Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pavelas Frolovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-388-172/2014

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01182-2012-1

2014 m. balandžio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo D. C., a. k. (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, nevedusio, nedirbančio, teisto 4 kartus, apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. C. pripažintas kaltu padarius pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neįvykdyta bausme ir galutinė bausmė D. C. paskirta - laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. D. C. į galutinės bausmės laiką įskaitytas sulaikymas nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2012 m. birželio 21 d. ir bausmės visiškai atliktą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendį nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. laiką. Kardomosios priemones – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikintos priėmus nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. S., I. S., E. B., D. C. pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent:

jie 2012 m. birželio 19 d., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užkabinę trosais mechaninių dirbtuvių centrinio šildymo akumuliacinę talpą, automobiliu „O. A.“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvertę talpą ant žemės, po ko rankomis nuplėšę dalį šiltinimo vatos, dujiniu suvirinimo aparatu pradėję šią talpą pjaustyti į dalis, pasikėsino pagrobti svetimą – nukentėjusiems V. B. ir R. G. priklausantį turtą- 20 000 Lt vertės akumuliacinę talpą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. C. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų baigiamieji aktai turi būti teisėti ir pagrįsti. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis b. b. Nr. 2K–86/2010)

Pagal formuojamą teismų praktiką, vertinant atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyvios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis b. b. Nr. 2K-440/2010). Apylinkės teismo išvados dėl faktinių aplinkybių ir nuteistojo D. C. kaltumo pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtais įrodymais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis kartu su H. S., I. S., E. B. 2012 m. birželio 19 d., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užkabinę trosais mechaninių dirbtuvių centrinio šildymo akumuliacinę talpą, automobiliu „O. A.“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvertę talpą ant žemės, po ko rankomis nuplėšę dalį šiltinimo vatos, dujiniu suvirinimo aparatu pradėję šią talpą pjaustyti į dalis, pasikėsinimo pagrobti svetimą – nukentėjusiems V. B. ir R. G. priklausantį turtą - 20 000 Lt vertės akumuliacinę talpą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad be teismo vidinio įsitikinimo, įrodymų vertinimui galioja ir vadovavimosi įstatymu reikalavimas. Šis reikalavimas reiškia, kad įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų. Šis reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei šių įrodymų visumą visiškai pagrįstai nurodė, kad D. C. pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, t. y. pasikėsino pagrobti svetimą – nukentėjusiems V. B. ir R. G. priklausantį turtą- 20 000 Lt vertės akumuliacinę talpą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Tokiu būdu nuteistasis D. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remiantis byloje esančių duomenų visuma (nuteistųjų parodymais, nukentėjusiųjų parodymais, liudytojų parodymais, apžiūros protokolais ir kt.).

Nuteistieji H. S., I. S., E. B., D. C. savo parodymuose nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, tačiau teigė, kad nežinojo, jog statinė kažkam priklauso. Pažymėtina, kad nukentėjusieji nurodė, kad pirko dibrtuves 2003 m., ir nors jomis nesinaudojo, tačiau atvažiuodavo patikrinti. Nukentėjusysis R. G. nurodė, kad paskutinį kartą ten buvo 2012 m. kovo mėnesį, visi pavogti daiktai tuo metu buvo, tvora visa buvo. Taigi nukentėjuysis paneigė aplinkybę, jog statinė buvo bešeimininkė.

Pažymėtina, jog iš 2012 m. birželio 19 d. Vilniaus AVPK Vilniaus rajono PK KPS vyresniojo tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad mūrinis pastatas, prie kurio buvo statinė dalinai buvo aptvertas metalinio tinklo tvora. Apie tai, kad pastatas buvo aptvertas tvora savo parodymuose nurodė ir abu nukentėjusieji. Taigi šiuo atvejų, nuteistieji, matydami, kad juos dominanti statinė yra teritorijoje, kuri buvo dalinai aptverta, galėjo ir privalėjo suprasti, kad toks daiktas negali būti bešeimininkiu, t. y. svetimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vagystės dalykas yra svetimas turtas. Teismų praktikoje svetimu turtu pripažįstami daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nuteistieji nepadarė nieko, kad išsiaiškinti kieno sklypas ir kam priklauso talpa ir ją norėjo pagrobti. Sutiktina su apylinkės teismio pozicija, kad taip veikdami kaltinamieji neabejotinai suvokę, kad paima svetimą daiktą, numatę, kad nukentėjusieji jo neteks, o jie galės pardavus praturtėti ir to norėjo.

Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra toks tyčinis veikimas ar neveikimas, kai tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas nebūna baigtas dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimo atveju kaltininkas tik pradeda kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų, tačiau iki galo neįgyvendina nusikalstamų tikslų, neužbaigia nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju nuteistojo tikslas buvo užvaldyti svetimą turtą. Nuteistasis pasikėsino slaptai pavogti svetimą turtą – akumuliacinę talpą, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nusikalstamos veikos nebaigė, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Taigi kaltininkas nerealizavo visų nusikaltimo objektyviųjų požymių, atitinkančių Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl nusikalstama veika (svetimo turto pagrobimas) nebuvo baigta. Darytina išvada, kad apylinkės teismas teisingai aiškino baigto nusikaltimo ir pasikėsinimo jį įvykdyti sampratą ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nuteistojo D. C. veikai kvalifikuoti.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis D. C. pagrįstai apylinkės teismo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas savo poziciją dėl netinkamo Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalies taikymo grindžia tuo, kad apleista aplinka davė pagrindą manyti, kad jis buvo įsitikinės, jog talpa niekam nepriklauso, bei tuo, kad aplinkybė, jog turtas buvo bešeimininkis, rodo tai, kad nukentėjusieji nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jie yra tos talpos savininkai

Šiame kontekste pažymėtina, kad vagystės (Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnis) dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Svetimu turtu Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio prasme nėra laikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio daikto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio prasme. Už šiuos veiksmus asmeniui gali kilti civilinė atsakomybė, o esant atitinkamoms sąlygoms ir baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą (Lietuvos Respublikos BK 185 straipsnis). Tačiau tais atvejais, kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet be priežiūros paliktą svetimą turtą, tokiais veiksmais nutraukdamas teisėtą savininko disponavimą šiuo turtu, kaltininko veika atitinka vagystės požymius. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. C. pasikėsino pagrobti teritorijoje esančią statinę. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis paliktos be priežiūros statinės užvaldymas nesuteikia pagrindo išvadai, kad asmuo rado ir pasisavino daiktą, manydamas, jog jis yra bešeimininkis. Taigi nuteistojo argumentai atmestini.

Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. C., nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, pagrįstai bei teisingai motyvavo savo sprendimą.

Už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką skirdamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kuri priskiriama apysunkiams nusikaltimams (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 4 d.), į jos padarymo aplinkybes, motyvus, tikslą, kaltės formą - tyčią, veikos stadiją (pasikėsinimas) ir jo rūšį (nebaigtas), į kaltinamojo asmenybę ir jo šeimyninę padėtį (D. C. nedirba, nevedęs, baustas administracine tvarka, teistas), todėl pagrįstai skyrė nuteistajam D. C. su laisvės atėmimu susijusią bausmę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo D. C. apeliacinį skundą.