- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-23
- Bylos Nr.
- 1A-541-256-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-95-1-00249-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Švedienė (pirm.), Jurgita Mačionytė, Pavelas Frolovas
- Nuteistasis
- J. Š.
- Nukentėjusysis
- D. M.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas
Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-541-256/2013
Teisėja Danguolė Šuminaitė Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00249-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.4.1.; 1.1.5.1.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.; 1.1.8.9.2.;
2.4.; 2.4.5.2.; 2.4.7.
2013 m. liepos 23 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu dviem metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš J. Š. priteista nukentėjusiajam D. M. 15 000 litų neturtinei žalai ir Valstybinei ligonių kasai 962,97 litai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), stovėdamas prie namo Nr. 7 tvoros pneumatinio šautuvo „Vestlanke“ buože sudavė vieną smūgį į galvą prie jo einančiam D. M.. Nuo smūgio lūžus kaukolės skliautui, D. M. buvo sunkiai sužalotas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo taikyti BK 62 str. 2 d. 5 p. nuostatas ir sušvelninti bausmę. Nurodo, kad neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį, veikė gindamasis. Konflikto metu kaimynai, tarp kurių buvo ir D. M., grasino jį nužudyti ir norėjo sumušti. Liudytojai J. J., M. Š. ir E. L. parodė, kad matė kaip jį nusivijo D. M., M. Š. ir E. L.. Tamsoje išgirdęs žodžius ,,aš tave užmušiu“ ir pamatęs žymiai stipresnį D. M. jis išsigando ir smogė šautuvo buože nukentėjusiajam į galvą. Kad J. Š. buvo grasinama nužudyti galėtų paliudyti R. G. ir A. R.. Teismas turėjo įvertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą ir netaikyti laisvės atėmimo. Nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kad atsiprašė nukentėjusiojo ir susitarė dėl žalos atlyginimo, tačiau neatsižvelgta į tai, kad prisipažino kaltu. Be to, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, nes D. M. jį vijosi ir šaukė, kad užmuš. Prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės arba sutrumpinti jos terminą, nes po veikos padarymo savo elgesiu siekia įrodyti, kad ateityje nenusikals, nekels konfliktų, nusikalto jauno amžiaus ir nuoširdžiai gailisi.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. Š. nusikalstama veika atitinka BK 135str. 1d.
Apeliacinio skundo argumentas, kad J. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįstas.
Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t.y. objektyviai egzistuoti, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-30/2007, 2K-299/2009, 2K-40/2012). Pagal BK 28 str. 3 d. būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
J. Š. versiją dėl būtinosios ginties paneigia surinkti įrodymai. Iš liudytojų R. M., M. Š., J. J., E. L., A. G. ir S. G. parodymų matyti, kad Viesų kaimo gyventojų nepasitenkinimą sukėlė netinkamas J. Š. elgesys, kadangi jis neturėdamas teisės vairuoti ir galimai būdamas neblaivus automobiliu važinėjo kaimo keliu ir kėlė triukšmą. Neapsikentę kaimynai iškvietė policijos pareigūnus ir nuėjo pasikalbėti, tačiau J. Š. buvo agresyvus, mosikavo pagaliu, pastūmė ir pargriovė J. J., o bandant prieiti kitiems – pabėgo ir atsinešęs orinį šautuvą jo buože sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Iš nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojos S. G. parodymų matyti, kad J. Š. negrėsė realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis, taigi, jo veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų.
Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo atsižvelgti į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-438/2008, 2K-510/2009, 2K-303/2010, 2K-109/2010,2K-94/2010, 2K-188/2010 ir kt.). J. Š. prisipažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, tačiau tik gindamasis, t. y. kaltu prisipažino dalinai, dėl to teismas pagrįstai nepripažino šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia.
Skiriant bausmę bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti. J. Š. yra recidyvistas, nes neišnykus teistumui padarė naują tyčinį nusikaltimą, dėl to jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė.
Teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad atsiprašė nukentėjusiojo ir susitarė dėl žalos atlyginimo, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. J. Š. praeityje teistas už tyčinį nusikaltimą, nusikalto atlikdamas bausmę, ne kartą baustas administracine tvarka, niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis teigiamų išvadų nedaro, nelinkęs keisti nusikalstamo gyvenimo būdo, laikytis įstatymo reikalavimų. Paskirtoji bausmė yra žymiai mažesnė už įstatymo sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį ir nėra aiškiai per griežta. Taigi nėra pagrindo dar labiau paskirtą bausmę švelninti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą atmesti.