Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-2404-1064/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-03-02
Bylos Nr.: eI2-2404-1064/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-09782-2022-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Sigita Fomičiova, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas: A. I., O. E.
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Administracinė byla Nr. eI2-2404-1064/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09782-2022-5 Procesinio sprendimo kategorija: 8.1.2; 55.2

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio,

sekretoriaujant Gitanai Jasilionienei,dalyvaujant pareiškėjams A. I. (A. I.), O. E., jų atstovui advokatui M. P.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei S. P.,

mišriu (nuotoliniu ir kontaktiniu) būdu organizuotame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. I. (A. I.), O. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi A. I. ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimą, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi O. E. (toliau – ir Sprendimai), bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjai nurodė, kad abu Sprendimai iš esmės yra vienodi, priimti įvertinus uždarosios akcinė bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) veiklą. Šios įmonės vienintelis akcininkas turėjo leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos bendrovėje pagrindu, o jo sutuoktinė turėjo leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

Pareiškėjų nuomone, Sprendimai iš esmės yra grindžiami vienu teiginiu, kad nuo 2022 m. balandžio mėnesio iki 2022 m. spalio mėnesio Bendrovėje visą darbo laiką dirbusiems Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams buvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžiai.

Pareiškėjų teigimu, Sprendimuose yra nurodyti duomenys iš Sodros informacinės sistemos apie Bendrovės darbuotojams deklaruotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Šie duomenys rodo, kad nuo 2022 m. balandžio iki spalio mėnesio darbuotojams mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžiai. Darbo užmokestis šiems darbuotojams šiuo laikotarpiu svyravo nuo 1490 Eur iki 2460 Eur, o turėjo būti ne mažesnis nei 3172 Eur. Kaip teisingai nurodoma Sprendimuose, 2022 m. kovo mėnesį, iki ginčijamo laikotarpio, Bendrovėje dirbo trys darbuotojai, atitinkantys Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus: Ž. C., kurio darbo užmokestis buvo 2210 Eur; A. K., kurios darbo užmokestis buvo 970 Eur; A. Z., kurio darbo užmokestis buvo 1490 Eur, o nuo 2022 m. balandžio 1 d. buvo padidintas iki 2235 Eur. Taigi, Bendrovėje dirbo trys darbuotojai, kurių darbo užmokestis bendrai sudarė 4670 Eur (2210 Eur + 970 Eur + 1490 Eur), todėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto minimalūs reikalavimai buvo viršijami: vietoje dviejų darbuotojų dirbo trys darbuotojai, kurių visų darbo užmokestis buvo pusantro karto didesnis nei dviejų Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžiai.

Pareiškėjai nurodė, kad 2022 m. kovo 25 d. Ž. C. pateikė Bendrovei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2022 m. balandžio 1 d. Bendrovė, vykdydama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalį, šį prašymą patenkino. Nei DK, nei kiti teisės aktai neleidžia darbdaviui priversti dirbti darbuotoją, ketinanti nutraukti darbo santykius. Ž. C. darbo funkcijas laikinai perėmė kitas darbuotojas (A. Z.), todėl jo darbo užmokestis padidėjo nuo 1490 Eur iki 2235 Eur. Tai reiškia, kad net ir po Ž. C. pasitraukimo Bendrovė atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytus minimalius reikalavimus, nes A. K. ir A. Z. darbo užmokestis bendrai sudarė 3205 Eur (970 Eur + 2235 Eur), t. y., viršijo du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.

Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2022 m. balandžio iki spalio mėnesio Sodros informacinėje sistemoje Bendrovės darbuotojui A. Z. buvo deklaruotas šiek tiek mažesnis darbo užmokestis nei nurodytas darbo sutartyje, nes viso darbo laiko A. Z. faktiškai neišdirbo. Jis minėtu laikotarpiu teikė Bendrovei prašymus dėl laisvadienių, kurie Bendrovės vadovo įsakymu buvo patenkinti. Šie prašymai buvo grindžiami asmeninio pobūdžio problemomis A. Z. kilmės valstybėje, į kurią jis išvykdavo.

