- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-10
- Bylos Nr.
- TA-883-552/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01976-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Pareiškėjas
- D. P.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. P. (D. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. kovo 12 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis: kamerų langai buvo nešvarūs, dėl įrengtų grotų buvo neįmanoma nuvalyti langų; sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros erdvės, todėl pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas privatumas; sanitariniame mazge nebuvo įrengta tinkama ventiliacija, todėl kamerose tvyrojo nemalonus kvapas; kameros buvo apstatytos baldais, todėl jose trūko vietos, nebuvo įmanoma pajudėti, pasimankštinti; nebuvo užtikrintas turintis tekti minimalus 3 kv. m kameros plotas, kamerų numerių pareiškėjas nepamena. Lukiškių TI-K pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai. Dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. kovo 11 d. (2019 m. kovo 12 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių) (toliau – ir ginčo laikotarpis), numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją ir nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Įstaigos administracija nuolat reikalavo iš jų tą tvarką palaikyti. Administracijos paskyrimu eilės tvarka nuteistieji tvarkydavo savo gyvenamąsias kameras: valydavosi kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) bei kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, visą laiką buvo išduodami į kameras. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Įstaigos kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
5. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, jog kamerose trūko vietos, teismas aptarė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, bei pažymėjo, kad šis įsakymas nenustato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas vertino atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, jose laikytų asmenų skaičių ir priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus minimaliam vienam asmeniui tenkančiam kameros ploto dydžiui.
6. Dėl pareiškėjo argumentų, jog sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas jo privatumas, teismas aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Taisyklės) 14.2, 14.5 punktus, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktą, Europos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3 punktą, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) pateikiamų standartų (ištraukos iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktą. Teismas analizavo EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką privatumo užtikrinimo aspektu ir nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl šių atsakovo atstovo pateiktų duomenų nėra. Teismas priėjo prie išvados, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis, atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą. Kadangi Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 180 dienų. Teismas pažymėjo, jog dalį laiko pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.
7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl tinkamos ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvimo bei nešvarių langų, kurių negalėjo nuvalyti dėl įrengtų grotų, teismas aptarė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 16.10 punktą, Taisyklių 14.1, 14.10 punktus ir nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, jog įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, todėl nenustatė šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Teismas atsižvelgė į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, reikalingas valymo inventorius ir priemonės visą laiką buvo išduodamas į kameras, o duomenų, jog pareiškėjas negalėjo vėdinti kamerų ar kad negalėjo išvalyti langų, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamos sanitarinių mazgų ventiliacijos bei nešvarių langų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar į kitą kompetentingą instituciją. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl blogos ventiliacijos sanitariniame mazge bei nešvarių langų.
8. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokie pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, teismas pareiškėjo teiginį dėl netinkamo pareigūnų elgesio laikė neįrodytu ir nepagrįstu.
9. Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Byloje nesant duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kurie būtų atsiradę dėl naudojimosi privatumo neužtikrinančiais sanitariniais mazgais Vilniaus PN ginčo laikotarpiu, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę, į tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 450 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
10. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. P. skundą atmesti.
11. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Nors EŽTT jurisprudencijoje ir CPT pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nei ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nei dabartinėje HN 134:2015 tokie standartai nėra nustatyti. Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų apskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, o Taisyklės ir Eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.
11.2. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, asmenų privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nuostatomis, Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Taisyklės nustato stebėjimo akutės duryse įrengimą.
11.3. Iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje konstatuoja, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
11.4. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmens privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. kovo 11 d.
13. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K 180 dienų neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 450 Eur kompensaciją.
14. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir teigia, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (netinkamai įrengti sanitariniai mazgai), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nebuvo kalinamas kamerose, kuriose buvo įrengtos atskiros kabinos su durimis. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovo atstovas nėra pateikęs įtikinamų duomenų ir įrodymų, jog sanitarinio mazgo įrengimas su užuolaidomis pakankamai užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas, t. y. iš viso 180 dienų.
17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2439-520/2020; kt.).
18. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.
19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-235-492/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020; ir kt.).
20. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
21. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).
22. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; ir kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 450 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
23. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.