- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-09
- Bylos Nr.
- 1A-45-332/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-70-3-00071-2015-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- N. K.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Vlada Buivydienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-04 nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir jam skirta bausmė - 5 (penki) mėnesiai viešųjų darbų, kiekvieną mėnesį dirbant po 20 (dvidešimt) valandų visuomenės labui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. K. nuteistas už tai, kad jis 2014-12-15, apie 7.50 val., (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, tyčia nustumdamas nuo laiptų nukentėjusįjį V. S. ir tokiu būdu pargriaudamas ant grindų, apkabindamas nukentėjusįjį iš už nugaros ir stipriai spausdamas, užlauždamas kairę ranką už nugaros, smogdamas ne mažiau dviejų kartų į veidą, padarė nukentėjusiajam viršutinės lūpos sumušimą, viršutinio kairės pusės 1 danties vainiko lūžį, poodinę kraujosruvą akies viršutinio voko projekcijoje, sulaužė viršutinio žandikaulio išimamą protezą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis N. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-04 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo pranešti prokurorui apie galimą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 str. R. S. ir D. A. atžvilgiu.
Apeliaciniame skunde nuteistasis N. K. nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas remiantis tik nukentėjusiojo V. S. parodymais. Byloje nėra pakankamai neabejotinų ir objektyvių įrodymų, kurie besąlygiškai ir kategoriškai patvirtintų, kad jis (N. K.) tyčia sumušė V. S. bei atliko kitus veiksmus, nurodytus kaltinime. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, įrodymus vertino atskirai, vienus įrodymus vertino kaip pranašesnius už kitus, nors teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-04 nuosprendis turi būti panaikintas ir jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiojo V. S. parodymų padarė išvadą, kad jo parodymus patvirtina specialisto išvada. Tačiau cituodamas specialisto išvadą teismas papildė duotą išvadą, nurodydamas, kad aprašomojoje dalyje nurodyta, jog buvo nulaužtas viršutinio žandikaulio išimamas protezas, ir taip praplėtė jam suformuluotą kaltinimą, o tai yra grubus Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio nuostatų pažeidimas, kuris, teismui apie kaltinimo ribų praplėtimą iš anksto jo neinformavus, užkirto jam galimybę pasiruošti gynybai nuo naujo kaltinimo. Be to, specialisto išvada tik patvirtina, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais prieš kreipiantis jam medicinos pagalbos į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę 2014-12-16 ir kad sužalojimų padarymo galimybė nurodytomis įvykio aplinkybėmis neatmetama. Nuteistojo N. K. nuomone, specialistas išvadą davė remiantis nukentėjusiojo pateikta įvykio versija, medicininiais dokumentais, iš kurių matyti, kad tik praėjus parai laiko po neva jo sumušimo nukentėjusysis kreipėsi į medikus, aiškindamas, kad bendradarbis sumušė veidą, išmušė priekinius dantis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto teigimu, specialisto išvada vertintina tik kaip prielaida ir nepatvirtina jo kaltės.
Apeliantas pažymi, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ pamainų pasikeitimo laiko (2014-12-15 apie 8 val. ryto) iki V. S. kreipimosi į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę (2014-12-16 apie 9.05 val.) praėjo 1 paros laiko tarpas. V. S. nurodė, kad iš darbo nuvyko tiesiai į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliantui visiškai neaišku, kur ir su kuo laikotarpiu iki V. S. kreipimosi į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę laiką leido V. S., ką jis veikė, ir tai leidžia pagrįstai abejoti jo duotais parodymais bei savaime suponuoja išvadą, kad jis galėjo pats susižaloti būtent tuo laikotarpiu. Be to, nuteistasis N. K. pažymi, kad V. S. po pamainos pasikeitimo 2014-12-16, apie 8 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją paliko kartu su A. M. ir jie abu išvažiavo tuo pačiu autobusu link miesto. A. M. ne kartą paaiškino, kad jokių sužalojimų iki išsiskiriant su V. S. jis nematė.