Pareiškėjų teigimu, nuo 2022 m. gegužės iki liepos mėnesio Sodros informacinėje sistemoje kitai Bendrovės darbuotojai A. K. taip pat buvo deklaruotas mažesnis darbo užmokestis nei nurodytas darbo sutartyje, nes viso darbo laiko A. K. faktiškai neišdirbo. 2022 m. gegužės 8 d. jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, ji buvo paguldyta į ligoninę, jai buvo atlikta operacija, vėliau ji atliko reabilitacijos kursą ir į darbą grįžo tik 2022 m. rugpjūčio 1 d. Bendrovė Sodros informacinėje sistemoje už 2022 m. gegužę A. K. deklaravo proporcingai mažesnį, darbo užmokestį, o už 2022 m. birželio ir liepą jo apskritai nedeklaravo, nes šiais mėnesiais darbo užmokestį A. K. mokėjo Sodra kaip nedarbingumo išmoką.

Pareiškėjų teigimu, Bendrovė neturėjo teisės neišleisti A. K. gydytis ir siekdama išlaikyti vertingą darbuotoją negalėjo nesuteikti A. Z. prašomų laisvadienių asmeninio pobūdžio problemoms išspręsti. Pareiškėjai pabrėžė, kad Sprendimuose minima nepriemoka susiformavo dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl Bendrovės ar pareiškėjų kaltės, ir tęsėsi trumpą laiką. Šiuo metu nepriemokos nėra, kadangi nuo 2022 m. lapkričio darbuotojai dirba visą darbo laiką ir gauna visą darbo sutartyse nustatytą darbo užmokestį.

Pareiškėjų nuomone turinio viršenybės prieš formą principas privalomas ir atsakovui. Jeigu užsieniečiai neįgyja teisės į leidimą gyventi, jeigu jie tik formaliai atitinka reikalavimus, lygiai taip pat ir atsakovas neturi teisės panaikinti leidimą gyventi, jeigu nustato tik formalų neatitikimą keliamiems kiekybiniams kriterijams. Taigi, net ir sutikus su atsakovu, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto keliamų kiekybinių reikalavimų, atsakovas, priimdamas Sprendimus, privalėjo įvertinti, ar šis neatitikimas yra formalus ar realus. Pareiškėjai yra patikimi, verslūs ir ekonominę naudą Lietuvai teikiantys užsieniečiais, todėl neatitikimas laikytinas formaliu.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, nes jiems taikoma administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga, ja žlugdoma Bendrovė, nes jos vieninteliam akcininkui ir vadovui išvykus iš šalies, Bendrovė akivaizdžiai nebegalės tęsti veiklos; uždarius Bendrovę, šeši darbuotojai neteks darbo vietos; uždarius Bendrovę, valstybė neteks papildomo mokesčių šaltinio; jos kontrahentai neteks patikimo partnerio ir jų galimybės vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus bus apsunkintos; bus padaryta psichologinė žala pareiškėjams, kadangi po septynerių metų gyvenimo Lietuvoje tarp jų ir Lietuvos Respublikos susiformavo kultūriniai, ekonominiai bei socialiniai ryšiai (pareiškėjas A. I. yra daugkartinis Lietuvos oro modelių sporto čempionatų dalyvis ir prizininkas; nuo 2014 metų aktyviai dalyvauja LASF veikloje – varžybose, renginiuose; patyręs aviamodeliavimo atstovas laimėjęs ne vienerias aviamodeliavimo sporto varžybas Lietuvoje; jis prisideda ne tik dalyvavimu, bet ir renginių organizavimu, administravimu bei teisėjavimu. Pareiškėja O. E. išlaikė valstybinės kalbos egzaminą, Lietuvos Respublikoje įgijo teisę vairuoti transporto priemonę). Pareiškėjų nuomone, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto formalus aiškinimas ir taikymas, įstatymų leidėjo valios bei ketinimų nepaisymas ir nenoras gilintis į pareiškėjų pateiktus dokumentus vertintini kaip elementarus biurokratizmas bei nepagarba pareiškėjų teisėms ir teisėtiems lūkesčiams, neturintys nieko bendro su viešuoju administravimu.

Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas jų ar Bendrovės atžvilgiu niekada nekonsultavo teisinio reguliavimo klausimais, o nustatęs neatitikimą, net nesusisiekė su pareiškėjais, kad išsiaiškintų situacija ir (ar) pasiūlytų pagalbą situacijai išspręsti. Atsakovas suklaidino pareiškėjus teisinio reguliavimo klausimais. Praeityje Bendrovėje pasitaikydavo atveju, kai dėl darbuotojų ligų ar atostogų Sodros informacinėje sistemoje buvo deklaruojamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžiai. Tokia nepriemoka, pavyzdžiui, buvo 2020 m. sausį-liepą, 2021 m. birželį-gruodį, tačiau atsakovas dėl to jokių pretenzijų nereiškė, jokių paaiškinimų nesuteikė. Priešingai, 2021 m. pabaigoje atsakovas pratęsė pareiškėjams leidimus gyventi, nors visas šias nepriemokas matė, kadangi sprendžiant klausimą dėl leidimų gyventi pratęsimo teisėtos veiklos pagrindu atitinkamos įmonės yra tikrinamos dėl atitikimo reikalavimams. Tokie atsakovo veiksmai leido pareiškėjams manyti, kad teisinis reguliavimas reikalauja, jog dviejų Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių darbo užmokestis būtu nurodytas darbo sutartyse, o ne faktiškai mokamas kiekvieną mėnesį nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas dirbo visą laiką, ar ne. Sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas turi būti vertinami ne tik pagal Sodros informacinės sistemos duomenis, ką daro atsakovas, bet atsižvelgiant į reikšmingų aplinkybių visumą, visas abejones aiškinant pareiškėjų naudai.

Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos. Atsakovas, neišsiaiškinęs nedidelio ir trumpalaikio neatitikimo priežasties ir kitų susijusių reikšmingų aplinkybių bei nesuteikęs pareiškėjams laiko ir galimybės juos pašalinti ar pasiaiškinti dėl jų, Sprendimais užkirto tolimesnę pareiškėjų integraciją į Lietuvos visuomenę.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriuo prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2022 m. vasario 7 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. 2022 m. kovo 18 d. Departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai Nr. 760085613, galiojantį iki 2024 m. sausio 30 d. 2022 m. kovo 18 d. Departamentas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą (leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu), išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. 760085611, galiojantį iki 2024 m. sausio 30 d.

Atsakovas nurodė, kad vykdant užsieniečių kontrolę, 2022 m. lapkričio 24 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojus. Buvo nustatyta, kad Bendrovėje iki 2022 m. balandžio 1 d. dirbo trys darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai: Ž. C., gim. (duomenys neskelbtini), A. K., (duomenys neskelbtini), ir M. B., gim. (duomenys neskelbtini), kuris pagal darbo sutartį UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dirba ne visą darbo dieną. Darbuotojas Ž. C., buvo atleistas iš darbo 2022 m. kovo 31 d., o nuo 2022 m. kovo 15 d. iki šiol UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba Estijos ir Rusijos pilietybes turintis A. Z., gim. (duomenys neskelbtini). Patikrinus Sodros duomenis, nustatyta, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įdarbintų minėtų darbuotojų darbo užmokestis 2022 m. šiais mėnesiais buvo: Ž. C., sausio mėn. – 841,90 Eur, vasario mėn. – 2210 Eur, kovo mėn. – 2260,30 Eur (dirbo iki 2022 m. kovo 31 d.); A. K., sausio–balandžio mėn. – po 970 Eur, gegužės mėn. – 227,67 Eur, birželio ir liepos mėn. – 0 Eur, rugpjūčio–spalio mėn. – po 970 Eur; A. Z., kovo mėn. – 880,45 Eur, balandžio–spalio mėn. – po 1490 Eur. Vadinasi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. buvo: kovo mėn. – 4110,75 Eur, balandžio mėn. – 2460 Eur, gegužės mėn. – 1717,67 Eur, birželio mėn. – 1490 Eur, liepos mėn. – 1490 Eur, rugpjūčio mėn. – 2460 Eur, rugsėjo mėn. – 2460 Eur, spalio mėn. – 2460 Eur.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Sprendimu leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nes UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuo 2022 m. balandžio mėnesio neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, kadangi pareiškėjo valdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais buvo mažesnis nei 3172 Eur, t. y. mažesnis nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies pagrindu, kuriame nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas.

