- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-05
- Bylos Nr.
- 1A-104-478/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11237-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Jolanta Čepukėnienė, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- D. D.
- Nukentėjusysis
- A. V., A. D.
- Advokatai
- Arūnas Sakalauskas, Dainius Gudas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,
nuteistajam D. D.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu ,,Zoom“ programos platformoje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme,
- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. rugpjūčio 19 d. veika) 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,
- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. rugpjūčio 20 d. veika) 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir D. D. paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo ir D. D. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, į D. D. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. kovo 20 d. (viena para).
Iš D. D. Kauno teritorinei ligonių kasai (į. k. 188783839) priteista 1 652,54 Eur gydymo išlaidų atlyginimas.
Iš D. D. nukentėjusiajai A. D. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. D. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo savo šeimos narį – savo žmoną, o būtent: jis 2019 m. kovo mėn. 18 d., laikotarpiu nuo 13 val. iki 21.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto su šeimos nare – žmona A. D. metu, tyčia sudavė nukentėjusiajai smūgius rankų kumščiais ne mažiau kaip 3 kartus į veido sritį, sudavė smūgius rankų kumščiais ir spyrė į kairę ranką ir ne mažiau kaip 5 kartus į pilvo sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajai A. D. poodines kraujosruvas kairės akies ir smakro srityse, sumušimus ant kairės rankos, pilvo sumušimą, pasireiškusį tulžies pūslės plyšimu, kraujosruvomis tulžies pūslės sienelėje bei kepenyse šalia tulžies pūslės, kraujo ir tulžies išsiliejimu į pilvo ertmę, tuo sukeldamas savo šeimos nariui – žmonai A. D. sunkų, pavojingą gyvybei, sveikatos sutrikdymą. Šie D. D. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
2. Be to, D. D. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, o būtent: 2019 m. rugpjūčio mėn. 19 d., apie 18 val., privačios namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) kieme, kilusio konflikto metu D. D. smurtavo prieš šeimos narį – žmoną A. D., tyčia įkando jai į dešinio žando sritį, tuo sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie D. D. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.
3. D. D. nuteistas ir už tai, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2019 m. rugpjūčio mėn. 20 d. apie 16.30 val., privačios namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio konflikto metu D. D. ranka sudavė šeimos nariui – žmonai A. D. į veido sritį, taip sumušdamas nosį, dėl ko pradėjo kraujuoti iš nosies, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šie D. D. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
4. Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo jį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo išteisinti.
4.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme jis kaltės nepripažino, jo pozicija išliko nuosekli viso proceso metu. Apelianto teigimu, įvykių dienomis jis matėsi su nukentėjusiąja, tačiau šių nusikaltimų niekada neįvykdė. Nukentėjusioji elgiasi amoraliai, pastoviai girtauja, eilę dienų nepareina į namus, grįžta neblaivi, dažnai sumušta nežinomų asmenų. Dėl tokio nukentėjusiosios elgesio, anot D. D., jis nutraukė su nukentėjusiąja santuoką, teismo sprendimu nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su juo, o ne su nukentėjusiąja, todėl nukentėjusioji pyksta, kerštauja, jį apkalba.
4.2. Apelianto manymu, byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nukentėjusios parodymais, o jo parodymus pavadino gynybine versija. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje surinkti ir teismo betarpiškai patikrinti įrodymai patvirtina, jog kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku jis įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apeliantas nesutinka su šia teismo išvada ir teigia, kad teismas atliko visiškai neteisingą duomenų vertinimą.
4.3. Nuteistasis skunde nurodo, kad, vertinant nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, galima nustatyti, kad 2019 m. kovo 18 d. jis kartu su mažamečiu sūnumi ir savo motina grįžo į savo namus (duomenys neskelbtini), kur rado neblaivią nukentėjusiąją. Tiek jis pats, tiek liudytoja M. D. tvirtino, kad nukentėjusioji buvo sumušta, skundėsi skausmu pilvo srityje, gulėjo lovoje. Liudytojas R. S. patvirtino, kad parvežė nukentėjusiąją iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), nes dirbo taksi vairuotoju, patvirtino, kad nukentėjusiąją išleido netoli jos namų. Liudytojas R. S. tvirtino matęs, kaip nukentėjusioji lėtai ėjo į namus, rankomis buvo susiėmusi už šono, jam pasirodė, kad arba nukentėjusiajai skauda šoną, arba nukentėjusioji kažką nešėsi užsikišusi už rūbų. R. S. patvirtino, kad nukentėjusiąją asmeniškai pažįsta kaip moterį, kuri dažnai naudojasi taksi paslaugomis, dažnai ją mato neblaivią, įvardijo ją kaip „gastroliantę“. Liudytoja L. J., dirbanti socialine darbuotoja, patvirtino, kad nukentėjusioji piktnaudžiavo alkoholiu, kelias dienas iš eilės negrįždavo į namus. Liudytojas R. V. patvirtino, kad matė 2019 m. kovo 18 d. dienos metu nukentėjusiąją keturpėsčia išlipančią iš griovio prie namų (duomenys neskelbtini), matė, kaip ji susiėmusi už šono nuėjo link namų. Liudytojas R. G. teigė matęs 2019 m. kovo 18 d. maždaug pietų metu nukentėjusiąją A. D. neblaivią, einančią į savo namus, patvirtino, kad jis yra A. D. kaimynas. Taip pat R. G. patvirtino, kad tą dieną, kada matė neblaivią A. D. sunkiai einančią į namus, D. D. namuose nebuvo. Šie liudytojų parodymai yra nepaneigti.
4.4. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta septynis kartus ir praktiškai kiekvieną kartą įvykio aplinkybes nurodė visiškai skirtingai. Nuteistasis pažymi, kad svarbu ir tai, jog įvykio metu tarp jo ir nukentėjusios vyko teisminis skyrybų procesas, kas galėjo turėti įtakos A. D. parodymams. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino, kad buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini) pas savo seserį, tačiau tą pačią dieną vakare sugrįžo į savo namus (duomenys neskelbtini), tvirtino, kad buvo blaivi, alkoholio nevartojo. Apklausus A. D. seserį, paaiškėjo, kad A. D. mažiausiai dvi dienas buvo išvykusi pas ją į svečius ir vartojo alkoholį. Anot D. D., jis asmeniškai nuvežė A. D. į ligoninę, kur A. D. buvo apžiūrėta, ir jos ligos istorijoje įrašyta, kad „jaučiamas alkoholio kvapas“. Pirminiuose A. D. medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad A. D. paaiškino, jog ji buvo sumušta (duomenys neskelbtini) jai nepažįstamų asmenų.
4.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad nurodyti liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, iš jų galima daryti išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo.