Apelianto nuomone, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojas ar kitas atsakingas asmuo, nepranešęs apie nusikalstamą veiką V. S. atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 238 str. nuostatas. Todėl turi būti sprendžiamas ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės atsakingo asmens atsakomybės klausimas, pradedant ikiteisminį tyrimą pagal minėta straipsnį.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusiojo V. S. parodymus patvirtina liudytojo A. Š. parodymai. Liudytojas A. Š. teisme paaiškino, kad V. S. pasakojo, jog N. K. jam užlaužė ranką ir nustūmė nuo laiptų, skundėsi skausmais rankoje, kito budėjimo metu V. S. pasakojo, kad N. K. įvykio metu jam nuskėlė dantį, tačiau įvykio dieną, apie pietus, jis (A. Š.) matė V. S. ir jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno jis nematė. Taigi liudytojas A. Š. tik perpasakojo V. S. nurodytas aplinkybes, paties įvykio nematė, tačiau aiškiai nurodė, kad ant V. S. kūno jokių sužalojimų jis nematė, ir tai akivaizdžiai parodo, jog jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu jis (N. K.) nenaudojo.
Nuteistasis taip pat pažymi, kad liudytojų R. V., D. A., R. S. parodymai yra išvestiniai, pagrįsti ne tiesioginiu bylai reikšmingų aplinkybių patyrimu, o vien tik nukentėjusiojo nurodytų įvykio aplinkybių perpasakojimu. Teisme apklausta liudytoja R. S. parodė, kad ji buvo nuvykusi į V. S. darbą tą patį rytą po 9 val., matė, kad V. S. buvo patinusi lūpa, matė nuskilusi dantį, paaiškinti, ar V. S. skundėsi dešinės ar kairės pusės skausmu, nurodyti negalėjo. Pats V. S. taip nurodė, kad atvykusi žmona matė sužalojimus tą pačią dieną. Tačiau, apelianto nuomone, šias nukentėjusiojo ir liudytojos nurodytas aplinkybes paneigia liudytojo A. Š. parodymai, kad jis atvykęs tą pačią dieną po pietų ant V. S. kūno jokių sužalojimų nematė. Tai, kad sužalojimų ant V. S. kūno nesimatė ir kad nematė V. S. išmuštų dantų, parodė ir liudytojas A. M.. Liudytojas paaiškino, kad grumtynių nebuvo, kad su V. S. kartu ėjo į stotelę, bet jis niekuo nesiskundė. Be to, nors nukentėjusysis teigė, kad žmonai jis viską papasakojo, tačiau apie tai, jog po smūgio lūžo danties karūnėlė dėl neaiškių priežasčių neparodė ir apie tai nepasakė. Nuteistasis N. K. taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytoja R. S. negalėjo įvardinti asmens, kuris neva sumušė jos buvusį vyrą, anketinių duomenų, nurodė, kad V. S. įvardino, jog jį sumušė porininkas. Apklausiama teisme liudytoja, atsižvelgdama į tai, kad N. K. yra kaltinamasis, padarė prielaidą, kad jos buvusį vyrą sumušė būtent N. K.. Liudytoja D. A. parodė, kad su V. S. pažįstami apie 10 metų. Ji teigė, kad V. S. jai paskambinęs pasakė, jog jį primušė porininkas, o ne kolega, kad jį užpuolė iš nugaros, užlaužė petį, kad nebeturi danties. Taigi V. S., kuris kaip teigė viską papasakojo D. A., kažkodėl nurodė, kad jį sumušė porininkas, neįvardindamas, kad būtent jis (N. K.) jį sumušė, nepasakė, kad nuo smūgio jam lūžo danties karūnėlė. Akivaizdu, kad liudytojos R. S. (buvusi V. S. sutuoktinė) ir D. A. (V. S. draugė), kurių parodymai prieštarauja kitų liudytojų teisme duotiems parodymams, yra suinteresuotos padėti nukentėjusiajam nepagrįstai jį (N. K.) apkaltinti, todėl jų parodymai negali būti laikomi objektyvūs, laikytini melagingais ir teismas šiuos parodymus turėjo vertinti kritiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo N. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė jo ir liudytojo M. P., kuris matė įvykį, parodymus ir laikė juos nenuosekliais, prieštaraujančiais bylos duomenims. Be to, visiškai nepagrįsta ir teismo išvada, kad tik po A. Š. parodymų davimo jis (N. K.) pripažino, kad buvo paėmęs nukentėjusiajam už alkūnės. Apeliantas pažymi, kad paėmimas nukentėjusiajam už alkūnės buvo įvardintas tik apibūdinti patį veiksmą, kontaktą su V. S., kuris buvo tiesiog prisilietimas prie V. S. ir šis veiksmas lydėjo jo (N. K.) išsakytus žodžius „V., baik, ką tu čia dūchiniesi“ ir tai nėra smurto naudojimas. A. Š. paskambinus jis (N. K.) pasakė, kad nukentėjusiajam palaikė už alkūnės. Taigi jis (N. K.) nuo pat pradžių teigė, kad nukentėjusiajam buvo paėmęs už alkūnės, o to, kad apklausos metu to nenurodė, negalima laikyti, jog jo parodymai yra nenuoseklūs. Be to, jo (N. K.) nurodytas aplinkybes, kad jis nukentėjusiojo nestumdė, jam nesudavė, buvo paėmęs nukentėjusiajam už rankos, patvirtino įvykį matęs liudytojas M. P.. Liudytojas paaiškino, kad jis (N. K.) stovėjo šalia jo, kai V. S. nuėjo skambinti, kad nebuvo jokių veiksmų prieš V. S., ant nukentėjusiojo jokių sužalojimų nepastebėjo.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad visiškai neaišku, kodėl teismas padarė išvadą, jog A. M. galėjo nematyti smūgių sudavimo, nes atėjo jau konfliktui prasidėjus. Iš V. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad pats V. S. nurodė vietą, kur stovėjo A. M. ir M. P., kad iš tos vietos, kur stovėjo A. M. ir M. P., matosi vieta, kur įvyko jo (V. S.) ir N. K. susistumdymas. Liudytojas A. M. parodė, kad jis atėjęs į darbą išgirdo triukšmą, lauke prie įėjimo buvo M. P., N. K. ir V. S., prašė vienas kito nevadovauti, „dūchinosi“, abu „koliojosi“, po ko V. S. įbėgo į būdelę, pasiėmė telefoną, išbėgo ir skambino padalinio vadui. Pasakė, kad jį apstojo apsaugininkai. Jie pasijuokė ir viskas. N. K. norėjo su nukentėjusiuoju atsisveikinti, bet nukentėjusysis neatsisveikino. Vertinant nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad po žodinio konflikto jis (N. K.) sumušė nukentėjusįjį, ir liudytojo A. M. parodymus, jog jis atėjo tuo metu, kai tarp jo (N. K.) ir V. S. vyko žodinis konfliktas, galima teigti, kad A. M. turėjo matyti, kas vyksta – jis (N. K.) nėjo V. S. iš paskos į būdelę, visą laiką buvo kolegų akivaizdoje, jokių grumtynių tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo. Taigi teismas visiškai nepagrįstai besąlygiškai patikėjo V. S. pateikta versija, kurią patvirtino tik suinteresuotų liudytojų (R. S., D. A.), kurie paties įvykio nematė, parodymai ir abejonių kelianti specialisto išvada.