Atsakovas nurodė, kad jis neginčijo, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų 2022 m. kovo mėnesį. Departamento vertinimu, Bendrovė jų neatitiko nuo 2022 m. balandžio mėnesio, kada Bendrovėje dirbo tik 2 Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijus atitinkantys darbuotojai. Ir pareiškėjai neginčija, kad Bendrovėje dirbantiems darbuotojams nuo 2022 m. balandžio mėn. buvo išmokėta mažesnė nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio atlyginimų suma, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Departamento Sprendimas yra paremtas Sodros duomenimis.

Atsakovas pažymėjo, kad skunde nurodoma, jog darbuotojo A. Z. darbo užmokestis nuo 2022 m. balandžio mėn. yra 2235 Eur, tačiau byloje esančioje pareiškėjo pateiktoje A. Z. darbo sutartyje nenurodyta, kad pastarojo atlyginimas yra 1490 Eur. Būtent tokį atlyginimą, pagal Sodros duomenis, Bendrovė mokėjo darbuotojui A. Z.. Pagal darbuotojų darbo sutartyse nurodytus atlyginimus, t. y. 1490 Eur ir 970 Eur, jų bendra suma neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo darbo užmokesčiui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Departamento išvados yra nepagrįstos. Pareiškėjas teismui pateikė įsakymus, pagal kuriuos darbuotojui A. Z. 2022 m. balandžio – spalio mėnesiais kiekvieną mėnesį būdavo suteikiamos 7-8 darbo dienos nemokamo laisvo laiko darbuotojo asmeniniams poreikiams tenkinti DK 137 straipsnio 3 dalies pagrindu (už kurį Bendrovė nemokėjo atlyginimo). Taigi, šiais dokumentais pareiškėjas patvirtino dar ir tai, kad darbuotojas A. Z. faktiškai neišdirbo viso darbo laiko 2022 m. balandžio – spalio mėnesiais. Atsakovas nesutinka, kad neišdirbtas darbo laikas yra trumpalaikis, nes iš pateiktų dokumentų matoma, kad darbuotojas sistemiškai kiekvieną mėnesį nedirbo trečdalį darbo laiko.

Atsakovas nurodė, kad iš teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos akivaizdu, kad viena iš būtinųjų sąlygų, keliamų tokiai bendrovei, be kita ko yra reikalavimas, jog įmonėje nuolat dirbtų ne mažiau kaip du darbuotojai ir kad jie dirbtų visą atitinkamo mėnesio darbo laiką bei jiems būtų bendrai mokamas ne mažesnis nei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas mėnesinis darbo užmokestis. Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas pasisakydamas dėl formalaus Įstatymo taikymo nurodė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais. Šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema.

Atsakovas nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjų atveju Bendrovėje kažkada buvo deklaruoti mažesni darbo užmokesčiai ir Migracijos departamentas dėl to nepanaikino pareiškėjams leidimų laikinai gyventi nereiškia, kad pareiškėjų lūkesčiai pagrįsti ir teisėti. Vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad Bendrovė sistemiškai nuo 2022 m. balandžio mėnesio neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, todėl buvo teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi. Sprendimas priimtas 2022 m. gruodžio mėnesį, taigi, praėjus daugiau nei pusei metų nuo formalaus neatitikimo Įstatymui pradžios. Nors skunde nurodoma, kad darbuotojams už 2022 m. lapkričio mėnesį sumokėtas darbo užmokesčio dydis atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, tačiau, pagal darbo sutartis matoma, jog atlyginimas darbuotojams mokamas iki kito mėnesio 15 dienos, taigi, šiuo atveju sumokėtas tik po ginčijamų sprendimų priėmimo.

Atsakovas nurodė, kad Sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjai atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje 2014 m. gruodžio 29 d. byloje Nr. A858– 2720/2014).