4.6. Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies dviejų nusikalstamų veikų apeliantas nurodo, kad byloje, išskyrus nukentėjusios parodymus, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl šių nusikalstamų veikų padarymo, nėra. Nuteistasis neneigia, jog tarp jo ir nukentėjusios dažnai vyko konfliktai, tačiau nėra duomenų, kad konfliktai kada nors anksčiau baigėsi atviru fiziniu smurtu vienas prieš kitą. Nesuprantama, anot apelianto, kodėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais kaip teisingais, o jo parodymus įvertino kaip bandymą išvengti atsakomybės.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tiek jo, tiek nukentėjusiosios parodymus, taip pat kitus byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl visų trijų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.
7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
8. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020).
Žemesnės instancijos teismas
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. D. D. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 140 straipsnio 2 dalyje, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3punkte
10. Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad 2019 m. kovo 18 d. nukentėjusioji A. D. buvo sunkiai sužalota ir toks sužalojimas teismo medicinos specialistų buvo įvertintas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis D. D. viso bylos proceso metu kategoriškai neigia įvykio dieną smurtavęs prieš savo sutuoktinę, tvirtina, kad jam su motina ir sūnumi sugrįžus į namus, jis rado lovoje gulinčią jau sužalotą A. D., ji buvo neblaivi, sakė, kad ją kažkas sumušė (duomenys neskelbtini). Šiuos nuteistojo D. D. aiškinimus paneigia, visų pirma, pačios nukentėjusiosios A. D. parodymai, kuriuose užfiksuotų faktinių duomenų patikimumą ir teisingumą savo apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis, o taip pat ir kiti byloje surinkti įrodymai.
11. Teismų praktikoje pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, Nr. 2K-228/2014, Nr. 2K-255-746/2015, Nr. 2K-431-746/2015).
12. Kaip matyti iš byloje esančio 2019 m. kovo 19 d. (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjos O. B. tarnybinio pranešimo, 2019 m. kovo 18 d. 23.59 val. nuvykus į (duomenys neskelbtini) priėmimo skyrių, juos pasitiko D. D., kuris paaiškino, kad, grįžęs į namus apie 19.00 valandą, rado namuose lovoje gulinčią žmoną A. D., kuri teigė, jog dienos metu buvo sumušta (duomenys neskelbtini). Pati A. D. paaiškino, kad 2019 m. kovo 18 d. apie 9.00 val. (duomenys neskelbtini) einant gatve ją sumušė du vyrai, vienas iš jų sudavė ne mažiau du spyrius koja į pilvo sritį, taip pat su ranka į veido sritį. Dėl kokių priežasčių buvo sumušta ir kur buvo sumušta, A. D. nesugebėjo paaiškinti, nes jai labai skaudėjo pilvo sritį ir ji nesugebėjo aiškiai ir rišliai papasakoti, kas įvyko. A. D. buvo ruošiama operacijai, diagnozė nėra aiški (t. 1, b. l. 1). Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. D. buvo apklausta keletą kartų, ir nors įvykio dieną į ligoninę atvykusiai tyrėjai A. D. nurodė, kad ji buvo sumušta tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) dviejų nepažįstamų asmenų, tačiau visų vėlesnių apklausų metu – tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat pirmosios instancijos teisme A. D. davė nuoseklius ir iš esmės nekintančius parodymus ne tik apie įvykio aplinkybes, bet nurodė ir priežastis, kodėl patys pirmieji jos parodymai, duoti policijos pareigūnei ligoninėje, skyrėsi nuo vėlesnių jos parodymų. Nukentėjusioji A. D., tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme iš esmės nuosekliai nurodė, kad 2019 m. kovo 18 d. tarp jos ir jos vyro D. D. kilo konfliktas, D. D. ėmė jai grasinti, apipylė galvą kečupu, spyrė į koją ir kumščiu sudavė į pilvą. Konfliktas prasidėjo kambaryje, ji nuėjo į virtuvę ir ten D. D. pradėjo ją mušti. D. D. spardė ją koja ir daužė kumščiu, ji parklupo, nes labai skaudėjo, ji negalėjo atsistoti. Greitosios pagalbos iškviesti neprašė. Po to D. D. ją išsivežė pas savo mamą į (duomenys neskelbtini), ten jai D. D. davė vaistų nuo skausmo, po to dar leido nuskausminančius vaistus. Situacijai negerėjant, ji prašė iškviesti greitąją pagalbą, tačiau D. D. motina liepė nekviesti greitosios, nes D. D. yra teistas, o pati ją mokė meluoti ir sakyti, kad ją kažkas sumušė (duomenys neskelbtini). Po kiek laiko D. D. visgi greitąją pagalbą iškvietė. Nukentėjusiosios teigimu, medikai jos klausė, kas atsitiko, tačiau jai tuo metu buvo gėda ir sunku, todėl ji teisybės iš pradžių nesakė, apie viską ji papasakojo tik praėjus keletui dienų po atliktos operacijos. Nukentėjusiosios A. D. teigimu, kaip D. D. ją mušė, matė jos sūnus A. D. ir D. D. motina. Taipogi nukentėjusioji nurodė, kad tai buvo ne pirmas kartas, kai D. D. smurtavo prieš ją, D. D. ir iki šio įvykio yra smurtavęs prieš ją, tačiau ji į policiją dėl to nesikreipė. Kaip matyti iš nukentėjusiosios A. D. parodymų, įvykį, kurio metu ji buvo sunkiai sužalota, matė jos sūnus A. D. ir jos anyta M. D., apie tai, kad jo motina M. D. parodė, kad jis smurto prieš savo sutuoktinę A. D. nevartojo, apeliaciniame skunde nurodo ir nuteistasis D. D..
Žemesnės instancijos teismas
13. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek nuteistojo D. D. motina M. D., tiek jo mažametis sūnus A. D. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymus ištyrė, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, t. y. vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2, 4 dalimis, M. D. ir A. D. parodymus perskaitė teisiamajame posėdyje, tačiau skundžiamame nuosprendyje šių parodymų neaptarė, jų visiškai nevertino.
13.1. Kaip liudytoja apklausta nuteistojo motina M. D. apie įvykio aplinkybes davė analogiškus parodymus, kaip nuteistasis D. D.. M. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad, kai ji 2019 m. kovo 18 d. su sūnumi ir anūku A. D. atvažiavo į namus, esančius (duomenys neskelbtini), namuose rado girtą ir labai purviną marčią A. D., klausė, kas nutiko, tačiau ši tylėjo, tik vėliau pasakė, kad ją užpuolė (duomenys neskelbtini). Ji siūlė kviesti greitąją pagalbą, tačiau marti atsisakė, sakė, kad yra labai girta ir jai gėda važiuoti į ligoninę. A. D. buvo duoti vaistai nuo skausmo, vėliau buvo dar ir suleisti vaistai nuo skausmo. Kadangi skausmas nesiliovė, vėlai vakare buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (t. 2, b. l. 44-46). Iš bylos duomenų matyti, kad 2019 m. liepos 14 d. M. D. mirė.
