus nekilnojamojo turto (ginčo Žemės sklypo) pardavimo, o reikalavimas dėl restitucijos taikymo tiesiogiai siejamas su konkrečiu nekilnojamuoju daiktu.
27. Pastebėtina tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje poreikis išsaugoti nepakitusią teisinę padėtį (status quo) pripažįstamas pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones paprastai tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas dėl daiktinių teisių gynimo, pavyzdžiui, reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į ginčo (ne)kilnojamuosius daiktus arba reikalavimas priteisti ginčo daiktus iš neteisėto valdymo ir pan., taip padedant užkirsti kelią ginčo nagrinėjimo metu galimiems situacijos pokyčiams (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020; 2023 m. spalio 26 d. nutarties Nr. e2-1021-553/2023 20 punktą ir kt.). Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tačiau tai, ar restitucija taikytina, ir restitucijos būdą teismas nustato tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, įvertinęs byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą (CK 6.66 straipsnio 4 dalis, 6.145 ir 6.146 straipsniai).
28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima tai, kad laikinosios apsaugos priemonės bylose, kuriose sandoriai ginčijami actio Pauliana pagrindu, ieškinio reikalavimui užtikrinti taikomos turto, kurio perleidimo sandoris ginčijamas, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2‑1505/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-196/2017, 15 punktą). Šiuo atveju, atsižvelgiant į ieškinio turinį ir ieškovo reiškiamus reikalavimus, iš esmės svarbu įtvirtinti laikiną bylos šalių teisinių santykių stabilumą, išsaugoti padėtį, esančią bylos nagrinėjimo metu (lot. status quo), kad būtų išvengta veiksmų, dėl kurių galėtų pasunkėti galbūt ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia siekis užtikrinti nekliudomą restitucijos įgyvendinimą, kad konkretus nekilnojamasis turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims ir ieškinio tenkinimo atveju galėtų būti sugrąžintas ieškovo skolininkei. Tokiu atveju apelianto turtinė padėtis nėra lemiamas kriterijus.
29. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pagal šiuo atveju pareikštus ieškinio reikalavimus egzistuoja būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba negalimumo grėsmė. Apelianto argumentai šios grėsmės egzistavimo nepaneigia.
30. Apeliantas remiasi argumentais, kad taikyto arešto vertė gerokai viršija ieškovo kreditinio reikalavimo, kurį siekiant apginti pareikštas actio Pauliana ieškinys, sumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad actio Pauliana instituto paskirtis yra atkurti skolininko mokumą (CK 6.66 straipsnis). Siekis atkurti atsakovės (kaip skolininkės) UAB „Dirtesa“ mokumą, grąžinant į jos turto masę ginčijamu sandoriu perleistą turtą, lemia būtinumą taikyti su šiuo reikalavimu susijusius laikinus suvaržymus ir disponavimo ginčo objektu tapusiu turtu apribojimus. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja vieną iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių – disponavimą ginčo turtu, tačiau nedraudžia apeliantui šio turto valdyti ir juo naudotis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones pažeistas proporcingumo principas ir neproporcingai suvaržomi atsakovo interesai, ir šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
31. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nepagrindžia skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo ir nesudaro teisinio pagrindo šią nutartį panaikinti, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.