Šalies argumentai

Pareiškėjai pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovas bando sukelti teismui įspūdį, kad darbo užmokestis darbuotojams mokamas fiktyviai, siekiant vien formalaus atitikimo kiekybiniams kriterijams dėl darbo užmokesčio dydžio, tačiau šį atsakovo keliamą įtarimą paneigia tiek bylos medžiagoje jau esantys dokumentai, tiek naujai teikiami įrodymai (išrašas iš Bendroves banko sąskaitos apie 2022 m gruodžio operacijas).

Pareiškėjai nurodė, kad iš 2022 m. kovo 14 d. darbo sutarties Nr. 25, sudarytos su A. Z., 2022 m. kovo 31 d. pakeitimo Nr. 1 matyti, kad darbo užmokestis nuo balandžio 1 d. didinamas iki 2235 Eur, todėl atsakovo teiginys, kad jo darbo užmokestis nuo balandžio buvo 1490 Eur yra neteisingas. Pareiškėjų nuomone, sąvoka „visą darbo laiką dirba“ aiškintina ne kaip reikalavimas užtikrinti, kad darbuotojai be pertraukos dirbs kiekvieną darbo dieną, o kaip reikalavimas užtikrinti, kad darbuotojai bus priimti į darbą visai darbo dienai. Jeigu darbuotojas per ataskaitinį laikotarpį neišdirbo viso laiko ne dėl pareiškėjų kaltės ir dėl to buvo sumokėtas ir deklaruotas proporcingai mažesnis darbo užmokestis, tai nėra pagrindas išvadai, kad Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų. Reikalavimas dėl įdarbinimo visai dienai, bendram darbo užmokesčio fondui viršijant 2 BDU, yra visiškai įvykdytas.

Pareiškėjai nurodė, kad ieškoti darbuotojų tam, kad jie laikinai pavaduoti A. K. dėl jos ligos ir A. Z. dėl jo kraustymosi iš kilmės valstybės į Lietuvą, nebuvo jokios prasmės. Susiklosčiusioje situacijoje pareiškėjai elgėsi rūpestingai ir atidžiai, todėl „nepriemoka“ vertintina kaip trumpalaikė. Be to, atsakovas, keisdamas pareiškėjų turimus leidimus laikinai gyventi, puikiai matė buvusias „nepriemokas“, tačiau jokių pastabų dėl to pareiškėjams nepareiškė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjai, jų atstovas ir atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. gruodžio 7 d. ir 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2022 m. sausio 28 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą Nr. 2201-LLGK-2241 pakeisti leidimą laikinai gyventi.

2022 m. kovo 18 d. Departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai Nr. 760085613, galiojantį iki 2024 m. sausio 30 d.

2022 m. kovo 18 d. Departamentas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą (leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu), išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. 760085611, galiojantį iki 2024 m. sausio 30 d.

Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pareiškėjai patvirtino, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, t. y. dėl to, kad pagal 2022 m. lapkričio 24 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemos duomenimis, Bendrovėje iki 2022 m. balandžio 1 d. dirbo trys darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai: Ž. C., gim. (duomenys neskelbtini), A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. B., gim. (duomenys neskelbtini), kuris pagal darbo sutartį UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dirba ne visą darbo dieną. Darbuotojas Ž. C., buvo atleistas iš darbo 2022 m. kovo 31 d., o nuo 2022 m. kovo 15 d. iki šiol UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba Estijos ir Rusijos pilietybes turintis A. Z., gim. (duomenys neskelbtini). UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įdarbintų darbuotojų faktinis (išmokėtas) darbo užmokestis 2022 m. šiais mėnesiais buvo: Ž. C., sausio mėn. – 841,90 Eur, vasario mėn. – 2210 Eur, kovo mėn. – 2260,30 Eur (dirbo iki 2022 m. kovo 31 d.); A. K., sausio–balandžio mėn. – po 970 Eur, gegužės mėn. – 227,67 Eur, birželio ir liepos mėn. – 0 Eur, rugpjūčio–spalio mėn. – po 970 Eur; A. Z., kovo mėn. – 880,45 Eur, balandžio–spalio mėn. – po 1490 Eur. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. buvo: kovo mėn. – 4110,75 Eur, balandžio mėn. – 2460 Eur, gegužės mėn. – 1717,67 Eur, birželio mėn. – 1490 Eur, liepos mėn. – 1490 Eur, rugpjūčio mėn. – 2460 Eur, rugsėjo mėn. – 2460 Eur, spalio mėn. – 2460 Eur.