13.2. Nepilnametis liudytojas A. D., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, jog tą dieną, kai mama buvo sumušta, tėtis atvažiavo pas jį į mokyklą su močiute ir jie visi važiavo namo pas mamą, pažiūrėti, ar mama negeria. Namuose buvo girta mama, ji gulėjo ant lovos, miegojo, buvo labai susivėlusi, mama buvo sumušta, jai labai skaudėjo. Liudytojo teigimu, jis kalbėjo su tėčiu apie mamą, bet neatsimena ką, dėl mamos sumušimo tėtė nežino nieko, bet tikrai ne jis sumušė mamą. Taip pat liudytojas A. D. nurodė, kad prieš kelias dienas iki tos dienos, kai mama buvo sumušta, jis buvo su mama susipykęs dėl to, kad ji geria. Papildomai A. D. nurodė, kad, kai nuvažiavo pas mamą, jis įėjo, mama miegojo, po to mama atsikėlė. Mamai blogai buvo pas močiutę, o kai nuvažiavo pas mamą, tai ji atsikėlusi atėjo į virtuvę. Liudytojo teigimu, mama nesutaria su močiute, nekenčia jos nuo tada, kai močiutė pranešė socialinei darbuotojai, kad mama geria (t. 2, b. l. 32-33).
14. Vertinant tiek nepilnamečio nuteistojo ir nukentėjusiosios sūnaus A. D. parodymus, tiek ir visų kitų, tiesiogiai aptariamų įvykių metu buvusių, asmenų parodymus, svarbu įvertinti socialinę aplinką, kurioje augo nepilnametis liudytojas A. D., taipogi nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, o taip pat nukentėjusiosios santykius su nuteistojo motina M. D..
15. Liudytoja L. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad tuo metu ji dirbo (duomenys neskelbtini) socialinės pagalbos centre socialine darbuotoja, D. šeimai teikė socialinių įgūdžių paslaugas. Santykiai buvo tik darbiniai, buvo teikiamos paslaugos ir dėl girtavimo, ir dėl vaiko nepriežiūros. Girtavimas labiau aktualus buvo A. D., D. D. darbo metu ji nėra mačiusi išgėrusio. Pats D. D. neneigė, kad vartoja alkoholį, tačiau kaip problemos to nepripažino, pagalbos atsisakė. Nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai buvo įtempti ir konfliktiški. Konsultacijų metu A. D. išsakydavo nepasitenkinimą dėl jų tarpusavio konfliktiškų santykių, dažnai įvardindavo kaip priežastį D. D. nenorą įsidarbinti, tai, kad visi buitiniai darbai tenka jai vienai. Liudytojos teigimu, apie smurtinius atvejus iki įvykio jai neteko girdėti, apie tai ji sužinojo tik tada, kai nukentėjusioji jau gulėjo ligoninėje. Nuvykus į ligoninę, A. D. pasakė, kad prieš ją smurtavo D. D.. Konkrečių priežasčių nukentėjusioji neįvardijo, tačiau ji suprato, kad buvo sprendžiama alkoholio vartojimo problema. Iš pirmosios instancijos teisme perskaitytų liudytojos L. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos liudytoja patvirtino, matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja plačiau ir detaliau papasakojo apie nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, taip pat abiejų D. santykius su sūnumi A. D.. Liudytoja be kita ko parodė, kad, atvykus aplankyti D. šeimos ir, jeigu namuose būdavo viena A. D., tai galėdavo daugiau sužinoti apie šeimą, apie tuo metu esančias problemas ir netgi pasiūlyti sprendimo būdus toms problemoms. A. D. priimdavo tą pagalbą. Tačiau, jeigu atvykus namuose būdavo pats D. D., tai dažniausiai netekdavo net patekti į namo vidų ir pabendrauti su A. D.. Jeigu kada tekdavo sužinoti problemas, susijusias su A. ir D. D. sūnumi A., ir atvykdavo aiškintis, tai D. D. pasakydavo, kad „mes viską išsiaiškinsime“, „aš pakalbėsiu su mokytoja“ ir pan. Kiek jai teko lankytis šeimoje, tai pastebėjo, kad jeigu namuose yra vieni A. D. ar A. D., tai su jais galima pakalbėti atviriau ir daugiau, tačiau jeigu prie šių asmenų kur nors netoli yra D. D., tai žmonės visiškai pasikeičia, jie tarsi užsisklendžia savyje, informacijos jokios nesuteikia. Liudytojos teigimu, vieno pokalbio jos kabinete metu A. D. paatviravo ir pasisakė, kad D. D. yra anksčiau ne kartą ją mušęs, bet slėpė, nesirodydavo, kad nepamatytų sužalojimų, taip pat jog D. D. buvo prirakinęs ją grandinėmis prie „centralinių radiatorių“. A. D. sakė, kad dar visko daug buvę, tačiau nenori pasakoti. Ji klausė, kodėl A. D. niekam nesakė. Į tai A. D. atsakė, kad slėpė, nes bijojo pakenkti savo vyrui D., papasakojo tik savo artimiesiems, kurie priekaištavo jai, kad ji nesikreipia į teisėsaugą. Liudytoja nurodė, kad, nuvykus pas A. D. į ligoninę, ji teiravosi, kas nutiko, bet A. D. tik trumpai atsakė, kad jai operavo pilvą. Kadangi ant nukentėjusiosios veido ir rankų pamatė mėlynes, tai paklausė, ar ją sumušė. A. D. patvirtino, kad ją sumušė ir tai padarė jos vyras D. D.. Liudytojos teigimu, iš pokalbio ji suprato, kad A. D. ir šį kartą būtų nieko nepasakiusi, t. y. jokių tikrų aplinkybių, kas ir kaip ją sumušė, tačiau jos seserys pertarė ją, kad nedovanotų D. D. už tai, ką jis padarė. Ji matė, kad A. D. bijo D. D.. A. D. sakė, jog dar gulint ligoninėje, kai buvo atvykęs lankyti jos sūnus A. ir jį išlydėjo, tai laiptinėje sutiko D. D., kuris prašė jos, kad ši pakeistų parodymus, kad vėl nieko nebūtų jam. Taip pat A. D. yra sakiusi, jog paskambina sūnus A. ir įkalbinėja, kad „jeigu tu mus myli, tai grįši į mūsų namus, o jeigu negrįžti, tai vadinasi tu nemyli“. A. D. sakė, kad vaikas jai priekaištauja, kad ji kreipėsi į policiją, o jei tėtį pasodins, tai niekada su ja negyvens. A. D. užsiminė, kad kai būna dviese su A., tai jo bendravimas būna vienoks, o kai greta būna D. D., tai jo elgesys keičiasi neigiamai mamos atžvilgiu (t. 2, b. l. 8-11).
