Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. de N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. de N. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

11. Buvo atkreiptas dėmesys, kad paveldėjimo pažymėjimą išduodančioji institucija pasilieka pažymėjimo originalą, o pareiškėjui ir kitiems teisėtą interesą įrodžiusiems asmenims išduoda vieną ar daugiau patvirtintų kopijų. Išduotos patvirtintos kopijos galioja ribotą šešių mėnesių laikotarpį, kuriam pasibaigus patvirtintą kopiją turintys asmenys, norėdami pasinaudoti pažymėjimu, turi paprašyti pratęsti patvirtintos kopijos galiojimo laikotarpį arba paprašyti išduodančiosios institucijos išduoti naują patvirtintą kopiją. Pareiškėjo kartu su 2019 m. balandžio 18 d. prašymu teritoriniam registratoriui teiktame Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyta, kad šio pažymėjimo originalas pasiliko išduodančioje institucijoje, o patvirtintos pažymėjimo kopijos galioja iki datos, nurodytos tam skirtame langelyje šios formos pabaigoje, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 18 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2021 m. gruodžio 23 d. prašymo nagrinėjimo metu dėl pareiškėjo nuosavybės teisių į Žemės sklypą Nr. 3 įregistravimo Europos paveldėjimo pažymėjimo kopija nebeatitiko nustatytų reikalavimų, t. y. buvo pasibaigęs šios Europos paveldėjimo pažymėjimo kopijos galiojimo laikotarpis, Komisija skundžiamu sprendimu pakeitė Teritorinio registratoriaus sprendimą, papildydama jį atskiru savarankišku atsisakymo registruoti pareiškėjo teises į Žemės sklypą Nr. 3 pagrindu, t. y. nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinių teisių įregistravimo juridiniu pagrindu dėl Nekilnojamojo turto registre 2021 m. lapkričio 29 d. įregistruoto nekilnojamojo daikto – Žemės sklypo Nr. 3 negali būti 2019 m. rugpjūčio 18 d. baigusio galioti Europos paveldėjimo pažymėjimo kopija. Pareiškėjas skunde dėl šio papildomo Komisijos motyvo taip pat nepasisakė, todėl vertintina, kad jis sutinka su minėtais Komisijos išdėstytais argumentais dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo galiojimo termino pabaigos.

II.

14. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnyje nustatytą terminą skundui paduoti, sprendė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku, nepraleidęs įstatyme nustatyto termino.

15. Teismas vadovavosi NTRĮ 22 ir 29 straipsniais, pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad yra priimtas nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.

17. Akcentuodamas, kad pagal NTRĮ nuostatas Nekilnojamojo turto registre padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti, teismas nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik tikslus duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, bet ne pateiktų dokumentų interpretavimas ar tikslinimas.

19. Vertindamas skundo argumentus, kuriais buvo tvirtinama, jog minėto dokumento turinys atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas nurodė, kad Reglamento 68 straipsnyje nustatyta, jog pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas; be kitų pažymėjimo turinio elementų, numatyta, jog jame turi būti nurodyta kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas). Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikto Europos paveldėjimo pažymėjimo V formos IV priedo 9 punkte turėtų būti nurodytas įpėdiniui paskirtas turtas, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą (prašoma nurodyti, koks tai turtas, ir pateikti visus reikiamus jo identifikavimo duomenis). Buvo pabrėžta, kad Įgyvendinimo reglamento IV priedo V formos 9 punkte numatyta, kad turi būti nurodyta, ar įpėdinis įgijo nuosavybės teisę, ar kitą teisę į turtą (antruoju atveju nurodytina, kokios tai teisės, ir kokie dar asmenys turi teisių į tą turtą). Registruoto turto atveju pateikiama informacija, pagal registrą tvarkančios valstybės narės teisę reikalingą turtui identifikuoti (pvz., tikslų nekilnojamojo turto objekto adresą, žemės registro, sklypo ar kadastro numerį, turto aprašą (jei reikia, pridedami prašomi dokumentai)).

20. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, jog Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti nurodyti duomenys, kurie yra reikalingi daikto įregistravimui pagal toje šalyje, kurioje turtas įregistruojamas, galiojančią tvarką. Atsižvelgęs į NTRĮ 23 straipsnio 3 ir 4 punktų nuostatas, teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo pateiktas Europos paveldėjimo pažymėjimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes jame nėra duomenų apie prašomus įregistruoti žemės sklypus. Buvo atmesti skundo teiginiai, kad pateiktas Europos paveldėjimo pažymėjimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjo nuosavybės teisėms į nekilnojamuosius daiktus įregistruoti, kaip nepagrįsti.

22. Teismas, įvertinęs ginčo administracinių aktų turinį, sprendė, jog nustatyti turinio (teisinio pagrindo, t. y nenurodytas NTRĮ 29 straipsnio 4 punkte numatytas atsisakymo registruoti juridinį faktą pagrindas) trūkumai nėra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

23. Įvertinęs byloje esančius duomenis bei teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateiktame Europos paveldėjimo pažymėjime nėra duomenų, būtinų paveldimam nekilnojamam daiktui identifikuoti, todėl pareiškėjo pateiktas prašymas negalėjo būti tenkinamas. Teismas nenustatė pagrindo naikinti Komisijos sprendimą. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

24. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2022 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. CSPR-56 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, susijusias su ginčijamų sprendimų priėmimu, pabrėžia, kad iš pareiškėjo kartu prašymo ir kartu su juo pateiktų dokumentų yra visiškai aišku, į kokį turtą prašoma įregistruoti daiktines teises.

28. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas aptarė Reglamento 68 straipsnio, nustatančio Europos paveldėjimo pažymėjimo nuostatas, nurodydamas, kad be kitų pažymėjimo turinio elementų, numatyta, jog jame turi būti nurodyta kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas). Taigi, ne visuomet išvardinti reikalavimai turi būti taikomi. Pareiškėjui yra žinoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. eA-2540-662/2023) yra kreipęsis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir nagrinėjamoje byloje aktualiais teisės aiškinimo klausimais, todėl ir šioje byloje turėtų būti kreipiamasi į ESTT.

33. VĮ Registrų centras akcentuoja, kad nepaisant aplinkybės, kokį sprendimą priims Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-354/21, šioje administracinėje byloje yra kiti juridiniai pagrindai (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 4 ir 9 punktai), kuriuos įvardijo pirmosios instancijos teismas (pakartotinis prašymas, nepateikus naujų papildomų dokumentų, ir pasibaigęs Europos paveldėjimo pažymėjimo kopijos galiojimas), pagrindžiantys atsakovo teisėtą atsisakymą įvykdyti pareiškėjo 2021 m. gruodžio 23 d. prašyme nurodytus veiksmus, t. y. įregistruoti Nekilnojamojo turto registre jo nuosavybės teises į du žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl papildomo teritorinio registratoriaus ir Komisijos sprendimuose išdėstyto argumento, t. y. dėl nepakankamų Europos paveldėjimo pažymėjimo duomenų, būtinų paveldimam nekilnojamajam daiktui identifikuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Šiaulių skyriaus 2022 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. SPR4-292 (14.5 E) bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2022 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. CSPR-56 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo H. de N. daiktinių teisių į paveldėtą ½ J. N. vardu įregistruoto VĮ Registrų centre ginčo turtą įregistravimo.

36. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo H. de N. skundą atmetė. Teismas konstatavo, jog VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija tinkamai pataisė VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Šiaulių skyriaus 2022 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. SPR4-292 (14.5E) bei pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į žemės sklypą, nes jau yra priimtas teritorinio registratoriaus sprendimas atsisakyti įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tų pačių dokumentų pagrindu (1) ir, kad pareiškėjo pateiktame Europos paveldėjimo pažymėjime nėra duomenų, būtinų pavedimam nekilnojamam daiktui identifikuoti, taip pat pasibaigęs šio dokumento galiojimas (2), todėl pareiškėjo pateiktas prašymas negalėjo būti tenkinamas.

37. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti – panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. CSPR-56 ir VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Šiaulių skyriaus 2022 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. SPR4-292 (14.5 E), ir įpareigoti VĮ Registrų centrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. gruodžio 23 d. prašymą. Nurodo, kad atsakovui pateiktų duomenų pagrindu buvo visos sąlygos įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į po J. N. mirties likusį turtą (jo ½ dalį), todėl pirmosios instancijos teismo byla nebuvo teisingai ir tinkamai išnagrinėta bei skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

38. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

39. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

40. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Reglamento (ES) Nr. 650/2012 ir Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014, Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų normos.

41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ir M. de N. 2021 m. gruodžio 23 d. teritoriniam registratoriui pateikė prašymą Nekilnojamojo turto registre į 7,5800 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir į 1,0500 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruoti H. de N. ir M. de N. nuosavybės teises anksčiau teritoriniam registratoriui teikto dokumento (Europos paveldėjimo pažymėjimo) pagrindu. Išnagrinėjęs šį prašymą, teritorinis registratorius 2022 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. SPR4-292 (14.5 E) jį atmetė, motyvuodamas tuo, kad pateiktas Europos paveldėjimo pažymėjimas neatitinka Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. liepos 4 d. reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnyje nustatyto turinio ir Europos Komisijos 2014 m. gruodžio 9 d. įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014 5 priede nustatytos V formos reikalavimų.

42. H. de N., nesutikdamas su anksčiau minėtu teritorinio registratoriaus sprendimu, 2022 m. vasario 7 d. skundu kreipėsi į VĮ Registrų centro Centrinio ginčų nagrinėjimo komisiją. Komisija, išnagrinėjusi šį pareiškėjo skundą, 2022 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. CSPR-56 pakeitė VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Šiaulių skyriaus 2022 m. sausio 6 d. sprendimą SPR4-292 (14.5 E): 1) dalies dėl nuosavybės teisių į 7,5800 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įregistravimo netenkino, nes jau yra priimti teritorinio registratoriaus sprendimai atsisakyti įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tų pačių dokumentų pagrindu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktas); 2) pateiktame Europos paveldėjimo pažymėjime nėra duomenų, būtinų paveldimam nekilnojamajam daiktui identifikuoti, taip pat Nekilnojamojo turto registre daiktinių teisių įregistravimo juridiniu pagrindu negali būti 2019 m. rugpjūčio 18 d. baigusi galioti Europos paveldėjimo pažymėjimo kopija (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 ir 4 dalys, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 29 straipsnio 2 ir 6 punktai).

43. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.

44. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas kartu su 2021 m. gruodžio 23 d. prašymu nepateikė teritoriniam registratoriui jokių naujų jo nuosavybės teises pagrindžiančių dokumentų, o savo teises į 7,5800 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), grindė jau anksčiau teritoriniam registratoriui kartu su 2019 m. balandžio 18 d. prašymu (Nr. 20539956) ir 2019 m. gegužės 23 d. prašymu (Nr. 20865320) teiktais dokumentais (Europos paveldėjimo pažymėjimu ir Vilniaus rajono 1-ojo notarių biuro notarės 2019 m. gegužės 16 d. išduotu liudijimu), Komisija teisėtai ir pagrįstai savo sprendimu pakeitė teritorinio registratoriaus 2022 m. sausio 6 d. sprendimo SPR4-292 (14.5 E) dalį, nurodydama, kad dėl nuosavybės teisių įregistravimo į minėtą žemės sklypą 2019 m. gegužės 6 d. ir 2019 m. birželio 5 d. jau buvo priimti teritorinio registratoriaus sprendimai Nr. SPR4-1649 (14.5) ir Nr. SPR4-2560(14.5E), todėl atsisakyti įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tų pačių dokumentų pagrindu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktas).

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad prašymas buvo priimtas nagrinėti ir išnagrinėtas, jokio atsakovo pranešimo apie prašymo (bet kurios jo dalies) nenagrinėjimą per Viešojo administravimo įstatymo numatytą terminą nebuvo gauta, t. y. atsakovas nesivadovavo minėto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 4 dalies nuostatomis. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovo veiklą reglamentuoja specialūs teisės aktai (Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai, Registrų centro generalinio direktoriaus 2021 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. VE-434 (1.3 E) patvirtintas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos darbo reglamentas ir kt.), todėl Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnis taikomas tiek, kiek teritorinio registratoriaus ir Komisijos veiksmų, priimant ir nagrinėjat prašymus ar skundus, nenustato kiti tokią veiklą reglamentuojantys įstatymai.