Pareiškėjui Sprendimu leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nes UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nuo 2022 m. balandžio mėnesio neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, kadangi pareiškėjo valdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais buvo mažesnis nei 3172 Eur, t. y. mažesnis nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai.

Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies pagrindu, kuriame nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas.

Pareiškėjai nesutikdami su priimtais Sprendimais kreipėsi į teismą dėl jų panaikinimo.

Pareiškėjai skunde ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad iš esmės nesutinka su Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimu. Jų nuomone, 2022 m. kovo 14 d. darbo sutarties Nr. 25, sudarytos su A. Z., 2022 m. kovo 31 d. pakeitimo Nr. 1 matyti, kad darbo užmokestis nuo balandžio 1 d. didinamas iki 2235 Eur. Todėl atsakovo teiginys, kad jo darbo užmokestis nuo balandžio buvo 1490 Eur, yra neteisingas. Be to, pareiškėjų vertinimu, sąvoka „visą darbo laiką dirba“ aiškintina ne kaip reikalavimas užtikrinti, kad darbuotojai be pertraukos dirbs kiekvieną darbo dieną, o kaip reikalavimas užtikrinti, kad darbuotojai bus priimti į darbą visai darbo dienai. Jeigu darbuotojas per ataskaitinį laikotarpį neišdirbo viso laiko ne dėl užsieniečių kaltes, ir dėl to buvo sumokėtas ir deklaruotas proporcingai mažesnis darbo užmokestis, tai nėra pagrindas išvadai, kad Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų. Reikalavimas dėl įdarbinimo visai dienai, bendram darbo užmokesčio fondui viršijant 2 BDU, yra visiškai įvykdytas.

Atsakovo teigimu, Įstatyme nustatytas darbo užmokestis turi būti mokamas realiai, t. y. tai reiškia faktiškai mokamą darbo užmokestį, o ne darbo sutartyje nustatytą.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos argumentus pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018). Nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo. Svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas pirmiau nurodytas Įstatymo normas pažymėjo, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018, 27 p.).

LVAT aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, konstatavo, kad taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, yra pagrindas pripažinti, kad žodžių junginiai „dirbti visą darbo laiką“ ir „kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro“ reiškia reikalavimą, kad įmonėje nuolat dirbtų daugiau kaip vienas darbuotojas (Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis) ir kad jie dirbtų visą atitinkamo mėnesio darbo laiką, nepaisant to, kiek darbuotojų bepasikeistų tuo laikotarpiu (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018).

Be to, LAVT 2021 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021, aiškindamas darbo užmokesčio mokėjimą nurodė, kad nebuvo vykdoma ir kita imperatyvi sąlyga, kad darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (aptariamoje byloje darbuotojai buvo mokėtas sumažintas darbo užmokestis).

Taigi, kaip matyti iš LVAT praktikos, siejamos su nagrinėjamam ginčui aktualių Įstatymo normų aiškinimu, darbo užmokesčio mokėjimas yra siejamas su realiai mokamu, o ne su teoriniu (pvz. nustatytu darbo sutartyje, bet faktiškai nemokamu) darbo užmokesčiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinant Įstatymo 45 straipsnio nuostatą, pagal kurią bendrovėje turi visą darbo laiką dirbti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, taip, kai nurodo pareiškėjai, t. y., siejant ją ne su realiai mokamu, o su formaliai darbo sutartyje nustatytu darbo užmokesčiu, būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti situacija, pavyzdžiui, nuolatos išleidžiant asmenį nemokamų atostogų, taip nesukuriant įstatymų leidėjo siekiamos ekonominės vertės Lietuvos Respublikai ar Įstatyme nustatytiems asmenims.

Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nekvestionuoja Bendrovės teisės išleisti darbuotoją gydytis ar suteikti darbuotojui nemokamų atostogų asmeniniams reikalams tvarkytis, tačiau pažymi, jog Bendrovės vadovas, priimdamas sprendimą išleisti darbuotoją neapmokamų atostogų, turi įvertinti tokio sprendimo galimas pasekmes, įskaitant ir galimą neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms. Pažymėtina, kad Įstatyme nėra nustatyta išimčių, kada gali būti nesilaikoma Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl nėra svarbu, dėl kokių priežasčių tokia neatitiktis susidarė.