16. Liudytoja V. A. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dirba (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja, ji mokė D. sūnų A. 1-4 klasėse. Su šeima bendravo tik vaiko ugdymo ir auklėjimo klausimais, apie tėvus nieko nežino, smurto žymių pas nieką nėra mačiusi. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. A. davė detalesnius parodymus, kurie teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir kuriuos liudytoja patvirtino. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. A. paaiškino, jog D. šeimą žino ketverius metus, tiek laiko buvo A. D. pradinių klasių mokytoja ir auklėtoja. A. D. charakterizavo kaip turintį elgesio problemų, jis buvo sudėtingo bendravimo vaikas, linkęs meluoti. Dėl netinkamo berniuko elgesio buvo ne kartą daryti pasitarimai, buvo svarstytas vaiko elgesys, A. D. buvo taikoma specialių poreikių mokymosi programa. Į tokius pasitarimus/pokalbius būdavo kviečiami tėvai. Iš pat pradžių lankėsi berniuko motina A. D., vėliau pradėjo lankytis berniuko tėvas D. D.. Per visą laiką, kiek jai teko bendrauti su berniuko tėvais, ji pastebėjo, kad 2019 m. kovo mėnesio viduryje pasikeitė berniuko tėčio bendravimas su mokykloje dirbančiu personalu. Į susitikimus atvykdavęs berniuko tėvas D. D. buvo priešiškai nusiteikęs, išsakydavo priekaištus, kad ne vaikas kaltas, o mokytojai kažko nepadarė, kažkuo nepasirūpino, neįvertino tinkamai ir pan. Dar buvo iš D. D. nuskambėjusi frazė, kad „jie turi šeimoje problemų“, tačiau kokių, neįvardino. Tik vėliau, lyg 2019 m. kovo 29 d., sužinojo, kad A. D. motina A. D. guli ligoninėje. 2019 m. pavasarį pastebėjo, kad A. D. elgesys yra pasikeitęs, t. y. pablogėjęs. Susidarė toks įspūdis, kad „vaikas valdo tėtį“, t. y. kad D. D. užstoja sūnų ir daug ką leidžia daryti. Liudytojos teigimu, anksčiau A. D. nesiskundė smurtu šeimoje, tačiau 2019 m. gegužės mėnesio pabaigoje, kai buvo išleista iš ligoninės ir buvo atvykusi į mokyklą pasimatyti su sūnumi A., pasisakė, jog buvo sumušta savo vyro pastarojo mamos akivaizdoje (t. 2, b. l. 13-15). Byloje esančiame 2019 m. balandžio 18 d. (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos pateiktame rašte be kita ko nurodyta, kad nuo 2019 m. kovo 19 d. mokinio A. D. elgesys buvo ypatingai blogas. Vaikas elgėsi įžūliai, nemandagiai, nereagavo į jokias pastabas. Pasikvietus į mokyklą tėtį pasikalbėti, pastarasis visą laiką berniuką teisino, gynė, užtarinėjo, sakydamas, jog kalti visi kiti, tik ne jo sūnus. Berniukas taip pat nepripažino savo kaltės. Pokalbio su D. D. ir A. metu atrodė, jog tėtis pataikauja vaikui (t. 2, b. l. 156-157).
17. Tai, kad D. D. nuolatos vartodavo smurtą prieš A. D., nurodė ir kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios sesuo V. G.. Liudytoja V. G. parodė, kad 2019 m. kovo 19 d. sužinojusi, kad sesuo A. D. guli ligoninėje, nuvyko jos aplankyti. Ligoninėje A. D. papasakojo, kad 2019 m. kovo 18 d. į namus atvyko jos vyras D. D. ir jo motina M., reikalavo banko kortelės, į kurią pervedami pinigai, ji kortelės neatidavė, todėl D. D. sumušė ją, nusivežė į D. D. motinos namus, iš kur atsidūrė (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Sesuo A. D. ir anksčiau buvo pasakojusi, kad D. D. nuolatos muša ją, tačiau bijo, todėl nepraneša policijai. Ji pati ne kartą yra mačiusi A. D. sumuštą, su mėlynėmis.
18. 2019 m. kovo 27 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktame rašte Nr. (27)(6.2)S9-60 nurodyta, jog A. D. ir D. D. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę (duomenys neskelbtini). Šeima augina nepilnametį sūnų A. D., gim. (duomenys neskelbtini). Berniukas mokosi (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje. Nuo 2016 m. kovo 2 d. šeimai teikiamos socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos dėl girtavimo ir vaiko nepriežiūros. Nuo 2018 m. liepos 2 d. taikoma atvejo vadyba. Šeimai atliktas pagalbos poreikių vertinimas. Sutuoktiniai bedarbiai, nemotyvuoti ieškotis nuolatinio ir pastovaus darbo, ilgalaikiai socialinių išmokų gavėjai. Šeimoje aktuali alkoholio vartojimo problema. D. D. pripažįsta vartojantis alkoholį, tačiau atsisako priimti siūlomus alkoholio priklausomybės gydymosi metodus. Nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. A. D. gydėsi (duomenys neskelbtini) skyriuje. Sutuoktiniams kyla sunkumų sūnaus ugdymo procese. Tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaiko mokymuisi, pamokų ruošai. A. D. elgesį visuomenėje (duomenys neskelbtini) seniūnija charakterizuoja teigiamai. A. D. noriai atidirba visuomenei naudingus darbus už gaunamą socialinę pašalpą, rūpinasi namų buitimi, bendraujanti, ramaus būdo. D. D. elgesį visuomenėje (duomenys neskelbtini) seniūnija charakterizuoja neigiamai. D. D. konfliktiškas, agresyvus, viešoje vietoje negeba tvardyti savo emocijų, naudoja emocinį ir fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę A. (t. 6, b. l. 190 ).
