Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas G. V. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. balandžio 18 d. 18.50 val. iki 2020 m. balandžio 20 d. 14.00 val., t. y. dvi paros, jas prilyginant dviem laisvės atėmimo dienoms (BK 66 straipsnis).

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) G. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant jį:

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 339 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktais, 3 dalimi, 72¹ straipsniu, 72² straipsniu, G. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- įpareigojimas 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. V. ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 50 metrų atstumu, uždraudžiant jam bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja V. V.;

- įpareigojimas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusiosios V. V. turėtos išlaidos advokato padėjėjos teisinei pagalbai byloje apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir iš G. V. nukentėjusiosios V. V. naudai priteista 400 Eur turėtoms advokato padėjėjos teisinių paslaugų teikimo išlaidoms padengti.

G. V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. balandžio 18 d. apie 14.00-15.30 val., tiksliau teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (nustatytas 2,07 promilių girtumas), dešine ranka sugriebdamas savo motinai nukentėjusiajai V. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), už kairės rankos žasto srityje ir tyčia ją suspausdamas, po ko, ne mažiau 2 (dviejų) kartų nukentėjusiąją stumdydamas, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai, kartu gyvenančiai šeimos narei (motinai) V. V. fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, padarydamas jai poodines kraujosruvas kairiame žaste, kas teismo medicinos eksperto pripažinta nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistasis G. V.. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nesuformavo aiškaus ir konkretaus reikalavimo, tačiau iš dalies jame nurodytų teiginių, nuteistojo pasisakymo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje bei jo pozicijos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galima suprasti, jog apeliantas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas tvirtina, jog jam pareikštas kaltinimas yra pagrįstas melagingais bei nenuosekliais nukentėjusiosios, kuri tokiu būdu tik siekė jį iškeldinti iš buto, parodymais. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu.

6. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, jų visumą, taip pat susipažinusi tiek su apeliacinio skundo argumentais, tiek su skundžiamame nuosprendyje pateiktomis išvadomis ir motyvais dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis aukščiau aptarto reglamentavimo. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Tai yra, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiosios parodymus, bet ir visų surinktų duomenų visumą, bei aiškiai nurodė kodėl nagrinėjamu atveju tiki būtent nukentėjusiosios, o ne nuteistojo pateikiama įvykių versija. Visapusiškas ir objektyvus bylos įrodymų vertinimas lėmė tai, kad apylinkės teismas padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Pagal teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes, žemesnės instancijos teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl G. V. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo kaltės dėl nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo nuteistasis nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nors apeliantas neneigė to, kad kaltinime nurodytą dieną ir vietoje tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko žodinis konfliktas, tačiau tvirtino, jog jis jokio smurto motinos V. V. atžvilgiu nenaudojo, nukentėjusioji jį melagingai apkaltino, nes nori iškeldinti jį iš buto, kuriame ir įvyko konfliktas. G. V. taip pat teigė, jog aptariamo įvykio dieną pati nukentėjusioji elgėsi neadekvačiai, greičiausiai dėl vartojamų vaistų ar abstinencijos. Tuo tarpu nukentėjusioji nuo pat įvykio laikėsi pozicijos, kad žodinis konfliktas peraugo į smurtinių veiksmų prieš ją panaudojimą. Iš 2020 m. balandžio 18 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad, pareikšdama apie jos atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, nukentėjusioji nurodė, jog jos sūnus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, daugiau nei du kartus rankomis ją stumdė, į akis pripurškė ašarinių dujų (1 t., b. l. 20-22). Ikiteisminio tyrimo metu V. V. buvo apklausta dar kartą. 2020 m. balandžio 20 d. vykusios apklausos metu nukentėjusioji paneigė anksčiau nuodytą aplinkybę dėl 2020 m. balandžio 18 d. neva tai jai į akis papurkštų dujų, paaiškindama, jog apklausta įvykio dieną dėl susijaudinimo galėjo netiksliai nupasakoti įvykio aplinkybes, taip pat galėjo tyrėjai nurodyti, kad G. V. dujų jai į akis yra purškęs anksčiau ir ji galėjo nukentėjusiąją ne taip suprasti, tačiau liko prie anksčiau savo duotų parodymų, jog nuteistasis prieš ją smurtavo panaudodamas fizinę jėgą – paaiškino, kad sugriebė jai ranka už kairės rankos ties petimi ir spaudė, dėl ko nukentėjusioji jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 35-37). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad išgėręs nuteistasis pasidarė piktas, atėmė iš jos rankinę, mobilųjį telefoną, atjungė laidinį telefoną, tarp jų kilo konfliktas, kurio metu apeliantas svėrė jai už kairės rankos. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad, atgavusi rankinę ir mobilųjį telefoną, išėjo į gatvę, skambino E. K. ir savo anūkui L. U., kuriam atvažiavus buvo iškviesti ir policijos pareigūnai (3 t., b. l. 51-53).

