Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. kovo 12 d. buvo kalinamas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog kamerose trūko vietos.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad, pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 m² daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenustato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 13 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 123 (plotas – 7,42 m²), joje buvo kalinami du asmenys; 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 179, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. kameroje Nr. 179 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 137, kurios plotas – 7,75 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2018 m. rugsėjo 19 d. kameroje Nr. 137 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. rugsėjo 20 d. kameroje Nr. 137 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. spalio 8 d. kameroje Nr. 137 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. spalio 9 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 149, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2018 m. spalio 10 d. kameroje Nr. 149 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. spalio 11 d. kameroje Nr. 149 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. spalio 12 d. iki 2018 m. lapkričio 4 d. kameroje Nr. 149 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 5 d. kameroje Nr. 149 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d. kameroje Nr. 149 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 143, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. lapkričio 16 d. kameroje Nr. 143 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas kameroje Nr. 143 buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 18 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. kameroje Nr. 143 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 22 d. kameroje Nr. 143 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. kameroje Nr. 143 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 170, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2018 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. sausio 2 d. kameroje Nr. 170 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. sausio 3 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 161, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. sausio 6 d. kameroje Nr. 161 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 161 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 9 d. kameroje Nr. 161 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. sausio 10 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 193, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 27 d. kameroje Nr. 193 buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. sausio 28 d. iki 2019 m. sausio 29 d. kameroje Nr. 193 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2019 m. vasario 11 d. kameroje Nr. 193 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 193 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 14 d. kameroje Nr. 193 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. vasario 15 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 154, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. vasario 16 d. iki 2019 m. vasario 28 d. kameroje Nr. 154 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. kovo 1 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 4, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. kovo 2 d. iki 2019 m. kovo 11 d. kameroje Nr. 4 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. kovo 12 d. pareiškėjas išvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių (b. l. 12–20).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunktyje nustatyta, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Byloje ginčo dėl šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų nėra. Taigi, kaip matyti, kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą. Kadangi Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo įsitikinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 180 dienų. Pažymėtina, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Taigi, minėtai įkalinimo įstaigai nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K šių reikalavimų nesilaikė. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pažymėtina, kad duomenų, jog pareiškėjas negalėjo vėdinti kamerų ar kad negalėjo išvalyti langų, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamos sanitarinių mazgų ventiliacijos bei nešvarių langų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar į kitą kompetentingą instituciją.

Teismas pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar įkalinimo įstaiga, gavusi informaciją apie galimus higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. LVAT yra išaiškinęs, jog, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-246-624/2015). Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja įkalinimo įstaigos administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo nusiskundimai dėl blogos ventiliacijos sanitariniame mazge bei nešvarių langų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, su juo Lukiškių TI-K pareigūnai elgėsi netinkamai.

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokie pareigūnai elgėsi netinkamai, ir nepateikė tai patirtinančių įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo teiginį dėl netinkamo pareigūnų elgesio laiko neįrodytu ir nepagrįstu.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kurie būtų atsiradę dėl naudojimosi privatumo neužtikrinančiais sanitariniais mazgais Vilniaus PN ginčo laikotarpiu. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat pažeidimo trukmę, tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į LVAT (žr., pvz.: 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019, 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-525/2020), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 450 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 14 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. P. (D. P.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.