Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022-07-05 nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį 60 parų arešto. Į bausmės laiką įskaitytas A. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020-11-16 iki 2020-11-18 (dvi paros). Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 punktu ir 8 punktu, A. B. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesiams, paskiriant bausmės atidėjimo laikotarpiui intensyvią priežiūrą, nustatant jo buvimo vietą Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu, buvimo laiką nuo 22.00 valandos iki 6.00 valandos, tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, ir įpareigojant A. B. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir tęsti darbą arba registravimąsi visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį bei per šį laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant visą vieną jos kursą.

Nuosprendžiu nuteisti ir R. M., D. D. bei S. P., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. B. nuteistas už tai, kad jis, R. M., S. P. ir D. D. nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui, vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusio asmens teisėms ir teisėtiems interesams: A. B., R. M., S. P. ir D. D., veikdami bendrai, neteisėtai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, 2020-10-31 apie 16.00-17.00 val. atvyko pas A. B. prašymu automobilius – „Mercedes Benz (duomenys neskelbtini) 4 Matic“, „Audi A4“, „Volkswagen GTI S“ 2018 m. vasarą-rudenį remontavusį A. K. į garažą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kur A. B. pareikalavus A. K. sumokėti 10 000 Eur už neva neatliktus bei nekokybiškai atliktus automobilių remonto darbus, negrąžintas automobilių detales, o šiam atsisakius mokėti bei pripažinti skolą, A. B., R. M., S. P. ir D. D., neturėdami teisėto pagrindo, grasino A. K. nesumokėjus visų ar dalies prašomų pinigų prieš jį panaudoti fizinį smurtą, bei panaudojo kitokią psichinę prievartą, tai yra šaukė, keikėsi, rėkė, darė psichologinį spaudimą sakydami, kad pažįsta A. K., žino, kur jis gyvena, kur dirba, ir jei nesumokės – A. K. padegs, primuš, neleis ramiai gyventi, atvažiuos vėl kitą dieną pasiimti pinigų, bei grasino, kad pasiims prie garažo stovėjusį, A. K. klientui priklausantį 40 000 Eur vertės automobilį „Ford Mustang“. Tokiu būdu jie, veikdami bendrai, privertė nukentėjusįjį A. K. bijoti, jaustis nesaugiai, kad jis (A. K.) gali realiai dabar ar ateityje būti sumuštas, jam ar jo artimiesiems gali būti sutrikdyta sveikata arba sugadintas jo turtas.

2.7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, nors apeliantas nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas, tačiau kaip matyti iš apelianto prieš tai ir dabar padaryto nusikaltimo pobūdžio, jis nėra linkęs smurtauti, kitų nuteistųjų apibūdinamas kaip ramaus būdo. Juo labiau, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką apeliantas padarė realizuodamas minimalius nusikalstamus veikus, todėl apeliantui paskirta 6 mėnesių intensyvi priežiūra yra neproporcinga padarytam pažeidimui ir apelianto asmenybės pavojingumui bei iš esmės trukdo apeliantui dirbti. Be to, apeliantas pažymi ir tai, kad jei teismas laikytų, kad R. M. apeliantui daro galimai neigiamą įtaką, apelianto buvimas užsienyje užtikrintų, kad R. M. apeliantui nedarys neigiamos įtakos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

5. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. B. kaltės.

6. Apeliaciniame skunde iš esmės neginčijama, jog A. B. padarė nusikalstamą veiką, tačiau nesutinkama su jo veikos kvalifikacija pagal BK 294 straipsnio 2 dalį bei paskirta bausme, prašoma A. B. veiką perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti bausmę paskiriant piniginę baudą.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, išvadas išsamiai motyvavo. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apelianto veika išsamiai išnagrinėta ir kvalifikuota visiškai tinkamai.

9. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Aiškinant šias nuostatas teismų praktikoje yra nurodyta, kad būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. BK 294 straipsnio 2 dalies taikymas turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir tuo, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018 ir kt.). Psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. Panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis gali lemti ir atsiradusius padarinius, kita vertus, pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatuoti, jog nukentėjusysis patyrė prievartą. Turi būti atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis bei turinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

10. Apeliaciniame skunde neneigiama, kad A. B. padarė BK 294 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau prašoma ją kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, argumentuojant tuo, kad nėra jokių duomenų, kad A. B. siekė realizuoti BK 294 straipsnio 2 dalies objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius - savavaldžiauti prieš A. K. panaudojant psichinę prievartą, prie kilusio ginčo tarp A. K., R. M. bei A. B., S. P. ir D. D. prisijungė savo iniciatyva (arba R. M. paprašyti), akistatos metu A. K. taip pat patvirtino, kad A. B. jam negrasino, kitų nuteistųjų psichologinio smurto A. K. atžvilgiu panaudojimas, buvo spontaniškas, nuo nuteistojo A. B. valios šios aplinkybės nepriklausė, grasinimai A. K. atžvilgiu iš R. M., S. P., D. D. pasipylė A. K. neigiant skolą, dėl subjektyvių kitų nuteistųjų emocijų ir reakcijos į neteisybę (skolos neigimą). Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. B. organizavo nusikalstamą veiką, nėra jokių duomenų, kad A. B. būtų prašęs, kad ginče dalyvautų R. M. draugai, D. D. ir S. P., nuteistieji kaip R. M. draugai, vykdami į A. K. garažą, tik palaikė kompaniją, į garažą užėjo vedami smalsumo, o ne tikslingai veikdami išankstinio susitarimo pagrindu, todėl A. B. negali būti laikomas atsakingu už kitų asmenų neteisėtus veiksmus, nepriklausančius nuo A. B. valios. Tokie argumentai atmestini, vertinami kaip A. B. pasirinkta gynybinė pozicija siekiant sušvelninti savo atsakomybę.

11. Skundžiamu nuosprendžiu A. B. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su kitais nuteistaisiais, neteisėtai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, byloje nustatytu laiku atvyko pas A. B. prašymu automobilius 2018 m. vasarą-rudenį remontavusį A. K. į garažą, Gargžduose, kur A. B. pareikalavus A. K. sumokėti 10 000 Eur už neva neatliktus bei nekokybiškai atliktus automobilių remonto darbus, negrąžintas automobilių detales, o šiam atsisakius mokėti bei pripažinti skolą, A. B. ir kiti nuteistieji, neturėdami teisėto pagrindo, grasino A. K. nesumokėjus visų ar dalies prašomų pinigų prieš jį panaudoti fizinį smurtą, bei panaudojo kitokią psichinę prievartą, tai yra šaukė, keikėsi, rėkė, darė psichologinį spaudimą sakydami, kad pažįsta A. K., žino, kur jis gyvena, kur dirba, ir jei nesumokės – A. K. padegs, primuš, neleis ramiai gyventi, atvažiuos vėl kitą dieną pasiimti pinigų, bei grasino, kad pasiims prie garažo stovėjusį, A. K. klientui priklausantį 40 000 Eur vertės automobilį „Ford Mustang“ ir tokiu būdu jie, veikdami bendrai, privertė nukentėjusįjį A. K. bijoti, jaustis nesaugiai, kad jis (A. K.) gali realiai dabar ar ateityje būti sumuštas, jam ar jo artimiesiems gali būti sutrikdyta sveikata arba sugadintas jo turtas. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad A. B. jokios psichinės prievartos prieš nukentėjusįjį nenaudojo, tai esą impulsyviai ir spontaniškai padarė kiti nuteistieji. Tokius argumentus paneigia byloje ištirtų įrodymų visuma. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, kad A. B. konflikte elgėsi santykiniai ramiau, savaime nešalina jo atsakomybės.

12. Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, kad įvykio vakarą garaže buvo užsipultas atvykusių nuteistųjų, ant jo buvo šaukiama, grasinama, reikalaujama atiduoti 10 000 Eur skolą už prieš 3 metus remontuojant automobilius padarytą nuostolį, sakė, kad pažįstą jį, žino, kur dirba, gyvena (nupasakojo kur), priešingu atveju padegs, primuš, ramiai negyvens, bus blogai, pasakė pasiimsiantys tuo metu ten stovėjusį kliento automobilį. Nukentėjusysis A. K. ikiteisminio tyrimo metu atpažino pas jį atvykusius asmenis. Nors akistatoje su A. B. ikiteisminio tyrimo metu A. K. užsiminė, kad A. B. ant jo nerėkė, tačiau ir neramino šalia buvusių jaunuolių, be to, būtent A. B. pasakė, kad žino, kur jis, A. K., gyvena, mostelėjo ranka į tą pusę, pasakė, kad raudoname name. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis A. K. teigė, jog A. B. iš pradžių buvo agresyvus ir mostu parodė, kad žino, kur jis, A. K., gyvena, kokia laiptinė, suprato, kad buvo sekamas, A. B. vėliau bandė trauktis atgal ir sakė, kad skolą perleidžia broliams. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tikėjo nukentėjusiuoju ir jo nurodytomis aplinkybėmis, kadangi A. K. nenutylėjo apie ryšių su A. B. priešistorę, objektyviai nurodė visas įvykio aplinkybes, kurios pasitvirtino (pažymėjo, kad penktas vaikinas (R. P.) konflikte nedalyvavo, kad turtinės ar fizinės žalos kaltinamieji jam nepadarė), nėra pareiškęs civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos jam atlyginimo. Jo parodymai neprieštarauja kitiems bylos duomenims, iš dalies atitinka ir pačių nuteistųjų parodymus. Liudytoju teismo posėdyje apklaustas R. D., įvykio vakarą atvažiavęs autovežiu prie A. K. garažo paimti „Ford Mustang“ automobilį išgabenimui į Vokietiją, paaiškino, kad privažiavo prie A. K. garažo ir pamatė pastarąjį lauke prie savo garažo stovintį, o prie jo buvo penki jaunuoliai, tarp jų vyko konfliktas, šalia buvo pastatytas automobilis Ford Mustang, kurį turėjo nuvežti į Vokietiją, girdėjo, kad jaunuoliai pakeltu balsu garsiai kalbėjo su A. K., sakė jam, kad nesvarbu, kas buvo anksčiau, dabar A. K. atsakingas už skolą, skola apie 7 000 Eur, priaugo procentai, tai dabar skolingas 10 000 Eur, liepė ieškoti pinigų, nes žino, kur jis gyvena, kur vaikai eina į darželį, geruoju nesibaigs, gali ir dabar jo mašiną (turėjo omenyje rodydami į Ford Mustang) paimti už skolą, jaunuoliai buvo apstoję A. K. aplink, vienas per kitą kalbėjo, vaikščiojo. Kaip matyti, atsitiktinio asmens, pamačiusio konfliktą, parodymai, atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes.