19. Išanalizavus aptartų faktinių duomenų visetą, sugretinus juos tarpusavyje, galima daryti išvadą, jog A. ir D. D. šeimoje santykiai buvo gana įtempti ir komplikuoti, tarp sutuoktinių dažnai kildavo konfliktai, D. D. vartodavo smurtą prieš savo sutuoktinę A. D., ją visaip engė, tokius tėvų tarpusavio santykius matydavo ir sūnus A. D., kuriam nuolatiniai tėvų konfliktai neabejotinai turėjo neigiamą poveikį. D. D. dėl A. D. turimų problemų dėl alkoholio vartojimo lengvai manipuliavo jųdviejų sūnumi A. D., vaiką nuteikinėdavo prieš motiną. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančiuose elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys (t. 5, b. l. 9-15, 51-73, 80-84, 102-130), taip pat tarnybiniame pranešime ,,Dėl gautos informacijos, vykdant priemones, numatytas BPK 154 straipsnyje“ esantys duomenys, kad priemonių kontrolės metu buvo gauta informacija, jog įtariamasis D. D., kuriam paskirta kardomoji priemonė nesiartinti, nebendrauti su nukentėjusiąja A. D., pastoviai jai skambinėja, dažnai tai daro iki antros, ketvirtos valandos nakties, į pokalbius įtraukdamas ir judviejų mažametį sūnų A. D., kuriam nurodinėja, ką sakyti, A. savo mamą išvadina ,,šliundra“, ,,gyvulys“, siunčia SMS su tekstu ,,ne mama, o kiaunė“ (t. 3, b. l. 54-55). Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nepilnamečio liudytojo A. D. parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes negali būti pripažinti objektyviai teisingais ir patikimais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. Kaip subjektyvūs, neatitinkantys objektyviai nustatytų bylos aplinkybių, sąlygoti siekio palengvinti sūnaus teisinę padėtį, vertintini ir nuteistojo motinos M. D. parodymai apie įvykio aplinkybes. M. D. yra D. D. motina, todėl vien dėl šios priežasties jos parodymai turi būti vertinami itin atidžiai. Kita vertus, jau aptartais bylos faktiniais duomenimis nustatyta, jog nuteistojo D. D. motinos santykiai su marčia A. D. nebuvo draugiški, dėl A. D. alkoholio vartojimo moterys pykosi ir nesutarė. Dėl šių priežasčių liudytojos M. D. parodymai vertintini, kaip siekis padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės, juo labiau, kad liudytojos parodymai neatitinka ir kitų byloje surinktų įrodymų.
20. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios A. D. sesuo V. G., pas kurią dieną prieš įvykį svečiavosi A. D., parodė, kad iš jos namų 2019 m. kovo 17 d. A. D. išvažiavo taksi automobiliu, sužalota ji nebuvo, A. D., išvykdama į savo namus, buvo sveika. Kaip liudytojas šioje baudžiamojoje byloje buvo apklaustas A. D. 2019 m. kovo 17 d. taksi automobiliu iš (duomenys neskelbtini) į namus parvežęs R. S.. Liudytojas R. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad šią moterį yra vežęs ir anksčiau, ji tada labai „gastroliuodavo“, mėgo išgerti. Kai ją vežė, buvo jau tamsu, tačiau nematė, kad jos veidas būtų sužalotas. Liudytojo teigimu, nukentėjusioji buvo kažkaip ranką prie šono prispaudusi, tarsi ten laikytų butelį. Jis moters nieko neklausė, o nukentėjusioji dėl nieko nesiskundė. Galimai ji buvo išgėrusi arba pagiriota. Nuvežus į vietą, nukentėjusioji sakė – „gal tas namie, gal nemiega“. Apie ką ji šnekėjo, jis nežino. Namo languose buvo tamsu. Po to nukentėjusioji sumokėjo už atvežimą ir išlipo. Teisiamajame posėdyje perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo R. S. parodymus, liudytojas juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. S. parodė, kad, vežant nukentėjusiąją namo, jis nepastebėjo, jog ji būtų sužalota, ant jos veido ir kūno, kuris nebuvo uždengtas rūbais, jokių sužeidimų nematė. Per visą kelionės laiką moteris neužsiminė, kad ją būtų kas sumušęs ar prieš ją smurtavęs, ar netinkamai elgęsis, ji tokių dalykų neįvardino, o ant jos tokių požymių nematė. Tačiau moteris pasirodė truputį nerimastinga, paminėjo, kad jai negera dėl pagirių. Moteris pasisakė, kad alkoholį vartojo su seserimi. Taip pat nuvežė moterį prie kažkurio bankomato (duomenys neskelbtini) išsiimti pinigų, o po to vežė ją iki namų. Važiuojant per (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, moteris pradėjo nerimauti. Ji sakė, kad bijo, paminėjo „kad tik tas velnias nebūtų namie“. Artėjant prie namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), jis nuramino moterį, nes pamatė, kad languose tamsu. Privažiavus prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), moteris paprašė jo nevažiuoti į namo kiemą, todėl sustojo greta įvažiavimo ir moteris išlipo ( t. 2, b. l. 5-6 ).
21. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo D. D. ir jo gynėjo iniciatyva, besibaigiant bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, atsirado ir buvo teisme apklausti du liudytojai R. V. ir L. G., kurie pirmosios instancijos teisme nurodė 2019 m. kovo 18 d. matę girtą nukentėjusiąją A. D.. Liudytojas R. V. parodė, kad įvykio dieną jis grįžo iš žvejybos ir matė, kaip iš šalia gatvės esančio griovio keturiomis išrėpliojo nukentėjusioji, kuri susiėmusi už šono nuėjo link savo namų. Buvo pietų metas. Apie tai jis papasakojo savo draugui D. D. (nuteistojo D. D. sūnui ). Liudytojas L. G. paaiškino, kad įvykio dieną apie 12 valandą jis važiavo pro (duomenys neskelbtini) kaimą pastatyti savo mašiną į garažą ir matė šalia važiuojamosios kelio dalies einančią girtą nukentėjusiąją, kuri buvo ranka susiėmusi už šono. Po kelių dienų apie tai papasakojo nuteistajam D. D.. Dar vienas liudytojas, nurodęs, jog matė A. D. sumuštą ir susiėmusią už šono, nuteistojo D. D. ir jo gynėjo iniciatyva buvo apklaustas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Liudytojas E. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad buvo 2019 metų pavasaris ir jis savo mašina su E. R. važiavo dirbti į kapines. Važiavo link (duomenys neskelbtini) ir, tik pravažiavus gaisrinę, jis pamatė, kad priekyje iš mašinos iškrenta kažkoks maišas. Jis pamatė, kad iš priekyje važiuojančios mašinos kažką išmetė ir, privažiavęs arčiau, pamatė, kad griovyje guli moteris, už šono susiėmusi. Jis pasižiūrėjo geriau ir pamatė, kad tai nuo jaunystės pažįstama moteris. Paklausė, ar nieko nereikia, ji pasakė, kad ne, dar pavartojo keiksmažodį, tai jis tada nuvažiavo toliau. Paklaustas, kaip jis prisiminė tokį įvykį, liudytojas E. B. paaiškino, kad kartą sėdėjo su draugu, skaitė internete ,,Lietuvos rytą“ ir kriminalinėse naujienose perskaitė, jog sumušta A. D., buvo parašyta, jog sumušė vyras. Į klausimą, kaip jis suprato, kad tai tas pats atvejis, kai jis matė, kaip A. D. buvo išmesta iš mašinos, liudytojas aiškiai atsakyti negalėjo, jis nurodė, kad jis tik pagalvojo, kad tai greičiausiai tas pats atvejis, bet tiksliai pasakyti, ar tai ta pati diena, negali, nes tikslios įvykio dienos jis neprisimena, žino, jog buvo pavasaris, mano, kad gegužės mėnuo, nes tokiu metu jis pradeda dirbti kapinėse. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų R. V. ir L. G. parodymus, atkreipė dėmesį į tai, jog šie asmenys ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo, D. D. apie tokius liudytojus niekam nieko nesakė. Tik beveik baigus bylą nagrinėti iš esmės, D. D. ir jo gynėjas nurodė šiuos asmenis ir prašė juos kviesti į teismo posėdį bei apklausti. Nuteistojo D. D. nurodytas priežastis, kodėl šių asmenų jis nenurodė ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad nepasitiki (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino deklaratyviomis ir jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrįstomis. Vertindamas liudytojo R. V. parodymus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad liudytojas R. V. yra D. D. sūnaus D. draugas, atvyko liudyti jo paprašytas, įvykis buvo 2019 m. kovo 18 d., t. y. daugiau nei prieš du metus, tačiau jis tiksliai prisimena įvykio datą, išgėrusią nukentėjusiąją, tai, kad ji keturiomis išrėpliojo iš griovio ir susiėmusi už šono nuėjo link savo namų, tuo tarpu, liudytojas negali pasakyti, ar tuo metu dirbo, jei taip, tai kur tiksliai, gal turėjo nedarbingumą, gal ne, nors praktiškai niekada nežvejoja, nepamena, pagavo tą dieną ką nors ar ne. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad liudytojas L. G. taip pat nurodo tiksliai prisimenantis įvykio datą (nors, kaip jau minėta, įvykis buvo prieš daugiau nei dvejus metus), be to, jis yra D. D. kaimynas, į teismą atvyko liudyti asmeniškai jo paprašytas, apie teisme nurodytas aplinkybes anksčiau niekam nepasakojo, nors pats pripažįsta, kad po kelių dienų buvo sutikęs D. D. ir šis jam pasisakė, jog buvo sulaikytas dėl nukentėjusiosios A. D. sužalojimo. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytojų R. V. ir L. G. parodymai kelia didelių abejonių dėl jų patikimumo, todėl šių asmenų parodymais remtis priimant nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir liudytojų R. V. bei L. G. parodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
22. Apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo E. B. parodymai taip pat kelia pagrįstas abejones jų patikimumu. Apie liudytojo E. B. egzistavimą nuteistasis D. D. neužsiminė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis asmuo nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva buvo iškviestas ir apklaustas tik apeliacinės instancijos teisme, nors, kaip nurodė pats liudytojas E. B., informaciją apie tai, kad D. D. sužalojo savo sutuoktinę A. D., sužinojo iš spaudos netrukus po įvykio, o po kurio laiko (tiksliai pasakyti, kada, liudytojas negali, nurodo - gal po metų, gal po pusės metų) po straipsnio perskaitymo jis, sutikęs D. D., papasakojo, kad matė, kaip jo žmoną išmetė iš mašinos, taigi, iš liudytojo parodymų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu D. D. turėjo būti žinoma apie šio liudytojo egzistavimą. Abejones dėl liudytojo E. B. parodymuose užfiksuotų faktinių duomenų teisingumo kelia ir kitos liudytojo nurodytos aplinkybės, tokios kaip: pamatęs iš mašinos išmestą moterį, jis ją pažino, nes buvo matęs jaunystėje, tačiau, kad tai yra D. D. žmona, jis nežinojo (po to tvirtina, jog apie tai, kad matė iš mašinos išmestą jo žmoną, po kažkurio laiko papasakojo D. D.), nurodo, kad tai buvo gegužės mėnuo, nes jis dirbti pradeda tik tada, kai išeina įšalas, kaip atrodė automobilis, iš kurio buvo išmesta moteris, kaip pastaroji buvo apsirengusi, kuris paros metas bei savaitės diena tai buvo, jis neprisimena. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė patvirtina, kad pagalba A. D. kviesta 2019 m. kovo mėn. 18 d. 23.25 val. (t. 3, b. l. 3-4), t. y. ne po gegužės mėnesio įvykio, kaip nurodė liudytojas E. B.. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus pakartotinio tyrimo specialisto išvados Nr. PKG 90/2019(01) matyti, kad A. D. nustatyti kūno sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės akies ir smakro srityse; pilvo sumušimas, pasireiškęs tulžies pūslės plyšimu, kraujosruvomis tulžies pūslės sienelėje bei kepenyse šalia tulžies pūslės, kraujo ir tulžies išsiliejimu į pilvo ertmę; nuo A. D. pilvo sumušimo iki jos hospitalizacijos turėjo praeiti labai trumpas laiko tarpas, vertinamas iki kelių valandų, tokį laiko tarpą patvirtina ir GMP kvietimo kortelės įrašas, kad buvo sumušta apie 21 val., pilvo trauma turėjo įvykti 2019 m. kovo 18 d. apie 21 val. Taip pat pažymėta, kad esant tokiai pilvo traumai asmenų judesiai iš dalies apriboti dėl skausmo, kuris yra stiprus nuo pradžios. Nuskausminamieji vaistai, apsvaigimas nuo alkoholio gali kiek sumažinti skausmą, tačiau nereikšmingai tokiais atvejais (t. 3, b. l. 49-52). Taigi, šie objektyvūs duomenys paneigia tiek paties D. D., tiek liudytojų M. D. ir A. D. parodymus, kad jau dienos metu jie matė, jog A. D. buvo sumušta, skundėsi skausmu pilvo srityje, ji buvo sumušta (duomenys neskelbtini), bei liudytojų R. V., L. G. parodymus, kad jie apie pietus matė iš griovio išlipančią girtą nukentėjusiąją, kuri buvo susiėmusi už šono ir lėtai ėjo link namų. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, iš esmės prieštaringi liudytojo E. B. parodymai, analogiškai kaip ir liudytojų R. V. bei L. G. parodymai, yra nepatikimi, todėl apeliacinės instancijos teismas šio asmens parodymus taipogi vertina kaip nepatikimą ir neobjektyvų įrodymų šaltinį, kuriuo remtis nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog apie tai, kad A. D. visą laiką, važiuodama namo, ranka buvo susiėmusi už šono, pirmosios instancijos teisme nurodė ir nukentėjusiąją dieną prieš įvykį namo parvežęs taksi vairuotojas R. S., nors ikiteisminio tyrimo metu tokios aplinkybės šis liudytojas nenurodė. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas paaiškino, kad apie tai tyrėja jo neklausė, be to, jis manė, kad nukentėjusioji ranka laiko prispaudusi po rūbais butelį alkoholinio gėrimo, ir ši aplinkybė nėra svarbi. Tačiau iš byloje esančio 2021 m. birželio 7 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 03 d. 23 val. 12 min. buvo užfiksuotas pokalbis tarp nuteistojo D. D. ir jo sūnaus D. D., kurio metu tėvas pasakoja sūnui, kad jį ką tik namo parvežė taksistas, kuris A. D. parvežė prieš įvykį. D. D. sako: „Išsitraukiau visą informaciją iš jo, jis jau liudijo“. D. klausia: „Ar neprašei paliudyti?“. D. D. atsako: „Čia ne taip greitai viskas darosi, reikia viską apversti“ (t. 8, b. l. 126-127 ). Tokie pokalbiai, jau minėtų parodymų kontekste, leidžia teismui spręsti apie galimą poveikį liudytojams. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad liudytojo R. S. parodymai apie tai, kad, vežant nukentėjusiąją automobiliu, ši visą laiką laikė savo ranką prispaudusi prie šono, yra nepatikimi, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, pagrįstai šiais parodymais nesirėmė.