46. Kitos dalies nagrinėjamo ginčo išsprendimui (Europos paveldėjimo pažymėjimo turinio vertinimo kontekste) reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1195-662/2023. Šioje nutartyje konstatuota, kad vadovaujantis šioje byloje pateiktu Teisingumo Teismo išaiškinimu, galima apibendrinti, kad Reglamentu (ES) Nr. 650/2012 Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė Sąjungos lygiu suderinti nekilnojamojo turto registravimui keliamų teisinių reikalavimų, atitinkamai, jų reglamentavimą palikdamas valstybių narių kompetencijai. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nagrinėjamame kontekste teisiškai nereikšminga laikytina aplinkybė, kokios valstybės narės teisė yra taikoma palikėjo palikimo paveldėjimui – daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimo sąlygas ir tvarką nustato turto buvimo vietos valstybės narės nacionalinė teisė. Vadinasi, siekiant įvertinti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, asmens, kuris kreipiasi su prašymu registruoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą atžvilgiu, turi būti vadovaujamasi tokio turto registracijai taikomos jo buvimo vietos valstybės narės – nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos – teisės normomis.

47. Lietuvos Respublikoje daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo registre pagrindu galintys būti dokumentai, išvardinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, o šio įstatymo 23 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys imperatyviai nustato, kokią informaciją ir kokius duomenis tokie 22 straipsnyje nurodyti dokumentai turi patvirtinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1195-662/2023).

48. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, jog Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnyje nurodyta, kad pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas. Šio straipsnio l punktas apibrėžia, kad pažymėjime nurodoma kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas). Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 5 priedo V formos IV priedo (kuris privalomas, jei jo paskirtis – patvirtinti įpėdinio statusą ir teises) 9 punktas, skirtas įvardinti įpėdiniui priskirtą turtą, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą (nurodant, koks tai turtas ir pateikiant visus reikiamus jo identifikavimo duomenis). Prie šio punkto esančioje išnašoje Nr. 13 paaiškinta, kad turi būti nurodoma, ar įpėdinis įgijo nuosavybės ar kokią kitą teisę į turtą, o registruoto turto atveju pateikti informaciją, pagal registrą tvarkančios valstybės narės teisę reikalingą turtui identifikuoti (pvz., tikslų nekilnojamojo turto objekto adresą, žemės registro, sklypo ar kadastro numerį, turto aprašą).

49. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai)). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

50. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

51. Atsižvelgiant į tai vertintina, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo ir būtinybės nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1195-662/2023 suformuotos praktikos dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo turiniui keliamų reikalavimų vertinimo.

52. Taigi, vadovaujantis minėtomis reglamentų nuostatomis, darytina išvada, kad Europos paveldėjimo pažymėjime pateikus NTRĮ 23 straipsnio nuostatose nurodytus duomenis, Lietuvos Respublikoje pažymėjimas laikomas galiojančiu dokumentu, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre. Tačiau nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjo pateiktas Europos paveldėjimo pažymėjimas nepatvirtina tam tikrų NTRĮ 23 straipsnio nuostatose nurodytų duomenų. Be to, 2021 m. gruodžio 23 d. prašymo teikimo metu Europos paveldėjimo pažymėjimo kopijos galiojimas buvo pasibaigęs (galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 18 d. (Reglamento (ES) Nr. 650/2012 70 straipsnis)).

53. Atsižvelgęs į tai, jog Europos paveldėjimo pažymėjimas galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 18 d., pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pripažino, kad atsakovo sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo registruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priimtas vadovaujantis NTRĮ 23 straipsnio 3 ir 4 dalies, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 29 straipsnio 2 ir 6 punktais, yra perteklinis, o tokio prašymo atsisakymo juridinis pagrindas turėtų būti NTRĮ 29 straipsnio 4 punktas (nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios).

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo H. de N. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

55. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. de N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.