13. Nuteistasis A. B. procese savo kaltę dėl psichinės prievartos naudojimo neigė, tačiau jo parodymai neįtikinantys, neatitinka kitų duomenų. Teisiamajame posėdyje A. B. teigė negrasinęs nukentėjusiajam, negirdėjo, ką kalbėjo brolis R. M. ir jo draugai, nes kalbėjo su E. K., tačiau pats dar akistatos su A. K. metu minėjo, kad vaikinai garsesniu tonu reikalavo pinigų, pats A. B. esą ramino juos. Nors nuteistieji R. M., D. D., S. P. teismo posėdyje aiškino, jog grasinimų nukentėjusiajam nebuvo, tačiau apklausiami ikiteisminio tyrimo metu sutiko, jog dėl jų elgesio (šaukimo, keiksmų) A. K. galėjo bijoti, galėjo būti pasakyta, kad prie garažo stovėjęs automobilis „Ford Mustang“ bus paimtas už skolas, bet niekas nežadėjo smurtauti, imti automobilio. Akivaizdu, jog šalia buvęs A. B. negalėjo negirdėti ir nematyti kitų nuteistųjų elgesio. Manyti, jog A. B. dėl psichinio smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį niekuo dėtas, nėra pagrindo. Kiti nuteistieji neturėjo jokio intereso vykti pas jiems nepažįstamą asmenį, kuris su jais niekaip nesusijęs, A. B. neprieštaravo, jog kiti nuteistieji ne tik vyktų su juo pas nukentėjusįjį, tačiau ir su A. K. aiškintųsi su A. B. finansinėmis pretenzijomis susijusias aplinkybes, kurias pastarasis pats nuteistiesiems ir atskleidė. Nėra jokios abejonės, jog jau pati situacija, kurią sukūrė ne kas kitas, o A. B. ir kartu atvykę kiti nuteistieji, buvo grėsminga ir bauginanti. Kaip teisingai pastebėta ir skundžiamame nuosprendyje, A. B. ne vienas, o su keliais asmenimis, temstant atvažiavo į nuošalų garažų kompleksą Gargžduose ir visi keturi užsipuolė jame rastą vieną buvusį nukentėjusįjį dėl nuostolių padarymo/skolos negrąžinimo, vartodami necenzūrinius žodžius, grasinimus, agresyvius judesius, šūkaudami reikalavo atlyginti skolą, grasino už skolą paimti prie garažo buvusį kito kliento automobilį, užsiminta, jog žinoma, kur nukentėjusysis gyvena, pastebėjus, kad A. K. atvykėlius filmuoja – S. P. jėga atėmė iš jo telefoną, ištrynė vaizdo įrašą ir metė šį telefoną į garažo sieną. Iš pašalinio asmens, stebėjusio nukentėjusįjį ir nuteistuosius parodymų matyti, kad konfliktas ir bauginantis nuteistųjų elgesys tęsėsi kurį laiką, A. B. niekur nepasitraukė, buvo įvykio vietoje, su kitais nuteistaisiais. Todėl nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiuoju, kad patyrė stresą, pergyveno, jautėsi nesaugus.

14. Dalis apeliacinio skundo argumentų susiję su tuo, kad vertinama, jog nenustatyti bendrininkavimo požymiai, A. B., kai teigiama, neorganizavo kitų nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, nenumatė, kad R. M. ir jo draugai prieš A. K. panaudos psichinę prievartą, netirta, ar psichinės prievartos A. K. atžvilgiu panaudojimas nebuvo vykdytojo ekscesas (psichinės prievartos, pasireiškusios šaukimu, rėkimu, reikalavimais ir grasinimais), turėjo būti ne tik nustatyta, kad tarp nuteistųjų buvo susitarimas veikti bendrai, bet ir tokio susitarimo turinys, t. y., dėl kokių konkrečių veiksmų atlikimo nuteistieji susitarė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, nuosekliai atskleidė nusikalstamo sumanymo vystymąsi bei įgyvendinimą, A. B. ir kitų nuteistųjų veiksmus, jų tarpusavio palaikymą, poveikį nukentėjusiajam, pagrįstai pripažinta, jog visi nuteistieji veikė bendrai.

