Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LITAMILK“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų K. P. produktų didmenininkų asociacijos (MPC) arbitražo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą dėl skolos priteisimo, suinteresuotas asmuo – įmonė DANA DAIRY GROUP LTD.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nyderlandų K. P. produktų didmenininkų asociacijos arbitražas (toliau – ir MPC arbitražas) 2014 m gegužės 27 d. sprendimu atmetė ieškovės įmonės DANA Dairy group LTD ieškinį dėl skolos, kompensacijos ir kitų išlaidų priteisimo iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LITAMILK“ (toliau – UAB „LITAMILK“), patenkino UAB „LITAMILK“ priešieškinį – priteisė iš įmonės DANA Dairy group (duomenys neskelbtini) 942, 36 Lt skolos su įstatymų nustatytomis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2012 m. vasario 18 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 24 750 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2015 m. balandžio 1 d. pareiškėjos UAB „LITAMILK“ prašymas dėl Nyderlandų MPC arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti buvo išsiųstas susipažinti suinteresuotam asmeniui įmonei DANA DAIRY GROUP LTD prašyme nurodytu buveinės adresu P.O. B. 22, CH-1211 Ženeva 4, Šveicarija. Siunčiant suinteresuotam asmeniui prašymą, jam buvo išaiškinta teisė pateikti motyvuotą rašytinį atsiliepimą į prašymą bei įrodymus, kuriais grindžiami atsikirtimai į prašymą, taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu užsienyje gyvenanti (veikianti) šalis nepaskyrė atstovo byloje, ši šalis privalo paskirti įgaliotą asmenį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje, kuriam būtų įteikiami su byla susiję procesiniai dokumentai (CPK 805 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismo siųsti suinteresuotam asmeniui įmonei DANA DAIRY GROUP LTD procesiniai dokumentai grįžo neįteikti (b. l. 46).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės. Priešingu atveju, būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.

Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (CPK 809 straipsnio 1 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Kaip jau buvo minėta aprašomojoje nutarties dalyje, Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 810 straipsnio 6 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

Tiek pagal galiojančias CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-126/97 E. S. C. T. Ltd v. B. I. NV). Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokiu mastu, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje išskiriami du esminiai principai, kurie yra itin aktualūs vertinant arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas). Arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos – kompetencijos doktrina). Taigi, kompetencijos–kompetencijos doktrina arbitražo teismui suteikia galimybę spręsti dėl savo kompetencijos. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad arbitražas, visų pirma, pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens įmonės DANA DAIRY GROUP LTD kuratorė nepateikė atsiliepimo į pareiškėjos prašymą ir prieštaravimų dėl MPC arbitražo sprendimo pripažinimo, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, sudarančių užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą.

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalyku. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje tokių aplinkybių nenustatė ir šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas nėra keliamas byloje. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad ginčo objektas – nuostolių atlyginimas, kylantis iš tarp šalių susiklosčiusių tiekimo (pirkimo-pardvimo) sutartinių teisinių santykių, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas. Komercinio pobūdžio ginčas arbitražo byloje kilęs tarp privačių juridinių asmenų, taigi nekyla abejonių dėl tokio ginčo arbitruotinumo (Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis).