23. Išanalizavus byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetą, sugretinus juos tarpusavyje, galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusios A. D. parodymus pripažino tinkamais, patikimais ir objektyvią tiesą atspindinčiais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, o nuteistojo D. D. iškeltą gynybinę versiją atmetė, kaip nepagrįstą, prieštaraujančią byloje surinktiems faktiniams duomenims. Be to, kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-636/2019, A. D. tiriamų įvykių metu (2012 - 2019 m.) bei šiuo metu konstatuojamas priklausomo tipo asmenybės sutrikimas (F 60.7) bei psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (F 10.2); tačiau konstatuoti sutrikimai nedarė jokios įtakos jos suvokimo laipsniui bei gebėjimui duoti teisingus parodymus. A. D., atsižvelgiant į jos individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suvokti, įsiminti bei atkurti įvykius bei duoti apie tai parodymus. A. D. neturi asmeninių psichologinių savybių, tiesiogiai veikiančių jos elgesį (pasidavimas įtaigai, padidintas polinkis fantazuoti, meluoti ir pan.); jai būdingos asmeninės psichologinės savybės (pozicijos nepastovumas, nuolaidžiaujantis elgesys sutuoktiniui, baimingumas ir kt.) netrukdo jai teisingai suvokti, įsiminti bei atkurti įvykius ir duoti apie tai teisingus parodymus (t. 3, b. l. 166-170). Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas nutraukė su nukentėjusiąja santuoką dėl jos amoralaus elgesio, įvykio metu tarp jo ir nukentėjusios vyko teisminis skyrybų procesas, kas galėjo turėti įtakos A. D. parodymams, nes teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ištuokos byla buvo pradėta nukentėjusiosios A. D. iniciatyva būtent po 2019 m. kovo 18 d. sužalojimo, t. y. 2019 m. liepos 3 d. A. D. pateikus ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės (duomenys neskelbtini) rūmams.
24. Išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą bei įvertinus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusiąją A. D. sužalojo ne kas nors kitas, o būtent D. D.. D. D. įvykio dieną konflikto su savo sutuoktine A. D. metu sudavė A. D. kumščiais ne mažiau kaip tris kartus į veido sritį, sudavė kumščiais ir spyrė į ranką, ne mažiau kaip penkis kartus į pilvo sritį, tuo padarydamas savo sutuoktinei sunkų, pavojingą gyvybei sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog D. D., suduodamas smūgius kumščiais ir spirdamas į pilvo sritį nukentėjusiajai A. D. suprato, jog jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymą, tačiau jo nekonkretizavo, jam buvo nesvarbu, kokie padariniai gali kilti, t. y. sunkiai sutrikdė savo žmonos A. D. sveikatą, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, bei pagrįstai D. D. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje
25. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. D. pripažintas kaltu ir dėl dar dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, savo sutuoktinės A. D. atžvilgiu padarymo, t. y. D. D. pripažintas kaltu už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 19 d., apie 18 val. kilusio konflikto metu tyčia įkando A. D. į dešinio žando sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat D. D. nuteistas ir už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. apie 16.30 val. kilusio konflikto metu ranka sudavė A. D. į veido sritį, taip sumušdamas nosį, dėl ko pradėjo kraujuoti iš nosies, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
26. Nuteistasis D. D. tiek viso bylos proceso metu, tiek savo apeliaciniame skunde neigia padaręs ir šias nusikalstamas veikas, nurodo, kad apie įkandimą A. D. į žandą jis nieko nežino ir paaiškinti nieko negali. Iš kur atsirado tie nustatyti sužalojimai, jis nežino. Dėl nukentėjusiosios sumušimo rugpjūčio 20 dieną taip pat nieko nežino. Kas tą dieną konkrečiai vyko, nepamena. Nukentėjusiosios tą dieną niekas nemušė. Kodėl atvykę policijos darbuotojai ją rado kraujuojančia nosimi, nežino. Tokie nuteistojo D. D. teiginiai yra nepagrįsti, juos paneigia nukentėjusiosios A. D. nuoseklūs parodymai, taip pat kiti byloje surinkti įrodymai.
27. Nukentėjusioji A. D. parodė, kad 2019 m. rugpjūčio 19 d. D. D. jai ėmė žadėti, kad leis pasimatyti su sūnumi, ir kvietė atvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Jai ten nuvykus, D. D. ėmė prašyti, kad ji atsiimtų savo kaltinimus dėl 2019 m. kovo 18 d. įvykio, susitartų su advokatu. Ji su tokiais D. D. pasiūlymais kategoriškai nesutiko, todėl jis jai įkando į žandą. Kitą dieną, t. y. 2019 m. rugpjūčio 20 d. ji ruošėsi važiuoti namo, tačiau D. D. jos neleido ir trenkė ranka į nosį, jai pradėjo bėgti kraujas. Ji iškvietė policiją ir parašė dėl to pareiškimą.