Nuteistojo N. K. teigimu, V. S. yra suinteresuotas bylos baigtimi ir tai rodo nukentėjusiojo teismui pateiktas garso įrašas, kuris teismo posėdžio metu buvo perklausytas. Šiame įraše užfiksuota, kaip V. S. paklausė A. M., ar jis matė, kaip N. K. jį užpuolė, o A. M. atsakė, kad viską matė. Tačiau teisme apklaustas liudytojas A. M. paaiškino, jog jis skambino V. S., nes norėjo, jog už jį padirbtų būtent tą dieną, ir būdamas „įkaušęs“ sutiko liudyti prieš N. K.. Liudytojas nurodė dar ir tokias aplinkybes, kad jis girdėjo, kaip V. S. prašė kolegų paliudyti, jog N. K. blogas žmogus, sakė, jog rašys pareiškimą į teismą. Tai leidžia manyti, kad nukentėjusysis bet kokiomis priemonėmis bandė jį (N. K.) apkaltinti tuo, jog jis jį sužalojo. Taip pat nukentėjusiojo parodymų teisingumu leidžia abejoti jo nurodytos aplinkybės, kad jis dėl kairio peties skausmo apie du mėnesius turėjo nedarbingumą, nors, liudytojo A. Š. teigimu, V. S. po įvykio nedarbingumo neturėjo. Duomenų, kad po įvykio V. S. apie 2 mėnesius turėjo nedarbingumą, byloje taip pat nėra. Nukentėjusysis nepateikė jokių medicininių dokumentų, kad jam buvo protezuoti dantys, kada jie buvo protezuoti, kokios būklės buvo neva sulaužyti protezai ir apskritai, jie nebuvo pateikti apžiūrai, nepateiktos net protezų nuotraukos, o tai leidžia teigti, kad V. S. juos paprasčiausiai išmetė, kadangi tie protezai buvo išimami.
Šalies argumentai
Nuteistojo N. K. nuomone, nukentėjusiojo V. S. parodymuose yra neatitikimų. Pareiškime policijai nukentėjusysis nurodė, kad jis (N. K.) įbėgęs pastūmė jį nuo laiptų, užlaužė kairę ranką, ranka trenkė į veidą, išnarino kairės rankos petį. Skunde privataus kaltinimo tvarka nurodoma daugiau detalių, tarsi praėjus beveik metams po įvykio, nukentėjusysis labiau prisimena įvykio aplinkybes ir nurodo, kad jis (N. K.) priėjęs iš nugaros rankomis be priežasties pastūmė, jam siekiant išvengti konflikto ir išėjus į kitą patalpą, atėjęs dar kartą rankomis stūmė į nugarą, taip nustumdamas nukentėjusįjį nuo laiptų ir parversdamas ant betoninių grindų, atsistojęs iš nugaros pusės, apkabinęs krūtinės lygyje stipriai spaudė, užlaužė kairę ranką, trenkė ranka ne mažiau 2 kartus į veidą. Duodamas parodymus teisme nukentėjusysis smulkiai papasakojo tai, ką jis, kiti asmenys kalbėjo, ką darė dar iki smurto panaudojimo jo atžvilgiu. Po to parodė, kad jis nuėjo į autobusų registracijos kambarį, užsiregistravo, įbėgo jis (N. K.) ir jį pastūmė. Jis buvo veidu į laiptus, nušoko, griuvo ant kelių, veidu į apačią. Pajuto, kad jis (N. K.) laužia jam kairę ranką už nugaros, trenkė iš už nugaros, uždengė veidą rankomis, smūgis buvo į kairę veido pusę, ne mažiau dviejų kartų, priekyje užlaužė ranką ir t.t. Šios aptartos nukentėjusiojo nurodomos įvykio aplinkybės, kurios kiekvienos apklausos metu buvo keičiamos kardinaliai, leidžia abejoti jo parodymų nuoseklumu ir patikimumu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo N. K. apeliacinį skundą nukentėjusysis V. S. prašo palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-04 nuosprendį.