15. Pats nuteistasis A. B. apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė, kad prieš važiuojant aiškintis su nukentėjusiuoju, kavinėje Klaipėdoje susitiko su broliu R. M. ir jo draugais (D. D., S. P.), aptarė su broliu problemą dėl nuostolio, prie kurio, nuteistojo įsitikinimu, prisidėjo ir A. K., brolio draugai į pokalbį nesikišo, R. M. pasiūlė nuvažiuoti išsiaiškinti ir A. B. sutikęs, tačiau teigia, kad nežinojo, jog kartu pas nukentėjusįjį atvažiuos draugai, išlips iš mašinos ir pradės šūkauti. Visgi, kaip matyti, R. M., D. D., S. P. pradėjus nukentėjusiojo atžvilgiu naudoti psichinę prievartą, A. B. niekur nepasišalino, liko kartu su kitais, išsakė atitinkamas bauginančias replikas nukentėjusiajam apie tai, kad žino, kur pastarasis gyvena. Nuteistasis R. M. teisiamajame posėdyje pasakojo, jog brolis A. B. jam telefonu pasakojo, kad buvo apgautas meistrų, liko negrąžinta skola, žinąs, kur to meistro garažas, tada jis, R. M., pasiūlė nuvažiuoti, pasikalbėti, atvažiavę į Klaipėdą, susitiko kavinėje, susėdo visi prie bendro stalo, jis pakalbėjo su broliu, pasakė draugams, jog reikia su broliu pas vieną žmogų pakalbėti, prie garažo nuėjo su broliu, tačiau pastebėjo, kad ateina ir D. D. bei A. P.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. M. teigė, jog draugus pasiėmė, kad būtų drąsiau, o A. K. baugu. Teisiamajame posėdyje D. D. paaiškino, jog su R. M. ir kitais vyko į kavinę Klaipėdoje, ten susitiko su A. B., sutarė nuvažiuoti prie kažkokio garažo, A. B. neprašė, kad visi važiuotų, tačiau važiuodamas savo automobiliu pirmas, rodė kelią. Ikiteisminio tyrimo metu D. D. teigė, kad prieš važiuojant pas A. K., susitiko su A. B., kuris papasakojo apie jam padarytus nuostolius remontuojant automobilius. Teisiamajame posėdyje S. P. teigė, kad važiavo kartu su R. M. susitikti su pastarojo broliu A. B., susitiko kavinėje Klaipėdoje, jie valgė, R. M. kalbėjosi su broliu, pasakė, kad jam su broliu reikia nuvykti į garažą Gargžduose, į tą garažą, paskui A. B. ir R. M. važiavo, nes reikėjo sulaukti R. M., iš automobilio išlipo tik prasijudinti, priėjo prie su meistru kalbėjusių R. M. ir A. B., pokalbyje nedalyvavo (visuma duomenų tokius S. P. teiginius apie pasyvų pastovėjimą prie garažo paneigia). Ikiteisminio tyrimo metu S. P. pasakojo, jog R. M. žadėjo pavaišinti už važiavimą į Gargždus pas kažkokį asmenį, kuris remontavo A. B. automobilius, nuvažiavus prie garažų, daugiausia kalbėjo A. B. ir R. M., o jie su D. D. palaikė kompaniją, stovėjo šalia, garsiai šūkavo, keikėsi, susinervino dėl A. K. elgesio. Atsižvelgiant į visumą byloje ištirtų įrodymų, nėra jokio pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, kad A. B. siekė atgauti, savo supratimu, K. jam padarytų nuostolių kompensaciją, sužinojo, kur yra A. K. garažas. A. B. siekis ne tik aiškintis dėl skolos, tačiau ir daryti poveikį nukentėjusiajam jau matomas iš to, kad jis, būdamas brandaus amžiaus, gyvenimo patirtį turintis žmogus, pasitelkia pašalinius, niekaip su jo ir A. K. santykiais nesusijusius, be kita ko, tik pilnametystės sulaukusius (18-21 metų) jaunuolius, kurie konstruktyviai spręsti A. B. pretenzijas K., negalėjo padėti. Jog A. B. aiškintis dėl skolos ketino važiuoti ne vienas, apklausiamas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nurodė liudytojas E. S.. Visi, A. B., R. M., D. D., S. P., prieš važiuodami pas A. K. susitiko kavinėje Klaipėdoje, kur A. B. visiems vaikinams pasiguodė, kad dėl K. daryto automobilių remonto turėjo nuostolių, buvo apgautas. Nors R. M. nurodė, kad jis pasiūlė vykti pasiaiškinti dėl skolos, tačiau nėra pagrindo manyti, jog toks sumanymas atsirado be A. B. iniciatyvos. A. B. kitiems nuteistiesiems pateikė savo, kaip nukentėjusio nuo neteisybės poziciją. Jog į Klaipėdą būtų atvykę kitais tikslais, o ne dėl A. B., nuteistieji taip pat nenurodė. Kolegija sutinka su nuosprendžio argumentais, kad prieš vykdami pas A. B., kavinėje Klaipėdoje susitikę visi nuteistieji suderino veiksmų planą. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti bendrininkų susitarimo turinį, t. y., dėl kokių konkrečių veiksmų atlikimo nuteistieji susitarė, ar nebuvo vykdytojo eksceso dėl psichinės prievartos naudojimo, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

16. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą.