28. Byloje esančiame 2019 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2019 m. rugpjūčio 20 d., apie 16:30 val., paskambino A. D. ir pranešė, kad ją ką tik sumušė suduodamas smūgį į veidą D. D., iš nosies bėga kraujas, nurodė, kad šiuo metu yra namuose, adresu (duomenys neskelbtini). Įvykis buvo užregistruotas ir išsiųstas patrulių ekipažas. Be to, priemonių, numatytų BPK 154 straipsnyje, kontrolės metu buvo gauta informacija, kad D. D., žadėdamas atiduoti A. D. jos mobilaus ryšio telefoną, kurį prieš tai buvo atėmęs, prašo ją atvykti pas jį į namus. Taip pat mobiliojo ryšio priemonių kontrolės metu užfiksuota, kaip 2019 m. rugpjūčio 20 d., t. y. tą pačią dieną po įvykio, apie 20:35 val., yra skambinama A. D., o jai neatsiliepus fone girdėti, kaip D. D. kalbasi su mažamečiu sūnumi A. D. ir sako „paėmęs atbula ranka pistelėjau per nosį, kraujas prasimušė, nubėgus už tvarto mentams...“ ( t. 3, b. l. 54-55, 56-57), šias aplinkybes patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti duomenys (t. 5, b. l. 102-105 ).
29. Specialisto išvadoje Nr. G 442/2019(09) nurodyta, kad A. D. konstatuota kastinės žaizdos dešinio žando srityje buvo padaryta galimai kandant dantimis ,,2019-08-20“ (turi būti nurodyta 2019 m. rugpjūčio 19 d., pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šioje vietoje buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida) ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta ne ilgesniam kaip dešimt dienų laikotarpiui. A. D. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti vienmomentiškai kandant (t. 3, b. l. 62).
30. Išanalizavus byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetą, darytina išvada, jog tiek 2019 m. rugpjūčio 19 d. nukentėjusiajai į žandą įkando, tiek ir kitą dieną smūgį į veidą nukentėjusiajai sudavė ne kas kitas, o būtent nuteistasis D. D.. Šias nustatytas faktines bylos aplinkybes patvirtina byloje užfiksuotas D. D. ir jo mažamečio sūnaus pokalbis, iš kurio turinio galima suprasti, kad D. D. sako sūnui, jog trenkė A. D. ranka į nosį, pradėjo bėgti kraujas, o nukentėjusioji iškvietė policijos pareigūnus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. D. pripažino kaltu du kartus smurtavus prieš savo šeimos narę - sutuoktinę A. D., padarius jai nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą ir teisingai šias nuteistojo veikas kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Dėl bausmės
31. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
32. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nurodo, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.
33. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. D., BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (D. D. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena (numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte) priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, kitos dvi (numatytos BK 140 straipsnio 2 dali) – nesunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (nusikalstamos veikos tyčinės), į nusikaltimų pasekmes (D. D. padarytos nusikalstamos veikos sukėlė sunkias pasekmes, dėl nuteistojo veiksmų buvo sunkiai sutrikdyta A. D. sveikata), į tai, kad D. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė, būdamas recidyvistu, į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (D. D. anksčiau ne kartą teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, niekur nedirbantis ir neregistruotas Užimtumo tarnyboje) bei, įvertinęs šių aplinkybių visetą, nuteistajam D. D. tiek už labai sunkaus nusikaltimo, tiek ir už nesunkių nusikaltimų padarymą paskyrė bausmes, mažesnes nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos vidurkis. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, D. D. nei už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių, nei galutinės subendrintos bausmės nėra pagrindo koreguoti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde
Dėl civilinių ieškinių
34. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš D. D. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 1 652,54 Eur gydymo išlaidų atlyginimo ir nukentėjusiajai A. D. priteista 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo D. D. apeliaciniame skunde nėra atskirai pasisakyta dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, todėl, galima suprasti, jog nesutinka ir šia nuosprendžio dalimi.
35. Turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad D. D. nusikalstamais veiksmais buvo sužalota nukentėjusioji A. D., kuri dėl patirtų sužalojimų buvo gydyta asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Už nukentėjusiajai suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas apmokėta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, suteiktos paslaugos kaina – 1652,54 Eur. Kadangi turtinė žala padaryta nusikalstamais D. D. veiksmais, jis šią žalą privalo atlyginti pilnai, todėl pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Kauno teritorinei ligonių kasai nurodyta suma priteista iš nuteistojo.
36. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
37. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Taigi, paprastai civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjęs ir tiesiogiai neturtinę žalą patyręs asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016).
38. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
39. Nuteistojo D. D. neteisėtais veiksmais nukentėjusiai A. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (poodinės kraujosruvos kairės akies ir smakro srityse, sumušimai ant kairės rankos, pilvo sumušimas, pasireiškęs tulžies pūslės plyšimu, kraujosruvomis tulžies pūslės sienelėje bei kepenyse šalia tulžies pūslės, kraujo ir tulžies išsiliejimu į pilvo ertmę). Dėl tokių sužalojimų nukentėjusioji neabejotinai patyrė ne tik sunkų fizinį pavojingą gyvybei sveikatos sutrikdymą, bet ir didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą ir emocinį sukrėtimą, kentėjo didelius fizinius skausmus. Nukentėjusioji A. D. iki šiol jaučia baimę vėl patirti smurtą, ją kankina nerimas, nemiga. Išdėstytų aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad neteisėti D. D. veiksmai neabejotinai sukėlė sunkius ir ilgalaikius neigiamus padarinius nukentėjusiajai A. D.. Įvertinus išdėstytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad D. D. yra darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo nukentėjusiosios A. D. naudai priteisė 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šioje baudžiamojoje byloje civiliniai ieškiniai tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
40. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. D. antrinę teisinę pagalbą teikė tarnybos koordinatoriaus parinktas advokatas ir antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 186,48 Eur (t. 9, b. l. 77-79). BPK 55 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad įstatymų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, numatytais atvejais nukentėjusysis ir civilinis ieškovas turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Todėl nurodytos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, susijusiomis su advokato darbo apmokėjimu.
41. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje byloje proceso išlaidas patyrė ne nukentėjusioji ar civilinis ieškovas, o valstybė, tačiau ir tokiu atveju proceso išlaidos gali būti priteisiamos iš nusikalstamą veiką padariusio asmens (kaip kitos proceso išlaidos, kurias, vadovaujantis BPK 103 straipsnio nuostatomis ir šio straipsnio 6 punktu, teismas pripažįsta proceso išlaidomis). Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-693/2015). Aptartos nuostatos dėl proceso išlaidų taikytinos ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-198-303/2022 ir kt.).
42. Remiantis išdėstytomis nuostatomis, nuspręsti iš kaltinamojo (nuteistojo) išieškoti proceso išlaidas, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Todėl, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Atsižvelgdama į išdėstytas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, taipogi į nuteistojo D. D. turtinę padėtį (jis niekur nedirba, santaupų neturi, augina ir prižiūri savo nepilnametį sūnų), teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų, dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.???
43. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą A. D. apeliacinės instancijos teisme išieškojimo iš nuteistojo D. D. į valstybės biudžetą netenkinti.