Pažymėtina ir tai, kad nei Įstatyme, nei LVAT praktikoje nėra nurodoma, kad leidimas gali būti panaikinamas tik tuomet, kai neatitiktis Įstatymo reikalavimams tęsiasi kurį (ilgą) laiką. Priešingai, kaip jau buvo minėta, LVAT yra konstatavęs, kad nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, ir yra reikšminga tik tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

Nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti ir tai, kad neatitiktis Įstatymo reikalavimams tęsėsi 2022 m. balandžio – spalio mėnesiais, kai A. Z. būdavo suteikiamos 7-8 darbo dienos neapmokamų atostogų, atitinkamai mažinant jam mokamą darbo užmokestį, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytina trumpalaikiu pažeidimu, todėl pareiškėjų argumentai dėl Sprendimų formalaus pobūdžio atmestini.

Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti minimalūs reikalavimai, todėl užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, tenka pareiga priimti į darbą tiek asmenų ir darbą organizuoti darbą taip, kad atitiktis Įstatymo reikalavimams išliktų nepaisant darbuotojų ligos, darbo sutarties nutraukimo ar nemokamų atostogų. Priešingu atveju ne Migracijos departamentas, o užsienietis prisiima riziką dėl galimų neigiamų padarinių (leidimo gyventi panaikinimo) atsiradimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir LVAT išaiškinimus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų dėl darbo užmokesčio dydžio, nes faktiškai mokamas darbo užmokestis 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais buvo mažesnis nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto keliamų reikalavimų nesilaikymas yra pagrindas leidimo panaikinimui ir pagal LVAT praktiką tai laikytina proporcinga poveikio priemone, todėl pareiškėjų argumentai dėl neproporcingų poveikio priemonių atmestini kaip nepagrįsti.

Nors apreiškėjai nurodė, kad ir praeityje Bendrovėje yra buvę deklaruoti mažesni nei Įstatyme nustatyti darbo užmokesčiai, tačiau Migracijos departamentas dėl to nepanaikino pareiškėjams leidimų laikinai gyventi, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nereiškia, kad pareiškėjai galėjo įgyti pagrįstų lūkesčių, kad leidimai gyventi jiems nebus panaikinti.

Vertindama pareiškėjų argumentus dėl jų teisės būti išklausytiems pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ši tiesė nėra savitikslė. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Iš Sprendimų matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, rinko informaciją (Sodros duomenis) ir nustatė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų neatitiktį dėl darbo užmokesčio dydžio, nes bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. balandžio–spalio mėnesiais buvo mažesnis nei 3172 Eur, t. y. mažesnis nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, buvusių prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu, todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi. Šios aplinkybės byloje nuginčytos nebuvo. Vadinasi, egzistuoja tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas Leidimo panaikinimui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai aktyviai teikė įvairaus pobūdžio procesinius dokumentus (atsiliepimą, prašymus, paaiškinimus) teismui, jiems ir jų atstovui buvo sudarytos sąlygos pasisakyti teismo posėdžio metu. Pareiškėjų pateikti paaiškinimai ir papildomi dokumentai nepaneigė ginčijamo akto pagrįstumo ir teisėtumo, priešingai, pareiškėjai atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių dėl per mažo faktiškai išmokėto darbo užmokesčio neginčijo, o priežastys, dėl ko susidarė nepriemoka, kaip jau buvo minėta, nėra teisiškai reikšmingos.

Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su Departamento pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimai yra formalūs ar neproporcingi.

Panaikinus Leidimą pareiškėjui A. I. pagrįstai Leidimas buvo panaikintas ir O. E. (Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimų turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės konstatuoja, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl Sprendimų panaikinti pareiškėjų nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnis), todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijami Sprendimai neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjai atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Netenkinus pareiškėjų skundo, jie neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimą (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. I. (A. I.) ir O. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Sigita FomičiovaIndrė Pukanasytė-BiekšėGediminas Užubalis