Teismo posėdyje nuteistasis N. K. ir jo gynėja advokatė prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir N. K. išteisinti, o nukentėjusysis V. S. prašė nuteistojo N. K. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo N. K. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-04 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo N. K. kaltė smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. S. sveikatą, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo N. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis tyčia nustumdamas nuo laiptų nukentėjusįjį V. S. ir tokiu būdu pargriaudamas ant grindų, apkabindamas nukentėjusįjį iš už nugaros ir stipriai spausdamas, užlauždamas kairę ranką už nugaros, smogdamas ne mažiau dviejų kartų į veidą, padarė nukentėjusiajam viršutinės lūpos sumušimą, viršutinio kairės pusės 1 danties vainiko lūžį, poodinę kraujosruvą akies viršutinio voko projekcijoje, sulaužė viršutinio žandikaulio išimamą protezą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau nuteistasis N. K. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Tvirtina, kad byloje nėra pakankamai neabejotinų ir objektyvių įrodymų, kurie kategoriškai patvirtintų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo V. S. parodymais. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, kad N. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nors nuteistasis N. K. apeliaciniu skundu ir prašo jį išteisinti dėl V. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau tai, kad N. K. atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu ir padarė nežymų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, patvirtina: nukentėjusiojo V. S., liudytojais apklaustų A. Š., R. V., R. S., D. A. parodymai pirmosios instancijos teisme, taip pat specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-09-14 nukentėjusiojo V. S. parodymų patikrinimo vietoje protokole esantys duomenys. Nukentėjusysis V. S. apklausiamas apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2014-12-15 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju. Į darbą atėjo 7.45 val., ar 7.50 val. Jis nuėjo į autobusų registracijos kambarį užsiregistruoti, jam iš pasakos į vidų įėjo N. K., kuris jį pastūmė. Nuo pastūmimo jis nušoko nuo laiptų žemyn ir griuvo ant kelių veidu į apačią. N. K. užlaužė jam kairę ranką už nugaros, uždengė veidą rankomis ir ne mažiau dviejų kartų trenkė į kairę veido pusę. Išsivadavęs iš N. K. rankų, nuėjo į kabinetą, telefonu paskambino vadui A. Š. bei pastarąjį informavo, kad jis buvo sumuštas. Įvykio metu jam buvo sumuštas petys, akis, nuskelta karūnėlė, po ja buvęs dantis ir sulaužytas išimamas protezas (54, 55 b. l.). Liudytojas A. Š. apklausiamas apylinkės teismo teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2014-12-15, apie 7.45 val. - 7. 50 val. jam paskambino V. S., kuris pranešė, kad yra sumuštas ir paprašė atvykti. Jam nuvykus į įvykio vietą, V. S. papasakojo, kad N. K. pastarajam užlaužė už nugaros ranką ir nustūmė nuo laiptų. V. S. sakė, kad jam skauda ranką. Per kitą budėjimą V. S. jam papasakojo, kad N. K. įvykio metu jam nuskėlė dantį (55, 56 b. l.). Liudytojas R. V. apylinkės teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad apie byloje nagrinėjamą įvykį kalbėjo su bendradarbiais, vieni sakė, kad N. K. sumušė V. S., o kiti apsaugos darbuotojai sakė, kad nieko nebuvo (57 b. l.). Liudytoja R. S. apklausiama apylinkės teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis 2014-12-15 ryte jai paskambino ir pranešė, jog susistumdė su bendradarbiu, pastarasis jam smūgiavo į petį ir pataikė į burną. Nuvykusi pas nukentėjusįjį į darbą ta pačią dieną po 9 val., pastebėjo, kad pastarajam buvo patinusi viršutinė lūpa. Iš pokalbio ji suprato, kad nukentėjusiajam buvo sugriebta už peties ir po to įvyko susistumdymas. Vėliau nukentėjusysis jai minėjo, kad įvykio metu buvo nuskeltas dantis (62 b. l.). Liudytoja D. A. apklausiama apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną apie pietus telefonu kalbėjosi su nukentėjusiuoju ir jis pasakė, kad jį sumušė kolega pamainos pasikeitimo metu. Minėjo, kad kolega jį užpuolė iš už nugaros, užlaužė petį bei nuskėlė dantį. Kitos dienos ryte ji susitiko su nukentėjusiuoju prie ligoninės ir pastebėjo, kad nukentėjusiajam nuskeltas vienas dantis ir nėra karūnėlės, buvo paraudusi viena nukentėjusiojo akis ir ištinusi viršutinė lūpa. Nukentėjusysis skundėsi skausmais rankoje, sakė, kad labai skauda petį (62, 63 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. S. nustatytas viršutinės lūpos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu; viršutinio kairės pusės 1 danties vainiko lūžis, poodinė kraujosruva kairės akies viršutinio voko projekcijoje. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais prieš kreipiantis medicinos pagalbos į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę 2014-12-16. Sužalojimų padarymo galimybė nurodytomis įvykio aplinkybėmis neatmetama. V. S. nustatyti kūno sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Aprašomojoje dalyje nurodyta, kad buvo nulaužtas viršutinio žandikaulio išimamas protezas (16 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad V. S. parodė vietą ant laiptų prie įėjimo dispečerinį postą, kur N. K. jam ranka sudavė į tarpumentę, kur nukrito ant žemės, kaip N. K. jam užlaužė už nugaros ranką bei smūgiavo į veidą (98-109 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo N. K. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Taigi tai, kad N. K. tyčia nustumdamas nuo laiptų nukentėjusįjį V. S. ir tokiu būdu pargriaudamas ant grindų, apkabindamas nukentėjusįjį iš už nugaros ir stipriai spausdamas, užlauždamas kairę ranką už nugaros, smogdamas ne mažiau dviejų kartų į veidą, padarė nukentėjusiajam viršutinės lūpos sumušimą, viršutinio kairės pusės 1 danties vainiko lūžį, poodinę kraujosruvą akies viršutinio voko projekcijoje, sulaužė viršutinio žandikaulio išimamą protezą, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. S. sveikatą – įrodyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors liudytojai A. Š., A. M. nurodė, kad įvykio dieną jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno nematė, tačiau ši aplinkybė nepaneigia kitų, anksčiau išvardintų pirmosios instancijos teismo ištirtų N. K. kaltės įrodymų dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.
Nuteistasis N. K. skunde teigia, kad teismas iš anksto jo neinformavęs praplėtė jam suformuluotą kaltinimą, nurodydamas, jog jo veiksmais V. S. buvo nulaužtas viršutinio žandikaulio išimamas protezas, ir taip užkirto jam galimybę pasiruošti gynybai nuo naujo kaltinimo. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir konstatuotina, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas nepadarė skunde nurodytų Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų. Pažymėtina, kad privataus kaltinimo bylose kaltinimas asmeniui galimai padariusiam nusikalstamą veiką formuojamas nukentėjusiojo asmens skunde, kuriame turi būti nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės bei pateikti jas patvirtinantys duomenys, kad kaltinimas būtų aiškus ir pagrįstas. Tačiau tokie skundui keliami reikalavimai nereiškia, jog šiame procesiniame dokumente turi būti preciziškai suformuluotas kaltinimas, taipogi tiksliai nustatyta skunde nurodytiems asmenims inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikacija. Kaip matyti iš nukentėjusiojo V. S. skundo (1, 2 b. l.), jame nukentėjusysis, formuodamas N. K. kaltinimą pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir aprašydamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodė, kad dėl N. K. veiksmų be kitų kaltinime nurodytų padarinių jam (V. S.) buvo nulaužtas viršutinio žandikaulio išimamas protezas. Tai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo V. S. skunde ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės išliko iš esmės analogiškos. Taigi skundžiamame nuosprendyje aplinkybės nurodymas, kad dėl N. K. veiksmų be jau kaltinime nurodytų pasekmių kilo dar vienas padarinys – V. S. buvo nulaužtas viršutinio žandikaulio išimamas protezas, priešingai nuteistojo subjektyviam manymui, kaltinimo ribų nepraplečia bei teismo neįpareigoja pranešti apie tai kaltinamajam. V. S. skundas buvo perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje būtent dėl N. K. pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pagal tą patį Lietuvos Respublikos BK straipsnį ir jo dalį N. K. ir buvo pripažintas kaltu bei nuteistas. Todėl teigti, kad nurodant, jog N. K. veiksmais V. S. buvo nulaužtas viršutinio žandikaulio išimamas protezas, buvo pažeista N. K. teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir suvaržyta teisė į gynybą nėra jokio pagrindo.
