Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Virginijos Žindulienės, sekretoriaujant Vilmai Armalytei,

A. J., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jo atstovei A. Ž. bei gynėjai advokatei Vitalijai Mataitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. J., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, advokatės Vitalijos Mataitės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria A. J. pripažintas nepakaltinamas dėl padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), ir jam paskirtos priverčiamosios medicinos poveikio priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkintinas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė A. J. teises, nes nesuteikė jam galimybės dalyvauti procese bylą nagrinėjant teisme, nepagrįstai paskyrė jam stacionarinį stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nes jo psichikos sveikatos būklė nuo ekspertizės atlikimo dienos iki bylos nagrinėjimo teisme dienos pagerėjo. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos pačios nukentėjusiosios elgesys.

Dėl A. J. teisės dalyvauti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese

6. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. J. nedalyvavo procese, t. y. jis nebuvo apklaustas teisme, jis negalėjo pasinaudoti teise užduoti klausimus proceso dalyviams. Nepaisant to, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad tokiu būdu buvo pažeistos A. J. teisės ir teisėti interesai. Neleidus A. J. dalyvauti procese dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes BPK 399 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu buvo gautas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad A. J. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio jis nesugeba teisingai suprasti bylai reikšmingų aplinkybių, negali duoti adekvačių parodymų, todėl negali dalyvauti atliekant proceso veiksmus (2 t., b. l. 13–15). Įvertinęs ekspertizės akto išvadą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nagrinėti teisiamajame posėdyje nedalyvaujant A. J., t. y. asmeniui, kuriam prašoma paskirti priverčiamąsias medicinos priemones. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. J. interesams atstovavo ir jį gynė advokatė Vitalija Mataitė (2 t., b. l. 31, 33, 28), taip pat A. J. dukra A. Ž. (2 t., b. l. 40, 51–52, 56–58). Iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad advokatė realizavo savo ginamojo teisę užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, teikti prašymus, jos iniciatyva buvo apklausta A. J. dukra bei paduotas apeliacinis skundas. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos A. J. teisės ir teisėti interesai.

Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. J. paskirta netinkama priverčiamoji medicinos priemonė, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog po ekspertizės atlikimo A. J. psichikos sveikatos būklė pagerėjo.

8. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti pavojingas veikas padariusių asmenų sveikatos apsaugą, gydymą ir kitus gyvybiškai svarbius interesus – apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Nors priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmės, jos neužtraukia teistumo ir pan., tačiau kai kurios jų pagal sukeliamus suvaržymus, apribojimus prilyginamos suėmimui, laisvės atėmimui (BK 76 straipsnio 3 dalis, BPK 406 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-569/2005). BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei. Taigi priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo numatytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Tai reiškia, kad teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje), arba asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 76 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328-648/2017, 9 ir 9.1 punktai).

9. Nagrinėjamu atveju A. J. neneigia naudojęs fizinį smurtą sugyventinės atžvilgiu, tačiau apeliaciniame skunde nurodoma, kad pačios nukentėjusiosios elgesys turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, nes nukentėjusioji pasinaudojo A. J. psichikos sveikatos būkle, jo vardu paėmė kreditą ir siekia jį išvaryti iš bendrų namų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltininkas ir nukentėjusioji yra sugyventiniai, abiem atvejais A. J. fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo žodinio konflikto metu. Tyrimo metu nebuvo nustatytos konflikto priežastys, nes abi konflikto šalys būdavo neblaivios. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (vartojimo kredito sutarčių sudarymas A. J. vardu siekiant sumokėti buto nuomos mokestį, noras nutraukti santykius) nepateisina fizinio smurto naudojimo, nemažina veikos pavojingumo, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.

10. Teismų praktikoje pripažįstama, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-481/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. J. nepakaltinamu ir skirdamas jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 13–15) bei eksperto Gintaro Butkaus paaiškinimais teisme (2 t., b. l. 56–58). Ekspertas patvirtino, kad veikų padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu A. J. sirgo psichikos susirgimu ((duomenys neskelbtini)), dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, todėl rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį gydymą ir stebėjimą. Ekspertas pažymėjo, kad neturint duomenų apie tai, kad pasikeitė A. J. psichikos sveikatos būklė, jis palaiko pateiktą ekspertizės išvadą. Įvertinęs apeliacinės instancijos teisme eksperto Gintaro Butkaus, A. J. dukters, jį gydančios gydytojos-psichiatrės G. M. duotus paaiškinimus (2 t., b. l. 98–100), siekdamas nustatyti ar tikslinga A. J. skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, apeliacinės instancijos teismas paskyrė papildomą ekspertizę (2 t., b. l. 101–103), kurią atlikus buvo gautas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Jame nurodoma, kad dabar A. J. psichikos sveikatos būklė yra pagerėjusi, todėl tikslinga jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (2 t., b. l. 111–114).

11. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, kad po teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo 2019 m. sausio mėn. A. J. psichikos sveikatos būklė pasikeitė (dėl taikyto gydymo ji pagerėjo, agresijos nestebima, A. J. noriai vaistus vartoja, reguliariai lankosi pas medikus), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nutartimi A. J. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 403 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

nutaria:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutartimi A. J. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje) į priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Likusią Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.