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. balandžio 18 d. apie 14.00-15.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo ir konfliktą tarp G. V. bei V. V. tiesiogiai matė su apeliantu romantinius santykius įvykio metu palaikiusi liudytoja G. K.. Ji nurodė nemačiusi, kad G. V. būtų tempęs nukentėjusiąją už rankos ar kitokiu būdu prieš ją smurtavęs, tačiau, kaip teisingai pastebėjo ir apylinkės teismas, patvirtino V. V. parodymus, kad įvykio metu iš nukentėjusiosios buvo paimta jos rankinė, bei paneigė G. V. duotus parodymus, jog įvykio metu nukentėjusioji elgėsi nenormaliai dėl jos vartojamų vaistų, nurodžiusi, jog nukentėjusiosios naudojami vaistai įtakos jos elgesiui neturėdavo (2 t., b. l. 114-115).

10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, nusprendė atmesti G. V. pateiktą versiją bei nesivadovauti ją iš dalies grindžiančiais G. K. parodymais dalyje, kurie buvo duoti liudytojai konkrečiai pasisakant dėl tos faktinės aplinkybės, ar fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją G. V. konflikto metu buvo panaudotas, ar ne. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi nuteistojo ir liudytojos G. K. parodymai dėl smurtavimo prieš V. V. fakto prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams - netgi pačios G. K. iš karto po įvykio E. K. siųstų SMS žinučių turiniui, kuris šioje apygardos teismo nutartyje bus paanalizuotas kiek vėliau.

11. Nors apeliantas teigia, jog nukentėjusiosios V. V. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, todėl jais neturėtų būti vadovaujamasis sprendžiant jo kaltės klausimą, tačiau teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje dėl esminių bylos aplinkybių (dėl to kada, kokiu būdu ir kaip nuteistasis prieš ją panaudojo fizinį smurtą) sutapo, jokių reikšmingų ir žymių prieštaravimų, kurie leistų abejoti jos parodymų patikimumu, nenustatyta. Kadangi nuteistasis apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodė, jog nukentėjusiosios parodymai buvo nenuoseklūs, nedetalizuodamas dėl kokių konkrečių analizuojamo įvykio aplinkybių skirtingose proceso stadijose duoti V. V. parodymai išsiskyrė, teisėjų kolegija plačiau dėl šio skundo argumento nepasisako. Aukštesnės instancijos teismo manymu, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi V. V. parodymais juos pripažinęs iš esmės vienodais ir logiškais bei atitinkančiais kitus byloje surinktus objektyvius duomenis. Nukentėjusiosios poziciją, išreikštą ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, atitinka ir tuojau po įvykio su ja bendravusiems policijos pareigūnams bei anūkui L. U. jos nurodytos aplinkybės. Iš 2020 m. gegužės 7 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotos vaizdo įrašų, gautų iš vyriausiosios patrulės S. P. vaizdo registratoriaus, apžiūros duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio kreipėsi į pareigūnus pagalbos, nurodė, kad turėjo bėgti nuo smurtaujančio neblaivaus sūnaus. Apklaustas liudytoju L. U. parodė, jog 2020 m. balandžio 18 d. nukentėjusioji dar telefoninio pokalbio metu jam pasakė, kad yra skriaudžiama apelianto, o, susitikus netoli namų esančio prekybos centro, papasakojo, jog G. V. jai trenkė, tąsė (2 t., b. l. 115-116).

12. Apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, sprendžiant dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo, atsižvelgti ir į 2020 m. balandžio 18 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 12-15) bei 2020 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1022/2020 (02) (1 t., b. l. 56) užfiksuotus duomenimis. Teisėjų kolegija sutinka, kad nukentėjusiosios būsena, aprašyta paminėtame tarnybiniame pranešime (aprašant smurtą patyrusio asmens būseną nurodoma: didelis susijaudinimas; akivaizdi baimė) ir nustatyta iš karto po įvykio, patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie tai, jog sūnus smurtavo jos atžvilgiu ir ji labai išsigando, apie tai, kad sūnui buvo užėjęs pykčio priepuolis, kad sūnus neleido jai išeiti, o ji norėjo greičiau pasišalinti iš buto, teisingumą, kadangi vien tik žodinis konfliktas be G. V. fizinių veiksmų tokios nukentėjusiosios būsenos nebūtų sukėlęs. Tuo tarpu iš 2020 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 1022/2020 (02) matyti, jog nukentėjusiajai buvo konstatuoti sužalojimai būtent toje vietoje, už kurios, nukentėjusiosios teigimu, nuteistasis ją buvo sugriebęs ir spaudė – nustatytos poodinės kraujosruvos kairiame žaste, kurios galėjo būti padarytos kietais bukais daiktais, tame tarpe ir plaštakos pirštais, suspaudžiant žastą, bei būtent įvykio dieną - 2020 m. balandžio 18 d. Tai, kad 2020 m. balandžio 18 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, aprašant smurtą patyrusio asmens sužalojimus, nenurodoma, jog nukentėjusioji būtų patyrusi nors vieną išvardintą sužalojimą (kraujuojanti žaizda, žaizda, lūžis, išnirimas, patinimas, įdrėskimas, nubrozdinimas, kraujosruva (mėlynė) ar kita), savaime nereiškia, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuotas sužalojimas – poodinės kraujosruvos – buvo padarytas me kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimų žymės (poodinės kraujosruvos) gali išryškėti ir paprastai išryškėja ne iš karto po trauminio poveikio, tai priklauso nuo žmogaus individualių organizmo savybių ir nuo smūgių stiprumo. Todėl visiškai natūralu, jog iš karto po įvykio su nukentėjusiąja bendraujant policijos pareigūnams kraujosruvos ant V. V. kūno galėjo būti dar neišryškėjusios. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji teismo medicinos eksperto buvo apžiūrėta ne iš karto po sužalojimų padarymo, o praėjus kelioms dienoms, taip pat nepaneigia nei sužalojimo fakto, nes sužalojimo laiko ir aplinkybių, kurias savo išvadoje konstatavo tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas.

13. Be nukentėjusiosios, liudytojo L. U., 2020 m. gegužės 7 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotos vaizdo įrašų, gautų iš vyriausiosios patrulės S. P. vaizdo registratoriaus, apžiūros duomenų, 2020 m. balandžio 18 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo bei 2020 m. balandžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1022/2020 (02) (1 t., b. l. 56) užfiksuotų duomenų, nukentėjusiosios versiją, jog poodinės kraujosruvos jos kairiame žaste atsirado būtent dėl tyčinių G. V. veiksmų, kai pastarasis ranka sugriebė jai už kairės rankos žasto srityje ir ją spaudė, o ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, patvirtina ir G. K. 2020 m. balandžio 18 d. 15.14 val. ir 15.16 val. E. K. sekančia tvarka išsiųstos SMS žinutės: pirmoji - „Kvieskit policija (duomenys neskelbtini) mušu Mama ir Mane. Ateme telefonus. Prašau padekite Mamai.jis mušu W“, antroji - „Kvieskit policija (duomenys neskelbtini) mušu Mama ir Mane. Ateme telefonus. Prašau padekite Mamai.jis musa mus.“. Abejonių dėl to, kad paminėtos žinutės buvo išsiųstos G. K. šiuo atveju nekyla, kadangi 2020 m. birželio 2 d. akistatos tarp liudytojų E. K. ir G. K. metu liudytoja G. K. patvirtino šią aplinkybę. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, toks SMS žinučių turinys patvirtina ir patį smurtavimo prieš nukentėjusiąją faktą, ir V. V. nurodytą aplinkybę, kad konflikto metu G. V. buvo atėmęs jos mobilųjį telefoną. Liudytoja G. K. teismui nenurodė įtikinamos ir logiškos priežasties, kodėl rašė tokio turinio žinutes E. K., jei iš tiesų G. V. smurto prieš motiną nenaudojo. Jos bei G. V. pateiktą versiją, kad paminėtas žinutes G. K. rašė tik norėdama paerzinti nusibodusią E., kuri jai nuolat skambino ir rašė žinutes bei pavydėjo G. V., apylinkės teismas pagrįstai įvertino kritiškai, tik kaip siekį sumenkinti itin reikšmingą įrodymą, akivaizdžiai patvirtinantį smurtavimo faktą, kadangi tokia versija yra ne tik nelogiška, bet ir neatitinka byloje esančių įrodymų – iš 2020 m. gegužės 29 d. tarnybiniame pranešime „Skambučių išklotinių analizės“ pateiktų duomenų, iš kurių matyti, kad ne E. K., o pati G. K. rodė iniciatyvą bendrauti su E. K. (2 t., b. l. 38-42).

14. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į aukščiau išdėstytus argumentus, taip pat atmeta nuteistojo teiginį, jog V. V. melagingai apkalbėjo savo sūnų dėl to, kad siekė jį iškeldinti iš buto. Tokia įvykių versija yra ne tik prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams, bet ir neįtikinama. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek paties apelianto, tiek jo mamos – nukentėjusiosios V. V. parodymais nustatyta, kad butas, kuriame nuteistasis ir nukentėjusioji kartu gyveno analizuojamo įvykio metu, nuosavybės teise priklauso tik V. V.. Taigi, net jei nukentėjusioji iš tiesų būtų norėjusi, kad jos seniai pilnametystės sulaukęs sūnus iš jo išsikraustytų, ji turėjo kitų priemonių šiam tikslui pasiekti - pavyzdžiui kreiptis į teismą dėl G. V. iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Be to, už melagingą įskundimą įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. V., prieš priimant iš jos pareiškimą apie jos atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą, buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Taigi, neatrodo logiška, kad nukentėjusioji vien tik dėl to, kad jos sūnus išsikraustytų iš buto, būtų nepagrįstai apkaltinusi jį smurtinės nusikalstamos veikos padarymu, žinodama, kad tai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę jai pačiai. Be to, baudžiamojo proceso metu iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų klausimai nėra sprendžiami, įtariamajam (kaltinamajam) gali būti skiriama tik kardomoji priemonė įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, o jo pripažinimo kaltu atveju – analogiška baudžiamojo poveikio priemonė, arba kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuria įtariamasis (kaltinamasis), be kita ko, gali būti įpareigotas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis. Paminėtų kardomųjų priemonių ar baudžiamojo poveikio priemonės skirti apeliantui V. V. neprašė, kas taip pat leidžia patikimai atmesti versiją, kad šiuo atveju nukentėjusioji inicijavo baudžiamąjį procesą savo sūnaus atžvilgiu, turėdama tikslą jį iškeldinti iš būsto, kai iš tiesų jokių smurtinių veiksmų jis prieš nukentėjusiąją neatliko.. Ikiteisminio tyrimo metu kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, be kito ko, įpareigojant G. V. nesilankyti bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), jam buvo paskirta ikiteisminio tyrimo pareigūnės nuožiūra (2 t., b. l. 140-141), o baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. V. ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 50 metrų atstumu, uždraudžiant jam bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja V. V., buvo paskirta teismo nuožiūra, atsižvelgus į tai už kokio ir kokiomis aplinkybėmis įvykdyto nusikaltimo padarymą G. V. buvo nuteistas, o ne nukentėjusiosios iniciatyva.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo G. V. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad nukentėjusioji susižalojo kokiomis nors kitomis, nei skundžiamame teismo nuosprendyje įrodytomis pripažintomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, ir, duodama neteisingus parodymus tiesiog melagingai jį apkalba, siekdama, kad apeliantas išsikraustytų iš namų, kuriose jis gyveno kartu su savo motina. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad G. V. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją (kuri atitinka šeimos nario sąvoką, pateiktą BK 248 straipsnio 2 dalyje, kadangi yra kartu su nuteistuoju nusikalstamos veikos padarymo metu gyvenusi jos motina), panaudojimas (sugriebimas nukentėjusiajai už kairės rankos žasto srityje ir jos spaudimas), padariniai – sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis kairiame žaste, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai –tiesioginė tyčia – apeliantas, rankomis sugriebdamas nukentėjusiajai už jos žasto ir šį spausdamas, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, t. y. kad nukentėjusiajai gali būti sukeltas fizinis skausmas ar kad ji gali būti nežymiai sužalota, nors šių padarinių ir nekonkretizavo.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. V. taip pat prašė nušalinti prokurorę Renatą Oželienę bei nukentėjusiosios atstovę advokato padėjėją Daivą Galdikaitę nuo bylos nagrinėjimo. Advokato padėjėja Daiva Galdikaitė nedalyvavo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka procese, tuo tarpu apelianto prašymas dėl prokurorės Renatos Oželienės nušalinimo teisėjų kolegijos jau buvo išspręstas 2022 m. sausio 12 d. teismo posėdyje, priimant motyvuotą protokolinę nutartį. Atsižvelgiant į tai, šiuo klausimu plačiau nebepasisakoma.

17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir priimti nuteistojo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį apeliacinio skundo ar kokiais tai kitais motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti pilna apimtimi.

18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. sausio 11 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-294

dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį G. V., sudaro 193,25 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese, gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę.

20. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad G. V. nedirba, Užimtumo tarnyboje yra neregistruotas, yra tik iš dalies darbingas (netekęs 55 proc. bendrojo darbingumo), rašytinių duomenų apie nuteistojo turimą nekilnojamąjį turtą ir registruojamą kilnojamąjį turtą byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms G. V. turtinę padėtį, sveikatos būklę, taip įvertinus tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš apelianto neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už G. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš G. V. valstybės naudai 193,25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. sausio 11 d. pažymą Nr. (12.33 Mr) PT-294.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.