Nuteistasis N. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esanti specialisto išvada vertintina tik kaip prielaida ir nepatvirtina jo kaltės, nes ji tik patvirtina, kad nukentėjusiajam V. S. sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais prieš kreipiantis jam medicinos pagalbos į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę 2014-12-16 ir kad sužalojimų padarymo galimybė nurodytomis įvykio aplinkybėmis neatmetama. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytomis išvadomis, kadangi tokios išvados padarytos teismo medicinos ekspertui gyvai apžiūrėjus nukentėjusįjį V. S. bei įvertinus medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis. Be to, specialisto išvadą apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus patvirtina kiti bylos duomenys – nuoseklūs nukentėjusiojo V. S. parodymai, taip pat teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų (A. Š., R. S., D. A.) parodymai.
Nuteistojo N. K. apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusysis laikotarpiu nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pamainų pasikeitimo laiko (2014-12-15 apie 8 val. ryto) iki kreipimosi į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę (2014-12-16 apie 9.05 val.) galėjo susižaloti pats. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis V. S. galėjo apkalbėti apeliantą nepagrįstai apkaltindamas jį smurto panaudojimu. Maža to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai liudytojų A. Š., R. V. R. S., D. A. parodymai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas nukentėjusysis, prieš duodamas parodymus teisme, Lietuvos Respublikos BPK 277 str. nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos BK 235 str.) ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad nukentėjusysis būtų sulaužęs priesaiką, vengęs, atsisakęs duoti arba davęs melagingus parodymus, nėra pagrindo jo parodymų laikyti melagingais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl nukentėjusiojo V. S. duotų parodymų galimo prieštaringumo ir nenuoseklumo teismui taip pat jokių abejonių nekilo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog liudytojos R. S. ir D. A. yra suinteresuotos padėti nukentėjusiajam nepagrįstai apkaltinti N. K. ir duodamos parodymus pirmosios instancijos teisme siekė apkalbėti N. K. ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Todėl manyti, kad nukentėjusiojo V. S., liudytojų R. S. ir D. A. parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykio aplinkybės, o nuteistojo N. K. ir liudytojo M. P. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų (R. S. ir D. A.) nurodytos aplinkybės atitinka ir kitus anksčiau išdėstytus rašytinius bylos duomenis. Aplinkybės, kad liudytoja R. S. negalėjo įvardinti asmens, kuris neva sumušė jos buvusį vyrą, anketinių duomenų, nurodė, kad V. S. įvardino, jog jį sumušė porininkas, o V. S. D. A. nurodė, kad jį sumušė porininkas, neįvardindamas, kad būtent N. K. jį sumušė, smulkiai jai nepapasakojo, kokie sužalojimai jam buvo padaryti (nepasakė, kad nuo smūgio jam lūžo danties karūnėlė), neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir liudytojos R. S. parodymais. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais nukentėjusiojo ir liudytojų R. S. ir D. A. parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo N. K. teiginiais, kad jis V. S. nesužalojo, smurto jo atžvilgiu nenaudojo, o V. S. galėjo susižaloti pats.
Nuteistasis N. K. apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad liudytojų R. V., D. A., R. S. parodymai yra išvestiniai, pagrįsti ne tiesioginiu bylai reikšmingų aplinkybių patyrimu, o vien tik nukentėjusiojo nurodytų įvykio aplinkybių perpasakojimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (kasacinė byla 2K-300/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų.
Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis N. K. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymius, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-04 nuosprendį ir jį išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam N. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistojo N. K. apeliacinio skundo teiginius, kad jis V. S. atžvilgiu smurto nenaudojo, kad V. S. galėjo susižaloti pats, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo N. K. padarytą veiką, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-11-04 nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo N. K. apeliacinį skundą atmesti.