17. Kaip minėta, pati A. B. ir kitų nuteistųjų A. K. sukurta situacija buvo bauginanti ir grėsminga. Įrodymų visuma patvirtina, kad A. B. veikė bendrai su kitais nuteistaisiais. Visi pas A. K. vyko dėl bendro tikslo, dėl A. B. skolos atgavimo. Įvykio vietoje A. K. buvo reikalaujama atsiskaityti, naudojama psichinė prievarta (šūkaujama, keikiamasi, grasinama), jog tai nebuvo vien tik A. K. subjektyvus situacijos vertinimas, patvirtina ir liudytojo R. D. parodymai, kuriam atrodė, kad visi nuteistieji elgėsi neprognozuojamai, nervingai, agresyviai. Matydamas atvykėlių elgesį, R. D. taip pat baiminosi, kad jaunuoliai nieko nepadarytų, kaip teigė, mimika rodė A. K., kad šis sutiktų su jų reikalavimais. R. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu minėjo, kad jie garsiai kalbėjo, šaukė, nes norėjo, kad broliui būtų grąžinta skola, galvojo pašūkaus, pasikeiks, A. K. išsigąs ir greičiau atiduos bent dalį skolos. A. B., įvykio vietoje matydamas kitų nuteistųjų veiksmus ir girdėdamas juos, iš įvykio vietos iki konflikto pabaigos nesišalino, pats užsiminė žinantis, kur gyvena nukentėjusysis, todėl palaikė ir pritarė kitų nuteistųjų elgesiui (rėkimui, keiksmams, grasinimams).

18. Taigi atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir perkvalifikuoti A. B. veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje itin motyvuotai įvertino A. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai išnagrinėjo A. B. veiksmus bei juos tinkamai kvalifikavo.

19. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su A. B. paskirta arešto bausme, prašoma skirti baudą, netaikyti intensyvios priežiūros, kadangi apeliantas susirado darbą užsienyje, deklaravo ten gyvenamąją vietą, pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Apygardos teismas neturi pagrindo manyti, jog A. B. paskirta per griežta ar netinkamos rūšies bausmė. BK 294 straipsnio 2 dalis už šios veikos padarymą numato dvi bausmių rūšis – areštą arba laisvės atėmimą iki 5 metų. Baudos bausmė nenumatyta, todėl skirti baudą A. B., kuris pagrįstai nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nėra teisinio pagrindo. Nuteistasis naują nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, pagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalto būdamas recidyvistu, be to, atsakomybę sunkina ir nusikaltimo padarymas bendrininkų grupe, todėl vertinti, jog straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis nuteistajam galėtų būti neteisinga ar neproporcinga taip pat nėra pagrindo, jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl nuteistajam neturėtų būti skiriama įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju nuteistajam parinkta švelnesnė straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšis – areštas, kurio terminas nustatytas artimas šios bausmės rūšies vidurkiui, be to, taikytos nuteistojo teisinę padėtį lengvinančios nuostatos, arešto bausmės vykdymas atidėtas. Atidedant bausmės vykdymą, nuteistajam 6 mėnesiams paskirta intensyvi priežiūra, toks sprendimas atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tai, jog nuteistasis susirado darbą užsienyje, todėl, kaip teigiama, intensyvi priežiūra jam trukdo laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą ir darbą, nėra pagrindas keisti jam paskirtą bausmę ar naikinti intensyvią priežiūrą. A. B. nuteistas dėl tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymo, jam paskirta sankcijoje numatyta bausmė, patiriami nepatogumai yra ne kieno kito, o jo paties neteisėto, nusikalstamo elgesio adekvati pasekmė. Kolegijai nekyla abejonių bausmės rūšies ir trukmės parinkimo pagrįstumu.

20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam turėjo būti nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, A. K. akistatos metu patvirtino, jog A. B. atsiprašė, todėl negalima sutikti su teismo išvadomis, kad jis nesigailėjo dėl nusikaltimo padarymo. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. A. B. savo kaltės dėl inkriminuoto nusikaltimo pilnai nepripažino, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai neįžvelgė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą atmesti.