V. N. konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktu užsienio arbitražo sprendimą gali būti atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti tuo atveju, kai to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Nagrinėjamu atveju šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas byloje taip pat nėra keliamas, tačiau, atsižvelgiant į teismo pareigą ex officio patikrinti arbitražo sprendimo atitiktį viešosios tvarkos išlygai, teisėjų kolegija pasisako dėl pagrindo atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies 2 dalies b) punktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Dėl to ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad užsienio teismų sprendimai gali būti naudingi lyginamuoju aspektu, ypač tarptautinių sutarčių taikymo praktikai, todėl, atsižvelgiant į Niujorko konvencijos tarptautinį pobūdį, tikslinga įvertinti šioje konvencijoje minimos „viešosios tvarkos“ sąvokos aiškinimą užsienio teismų sprendimuose, kuriuose analizuojama arbitražo teismo sprendimo atitiktis viešajai tvarkai šio sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti kontekste. Kasacinio teismo atlikta užsienio valstybių teismų praktikos, aiškinant Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintos viešosios tvarkos sampratą, analizė patvirtina, jog tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tiek ir užsienio teismų praktika šiuo klausimu iš esmės sutampa ir lemia itin siaurą tarptautinės viešosios tvarkos išlygos aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014). Kartu toks aiškinimas reiškia, jog, vertindamas prašomo pripažinti arbitražo teismo sprendimo atitiktį Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytai viešosios tvarkos išlygai, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad MPC arbitražas, išnagrinėjęs bylą, 2014 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo sudarė sutartį dėl 200 tonų išrūgų baltymų koncentrato (34 proc.) pardavimo ir pirkimo, kaina – 2 090 Eur, pakrovimo uostas – Klaipėdos uostas, Lietuva, paskirties uostas – Mt GIF Xingang uostas, Kinija. Sutartyje šalys susitarė, kad jai galios MPC sąlygos. Pareiškėja, vykdydama sutartyje nustatytus įsipareigojimus, į Lietuvos uostą prekes pristatė 2012 m. sausio 10 d., prekės į paskirties uostą atvyko 2012 m. sausio 15 d. bei išplaukė kitą dieną. Suinteresuotas asmuo atsisakė pristatytas prekes priimti bei už jas atsiskaityti, tvirtindamas, kad prekės buvo pristatytos vėliau, nei buvo sutarta sutartyje. Dėl pavėluotai pristatytų prekių suinteresuotas asmuo reikalavo įpareigoti pareiškėją kompensuoti prarastą pelną, kurį jis būtų gavęs pardavęs laiku pristatytas prekes trečiajam asmeniui. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad suinteresuotas asmuo nepagrįstai atsisakė priimti pristatytas prekes bei už jas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, atsisakė bendradarbiauti, ko pasėkoje šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta pareiškėjos iniciatyva. Dėl sutarties nutraukimo pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos prašė priteisti iš suinteresuoto asmens. MPC arbitražo teismas, įvertinęs abiejų šalių pozicijas bei jas pagrindžiančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai – laiku pristatė sutartyje nurodytas prekes, tuo tarpu suinteresuotas asmuo šių aplinkybių nepaneigė bei neįrodė, kad prekės buvo pristatytos vėliau, nei nurodyta sutartyje. Šios išvados pagrindu MPC arbitražas sprendė, kad pareiškėja turėjo teisinį pagrindą nutraukti sutartį bei reikalauti patirtų nuostolių kompensavimo iš suinteresuoto asmens. MPC arbitražo sprendimas apskųstas nebuvo ir yra vykdytinas (b. l. 27). Kaip matyti iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimo, arbitražas, turėdamas kompetenciją nagrinėti ginčą, analizavo bylos įrodymus, susijusius su sutarties sudarymo tarp šalių fakto patvirtinimu, taip pat su sudarytos sutarties (ne)vykdymo padariniais. Arbitražo padarytos išvados dėl sutarties (ne)vykdymo aplinkybių bei suinteresuoto asmens pareigos atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius dėl sutarties nutraukimo, paremtos išsamiu ir visapusišku įrodymų įvertinimu, pagrįstais motyvais. Byloje jokių papildomų aplinkybių, įrodymų, kurių nebūtų žinojęs ir (arba) vertinęs MPC arbitražo teismas, ar įrodymų, jog MPC arbitražas būtų pažeidęs fundamentalius sąžiningo proceso principus ar imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, nenustatyta.

Vertindamas prašomą pripažinti arbitražo teismo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytu atitikties viešajai tvarkai pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T- 5/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-96/2014). Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad vien atitinkamo ginčo perdavimas nagrinėti arbitražui nepašalina arbitražo prievolės, nagrinėjant ginčą, laikytis imperatyviųjų teisės normų reikalavimų (žr. pvz., Paryžiaus apeliacinio teismo 1991 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Ganz v. Nationale des Chemins de F. T.(SNCFT) ir 1993 m. gegužės 19 d. sprendimą byloje Labinal v. Mors). Arbitražo teismai bylas nagrinėja aiškindami ir taikydami inter alia imperatyviąsias teisės normas. Tai reiškia, kad į viešosios tvarkos išlygos ribas paprastai nepatenka arbitražo teismo sprendimo patikrinimas imperatyviųjų teisės normų tinkamo taikymo aspektu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procese yra revizuojamas pats arbitražo sprendimas, kas, kaip jau minėta, nėra galima. Viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas tik tokiu atveju, kai imperatyviųjų įstatymų normų pažeidimas yra absoliučiai akivaizdus ir juo paminamos ne bet kokios, o pačios fundamentaliausios ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybės, pripažintos tarptautiniu lygmeniu. Tarptautinės viešosios tvarkos sampratos turinys taip aiškinamas tiek taikant nacionalinio arbitražo panaikinimo procedūrą, tiek ir sprendžiant užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo Lietuvoje klausimą (Komercinio arbitražo įstatymo 50 – 51 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). Šioje byloje tokių tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimo aplinkybių egzistavimo nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir byloje nesant jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių veiksmus, taip pat įvertinus MPC arbitražo sprendimo turinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad, pripažinus MPC arbitražo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka. Asmens kreipimasis į užsienio arbitražą, siekiant įgyvendinti teisę į ginčo išnagrinėjimą arbitražiniame susitarime nustatytu ginčų sprendimo būdu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti laikomas prieštaraujančiu tarptautinei viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkto prasme. Net jei toks pareiškėjo elgesys galėtų būti laikomas negalimu pagal nacionalinę teisę, vien tik šis faktas, nesant kitų svarių asmens nesąžiningumo įrodymų, taip pat negalėtų būti laikomas kėsinimusi į fundamentalias visuomenės vertybes.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad N. K. MPC arbitražo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas dėl skolos priteisimo iš suinteresuoto asmens DANA DAIRY GROUP LTD yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 811¹, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

nutaria:

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų K. P. produktų didmenininkų asociacijos (MPC) arbitražo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta priteisti iš įmonės DANA DAIRY GROUP GROUP (duomenys neskelbtini) 942, 36 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt septynis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt du litus 36 ct) skolos su įstatymų nustatytomis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2012 m. vasario 18 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 24 750 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.