- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- A-2439-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00821-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- A. S.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 91, 79, 80, 89, 88, 93 ir 204 jis buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tualetas nebuvo tinkamai įrengtas, nes 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida atskirtas sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo, naudojantis tualetu pareiškėjas dažnai buvo stebimas pareigūnų per stebėjimo langelį duryse arba atidarius duris, taip pat kito kameroje kalinčio asmens. Dėl to, kad negalėjo ramiai naudotis tualetu, jautė kančias, nepatogumus, baimę, kad bus pastebėtas, susirgo depresija. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl sanitarinio mazgo ir privatumo užtikrinimo (administracinė byla Nr. I-187-535/2018 (proceso Nr. 3-61-3-00007-2018-1), nuo 2016 m lapkričio 23 d. iki 2017 m. balandžio 14 d.), teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 1 344 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į tai, kad teismo žinioje yra administracinė byla tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, laikotarpis (2016 m lapkričio 23 d. iki 2017 m. balandžio 14 d.) sutampa, atsakovo atstovas prašė skundo dalį palikti nenagrinėtą.
5. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K gyvenamojoje kameroje, iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti, kameros remontuojamos. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal higienos normas Lukiškių TI-K patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose.
6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktuose nustatyta, jog nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir užima 0,56 kv. m bendro kameros ploto. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktai nenustato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nusiskundimų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai nereiškė, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 12 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo neužtikrinimo Lukiškių TI-K nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 5 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d. nutraukė, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
8. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, jog priėmus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-187-535/2018 buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą grindė aplinkybe, kad nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 5 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d.) apima jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-187-535/2018 ginčo laikotarpį, abiejose bylose pareiškėjas ir atsakovas bei jo atstovas yra tie patys asmenys, ginčo dalykas – pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neatitikimas teisės aktų reikalavimams (dėl privatumo neužtikrinimo) sutampa. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-187-535/2018 įsiteisėjo 2019 m. birželio 5 d. priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-624/2019. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu ir nustatęs, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą iš atsakovo dėl neužtikrinto jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais Lukiškių TI-K nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 5 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d. nutraukė.
9. Teismas, vertindamas atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.126 straipsnio 2 dalį, 1.127 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į ginčo laikotarpį bei į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. vasario 25 d. ir darė išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis savo galbūt pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. kovo 30 d. jau kreipėsi į teismą (administracinė byla Nr. I-187-535/2018).
10. Teismas sprendė, kad pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą pateikti reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 24 d., ir byloje nėra aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, neatnaujino termino pateikti reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 24 d., atlyginimo priteisimo ir skundo dalį šiuo aspektu atmetė.
11. Teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d.
12. Teismas aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (2016 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. V-26 redakcija), (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės) 14.5 punktą, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo taisyklės) 16.5 punktą, nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) nuostatos nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų.
13. Teismas analizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką privatumo užtikrinimo aspektu ir nustatė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, atsakovo atstovo teigimu, uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.
14. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos, neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl sprendė, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d., t. y. iš viso 736 paras.
15. Teismas vertino, kad atsakovo atstovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais 736 paras, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 1 800 Eur suma.
III.
16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
17. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nei ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nei HN 134:2015 tokie standartai nėra nustatyti. Atsakovo atstovas vadovaujasi Pataisos įstaigų įrengimo taisyklių 16.5 punktu, nurodo, kad Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų apskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, ir teigia, jog Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės ir Pataisos įstaigų įrengimo taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.
18. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, asmenų privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Atsakovo atstovas vadovaujasi Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nuostatomis, reglamentuojančiomis Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, ir pažymi, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovo atstovas nurodo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės nustato stebėjimo akutės duryse įrengimą.
19. Atsakovo atstovas aptaria valstybės civilinę atsakomybę ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų (ABTĮ 20 str. 1 d., 4 p., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.263 str., 6.271 str.) nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamu aspektu ir pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Atsiliepimas
20. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmens privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjas), dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo neužtikrinimo Lukiškių TI-K nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 5 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d. nutraukta, priteista pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjas), 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
22. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog tam tikrais laikotarpiais Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Akcentuotina, kad atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis, tačiau nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė bylos dalį pagal pareiškėjo skundą atsakovui dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo neužtikrinimo Lukiškių TI-K nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 5 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d., kai yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-187-535/2018 dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių bylos šalių.
25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (netinkamai įrengti sanitariniai mazgai), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateikto Lukiškių TI-K 2019 m. kovo mėnesio pranešimo „Dėl A. S. skundo“ nustatė, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426, o kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, atsakovo teigimu, esą visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.
26. Byloje buvo vertinamos pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. Iš atsakovo pateiktų duomenų (b. l. 9) matyti, kad pareiškėjas nebuvo kalinamas kamerose, kuriose buvo įrengtos atskiros kabinos su durimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas buvo kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytą sanitarinio mazgo įrengimą, tai, kad atsakovas nėra pateikęs įtikinamų duomenų, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d., t. y. iš viso 736 paras.
28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.).
29. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
32. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).
33. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 800 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
34. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.